Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Rasos Bartašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui D. V., tretiesiems asmenims V. V., F. G., Lietuvos Notarų rūmams ir uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėto turto pasidalijimo susitarimo pripažinimo galiojančiu, paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą bei pareiškimo apie palikimo nepriėmimą pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės su ieškinio reikalavimais sutiko, iš dalies patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes. Pažymėjo, kad tėvo palikimą su ieškovu buvo susitarę pasidalinti per pusę, brolis (ieškovas) nuo palikimo atsisakė, kad būtų pigiau mokėti tvarkant dokumentus notarui, valstybei. Atsakovas ieškovo neįtikinėjo pasirašyti pareiškimo apie palikimo nepriėmimą, apgaulės nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir teismo sprendime minimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl jų išaiškinimais pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje negalėjo remtis ir juos taikyti, darant išvadas dėl ieškinio reikalavimų.Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas per įstatymo nustatytą terminą neatliko aktyvių veiksmų, patvirtinančių palikimo priėmimą pradedant faktiškai jį valdyti. Teismas neatsižvelgė į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį ir taikymo ypatumus ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose. Apelianto nuomone, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad jis atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius, jog po tėvo A. V. mirties siekė valdyti paveldėta turtą kaip šio savininkas.Ieškovo reikalavimą pripažinti 2002 m. liepos 18 d. pareiškimą apie palikimo nepriėmimą negaliojančiu, teismas išnagrinėjo neobjektyviai, teismo išvados šališkos. Pareiškimas apie palikimo nepriėmimą sudarytas dėl suklydimo, ieškovui suklydus dėl sandorio esmės, nes ieškovą suklaidino atsakovo pasižadėjimas vykdyti tėvo valią dėl palikimo. Ieškovas neketino atsisakyti palikimo, tai įrodo byloje nustatytos aplinkybės – ieškovas pasiėmė dalį tėvo asmeninių daiktų ir palikimą su atsakovu pasidalino lygiomis dalimis, rūpinosi žemės sklypų įteisinimu, juos valdė kaip savo, mokėjo mokesčius.Teismas spręsdamas reikalavimą dėl susitarimo pasidalinti nekilnojamąją turtą, netinkamai taikė materialines teisės normas.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR CK 5.8 straipsnyje nustatytu sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu, nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimus pripažinti negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus. Ieškovas nepretenduoja į palikimą, o yra jį priėmęs įstatymų nustatyta tvarka, todėl jo reikalavimams turi būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantas teikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodine tvarka (42 b.l.). Vadovaujantis LR CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Netinkamas, apelianto manymu, įrodymų įvertinimas, teismui priimant sprendimą, nelaikytinas pagrindu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, apeliantas nenurodė jokių kitų priežasčių, dėl kurių, jo manymu, yra būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus bylos medžiagą teismui nėra pagrindo padaryti išvados, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, negalėtų tinkamai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti ieškovą priėmus palikimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad jis priėmė mirusiojo tėvo palikimą, pripažinti galiojančiu jo susitarimą su atsakovu dėl palikimo pasidalinimo, pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus bei ieškovo pareiškimą apie palikimo nepriėmimą, padalinti palikimą, priteisiant ieškovui jo nurodytą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas palikimo nepriėmė, remiantis tuo teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškovo reikalavimų. Ieškovas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir pažeidė procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Teismo nuomone, teisminės praktikos kontekste bei vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde.

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir pareiškimo apie palikimo nepriėmimą nuginčijimo.

Apeliantas skundą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CPK nuostatas nustatinėjant juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo. Jo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis faktiniais veiksmais taip pat priėmė palikimą – perėmė palikėjo daiktus – kilimą, meškerę, nuotraukas, rūpinosi nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nuosavybės teisių į šį turtą teisiniu įforminimu atsakovo vardu, mokėjo žemės mokesčius, savo lėšomis prisidėjo prie 1,000 ha žemės sklypo, į kurio 125/1000 dalis apelianto tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės su kitais bendraturčiais, paskirties pakeitimo. Teisėjų kolegija su apelianto skundo argumentais nesutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą, pagrįstai laikė nustatytu, kad ieškovas neįrodė, kad per įstatymo nustatytą terminą atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą pradedant faktiškai jį valdyti.

Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas priimant arba atsisakant priimti palikimą (LR CK 5.50 straipsnis, 5.60 straipsnis), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (LR CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Šis terminas nėra naikinamasis (LR CK 5.57 straipsnis). Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Palikimą sudaro palikėjo turtas, t. y. jo prievolės, teisės ir pareigos. Jos gali būti materialinio ar procesinio teisinio pobūdžio. Įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyvendinti palikėjo materialinio ar procesinio pobūdžio teises, vertinamas kaip faktinis palikimo priėmimas. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus).

Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į LR CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, LR CK paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama. Esminiai palikimo priėmimo pradedant faktiškai turtą valdyti momentai, šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, t. y. tylėjimas ar neveikimas nepripažintini valios priimti palikimą išreiškimu, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Taigi pagal kasacinio teismo praktiką, palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės. Iš esmės panaši nuostata įtvirtinta ir LR CK 5.51 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad palikėjas A. V. mirė 2002 m. vasario 24 d. (1 t. 12 b.l.). Praleidęs terminą palikimo priėmimui, mirusiojo A. V. sūnus atsakovas D. V. kreipėsi į Telšių rajono teismą dėl termino palikimui priimti prailginimo, nurodė, kad terminą palikimui priimti praleido, nes susirgo ir savalaikiai nebaigė tvarkyti dokumentų (1 t. 10 b.l.). Byloje dalyvavęs ieškovas A. V. su ieškiniu sutiko, nurodė, kad su broliu buvo susitarę palikimą priimti D. V. vardu, tačiau jis savalaikiai dokumentų nesutvarkė dėl ligos (1 t. 10 b.l.). 2002 m. liepos 3 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismas prailgino terminą palikimui priimti iki 2002 m. rugsėjo 11 d. (1 t. 10 b.l.). 2002 m. liepos 18 d. A. V. Telšių rajono 1-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą apie palikimo nepriėmimą, kuriame nurodė, kad 2002 m. vasario 24 d. mirus tėvui A. V. palikimo nepriėmė ir nevaldo bei jokių pretenzijų į mirusiojo turtą neturi ir ateityje neturės (1 t. 122 b.l.). 2002 m. rugpjūčio 22 d. Telšių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Z. B. atsakovui D. V. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. TZB-7651, pažymėjo, kad pretenzijų į mirusiojo turtą neturi sūnus A. V. (1 t. 141 b.l.). 2003 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. rugsėjo 5 d. atsakovui D. V. buvo išduoti papildomi paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą Nr. TZB-10083 ir Nr. TZB-6832, kuriuose taip pat buvo nurodyta, kad pretenzijų į turtą A. V. nereiškė (1 t. 15-16 b.l.). 2004 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas D. V. įgaliojo ieškovą A. V. atsakovo vardu pateikti pareiškimus, prašymus bei dokumentus, gauti dokumentus, tvarkyti visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, esančią Klaipėdos rajone, dalyvauti atliekant atkurtos nuosavybės teisėmis žemės sklypo apmatavime, žemės sklypo kadastrinių ir kitų planų sudaryme, įregistruoti atkūrimo į nekilnojamąjį turtą būdu įgytą nekilnojamąjį turtą Valstybės įmonės Registrų centre, sumokėti visus mokesčius ir kitus mokėjimus ir kt. (1 t. 14 b.l.).

Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto veiksmai negali būti pripažįstami aktyviais priimant palikimą, kadangi apelianto elgesys nuo pat palikimo atsiradimo momento įrodo, kad jis nesiekė ir nedėjo reikiamų pastangų palikimo priėmimui. Priešingai, apelianto veiksmai - nesikreipimas į teismą dėl palikimo priėmimo termino pratęsimo (1 t. 10 b.l.), pareiškimo apie palikimo nepriėmimą pateikimas Telšių rajono 1-ajam notarų biurui (1 t. 122 b.l.), po paskutinio paveldėjimo liudijimo pagal įstatymą išdavimo 2005 m. rugsėjo 5 d. savo teisių negynimas ilgą laiko tarpą (1 t. 16 b.l.), įrodo, kad apeliantas sąmoningai, suvokdamas savo veiksmų pasekmes nesiekė įstatymo nustatyta tvarka įgyti paveldėjimo teisės į palikimą, elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai. Be to, nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad mokesčių mokėjimas už paveldimo turto sutvarkymui atliekamus įvairių institucijų veiksmus, įrodo jo aktyvius veiksmus faktiškai pradedant valdyti palikimą, kadangi, kaip patvirtina byloje esantys atsakovo įgaliojimas (1 t. 14 b.l.), šiuos veiksmus apeliantas atliko įgaliotas atsakovo ir atsakovo naudai (1 t. 14 b.l.).

Teismo vertinimu, nors apeliantas kaip vieną iš aplinkybių nurodo, kad jis priėmė palikimą po savo tėvo mirties pasiimdamas kilimą, meškerę, nuotraukas, tačiau nagrinėjamoje byloje šios apelianto nurodytos aplinkybės nėra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis nurodytu būdu priėmė palikimą po savo tėvo mirties (1 t. 121 b.l.). Kadangi palikimo negalima priimti dalimis (LR CK 5.50 straipsnio 1 dalis), tai atsakovas, padavęs pareiškimą notarui laikomas priėmusiu visą palikimą (LR CK 5.51 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo sutikti ir su apelianto tvirtinimu, jog jis pareiškimą apie palikimo nepriėmimą pasirašė apgaulės būdu, kitam asmeniui darant įtaką. Kaip jau minėta, tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, o tai turi būti atliekama per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (LR CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Kita vertus, per tą patį terminą įpėdinis turi teisę atsisakyti palikimo, o palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas (LR CK 5.60 straipsnio 1, 2 dalys). Veiksnus asmuo turimą paveldėjimo teisę įgyvendina savo nuožiūra – jis gali priimti palikimą arba jo atsisakyti bei įgyvendindamas savo subjektines teises turi veikti atidžiai ir rūpestingai, o nesilaikydamas šių reikalavimų privalo prisiimti galinčius kilti neigiamus padarinius. Palikimo priėmimo sandorio negalima atšaukti ir išreiškęs valią priimti palikimą įpėdinis vėliau negali jos pakeisti, t. y. atsisakyti priimto palikimo, nors, jeigu palikimo priėmimo sandoris sudarytas suklydus, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ir pan., jis gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012). Atitinkamai palikimo atsisakymas, kaip ir jo priėmimas, taip pat yra besąlyginio, neatšaukiamo pobūdžio ir reiškia šios teisės pasibaigimą tam įpėdiniui be šios teisės transformacijos į kitą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2007). Jeigu įpėdinis atsisako nuo palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1, 2 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009). Taigi tiek pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimas palikimo atsiradimo vietos notarui, tiek palikimo atsisakymas (nepriklausomai nuo to, ar pareiškimas paduotas įstatymo numatyto trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos termino pradžioje ar jo gale), laikytinas aiškiai išreiškiančiu įpėdinio valią atsiradusio palikimo atžvilgiu ir yra neatšaukiamo pobūdžio, tol kol nėra nuginčytas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

Vadovaujantis LR CK 1.91 straipsnio 5 dalimi, apgaule pripažįstamas sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu, šalys ne kartą nurodė, kad palikimą priimti tik atsakovo vardu buvo patogiau, pigiau (2 t. 40 b.l.; 3 t. 20-21 b.l.), todėl apelianto teiginiai, kad pareiškimą apie palikimo nepriėmimą pasirašė apgautas atsakovo, laikytini nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje nustatytoms aplinkybėms bei neatitinkantys sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės sąlygų. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas žadėjo palikimą pasidalinti su apeliantu, paties apelianto liudijimu šio pažado atsakovas iš dalies laikėsi – atidavė dalį pinigų už parduotą butą, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovas pasidalino su apeliantu paveldėtas lėšas, buvusias banko „Hansa LTB“ sąskaitoje (1 t. 2 b.l.). Remiantis išdėstytu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas pareiškimą apie palikimo nepriėmimą pasirašė sąmoningai siekdamas išvengti mokesčių, nesant apgaulės ar kito asmens įtakos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto paaiškinimai, kad jis faktiniais veiksmais priėmė palikimą nėra paremti objektyviais duomenimis.

Dėl susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinimo galiojančiu

Pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimą pripažinti ieškovo ir atsakovo susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo galiojančiu atmetė tuo pagrindu, kad toks susitarimas turėjo būti įformintas notarine sutartimi, kuri privalo būti įregistruota viešajame registre (LR CK 5.70 straipsnio 1 dalis). Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas LR CK 1.94 straipsnio 4 dalį bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais turėjo pripažinti susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo galiojančiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto reikalavimas pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas. Vadovaujantis LR CK 5.70 straipsnio 1 dalimi įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre, nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Remiantis LR CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pažymėtina, kad atsakovo teisės į dalį paveldėto nekilnojamojo turto yra įregistruotos viešajame registre nuo 2003 metų, nuosavybės teisės į likusią dalį paveldėto nekilnojamojo turto įregistruotos nuo 2005 ir 2009 metų (1 t. 41-57, 59-66 b.l.). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad susitarimas su atsakovu dėl paveldėto turto pasidalijimo buvo įformintas notarine sutartimi. Be to, teismo nuomone, apeliantas nepagrįstai remiasi LR CK 1.94 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, kadangi ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su LR CK 5.70 straipsnio 1 dalimi. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad iki atsakovui įsiregistruojant paveldėtą nekilnojamą turtą savo vardu, atsakovas būtų visiškai ar iš dalies įvykdęs susitarimą dėl nekilnojamojo turto pasidalijimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad apelianto ir atsakovo tarpusavio žodinis susitarimas dėl nekilnojamo turto pasidalijimo jo neįforminus įstatymo nustatyta tvarka, gali būti pripažintas galiojančiu.

Dėl teisės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR CK 5.8. straipsnyje nustatytu sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu, nepagrįstai atmetė reikalavimus pripažinti negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (LR CK 1.126 straipsnio 2 dalis, LR CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Vadovaujantis LR CK 5.8 straipsniu, asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Taikant šį išaiškinimą paveldėjimo teisiniams santykiams, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas kito asmens paveldėjimo teisei ginčyti prasideda tada, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, suvokia arba, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, turi suvokti, jog jo teisė paveldėti yra pažeista. Asmens, pretenduojančio į palikimą, teisė paveldėti pažeidžiama, kai kitas asmuo priima šiam tenkančią palikimo dalį. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2013).

Minėta, kad pagal LR CK 5.8 straipsnio normą asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Palikimo priėmimas ir atsisakymas nuo palikimo yra turinčių įstatyminę ar testamentinę teisę paveldėti asmenų disponavimo paveldėjimo teise valiniai veiksmai, jie yra iš esmės lygiaverčiai savo teisine prigimtimi ir įtaka paveldėjimo santykiams: abiem atvejais keičiamas palikimo paskirstymas tarp įpėdinių. Atsisakymą nuo palikimo ginčijantis asmuo siekia atgauti savo palikimo dalį ir tam turi nuginčyti palikimą priėmusio asmens paveldėjimo teisę; atsisakymo nuo palikimo ginčijimas, pasibaigus ieškinio senaties terminui palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti, netenka prasmės. Sisteminio paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad LR CK 5.8 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas ir atsisakymui nuo palikimo ginčyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009)

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje negalėjo taikyti LR CK 5.8 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senatį paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, nes reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo apeliantas pareiškė ne kaip įpėdinis, pretenduojantis į palikimą, bet kaip asmuo, priėmęs palikimą įstatymų nustatyta tvarka. Pagal LR CK 5.8 straipsnio nuostatas ginčyti palikimo priėmimą ar išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumą gali asmuo, pretenduojantis į palikimą, tai gali būti įpėdinis tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali pareikšti ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto teiginiai, jog jis ieškinį reiškia ne kaip pretendentas į palikimą ir todėl turi būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsti, kadangi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nagrinėjantis bylą nustatė, kad apeliantas atsisakė palikimo ir jo veiksmai nelaikyti faktiniu palikimo priėmimu. Be to, kaip jau minėta, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, LR CK 5.8 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas ir atsisakymui nuo palikimo ginčyti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas tinkamai parinko ginčo santykiams taikytiną teisės normą ir padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais turi būti taikomas LR CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką civilinėse bylose dėl paveldėjimo teisės liudijimo ar testamento nuginčijimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, teigiant, jog byloje teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad apeliantas per įstatymo nustatytą terminą neatliko aktyvių veiksmų, patvirtinančių palikimo priėmimą pradedant faktiškai jį valdyti.

LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis LR CPK 176 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje, nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims