- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-18
- Bylos Nr.
- I-1387-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02615-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 3–4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalint Marijampolės pataisos namuose laikotarpiais nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose, kuriose neužtikrintos higienos normos. Kamerų tipo patalpose buvo įrengta tik viena kriauklė tualeto patalpose, nebuvo įrengta atskira kriauklė indams išsiplauti. Be to, kameroje nebuvo karšto vandens, tai sukėlė nepatogumus plauti indus šatu vandeniu. Dėl šių išgyvenimų kreipėsi į psichologą konsultacijos. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažeminimą, didelius nepatogumus, buvo pažemintas pareiškėjo orumas.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsakovės atsiliepimą (b. l. 43) patikslino, kad už laikotarpius nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 8 d., nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. liepos 31 d. nesiskundžia bei prašė nesiremti priimtais teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. I-3899-554/2018, I-6762-402/2018 bei I-8564-428/2018. Nurodė, kad skundžia bausmės atlikimą kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas buvo 4,35 kv. m., joje stovėjo viena lova 200x90 cm, kameroje nebuvo spintelės, stalo bei pakabos. Tualetas nebuvo atitvertas jokia sienele, vanduo nenusileisdavo, nebuvo lango ir jokios ventiliacijos. Kameroje Nr. 6 stovėjo trys lovos, dvi spintelės, stalas ir suoliukas, užimami baldai labai mažino bendrą kameros plotą. Marijampolės PN pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi kameroje Nr. 6 laikė tris nuteistuosius.
Atsakovė atsiliepimu (b. l. 9-12) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teisme yra išnagrinėtos bylos dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpius nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio 3 d. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 10 ir Nr. 6. Kameroje Nr. 10 buvo 1 nuteistasis, kameroje Nr. 6 buvo iki 3 nuteistųjų. Atsakovė vykdo ir laikosi galiojančių teisės aktų, kadangi drausmės iaoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose yra įrengtas klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė, sieninė viršutinė drabužių pakaba, sieninė lentyna tualeto reikmenims. Laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. į Psichologinę tarnybą pareiškėjas nėra kreipęsis. Vadovaujantis teisės aktais karštas vanduo yra tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos bei ilgalaikių paimatymo kambarių patalpas, kamerų tipo patalpose karštas vanduo nėra privalomas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 47-50) nurodė, kad kamera Nr. 10 yra laikino sulaikymo kamera (vienutė), jos plotas 4,35 kv. m., ši kamera neturi atskiros sanitarinio mazgo patalpos. Pažymėjo, kad pareiškėjui negalėjo kilti didelių nepatogumų bei negalėjo būti neužtikrintas privatumas, kadangi kameroje pareiškėjas kalėjo vieną parą būdamas vienas. Pažymėjo, kad pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad rūbų pakabos kameroje buvo, valgymas nėra ilgas procesas, todėl valgyti galima ir sėdint ant lovos. Nurodė, kad kameroje Nr. 6 buvo laikoma iki 3 nuteistųjų, kameros plotas 11,45 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovė nurodė, jog BVK 145 straipsnis įsigaliojo nuo 2016 m. gruodžio 8 d., o kameros Marijampolės PN įrengtos dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl nėra galimybės nuteistuosius laikyti kaip numato BVK 145 straipsnio 1 dalis. Marijampolės PN dirba kompetetingi ir kvalifikuoti specialistai, kurie tinkamai įvertina nuteistųjų, tarp jų ir pareiškėjo, psichologinę būseną.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą patikslino, kad teisme yra išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3899-554/2018, I-6762-402/2018 bei I-8564-428/2018 (I-655-428/2019) už atitinkamus laikotarpius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, prašė jų nevertinti. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teisme yra išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3899-554/2018, I-6762-402/2018 bei I-655-428/2019 dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpius nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio 3 d., todėl ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d., kamerų tipo patalpose Nr. 10 ir Nr. 6.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11¹.2 punktas nustato, jog kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Į bylą pateikti duomenys (b. l. 13) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas Nr. 10 ir Nr. 6. 2018 m. spalio 4 d. paskirta nuobauda 24 val. perkeliant į kamerą Nr. 10, kurios plotas 4,35 kv. m., joje įrengta viena miegamoji vieta, taigi pareiškėjui tekęs gyvenamas plotas buvo 4,35 kv. m.; laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 6, kurios plotas 11,45 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam nuteistajam tekęs gyvenamas plotas buvo 3,81 kv. m. (b. l. 10, b. l. 48).
Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, pateikė teismui atsikirtimą, kuriame nurodė, kad kameros Nr. 10 plotas buvo 4,35 kv.m. Prie atsikirtimo pateikė patalpų schemą, kurioje nurodyti ginčo kamerų plotai. Kameros Nr. 10 plotas – 4,35 kv. m., kameros Nr. 6 plotas – 11,44 kv. m. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimus, neginčijo bei pats atsikirtime į atsakovo atsiliepimą patvirtino, kad kameroje Nr. 6 buvo įrengtos 3 miegamos vietos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo ir pačio pareiškėjo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę dalį kameros Nr. 6 užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 10 tualetas neatitvertas sienele, nebuvo ventiliacijos, kameroje nebuvo stalo, spintelės bei rūbų pakabos.
Pažymėtina, jog pareiškėjas 2018 m. spalio 4 d.vieną parą kameroje Nr. 10 buvo laikomas vienas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 10 yra yra įrengta tik viena miegamoji vieta (b. l. 48, 52), šią aplinkybę atsikirtime į atsakovo atsiliepimą patvirtino ir pats pareiškėjas (b. l. 43). Pareiškėjas nepateikė argumentų, jog gyvendamas kameroje vienas patyrė nepatogumus naudotis tualetu, tik deklaratyviai nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą. Nenustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai pareiškėją būtų diskriminavę ar riboję jo privatumą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas vieną parą kameroje buvo laikomas vienas, duomenų, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų asmenų, byloje nėra, todėl teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas negalėjo privačiai naudotis tualetu ir dėl to būtų patyręs nepatogumus, diskomfortą, kas laikytina, jog minimu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
Atsakovė į bylą pateikė kameros Nr. 10 fotonuotraukas (b. l. 51-52), kurios patvirtina, kad kameroje įrengta ištraukiamoji ventiliacija, įrengta sieninė rūbų pakaba. Byloje nėra duomenų, kad kameroje būtų spintelė bei stalas, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjo išdėstyti argumentai abstraktūs, bendro pobūdžio ir pareiškėjui atliekant bausmę kameroje vieną parą negalėjo sukelti tokio masto nepatogumo, kurį pareiškėjas nurodė skunde, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalį.
Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. Pareiškėjas nurodė ir atsakovė pateiktais duomenimis patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. atliko bausmę kameroje Nr. 6, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos ir minėtu laikotarpiu buvo iki 3 nuteistųjų. Atsakovė nurodo, jog BVK 145 straipsnio 1 dalis įsigaliojo 2016 m. gruodžio 8 d., o kameros įrengtos iki šio teisės akto įsigaliojimo, todėl nėra galimybės nuteistųjų laikyti kaip numato BVK 145 straipsnio 1 dalis. Šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teisės akte jokių išlygų dėl to nėra numatyta. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į pateiktus duomenis, spręstina, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose tualeto patalpose įrengta tik viena kriauklė, kurioje teko plauti indus bei nebuvo karšto vandens atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teisės aktai nenumato kamerose įrengti atskiras kriaukles indams plauti bei įdiegti karšto vandens tiekimo sistemas į kameras.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais.
Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra (b. l. 14). 2018 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo. Pokalbio metu pareiškėjas išreiškė nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma kamerose buvo užtikrinta, tačiau atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas dėl ginčo vertinamuoju laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad, pareiškėjui kalint Marijampolės PN, jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. T. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.