Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, M. T. paskiriant galutinę 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. T. priteista nukentėjusiosioms: D. M. - 1 320 Eur, o H. S. - 400 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas ginčijamas tik dėl paskirtos bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs byloje esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, pasisako tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog laisvės atėmimo bausmės M. T. atžvilgiu skyrimas yra pagrįstas, tikslingas bei adekvatus, net ir turint omenyje teismų praktiką, kurioje už panašias veikas paskiriamos bausmės yra švelnesnės nei laisvės atėmimas. Tokia išvada seka atidžiai įvertinus byloje esančius duomenis apie nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po to.

Pirmiausia pažymėtina, kad M. T. šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką padarė iki Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio priėmimo (2 t., b. l. 88-91), kuriuo nustatyta, kad M. T. 2015 m. sausio 18-19 d. padarė panašaus turtinio pobūdžio veiką, t. y. užvaldęs kito asmens elektroninę mokėjimo priemonę ir ją panaudojęs apgaule užvaldė svetimas lėšas (šie veiksmai kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį). Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytą nusikalstamą veiką apeliantas padarė dar iki Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio priėmimo, tačiau praėjus tik kelioms dienoms po to, kai jam 2015 m. sausio 27 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir baudžiamoji byla Nr. 01-1-04318-15 su prokuroro pareiškimu buvo perduota nagrinėti teismui pagreitinto proceso tvarka (2 t., b. l. 86). Tai rodo, kad apelianto atžvilgiu vykęs baudžiamasis persekiojimas ir gresiantys padariniai nebuvo reikšmingi, jis nepaisant jam gresiančių padarinių, vos po kelių dienų padarė naują nusikalstamą veiką. Tai svarbu turint omenyje ir faktą, kad dar anksčiau, t. y. 2013 m. rugpjūčio 8 d., jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės (BK 178 straipsnio 1 dalis), vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, t. y. ne dėl to, kad ši veika nebuvo padaryta, o dėl to, kad tąsyk apeliantas susitaikė su nukentėjusiu asmeniu. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks sprendimas pagal BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktą priimamas tikintis, kad asmuo nedarys nusikalstamų veikų. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad apeliantas nepateisino anksčiau išreikšto pasitikėjimo ir toliau darė nusikalstamas veikas. Valstybės pasitikėjimas apeliantu buvo išreikštas ir vėliau. Antai nagrinėjamoje byloje, 2015 m. balandžio 1 d. jam buvo paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos Lietuvoje, taip pat įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje (1 t., b. l. 156-157), tačiau pastarasis pasislėpė, išvyko iš Lietuvos, ir buvo surastas Lenkijoje tik po Europos arešto orderio išdavimo, pažymint, jog ir minėtoje valstybėje jo atžvilgiu vyko atskiras baudžiamasis procesas (2 t., b. l. 1-53). Be to, praeityje apeliantas 6 kartus baustas administracine tvarka, daugiausia už pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, tačiau taip pat ir už smulkų svetimo turto grobimą, administracinės nuobaudos jo atžvilgiu nebegalioja (2 t., b. l. 82, 92). Pastebėtina, kad 450 litų nuobauda už panašią į šioje byloje nagrinėjamą veiką, t. y. už smulkų svetimo turto grobimą nebuvo sumokėta nei geranoriškai, nei nuobaudos išieškojimą perdavus antstolei, todėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartimi paskirtos administracinės baudos vykdymas nutrauktas, suėjus nutarimo vykdymo senaties terminui. M. T. yra pakankamai jauno amžiaus asmuo, turi vidurinį išsilavinimą, yra pajėgus susirasti darbą ir dirbti, tačiau to nedarė. Visi šie duomenys ir ypač apelianto elgesys po ankstesnio ikiteisminio tyrimo nutraukimo, taip pat po nusikalstamų veikų, konstatuotų Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžiu, padarymo ir tolesnių nusikalstamų veikų darymas nepaisant jo atžvilgiu vykstančio baudžiamojo persekiojimo bei vėlesnis pasislėpimas rodo, kad tik teismo paskirta laisvės atėmimo bausme galima bandyti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Švelnesnių bausmių ir poveikio priemonių taikymas šiuo konkrečiu atveju būtų neteisingas ir formuotų nebaudžiamumo jausmą. Paskirta pusantrų metų trukmės laisvės atėmimo bausmė ir galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, tokioje situacijoje nėra per griežta.Pabrėžtina, jog pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, jei nebuvo padarytas labai sunkus nusikaltimas (tokia baudžiamojo įstatymo redakcija galiojo iki 2017 m. spalio 6 d.). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (LAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas šiame sprendime jau aptartų aplinkybių apie ankstesnį valstybės išreikštą pasitikėjimą apeliantu ir jo nekintantį elgesį po ankstesnių nusikalstamų veikų padarymo, taip pat apie švelnesnių nei laisvės atėmimas sankcijų taikymą ir galimą nepagarbos teisei, įstatymui ir nebaudžiamumo nuotaikų formavimą, neįžvelgia pagrindo manymui, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus, galima pasiekti bausmės tikslus ir sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo be realaus laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu teismas nesprendė klausimo dėl nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su ankstesniu, t. y. Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d., nuosprendžiu paskirta bausme. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra tik pastebėjimas, kad pagal šį nuosprendį paskirta bausmė jau atlikta. Visgi, tokia aplinkybė turi teisinę reikšmę ir turi būti bendrinama tais atvejais, kai nustatoma, kad nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika padaryta iki ankstesnio teismo nuosprendžio, kuriuo paskirta bausmė jau atlikta.

BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tai reiškia, kad įstatymas įpareigoja teismą BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytais atvejais subendrinti nauju nuosprendžiu ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtas bausmes ir paskirti galutinę subendrintą bausmę. Be to, įstatymas tiesiogiai nurodo, kad į galutinę subendrintą bausmę teismas turi įskaityti ne tik iš dalies, bet ir visiškai atliktą pagal ankstesnį nuosprendį bausmę. Nesubendrinus bausmių pagal BK 63 straipsnio taisykles, į galutinę subendrintą bausmę gali likti neįskaityta pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės dalis, o tai reikštų nepagrįstą asmens teisinės padėties pasunkinimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniuose skunduose nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bausmių bendrinimo klausimas nebuvo keliamas ir nagrinėjamas, todėl teisėjų kolegijos sprendimas šiuo klausimu proceso dalyviams reikštų netikėtą klausimo išsprendimą, dėl kurio jie neturėjo galimybės pasisakyti (pvz. išsakyti pozicijos dėl bausmių subendrinimo būdo – bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo). Priėmus tokį sprendimą apeliacinės instancijose teisme, proceso dalyviai ne tik prarastų teisę išsakyti savo poziciją šiuo klausimu, bet ir ginčyti priimtą sprendimą įprasta klausimo apskundimo aukštesniajam teismui tvarka. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad bausmių subendrinimo klausimas, nuosprendį vykdyti gavusios institucijos ar proceso dalyvių prašymu, ar bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo iniciatyva gali būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo stadijoje, t. y. šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teisme, netrukus po apygardos teismo sprendimo paskelbimo. Nagrinėjant šį klausimą, proceso dalyviai galėtų pasisakyti dėl bausmių subendrinimo, o vėliau ir apskųsti priimtą sprendimą aukštesniajame teismui, t. y. Vilniaus apygardos teismui. Būtent dėl šios priežasties, proceso teisėtumo ir žmogaus teisių gerbimo principus užtikrintų šio klausimo išsprendimas skundžiamą nuosprendį priėmusio apylinkės teismo iniciatyva, nelaukiant proceso dalyvių prašymų šiuo klausimu.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.