- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- I-3899-554/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- J.T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 18 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 3-7), taip pat skundo papildyme (b. l. 41-42), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 70-71) nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. buvo kalinamas Marijampolės PN kameroje Nr. 11, kuri buvo perpildyta. Kameros plotas buvo 23 kv. m, joje gyveno 6 asmenys, dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Lubos buvo sutrūkinėjusios, per sutrūkinėjimus tekėjo vanduo ant lovų, nuo lubų nukritęs tinkas, kameroje nuo drėgmės buvo pelėsis, nuo sienų nusilupę dažai, sienose pilna skylių. Apšvietimas labai prastas, iš trijų šviestuvų degė tik vienas. Langų orlaidės neužsidarydavo, langai buvo sutrūkinėję, todėl žiemą buvo šalta. Ant langų iš vidaus pusės buvo uždėtos grotos, dėl to į kamerą nepatekdavo saulės spinduliai. Per orlaides patekdavo mažai gryno oro, dėl to, kad jos yra labai mažos, kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą, jis prastai miegojo. Kiti nuteistieji rūkydavo kameroje, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti dūmais, nors pats yra nerūkantis. Grindų danga buvo sudeginta, dažai nusilupę, grindų kraštuose dideli plyšiai, per kuriuos skverbėsi nemalonūs kvapai bei visokie parazitai. Tualete nėra spintelės, lentynėlės, kriauklė surūdijusi, nėra unitazo, o tik tupimas klozetas, kuris yra surūdijęs. Nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2018 m. vasario 18 d. buvo patalpintas vienoje kameroje su asmeniu, kuris atlikinėjo bausmę už žiaurų nusikaltimą, buvo pavojingas, agresyvus, dėl to pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, baimę. Duše langų orlaidės neužsidarė, todėl žiemos metu maudantis yra šalta. Dėl didelio žmonių skaičiaus nespėdavo sušilti vanduo duše, tekdavo maudytis drungnu vandeniu. Nurodė, kad kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, kad drausmės grupėje būtų išduoti stalo žaidimai, būtų televizorius bei poilsio kambariai, bet Marijampolės PN direktorius atsakė, kad baudos izoliatoriuje tai nepriklauso. Tačiau pareiškėjas yra laikomas ne baudos izoliatoriuje, o drausmės grupėje. Nebuvo įrengta sporto aikštelė, todėl pareiškėjas negalėjo sportuoti. 2018 m. vasario 5 d. buvo kameroje Nr. 11 atliekama krata, kurios metu pareigūnai sulaužė spintelę, išmėtė asmeninius daiktus, spintelę pareigūnai išsinešė ir jos negrąžino sutvarkytos, todėl nėra kur dėti asmeninių daiktų, kadangi liko tik dvi spintelės. 2018 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo išprovokuotas pareigūnų, buvo priverstas save žalotis. Drausmės grupėje leidžiama paskambinti tik pasivaikščiojimo metu arba išvis nespėdavo paskambinti artimiesiems, kadangi artimieji darbo metu negali šnekėti. Dėl blogų sąlygų patyrė dvasinius, psichologinius, emocinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, ne vieną kartą kreipėsi į psichologinę tarnybą.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 50-52) nurodė, kad 20 būrio 11 kameros plotas 23,19 kv. m, joje įrengtos 6 gyvenamosios vietos ir ginčo laikotarpiu buvo iki 6 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto. 20 būrio schemoje kamera Nr. 11 pažymėta (2-23), jos plotas 23,19 kv. m, o sanitarinis mazgas pažymėtas (2-24), jo plotas 1,77 kv. m. Taigi, sanitarinio mazgo plotas nėra įskaitomas į kameros plotą. 2018 m. kovo 12 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą 20 būrio kameroje Nr. 11. Patikrinimo akte PA-898 yra nurodyta, kad jokie pažeidimai nėra nustatyti, apšvieta ventiliacija, temperatūra ir kt. atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė patalpas pravėdinti per orlaides, todėl faktas, kad ant langų iš vidinės pusės yra grotos neturi jokios neigiamos įtakos pareiškėjui. Grotos yra labai didelių kvadratų formos ir visiškai netrukdo per jas įkišti ranką. Patikrinimo akte nenustatyta, kad orlaidės būtų sugedusios ar sulūžusios, todėl pareiškėjo argumentai, kad žiemą teko šalti dėl to, kad neužsidarė orlaidė, yra nepagrįsti.
Pabrėžė, kad kamerose yra griežtai draudžiama rūkyti, o rūkymas kamerose yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį nuteistieji yra baudžiami. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad kameroje rūkė kiti nuteistieji, tačiau pareiškėjas nėra skundęsis nei raštu, nei žodžiu prižiūrinčiajam specialistui ar Marijampolės PN administracijai. Jokių nusiskundimų atsakovas nėra gavęs, o pažeidimai, jog buvo rūkoma kamerose, nėra nustatyti bei nėra tokių atvejų užfiksuota. Taip pat, toks faktas nėra užfiksuotas Nacionalinio visuomenės centro patikrinimo metu. 11 kameroje virš kriauklės yra lentynėlė, o jos dydžio, formos, medžiagos teisės aktai nedetalizuoja. Pareiškėjo teiginys, jog 80 l talpos boilerio neužteko nusiprausti, yra deklaratyvus, paremtas tik paties pareiškėjo vidiniu įsitikimu, kadangi teisės aktai nenumato boilerio privalomos talpos. Teisės aktai nenumato privalomai įrengti sporto inventorių, todėl inventorius, kuris yra suteiktas, yra pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN kameroje Nr. 11 laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 18 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 51, 53, 64) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę 20 būrio 11 kameroje, kurios plotas 23,19 kv. m, kameroje buvo iki 6 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto. Pastebėtina, kad atsakovo atstovo pateikta schema patvirtina, jog sanitarinio mazgo plotas į bendrą kameros plotą nėra įskaičiuotas (b. l. 64). Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog tualetas buvo tupiamas, neįrengti sėdimi unitazai, be to, nebuvo lentynėlės higienos priemonėms. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupiami, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais. Minėtose normose nėra nurodyta, jog kameroje sanitariniame mazge turi būti įrengta lentynėlė higienos priemonėms susidėti, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, jog ginčo kameroje tokia lentynėlė yra įrengta (b. l. 63), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.
Atsakovo atstovas pateikė į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. kovo 12 d. Patikrinimo aktą Nr. (4-124.80)PA-898 (b. l. 54-55), kuris patvirtina, jog 2018 m. vasario 28 d. atlikus patikrinimą 11 kameroje, oro temperatūra buvo 18,1 – 18,2o C, santykinė oro drėgmė buvo 35,8 – 35,6 procentų ir tai atitiko Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punkto reikalavimus, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18o C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų ir 65 procentų. Dirbtinės apšvietos vertė siekė 236-293 lx, kas atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto, kuriame numatyta, kad gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, reikalavimus. Minėtame Patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad kameroje natūraliam aplinkos pašvietimui įrengti du langai, kamera prižiūrima taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, kameroje esantys įrenginiai (orlaidė) yra techniškai tvarkingi. Kameroje gyvenantiems asmenims yra sudaryta galimybė vėdinti patalpą per languose įrengtas varstomas orlaides. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad karštas vanduo yra tiekiamas į Marijampolės PN 20 būrio dušo patalpą, 20 būrio nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsižvelgiant į tai, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento specialistai, atlikę 11 kameros patikrinimą nenustatė jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, neužsidarančių orlaidžių, blogos sienų, lubų, grindų, langų būklės, pelėsio kameroje, netinkamos ventiliacijos, pro grindų plyšius lendančių parazitų, surūdijusio klozeto, šalto vandens duše atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kiti nuteistieji rūkydavo kameroje, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti dūmais, nors pats yra nerūkantis.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kreipėsi į atsakovo atstovą su prašymu laikyti jį kameroje su nerūkančiais asmenimis. Marijampolės PN nurodė, jog nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų, toks faktas nėra užfiksuotas ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu. Pareiškėjo teiginys, kad jis yra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, kad jį perkeltų į nerūkančiųjų kamerą, tačiau pareiškėjo prašymai dingsta ir nėra registruojami, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo prašymai bei skundai yra registruojami, nagrinėjami ir pareiškėjui yra teikiami atsakymai. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad drausmės grupėje leidžiama paskambinti tik pasivaikščiojimo metu arba išvis nespėdavo paskambinti artimiesiems, kadangi artimieji darbo metu negali šnekėti. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, pareiškėjas nenurodė konkrečių pažeidimo atvejų, t. y. kada konkrečiai jis negalėjo pasinaudoti savo teise paskambinti artimiesiems. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Taip pat kaip deklaratyvūs ir neįrodyti atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog 2018 m. vasario 5 d. pareigūnai išprovokavo pareiškėją žalotis, pareiškėjas nenurodė kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko pareigūnai, kodėl pareiškėjas pareigūnų veiksmus vertina kaip provokavimą žalotis, nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų bei pareiškėjo susižalojimo.
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildina iš to, jog nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2018 m. vasario 18 d. buvo patalpintas vienoje kameroje su asmeniu, kuris atlikinėjo bausmę už žiaurų nusikaltimą, minėtas asmuo buvo pavojingas, agresyvus, dėl to pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, baimę.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 3 dalis numato, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BVK 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.
Teismas pabrėžia, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pats pareiškėjas), iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN būtų laikę pareiškėją pažeidžiant bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, sudarę pareiškėjui diskriminuojančias sąlygas ar veikę neteisėtai kitokiu būdu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, argumentų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jo paskyrimas į būrį su tam tikrais nuteistaisiais bei kalinimas buvo vykdomas pažeidžiant aptartas bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. vasario 19 d. skundą, 2018 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. 2S-1096 (b. l. 58-59) konstatavo, jog Marijampolės PN kriminalinės žvalgybos skyriuje nebuvo gauta jokios informacijos, kad grėstų pavojus pareiškėjo gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Marijampolės PN kriminalinės žvalgybos skyrių dėl grasinimų iš kitų nuteistųjų, kitų problemų ar aplinkybių, trukdančių atlikti bausmę Marijampolės PN. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjo gyvybei ar sveikatai grėstų realus pavojus, todėl vien tik pareiškėjo subjektyvus noras būti laikomam su kitais nuteistaisiais, negali būti pagrindas pripažinti Marijampolės PN pareigūnų veiksmus nagrinėjamu atveju neteisėtais. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1614-442/2016).
Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, kad drausmės grupėje būtų išduoti stalo žaidimai, būtų televizorius bei poilsio kambariai, nebuvo įrengta sporto aikštelė, todėl pareiškėjas negalėjo sportuoti.
Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Kadangi pareiškėjas, kaip nustatyta byloje, kalėjo drausmės grupės sąlygomis, teisės aktuose teisė naudotis televizoriumi ar stalo žaidimais jam nėra numatyta. BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Tačiau teisės aktai nenumato privalomo sporto inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemelyje. Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 28 d. rašte Nr. 2S-1037 nurodyta, jog drausmės grupėje yra įrengti poilsio kambariai, tačiau pagal režimo reikalavimus nuteistieji laikomi rakinami kamerose, todėl poilsio kambariai naudojami tik bendriems užsiėmimams (b. l. 19-21). BVK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsižvelgiant į paminėtą teisės akto nuostatą nuteistieji, priskirimai drausmės grupei, negali jų pageidaujamu metu išeiti iš gyvenamosios patalpos į laisvalaikio kambarį, todėl aplinkybė, jog laisvalaikio kambariai naudojami tik bendriems užsiėmimams, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas nurodo, jog 2018 m. vasario 5 d. buvo 11 kameroje atliekama krata, kurios metu pareigūnai sulaužė spintelę, išmėtė asmeninius daiktus, spintelę pareigūnai išsinešė ir jos negrąžino sutvarkytos, todėl nėra kur dėti asmeninių daiktų, kadangi liko tik dvi spintelės. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atliko tyrimą dėl nurodytų pareiškėjo aplinkybių ir konstatavo, kad 2018 m. vasario 2 d. Marijampolės PN pareigūnai buvo informuoti apie tai, kad drausmės grupės būryje Nr. 20 kameroje Nr. 11 veikia mobilaus ryšio telefonas, dėl to kameroje buvo organizuota neplaninė krata. Kratos metu pareigūnai išardę kameroje esančią medinę spintelę, joje padarytoje slėptuvėje rado ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną. Kratos metu pareigūnai su nuteistaisiais bendravo mandagiai, neprovokavo žaloti save, valstybinio turto nesugadino, kratos metu nuteistųjų asmeniniai daiktai nebuvo mėtomi, laužomi ar kitaip gadinami (b. l. 19-21). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kratos atlikimo atmestini kaip nepagrįsti.
Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J.T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.