Kauno apygardos teismo nutartis

2019-01-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-579/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-08-03Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-01-30Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-30
Bylos Nr.
1A-66-579/2019
Teisminio proceso Nr.
1-06-0-00102-2017-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
Š. D.
Advokatai
Singrida Samoškienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-579/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-0-00102-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Aidai Gaučienei,dalyvaujant prokurorui Andrejui Klimaševskij,nuteistajam Š. D., jo gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo Š. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 2 (dvejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. kovo 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, tai yra prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 (dvejų) metų ir 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis likusios neatliktos bausmės dalies pagal 2016 m. kovo 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos - 2018 m. rugpjūčio 3 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Š. D. nuteistas už tai, kad 2017 rugpjūčio 2 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) lokaliniame sektoriuje, (duomenys neskelbtini) nuteistųjų būrio (duomenys neskelbtini) brigadoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį D. M. perduoti jam 300 eurų, naudodamas jo atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra grasindamas jį pažeminti tarp nuteistųjų ir nuvaryti į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“, jeigu pinigai nebus sumokėti.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis Š. D. prašo peržiūrėti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas jo veiksmus kvalifikavo kaip turto prievartavimą – psichinės prievartos panaudojimą ir reikalavimą sumokėti pinigus, tačiau jis iš nukentėjusiojo tik teoriškai pareikalavo pinigų, norėdamas šį pagąsdinti. Jo reikalavimas nebuvo rimtas. Pats nukentėjusysis pripažino, kad buvo reikalaujama tik pinigų, jokios prievartos ir gąsdinimų fiziškai susidoroti nebuvo. Nors pataisos namuose jis charakterizuojamas neigiamai, tačiau stengiasi pasikeisti. Bausmės atlikimo vietoje baigė kompiuterio operatoriaus ir suvirintojo specialybes. Be to, turi žmoną ir vaiką, kuriems laisvėje jo trūksta. Nuteistasis pažymi, kad anksčiau už turto prievartavimą nėra teistas, todėl paskirtoji bausmė yra per griežta.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis Š. D. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo Š. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas nėra keliamas, tačiau nesutinkama su paskirta bausme. Š. D. vertinimu, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, nes jis jokių rimtų ketinimų neturėjo, todėl prašoma, atsižvelgiant į jo asmenybės charakteristiką bei pastangas keistis, bausmę sušvelninti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Nors apeliantas neprašo jo išteisinti dėl turto prievartavimo, o tik švelninti paskirtą bausmę, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis savo kaltę iš esmės neigia, t. y. pripažįsta, kad iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų, tačiau teigia tai daręs nerimtai, juokų forma. Tokiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis, leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nagrinėjamu atveju Š. D. yra pripažintas kaltu dėl neteisėto pinigų reikalavimo, panaudojant kitokią psichinę prievartą nukentėjusiojo D. M. atžvilgiu. Nors kaltinime nuteistajam buvo nurodyta, kad psichinės prievartos panaudojimas pasireiškė ir kitu alternatyviu būdu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pašalinta iš kaltinimo.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo D. M. parodymai viso proceso metu buvo pakankamai nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 35-36, 38-39) jis aiškiai nurodė, kas ir dėl ko iš jo reikalavo pinigų, kokia suma buvo reikalaujama, taip pat, kaip pasireiškė turto prievartavimas, t. y. Š. D. pareikalavo 300 eurų, nes nukentėjusysis karantino patalpose iššlavė ir išplovė grindis (kas nuteistųjų tarpe nepriimtina). Pinigai buvo verčiami perduoti tam, kad nukentėjusysis nebūtų išsiųstas gyventi su nuskriaustaisiais (žemesnės kastos nuteistaisiais, vadinamais „gaidžiais“). D. M. bijojo būti priverstas eiti į žemesnę nuteistųjų kastą ir tokiu būdu būti pažemintas. Būtent dėl šios baimės jis skambino mamai ir prašė pinigų, meluodamas, jog jų reikia gydymui. Tiesos mamai nesakė, nes bijojo nuteistojo, kuris nukentėjusiajam parūpino telefoną, kuriuo galėtų prisiskambinti šeimos nariams, taip pat nurodė banko sąskaitos, į kurią reikės pervesti pinigus, numerį. Mamai nukentėjusysis buvo verčiamas skambinti kelis kartus, turto prievartavimas truko apie savaitę laiko, kol D. M., neatlaikęs spaudimo, pranešė pataisos įstaigoje dirbantiems pareigūnams. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis akcentavo psichinę prievartą dėl Š. D. grasinimų „gaidynu“, jam buvo sakoma, kad jei nenori eiti į „gaidyną“, turi pervesti 300 eurų ir tuomet bus savas, o jei neperves, bus „gaidyne“ (b. l. 129). D. M. bijojo bausmę atlikti žemesnėje nuteistųjų kastoje, nes žinojo, kad šie nuteistieji yra žeminami, iš jų tyčiojamasi. Grasinimus jis suprato kaip realius, be to, psichinė prievarta nebuvo vienkartinė, pinigų reikalauta sistemingai. Nukentėjusiojo teiginius patvirtina liudytojos D. M. parodymai, jog sūnus prašė 300 eurų gydymuisi (b. l. 50-52, 147), liudytojo M. U. parodymai, kuris girdėjo, kaip Š. D. reikalavo pinigų iš D. M. tam, jog šis nebūtų perkeltas į nuskriaustųjų grupę, taip pat matė, kaip nuteistasis davė nukentėjusiajam telefoną, kad galėtų pasiskambinti artimiesiems ir paprašyti pinigų, jis pats nukentėjusiajam Š. D. nurodymu buvo nešęs telefoną tuo pačiu tikslu (b. l. 43-44, 47-48, 129). Aptarti duomenys patvirtina, kad apeliantas nejuokavo, o realiai reikalavo pinigų, bauginant, kad dėl jo tolesnių veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės, t. y. buvo daromas tyčinis pavojingas poveikis nukentėjusiojo psichikai.

8. Š. D. apeliaciniame skunde teigia, kad tik teoriškai pareikalavo pinigų, norėdamas D. M. pagąsdinti, tačiau teorines gąsdinimo galimybes paneigia nuteistojo nukentėjusiajam nurodyta banko sąskaita bei duotas telefonas, kuriuo šis turėjo kontaktuoti su pinigų jam galinčiais pervesti šeimos nariais. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas nebuvo kritiškas savo atliktų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, savo kaltę pripažino tik iš dalies, jokio nuoširdaus gailėjimosi nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Š. D. apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios turėtų įtakos bausmės individualizavimui.

9. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

10. Skiriant bausmę taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai nustatoma, jog paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, jog Š. D. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

11. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau pažymėjo, jog Š. D. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Jis nusikalto (padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą) laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, anksčiau būdamas ne kartą teistas (b. l. 87-90). Atkreiptinas dėmesys, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas, tačiau, jau minėta, apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas negali bloginti nuteistojo teisinės padėties. Pažymėtina, jog anksčiau nuteistajam buvo taikytos švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, taip pat buvo skirtas laisvės atėmimas, jo vykdymą atidedant konkrečiam terminui, tačiau Š. D. nesugebėdavo pateisinti teismo pasitikėjimo ir kaskart vėl nusikalsdavo.

12. Nors Š. D. apeliaciniame skunde teigia, jog stengiasi pasitaisyti, tačiau byloje esanti jį charakterizuojanti medžiaga liudija priešingai. Apeliantas pripažįsta nuteistųjų subkultūros nuostatas, kurių laikymasis privedė jį prie naujo nusikaltimo padarymo. Aukštesnės kastos nuteistiesiems – „bachūrams“ pagal nerašytas nuteistųjų taisykles negalima dirbti, valyti gyvenamųjų ir kitų patalpų, o nukentėjusysis karantino patalpose iššlavė bei išplovė grindis, kas ir sukėlė Š. D. pasipiktinimą, dėl ko jis reikalavo D. M. susimokėti, jei nori likti tame pačiame būryje ir nebūti atstumtas, t. y. perkeltas į žemesnę nuteistųjų kastą. (duomenys neskelbtini) pataisos namų-atvirosios kolonijos Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto N. M. nuteistasis charakterizuojamas kaip netinkamai atliekantis bausmę, nes turi galiojančių nuobaudų (b. l. 84). Pataisos įstaigoje jis keturis kartus drausmintas ir tik vieną kartą paskatintas, be to, už du jo padarytus pažeidimus drausminė nuobauda nebuvo skirta, apsiribota pokalbiu drausmės komisijoje (b. l. 85). Tai, jog Š. D. 2017 m. įgijo kompiuterio operatoriaus kvalifikaciją, o 2018 m. – suvirintojo elektra rankiniu būdu kvalifikaciją, nekeičia fakto, kad jo darbinė motyvacija yra neigiama. Vien formalus vienos ar kitos specialybės įgijimas, neplanuojant jos realiai pritaikyti konkrečiame darbe, nerodo nuteistojo apsisprendimo keisti turimas neigiamas nuostatas sąžiningo darbo atžvilgiu.

13. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad Š. D. liudytojo M. U. pirmosios instancijos teisme buvo apibūdintas kaip Klaipėdiečių kastos lyderis, prižiūrintis, kad viskas būtų tvarkinga. Nors šis teiginys nėra patvirtintas kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau jau pats apelianto padaryto nusikaltimo pobūdis liudija, kad jis iškelia save aukščiau kitų, silpnesnių nuteistųjų, siekia, jog šie jam paklustų bei vykdytų jo nurodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Š. D. yra pavojingas visuomenei, nuteistojo resocializacija galima tik su realaus laisvės atėmimo taikymu. Apelianto vertybinė skalė yra gerokai atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, todėl švelninti paskirtosios dvejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės nėra pagrindo. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės individualizavimas Š. D. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai, jog nuteistasis yra vedęs ir turi mažametį vaiką, yra įprastos, daugeliui bylų būdingos aplinkybės.

14. BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 181 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų. Šios bausmės vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų, vadinasi, apylinkės teismas Š. D. paskyrė šešiais mėnesiais ir penkiolika dienų mažesnę bausmę nei jos vidurkis, nors, šioje nutartyje jau minėta, nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o jo asmenybės charakteristika nėra teigiama. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnės bausmės paskyrimas nuteistajam formuotų nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ir leistų ignoruoti nukentėjusiojo teisėtus interesus. Bausmių bendrinimo klaidų, dėl kurių reikėtų keisti skundžiamą nuosprendį, nenustatyta. Apylinkės teismas parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą, tai yra dalinį sudėjimą, todėl šiuo aspektu galutinė paskirtoji bausmė – treji metai trys mėnesiai laisvės atėmimo taip pat nėra aiškiai per griežta.

15. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Š. D. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo Š. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė