Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Patikrinus duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matyti, kad 2019 m. sausio 10 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-655-428/2019 pagal J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. J. T. skundas buvo tenkintas iš dalies, sprendimas įsiteisėjo 2019 m. vasario 12 d. Šioje byloje pareiškėjas kėlė klausimą dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 3 d., atlyginimo ir jos atsiradimą grindė aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto trūkumo kameroje Nr. 13 bei dėl naudojimosi dušu.

Nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinės bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 3 d., dėl gyvenamojo ploto trūkumo kameroje Nr. 13, atlyginimo nutraukiama (ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas).

Taip pat patikrinus duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matyti, kad 2019 m. vasario 18 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1387-423/2019 pagal J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. J. T. skundas buvo tenkintas iš dalies, sprendimas įsiteisėjo 2019 m. kovo 21 d. Šioje byloje pareiškėjas kėlė klausimą dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d., atlyginimo ir jos atsiradimą grindė aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto trūkumo kameroje Nr. 6 bei dėl to, kad kameroje Nr. 10 tualetas neatitvertas sienele, nebuvo ventiliacijos, kameroje nebuvo stalo, spintelės bei rūbų pakabos.

Nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinės bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d., dėl gyvenamojo ploto trūkumo kameroje Nr. 6, atlyginimo nutraukiama (ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas).

Papildomai teismas pažymi, jog nors pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 10 buvo kalinamas nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 26 d., tačiau iš Marijampolės pataisos namų pateiktos Nuteistųjų perkėlimo į drausmės grupę ar KTP apskaitos žurnalo kopijos matyti, jog minėtoje kameroje bausmę J. T. atliko nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 23 d.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo: 1) dėl kameroje Nr. 13 prie grindų prisuktų baldų, parazitų šioje kameroje, galimybės laisvai naudotis biblioteka, gydytojo paslaugomis ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 3 d.; 2) dėl asmens privatumo pažeidimo, baldų trūkumo, sanitarinio mazgo būklės, drėgmės ir pelėsio kameroje Nr. 10 laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 23 d., nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2018 m. spalio 4 d.; 3) dėl prie grindų prisuktų baldų, prasto apšvietimo, parazitų kameroje, neveikiančio radijo imtuvo, tupimo tualeto, maudymosi duše dažnumo ir veidrodžio nebuvimo kameroje Nr. 6 laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., prieš tai 3 punkte minėtų klausimų ir gyvenamojo ploto trūkumo šioje kameroje laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustato, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Marijampolės pataisos namų pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kameros tipo patalpą Nr. 6 (schemoje pažymėta 1-25), šios kameros plotas – 11,44 kv. m, joje minimu laikotarpiu buvo iki 3 nuteistųjų (b. l. 27). Taigi, iš to matyti, jog ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 6 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas nebuvo mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Sprendžiant klausimą dėl proceso dalyvių paaiškinimų apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose pagrįsti nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų bei apgyvendintų asmenų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais remiasi. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybės ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą, bylą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Taisyklių 11¹.2 punkte (2015 m. rugpjūčio 20, įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista.

Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu dėl patalpoje esančių baldų, atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi, pagrįsdama savo reikalavimus ar atsikirtimus į skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Įvertinus byloje pateiktus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad Marijampolės pataisos namų kamera Nr. 10, kurioje ginčo laikotarpiais bausmę atliko J. T., buvo avarinės ar antisanitarinės būklės, nepateikė. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie blogą kameros būklę atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiais kamerose NR. 10 ir Nr. 6 nebuvo ventiliacijos, kameroje Nr. 10 buvo didžiulė drėgmė, pelėsis.

Higienos norma HN 134:2015 numato, jog gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Iš Marijampolės pataisos namų pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktų matyti, jog kamerų tipo patalpų vėdinimas atitinka Higienos normų reikalavimus, kamerose įrengti langai, per kuriuos asmenims sudaryta galimybė vėdinti patalpas. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybių išvėdinti patalpas atidarant langą, taip iš dalies išvengiant ir drėgmės pertekliaus patalpose bei užkertant kelią pelėsio veisimuisi. Šios aplinkybės neneigė ir pats pareiškėjas. Teismas aplinkybių, sudarančių pagrindą netikėti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais ir pateiktais dokumentais, nenustatė, todėl jais grindžia daroma išvadas. Be to, pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valinių veiksmų.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, pelėsio, šių kamerų avarinės ir antisanitarinės būklės atmetami kaip abstraktūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

Teismas sprendžia, kad nurodytą aplinkybę pagrindžiančių objektyvių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas deklaratyviai konstatavo, jog kamerose apšvietimas buvo netinkamas, tačiau byloje nėra pateikta jokių dokumentų apie tai, kad J. T. būtų kreipęsis dėl sveikatos sutrikimų, kurie galėjo kilti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įskaitant ir dėl pareiškėjo nurodytų įvairių regėjimo sutrikimų. Atsakovės atstovo į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktai, iš kurių matyti, jog dirbtinės apšvietos vertė atitinka Higienos normų reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų kamerų aplinkos sąlygų yra grindžiami deklaratyvų ir subjektyvų pobūdį turinčiais teiginiais, jie nepatvirtinti objektyviais ir neginčijamais įrodymais, todėl šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Vertinant šį pareiškėjo nurodytą teiginį, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą. Apeliacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu kameros duryse yra įrengtas stebėjimo langas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, vadovaujantis aukščiau paminėta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimus nepagrįsti ir atmetami.

J. T. nurodė ir tai, jog ginčo laikotarpiais kamerose būdavo tarakonų, kas sukeldavo neigiamus išgyvenimus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės pataisos namai 2018 m. kovo 20 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-28 su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Marijampolės pataisos namuose skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. spalio 22 d. patikrinimo akto Nr. (4-12 4.80) PA-7167 matyti, jog atliekant patikrinimą nustatyta, jog Marijampolės pataisos namuose profilaktiškai (maždaug 1 mėn. intervalais) atliekami aplinkos kenksmingumo šalinimai. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

J. T. skunde nurodė ir tai, jog ginčo laikotarpiais kamerose buvo tupimas tualetas, todėl turėjo kęsti didelius nepatogumus dėl kojų skausmų kiekvieną sykį kai reikėdavo tūptis naudojantis tualetu. Vertindamas šiuos skunde nurodytus teiginius, bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupiami, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais.

Skunde pareiškėjas J. T. nurodė, jog buvo vedamas į dušą tik vieną kartą per savaitę, kas, pareiškėjo manymu, yra per mažai norint palaikyti higieną, tačiau bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog Higienos normos 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Marijampolės pataisos namai, suteikdami galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.

Taip pat pareiškėjas teigė, jog ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 6 neveikė radijo imtuvas, tačiau iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog esant radijo imtuvo gedimui J. T. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, šie gedimai buvo operatyviai pašalinti. Laikytina, jog pataisos įstaiga tinkamai ir laiku reagavo į pareiškėjo prašymą, todėl konstatuoti J. T. teisių pažeidimo nėra pagrindo.

J. T. skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nebuvo apžiūrimas gydytojo, dėl to buvo laikomas baudos izoliatoriuje pašlijusios sveikatos. Šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

BVK 174 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą, pareigybių skaičių ir veiklos tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras ir teisingumo ministras. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 252 punkte nustatyta, kad nuteistieji, bausmę atliekantys pataisos įstaigose, kuriose patekimas į asmens sveikatos priežiūros tarnybas yra ribojamas, pas medicinos specialistą registruojami iš anksto. Kalėjimų gyvenamųjų patalpų korpusuose (flygeliuose, aukštuose) ir pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose pildomas nuteistųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalas (41 priedas) pagal Nuteistųjų registravimo į ambulatorinį priėmimą taisykles (42 priedas). Pataisos įstaigos bendrabučiuose gyvenančius nuteistuosius pas medicinos specialistą registruoja už tai atsakingi darbuotojai. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Į asmens sveikatos priežiūros tarnybą pacientai atvyksta patys arba juos palydi pareigūnas (-ai). Nei BVK, nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų normose nėra reikalavimo gydytojui apžiūrėti nuteistąjį, prieš jį perkeliant į kamerų tipo patalpas.

Atsakovės atstovas papildomai pateiktuose dokumentuose nurodė, kad nuteistieji yra apžiūrimi konsultacijų metu, jos vykdomos tik esant nuteistojo prašymui ir registracijai pas gydytoją. Iš Marijampolės pataisos namų pateiktų dokumentų matyti, kad J. T. į Marijampolės pataisos namų administraciją kreipėsi tik dėl informacijos apie bendrosios praktikos gydytojo darbo laiką ir grafiką suteikimą, o į medikus prieš perkeliant į kamerų tipo patalpas nėra kreipęsis. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nenumatantį gydytojo apžiūros prieš perkeliant į kamerų tipo patalpas, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 4/07-160 patvirtintame Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafike nuteistiesiems, laikomiems baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, numatytas laikas kreiptis dėl pageidaujamos literatūros yra šeštadieniais nuo 9.15 iki 11.30 ir nuo 14.00 iki 17.00 val. Nuteistieji, laikomi kamerose, į biblioteką nevedami. Grafike numatytu laiku bibliotekos darbuotojas lankosi kamerose ir keičia bei išduoda knygas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui J. T. būtų iškilę kliūčių naudojantis biblioteka. Teismas nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog atsakovės atstovas privalo be jokių apribojimų sudaryti sąlygas lankytis bibliotekoje, pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje, nes tokiu atveju būtų pažeisti nuobaudos paskyrimo tikslai, su tuo susijusių apribojimų proporcingumo principai. Be to, teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigų bibliotekų knygų atnaujinimo. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas yra atmetamas. Taip pat teismas pažymi, kad BVK 93 straipsnis numato nuteistųjų teisę įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, tad galimybė skaityti J. T. aktualią mokomąją literatūrą nėra apribota.

Pareiškėjas teigė ir tai, jog ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 10 nebuvo veidrodžio, stalo, rūbų kabyklos, o kameroje Nr. 6 nebuvo veidrodžio ir spintelės. Susipažinus su atsakovės atstovo patektomis fotonuotraukomis matyti, jog kameroje Nr. 10 prie sienos yra pritvirtintas stalelis, tad šis pareiškėjo teiginys atmetamas. Taip pat teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė spintelių įrengimo kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jų nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos. Tuo tarpu vertinant J. T. teiginius dėl to, kad ginčo laikotarpiais kamerose nebuvo veidrodžio ir kabyklos, teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nei atsiliepime, nei papildomai pateiktuose dokumentuose visiškai nepasisakė minėtų daiktų buvimo ar nebuvimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu bausmę atlikinėjo pareiškėjas. Netgi priešingai, Marijampolės pataisos namai pateiktuose papildomuose dokumentuose pripažino, jog kameroje Nr. 10 ginčo laikotarpiu nebuvo veidrodžio. Iš pateiktų kamerų fotonuotraukų taip pat nesimato, ar kamerose buvo veidrodžiai, rūbų kabyklos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi – veidrodžiais ir kabyklomis, taigi Marijampolės pataisos namai neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų dėl veidrodžio ir rūbų kabyklos trūkumo pareiškėjui būtų pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikata. Jokių duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl J. T. atžvilgiu padarytų pažeidimų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti pinigų suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Teismas sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės pataisos namų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, tai, kad pareiškėjui ženkliai nepablogėjo gyvenimo lygis, J. T. nepatyrė sveikatos sutrikimų bei atsižvelgus į kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui. Tokiu būdu pripažintina, kad nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 23 d., nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2018 m. spalio 4 d., nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tai, kad kamerose Nr. 10 ir 6 būtų veidrodis bei rūbų kabykla, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl gyvenamojo ploto trūkumo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 3 d. kameroje Nr. 13; nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. kameroje Nr. 6, atlyginimo nutraukti.

Pripažinti, kad nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 23 d., nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2018 m. spalio 4 d., nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo J. T. teisė į tai, kad kamerose Nr. 10 ir Nr. 6 būtų veidrodis bei rūbų kabykla.

Kitą pareiškėjo J. T. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.