- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- I-655-428/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02202-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 3–4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalint Marijampolės pataisos namuose nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 3 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas ir buvo laikomas 60 parų. Pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos keturis kartus po 15 parų. Buvo laikomas 13 kameroje su dar trimis nuteistaisiais. Pareiškėjas nurodė, jog kameroje galėjo būti iki dviejų nuteistųjų vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 145 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodė, jog dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi nebuvo pertvarų dušuose, taip pat nurodė, jog nebuvo sudaryta galimybė ne mažiau nei du kartus išsimaudyti duše ką numato Europos kalinimo taisyklės bei nebuvo užtikrinta galimybė kiekvieną dieną pasinaudoti dušu. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažeminimą, sukelti dideli nepatogumai, pažemintas pareiškėjo orumas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio 3 d. buvo 13 kameroje. Minėtoje kameroje buvo laikoma iki 4 nuteistųjų, kameros plotas 16,46 kv. m. Todėl vienam asmeniui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovė nurodė, jog BVK 145 straipsnis įsigaliojo nuo 2016 m. gruodžio 8 d., o kameros Marijampolės PN įrengtos dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl nėra galimybės nuteistuosius laikyti kaip numato BVK 145 straipsnio 1 dalis. Nurodė, jog dušinėje yra pertvaros. Teisės aktai nenumato, jog dušinėje turi būti įrengtos pertvaros. Nuteistiesiems vieną kartą per savaitę yra suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas buvo konsultuotas psichologinės tarnybos specialisto 2018 m. rugsėjo 27 d.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio 3 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11¹.2 punktas nustato, jog kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Į bylą pateikti duomenys (b. l. 12, 17) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo baustas ir perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjui buvo paskirta 13 kamera, jos plotas 16,46 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos ir joje buvo iki 4 nuteistųjų. Kiekvienam nuteistajam teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas neginčija, jog jam neužteko gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose, tačiau teigia, jog atsakovas pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalį.
Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. Pareiškėjas nurodė, jog buvo keturis kartus baustas ir jam buvo skirtos nuobaudos iki 15 parų, atsakovė šių duomenų neginčijo. Nuobaudas atliko 13 kameroje, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos ir minėtu laikotarpiu buvo iki 4 nuteistųjų. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į pateiktus duomenis, spręstina, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovė nurodo, jog BVK 145 straipsnio 1 dalis įsigaliojo 2016 m. gruodžio 8 d., o kameros įrengtos iki šio teisės akto įsigaliojimo, todėl nėra galimybės nuteistųjų laikyti kaip numato BVK 145 straipsnio 1 dalis. Šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teisės akte jokių išlygų dėl to nėra numatyta.
Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas teigia, jog duše nebuvo užtikrintas privatumas bei nurodė, jog jam nebuvo suteikta teisė daugiau nei du kartus pasinaudoti dušu per savaitę.
Atsakovas pateikęs teismui dušinės nuotraukas iš kurių matyti, jog dušinėje yra pertvaros, tačiau nėra nei durų, nei užuolaidų (b. l. 18-22). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Įvertinus tai, jog Marijampolės PN dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažįstama, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 44 punkte numatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsakovė nurodė, jog pagal patvirtintą dienotvarkę 1 kartą savaitėje sekmadieniais pareiškėjas, kol atliko bausmę kamerų tipo patalpoje, galėjo maudytis sekmadieniais nuo 8.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 15-16). Pareiškėjas pripažįstą, jog jam buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas ginčiją tą aplinkybę, jog turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti ne mažiau nei du kartus per savaitę.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).
Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais.
Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra (b. l. 14). 2018 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo. Pokalbio metu pareiškėjas išreiškė nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma kameroje buvo užtikrinta, tačiau atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas dėl ginčo vertinamuoju laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. T. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.