Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius, atsakovas) 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. PE-SP3-947 „Dėl A. R. išankstinės senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir 2015 m. vasario 19 d. sprendimas) ir 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (10.1)P5-84 „Dėl A. R. valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos permokos nustatymo“ (toliau – ir 2015 m. vasario 20 d. sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą atnaujinti pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d. nutrauktą išankstinės valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir išankstinė senatvės pensija) mokėjimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2015 m. vasario 23 d. raštu informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą dėl išankstinės senatvės pensijos permokos nustatymo. Šiame rašte VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad gavo informaciją, jog pareiškėjas nuo 2002 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. vasario 6 d. buvo įregistravęs ūkį Lietuvos Respublikos ūkininkų ūkių registre (toliau – ir Ūkininkų ūkių registras), todėl išankstinės senatvės pensijos mokėjimas jam nuo 2015 m. sausio 1 d. nutrauktas, kaip neteisėtai paskirtos, kadangi kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo (toliau – ir Išankstinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų ir šio fakto nepažymėjo 2012 m. gruodžio 17 d. prašyme dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo. VSDFV Panevėžio skyrius 2015 m. vasario 20 d. sprendime konstatavo, kad nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. dėl pareiškėjo kaltės susidarė 8 385,06 Eur išankstinės senatvės pensijos permoka.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo priimtais sprendimais, nes jokių aplinkybių, turinčių įtakos teisei į išankstinę senatvės pensiją, nenuslėpė. Jis skunde nurodė, kad apie ūkininko ūkio įregistravimą atvirai informavo VSDFV Panevėžio skyriaus specialistus dar prieš paskiriant išankstinę senatvės pensiją. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio mėnesį kelis kartus lankėsi VSDFV Panevėžio skyriuje ir bendravo su skirtingomis specialistėmis. Jam buvo suteikta konsultacija dėl išankstinės senatvės pensijos paskyrimo, nurodyta, kokius dokumentus jis privalo pateikti. Skunde pareiškėjas tvirtino, kad paskutinio vizito VSDFV Panevėžio skyriuje metu (tai galėjo būti 2012 m. gruodžio 17 d.), kai buvo surinkti visi reikiami dokumentai ir pateiktas prašymas skirti išankstinę senatvės pensiją, jis kartu su visais dokumentais, nenuslėpdamas jokių aplinkybių, prašymą priimančiai specialistei pateikė ir ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą bei paaiškino, kad turi formaliai įregistruotą ūkininko ūkį, jokios veiklos ūkyje niekada nevykdė ir nesiruošia vykdyti. Pareiškėjas žinodamas, kad ateityje gali kilti klausimų dėl ūkininko ūkio įregistravimo, būtų išsiregistravęs. Pareiškėjo teigimu, dėl susiklosčiusios situacijos jis savo kaltės nejaučia, priešingai, mano, kad jis buvo suklaidintas VSDFV Panevėžio skyriaus darbuotojų. Faktas, kad jis nevykdė jokios ūkinės veiklos ir faktas, kad VSDFV Panevėžio skyriui informavus jį, jog jie nutrauks pensijos mokėjimą, jis išregistravo ūkininko ūkį be jokių apsunkinimų, patvirtina, kad jam nebuvo jokio tikslo slėpti šios aplinkybės kreipiantis su prašymu dėl išankstinės senatvės pensijos paskyrimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad VSDFV Panevėžio skyriaus darbuotojai skirdami pareiškėjui išankstinę senatvės pensiją turėjo įvertinti visas išankstinės pensijos paskyrimo ir mokėjimo aplinkybes, nes jie turi galimybę duomenis apie įregistruotą ūkininko statusą patikrinti duomenų bazėse, o ne tai daryti praėjus dviem metams po šios pensijos paskyrimo. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 straipsnio 8 dalies ir Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis teigė, kad ūkininkas siejamas su vertimusi ūkine veikla, o ne vien ūkio įregistravimu, todėl vien įregistravus ūkį ir ūkiui nevykdant jokios veiklos, pareiškėjas nėra laikomas ūkininku, kuriuo būdamas neturi teisės gauti išankstinės senatvės pensijos, nes išankstinės senatvės pensijos skyrimas siejamas su pajamų negavimu. Mano, kad atsakovas formaliai taikė ir aiškino minėtų įstatymų nuostatas, neįsigilino į sisteminį jų aiškinimą, todėl nepagrįstai nutraukė pareiškėjui išankstinės senatvės pensijos mokėjimą bei paskaičiavo šios pensijos permoką.

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniai skyriai, kaip vykdomosios institucijos, išankstines valstybinio socialinio draudimo pensijas skiria ir moka griežtai vadovaudamiesi Išankstinių pensijų įstatymu, Pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pažymėjo, kad teisę gauti išankstinę senatvės pensiją turi nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, atitinkantys Išankstinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Viena iš sąlygų, nurodytų Išankstinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte – asmuo neturi būti ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą. Pagrindinis išankstinės pensijos tikslas yra sudaryti priešpensinio amžiaus žmonėms neturintiems jokio pragyvenimo šaltinio, jokių pajamų, neturintiems galimybės dirbti, turėti pragyvenimo šaltinį iki jiems atsiras teisė, sulaukus Pensijų įstatyme nustatyto amžiaus, gauti senatvės pensiją. Teigė, kad įforminant pareiškėjo prašymą dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo, pareiškėjas buvo supažindintas su pensijų išankstinio mokėjimo sąlygomis, pateikdamas prašymą skirti išankstinę senatvės pensiją, neinformavo VSDFV Panevėžio skyriaus, kad išankstinės senatvės pensijos skyrimo dieną jis Ūkininkų ūkių registre buvo įregistravęs ūkį. Todėl VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. sausio 16 d. sprendimu nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. birželio 13 d. paskyrė pareiškėjui 1 182,49 Lt per mėnesį išankstinę senatvės pensiją.

Atsakovas nurodė, kad informacinių technologijų pagalba bei iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2015 m. vasario 19 d. raštu Nr. 1S-1178 gavus informaciją, kad pareiškėjas buvo Ūkininkų ūkių registre įregistravęs ūkininko ūkį nuo 2002m. gegužės 14 d. iki 2015m. vasario 6d. Todėl išankstinės senatvės pensijos mokėjimas pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo nutrauktas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu. VSDFV Panevėžio skyrius 2015 m. vasario 20 d. sprendimu nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui susidarė 8 385,06 Eur išankstinės senatvės pensijos permoka. Ši permoka susidarė dėl to, kad pareiškėjas nepranešė apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui. Pažymėjo, kad prašymą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad nėra ūkininkas, pareiškėjas pasirašė savo parašu patvirtindamas prašyme nurodytos informacijos teisingumą, todėl pareiškėjo rašytinis prašymas ir jame pateikti duomenys įrodo, kad prašyme pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo nebuvimą ūkininku. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad vien įregistravus ūkį ir nevykdant jokios veiklos pareiškėjas nėra laikomas ūkininku, nes ūkininko statusą asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkių registre, o šio statuso netenka nuo ūkio išregistravimo iš ūkininkų ūkio registro. Pažymėjo, kad ūkininko, t. y. asmens, kurio ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre, teisė gauti išankstinę senatvės pensiją priklauso nuo jo statuso nevertinant aplinkybės, ar šis asmuo verčiasi žemės ūkio veikla.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui išankstinės senatvės pensijos mokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad pareiškėjas kreipimosi dėl šios pensijos skyrimo dieną buvo ūkininkas pagal Ūkininko ūkio įstatymą ir šio fakto nenurodė 2012 m. gruodžio 17 d. prašyme, kreipdamasis dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2002 m. gegužės 14 d. Ūkininkų ūkių registre įregistravo ūkininko ūkį, kurį išregistravo 2015 m. vasario 6 d., taigi nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo ūkininkas, kaip tai nustatyta Ūkininko ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Informacija apie pareiškėjo buvimą ūkininku VSDFV Panevėžio skyriui tapo žinoma 2015 m. sausio 30 d. iš VSDFV Panevėžio skyriaus gautų duomenų apie išankstinių senatvės pensijų gavėjus, pradėjusius dirbti pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ar savarankiškai, tapusiais ūkininku (jo partneriu) ir 2015 m. vasario 19 d. iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro gavus duomenis, kad pareiškėjas nuo 2002 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. vasario 6 d. buvo įregistravęs ūkį Ūkininkų ūkių registre. Iš atsakovo atstovių paaiškinimų nustatė, kad atsakovas naudojosi VSDFV duomenimis apie asmenis, mokančius valstybinio socialinio draudimo įmokas, o prie kitų duomenų registrų atsakovas prieigos neturėjo. Taip pat atsakovas gaudavo duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, tačiau šiuose duomenyse nei 2013 metais, nei 2014 metais informacijos apie pareiškėją nebuvo. Kadangi byloje nustatyta, kad nuo 2002 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. vasario 6 d. (t. y. ir tuo metu, kai pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą ir jam buvo paskirta išankstinė senatvės pensija) pareiškėjas turėjo ūkininko statusą, jam negalėjo būti paskirta išankstinė senatvės pensija. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, Išankstinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, sprendė, kad išankstinės senatvės pensija pareiškėjui paskirta neteisėtai.

Teismas nurodė, kad Ūkininko ūkio įstatymo taikymo prasme ūkininko statusas, kaip sąlyga, kuriai esant išankstinės senatvės pensijos paskyrimas nėra leidžiamas, aiškiai ir vienareikšmiškai yra suformuluota Išankstinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatoje. Išankstinių pensijų įstatymas, kaip ir kiti teisės aktai, yra viešai paskelbtas ir jo vykdymas yra privalomas, todėl pareiškėjui ši nuostata buvo (turėjo būti) žinoma pildant 2012 m. gruodžio 17 d. prašymą skirti jam išankstinę senatvės pensiją. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. prašymu VSDFV Panevėžio skyriaus prašė skirti išankstinę senatvės pensiją, prašyme nurodė, kad nedirba (pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, turite verslo liudijimą, esate ūkininkas ar kt.“ ir patvirtino savo parašu, jog prašyme pateikta informacija yra teisinga. Taip pat prašyme įsipareigojo pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos išankstinės senatvės pensijos dydžiui ir mokėjimui.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo ir jo atstovės argumentus, kad VSDFV Panevėžio skyriaus darbuotojai turi pareigą tikrinti asmenų, pageidaujančių gauti išankstinę senatvės pensiją teikiamą informaciją. Teisės aktai, reglamentuojantys išankstinių senatvės pensijų skyrimą, nenustato pareigos, tik teisę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių darbuotojams tikrinti visų šioms pensijoms skirti pateiktų dokumentų Pažymėjo, kad teisė tikrinti asmenų pateiktus duomenis ir dokumentus neatleidžia asmenų nuo pareigos būti sąžiningais ir teikti teisingus dokumentus bei teisingą informaciją, reikalingą sprendimams dėl teisės į pensiją priimti, ypač, kai ši pareiga jiems yra įtvirtinta konkrečiai teisės aktuose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis ir Nuostatų 65 punktas). Teismas, iš atsakovo atstovių paaiškinimų, liudytojos A. Š. parodymų ir juos patvirtinančių rašytinių bylos dokumentų nustatė, kad pareiškėjas pats atsakydamas į liudytojos A. Š. užduotus klausimus priimant prašymą dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo atsakė, jog jis nėra ūkininkas ir informacijos teisingumą patvirtino savo parašu bei, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimo ir neminėjo, kad tokį pažymėjimą turi. Iš bylos duomenų nustatyta, kad VSDFV Panevėžio skyrius neturėjo jokio pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktais dokumentais ir jo suteikta informacija. Byloje esantys duomenys ir atsakovo atstovių paaiškinimai patvirtino, kad tik 2015 metais iš Valstybinės mokesčių sistemos duomenų bazės gautų duomenų VSDFV Panevėžio skyriui tapo žinoma, kad pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko ūkį. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui išankstinė senatvės pensija buvo paskirta dėl VSDFV Panevėžio skyriaus darbuotojų kaltės ir nekompetencijos.

Teismas taip pat kaip nereikšmingą vertino pareiškėjo argumentą, jog jis iš ūkininko ūkio neturėjo jokių pajamų, kadangi sąlygos skirti asmeniui išankstinę pensiją nėra siejamos su gaunamomis pajamomis. Teismas vertino, kad kreipdamasis dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo ir nenurodydamas, jog yra ūkininkas, pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją, kuri turėjo lemiamos įtakos jo teisei į išankstinę senatvės pensiją nustatyti, todėl išankstinė senatvės pensija pareiškėjui buvo neteisėtai paskirta ir mokama bei šios pensijos 8 385,06 Eur permoka nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. susidarė dėl pareiškėjo kaltės.

Pareiškėjo atstovo teiginius, kad, paaiškėjus, jog pareiškėjui išankstinė senatvės pensija buvo paskirta neteisėtai, atsakovas turėjo sustabdyti jos mokėjimą, vertino kaip nepagrįstus, kadangi sistemiškai aiškinant Išankstinių pensijų įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjas kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos paskyrimo momentu neatitiko šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto imperatyvios sąlygos (nebūti ūkininku pagal Ūkininko ūkio įstatymą), todėl jam ši pensija apskritai negalėjo būti paskirta ir mokama ir šios pensijos mokėjimo nutraukimas yra siejamas būtent su šia aplinkybe bei išplaukia iš Išankstinių pensijų įstatymo 2, 3 straipsnių nuostatų. Tuo tarpu Išankstinių pensijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies norma yra aktuali tuo atveju, kai asmuo tampa ūkininku po to, kai jam jau buvo teisėtai paskirta išankstinė senatvės pensija.

III.

Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei bylai svarbias aplinkybes, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai vertino liudytojos A. Š. parodymus, kurie nėra objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, kad pareiškėjas nuslėpė faktą, jog yra įregistravęs ūkininko ūkį. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti pareiškėjo paaiškinimais ir laikyti jį nuslėpusiu esminę aplinkybę, turinčią įtakos išankstinės pensijos skyrimui, kadangi prašymą paskirti išankstinę senatvės pensiją pildė A. Š., o ne pats pareiškėjas. Pareiškėjas tik jį pasirašė, tikėdamas, kad specialistė, kuri po diskusijos apie ūkininko status, pažymėjo prašymo 5 klausimą neigiamai, kuri geriau žino įstatymo nuostatas, nes patikino, kadangi pareiškėjas ūkyje jokios veiklos nevykdo, tai ūkio įregistravimas išankstinės pensijos skyrimui įtakos neturi. Pareiškėjui reikalauti pridėti prie pareiškimo ūkininko pažymėjimą ar daryti papildomus įrašus A. Š. užpildytame prašyme nebuvo poreikio, nes tuo metu ir atsakovo atstovės laikėsi nuomonės, kad pareiškėjas, nors ir yra įregistravęs ūkininko ūkį, negaudamas iš ūkio jokių pajamų, neturi ūkininko statuso. Taip pat pažymi, kad ūkininko ūkis Ūkininkų ūkių registre buvo įregistruotas dar 2002 m. gegužės 14 d., t. y. ši aplinkybė buvo išviešinta viešame registre, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo ją slėpti. Pareiškėjas išregistravo ūkį iš registro tik sužinojęs, kad išankstinės senatvės pensijos mokėjimas yra nutrauktas ir kliūtis pensijos mokėjimui yra ūkio registracija, tai patvirtina, kad pareiškėjas galėjo be jokių sunkumų, iškart išregistruoti ūkininko ūkį iš registro ir 2012 m.

Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl išankstinės pensijos skyrimo, nenuslėpė aplinkybės, kad jis yra įregistravęs ūkininko ūkį, ir tuo pačiu nurodė, kad jokios veiklos ūkis nevykdė, nevykdo ir ateityje nesiruošia vykdyti. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog informacija apie jo būvimą ūkininku VSDFV Panevėžio skyriui tapo žinoma 2015 m. sausio 30 d., atsakovas naudojosi VSDFV duomenimis apie asmenis, mokančius įmokas, o prie kitų duomenų registrų atsakovas prieigos neturėjo, tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad nuo 2015 metų pasikeitė atsakovo nuomonė kas yra ūkininkas. Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad duomenis apie ūkininkus gauna nuo 2007 metų ir duomenis tikrina kas mėnesį. Tačiau duomenų apie pareiškėją 2013–2014 metais, kaip apie ūkininką, nebuvo, nes duomenys teikiami tik apie gaunančius draudžiamąsias pajamas ir mokančius mokesčius. Ši aplinkybė patvirtina, kad iki 2015 metų atsakovas asmenų, įregistravusių ūkininko ūkį, bet nevykdančių ūkinės veiklos, nepriskyrė prie ūkininkų. Nuo 2015 metų, pasikeitus programoms, į duomenų bazę įtraukiami visi registruoti, nors ir nevykdantys veiklos, ūkininkai. Todėl atsakovas nepagrįstai nutraukė pensijos mokėjimą pareiškėjui, kadangi faktinės aplinkybės nuo jos paskyrimo nepasikeitė.

Teismas taip pat netinkamai išaiškino ir Išankstinio mokėjimo įstatymo bei Ūkininkų ūkio įstatymo nuostatas. Pažymi, kad abu šie įstatymai ūkininką sieja su vertimusi ūkine veikla, ne vien tik su ūkio įregistravimu. Tik įregistravus ūkį, bet nevykdant veiklos, minėtų įstatymų aspektu pareiškėjas nėra laikomas ūkininku. Išankstinės senatvės pensijos skyrimas siejamas ne su statusu, o su jokių kitų pajamų negavimu. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-605-143/2016 pateiktu išaiškinimu, kadangi bylų aplinkybės skiriasi. Pareiškėjas nenuslėpė aplinkybės, kad turi ūkininko statusą, tačiau nelaiko savęs ūkininku Ūkininkų ūkio įstatymo prasme.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, motyvavo savo išvadas, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ir keisti apeliacinio skundo motyvais ir argumentais apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Išankstinių pensijų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad teisę gauti išankstinę senatvės pensiją turi nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas išankstinei senatvės pensijai skirti. Išankstinės senatvės pensijos skyrimo sąlygos yra nustatytos Išankstinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje, tarp kitų būtinųjų šios pensijos skyrimo sąlygų, yra nurodyta sąlyga, kad į tokią pensiją pretenduojantis asmuo nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą (3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, ūkininko statusą asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkių registre. Ūkininkas šio statuso netenka nuo ūkio išregistravimo iš Ūkininkų ūkių registro. Nagrinėjamu atveju išankstinės pensijos mokėjimas buvo sustabdytas, o vėliau nutrauktas dėl to, kad pareiškėjas kreipimosi dėl šios pensijos skyrimo metu buvo ūkininkas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Ūkininko ūkio įstatymo taikymo prasme ūkininko statusas, kaip sąlyga, kuriai esant išankstinės senatvės pensijos paskyrimas nėra leidžiamas, aiškiai ir vienareikšmiškai yra suformuluota jau minėtoje Išankstinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatoje. Išankstinių pensijų įstatymas kaip ir kiti teisės aktai, yra viešai paskelbti ir jo vykdymas yra privalomas, todėl pareiškėjui ši nuostata buvo (turėjo būti) žinoma pildant 2012 m. gruodžio 17 d. prašymą skirti jam išankstinę senatvės pensiją.

Pažymi, kad teismas sistemiškai išaiškino Išankstinių pensijų įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos paskyrimo momentu neatitiko šio įstatymo, 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto imperatyvios sąlygos (nebūti ūkininku pagal Ūkininko ūkio įstatymą), todėl jam ši pensija apskritai negalėjo būti paskirta ir mokama ir šios pensijos mokėjimo nutraukimas buvo siejamas būtent su šia aplinkybe bei išplaukė iš Išankstinių pensijų įstatymo 2, 3 straipsnių nuostatų.

Byloje nebuvo ginčo, kad apeliantas 2002 m. gegužės 14 d. Ūkininkų ūkių registre įregistravo ūkininko ūkį, jį išregistravo 2015 m. vasario 6 d. Apelianto nuomone, jis negali būti laikomas ūkininku, nes nevykdė žemės ūkio veiklos ir neturėjo iš šios veiklos pajamų. Remiantis Ūkininko ūkio įstatymo 3 str. 2 d., ūkininko statusą asmuo įgyja nepriklausomai nuo to, ar jis faktiškai verčiasi žemės ūkio veikla ir ar gauna pajamų iš šios veiklos. Dėl šios priežasties apelianto argumentą, jog jis iš ūkininko ūkio neturėjo jokių pajamų, pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė, kadangi sąlygos skirti asmeniui išankstine pensiją nėra siejamos su gaunamomis pajamomis. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. PE-SP3-947, kuriuo pareiškėjui A. R. nutrauktas išankstinės senatvės pensijos mokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat ginčija atsakovo 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (10.1)P5-84, kuriuo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nustatyta susidariusi išankstinės senatvės pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas skirti jam išankstinę senatvės pensiją. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. PE-SP1-74 „Dėl valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos skyrimo A. R.“ laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. birželio 13 d. paskyrė pareiškėjui 1 182,49 Lt dydžio išankstinę senatvės pensiją.

Skundžiamais VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. PE-SP3-947 „Dėl A. R. išankstinės senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo“ nuo 2015 m. sausio 1 d. išankstinės senatvės pensijos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas, kadangi pensija paskirta neteisėtai, o VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (10.1)P5-84 „Dėl A. R. valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos permokos nustatymo“ buvo nustatyta 8 385,06 Eur (28 951,94 Lt) išankstinės senatvės pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės, nes kreipdamasis dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo pareiškėjas nenurodė aplinkybės, turinčios įtakos teisei į šią išmoką nustatyti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimu, su skundu 2015 m. kovo 4 d. kreipėsi į VSDFV, prašydamas atnaujinti nuo 2015 m. sausio 1 d. nutrauktą išankstinės senatvės pensijos mokėjimą, tačiau VSDFV 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3132 pareiškėjo skundą atmetė.

VSDFV Panevėžio skyriaus 2015m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (10.3)P5-287 „Dėl išankstinės senatvės pensijos permokos išieškojimo“ nuspręsta iš pareiškėjo gaunamos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos išskaityti išankstinės senatvės pensijos permoką.

Pareiškėjas skunde teismui bei apeliaciniame skunde, nesutikdamas su skundžiamais sprendimais teigia, kad jis aplinkybės, jog yra ūkininkas, nenuslėpė, priešingai, šią informaciją jis nurodė VSDFV Panevėžio skyriaus darbuotojai, pildžiusiai pareiškėjo prašymą išankstinei senatvės pensijai skirti, ir paaiškino, kad ūkininko ūkį yra įregistravęs, tačiau jokios ūkinės veiklos nevykdo, todėl jo kaltės dėl pensijos permokos nėra. Pareiškėjo teigimu, jis buvo suklaidintas atsakovo darbuotojos, kadangi, jeigu būtų žinojęs, jog jo įregistravimas Ūkininkų ūkių registre yra kliūtis skirti išankstinę senatvės pensiją, būtų išsiregistravęs iš ūkininkų registro. Taigi pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl to, ar jis kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo dieną buvo ūkininkas Ūkininkų ūkio įstatymo prasme, kadangi, kaip jau buvo minėta, pareiškėjui išankstinės senatvės pensijos mokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad pareiškėjas kreipimosi dėl šios pensijos skyrimo dieną buvo ūkininkas pagal Ūkininko ūkio įstatymą ir šio fakto nenurodė 2012 m. gruodžio 17 d. prašyme skirti išankstinę senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, jeigu asmuo nesutinka su Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu dėl savo teisės gauti išankstinę senatvės pensiją, jis turi teisę šį sprendimą per mėnesį nuo jo priėmimo apskųsti Fondo valdybai. Fondo valdybos direktoriaus (pavaduotojo) ir teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimas gali būti apskųstas teismui įstatymų nustatyta tvarka ir terminais (11 straipsnio 2 dalis). Taigi Fondo valdybos sprendimams dėl teisės gauti išankstinę senatvės pensiją nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. PE-SP3-947, kuriuo nutrauktas pareiškėjui išankstinės senatvės pensijos mokėjimas, neapskundė Išankstinių pensijų įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, pareiškėjas su skundu į VSDFV kreipėsi dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (10.1)P5-84, kuriuo nustatyta pareiškėjui susidariusi išankstinės senatvės pensijos permoka. Tačiau įvertinus VSDFV 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3132, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl 2015 m. vasario 20 d. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jame iš esmės yra pasisakyta ir dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. PE-SP3-947, kuriuo nuspręsta nuo 2015 m. sausio 1 d. nutraukti pareiškėjui išankstinės senatvės pensijos mokėjimą, todėl šiuo atveju vertinama, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad teisę gauti išankstinę senatvės pensiją turi nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas išankstinei senatvės pensijai skirti. Išankstinės senatvės pensijos skyrimo sąlygos yra nustatytos šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje, tarp kitų būtinųjų šios pensijos skyrimo sąlygų, yra nurodyta, kad išankstinė senatvės pensija skiriama asmeniui, kuris kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, taip pat negauna užsienio valstybėje pajamų, susijusių su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais.

Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnį, ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkininko statusą fizinis asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkių registre. Ūkininkas šio statuso netenka nuo ūkio išregistravimo iš Ūkininkų ūkių registro. Iš šių įstatymo nuostatų akivaizdu, kad fizinis asmuo būtų laikomas ūkininku Ūkininko ūkio įstatymo prasme, jis turi atitikti dvi sąlygas: verstis žemės ūkio veikla ir jo ūkis turi būti įregistruotas Ūkininkų ūkių registre.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prašymo skirti išankstinę senatvės pensiją pateikimo metu buvo įregistruotas kaip ūkininkas Ūkininkų ūkių registre. Tačiau, pareiškėjo teigimu, kaip nurodo skunde ir apeliaciniame skunde, jis jokios žemės ūkio veiklos nevykdė, nevykdo ir ateityje neketina vykdyti, todėl nelaiko savęs ūkininku Ūkininko ūkio įstatymo prasme, ūkininko ūkį išregistravo 2015 m. vasario 6 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo teiginius, susijusius su ūkininko statuso įgijimu, tačiau nevertino pareiškėjo skundo teiginių, jog jis žemės ūkio veiklos nevykdė ir nevykdo, todėl neatitinka Ūkininkų ūkio įstatyme apibrėžtos ūkininko sąvokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apie žemės ūkio veiklos vykdymą negalima spręsti vien tik iš pajamų (ne) gavimo, žemės turėjimo ir pan., turi būti įvertintos visos aplinkybės, iš kurių objektyviai būtų galima spręsti, ar asmuo faktiškai vykdo žemės ūkio veiklą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, iš kurių galima būtų vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas prašymo skirti išankstinę senatvės pensiją pateikimo metu atitiko Ūkininkų ūkio įstatyme ūkininko sąvoką, o taip pat ir statusui keliamus reikalavimus, t. y. ar jis realiai vykdė žemės ūkio veiklą, kadangi ne vien tik pajamų (ne) gavimas patvirtina, kad asmuo vykdo žemės ūkio veiklą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 14-IL-10-04165-e teisėtumą ir pagrįstumą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 10 straipsnį, teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas ABTĮ 10 straipsnio nuostatas, turėtų pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų nurodytas aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamų VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.