Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-11-13 · Civilinė byla Nr. 2A-616-372/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-13
Bylos Nr.
2A-616-372/2012
Teisminio proceso Nr.
2-47-3-02116-2009-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė (pran.)
Ieškovas
UAB „Autodaja“
Atsakovas
S. V.
Kategorijos
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja B. Simonaitienė Civilinė byla Nr. 2A-616-372/2012

Teisėja E. Gailienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02116-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija: 121.1 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

pirmininkės ir pranešėjos Birutės Simonaitienės,kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Autodaja“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Autodaja“ ieškinį atsakovui S. V. dėl žalos atlyginimo ir permokėtų pinigų priteisimo bei atsakovo S. V. priešieškinį ieškovei UAB „Autodaja“ dėl neišmokėtų dienpinigių priteisimo ir atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Autodaja“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo S. V. 1544,43 Lt darbuotojui permokėtų pinigų, 165,84 Lt materialinės žalos atlyginimo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. 2009-07-24 buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį. Darbdavys nurodė, kad jis išėjo iš darbo be administracijos leidimo bei nerūpestingai atliko savo pareigas. Atsakovas be pateisinamos priežasties pavėlavo į keltą, neteisingai pasikrovė krovinį, reikiamu laiku neprisistatė AB ATS Cargo, Vaxjo kontoroje, pateikė neteisingus duomenis įmonės logistams. Atsakovas nerūpestingai ir aplaidžiai elgėsi su įmonės turtu komandiruotėje, iš reiso grįžo apgadinta jam patikėta mašina. Grįžęs iš komandiruotės, neatsiskaitė su buhalterija. Paskutinę darbo dieną jis nepasirodė darbe, todėl darbdavys negalėjo išmokėti 981,89 Lt atlyginimo. Atlikus avansinę apyskaitą, buvo nustatyta, kad atsakovui išmokėta 2526,32 Lt dienpinigių. Iš šios sumos buvo išskaičiuotas nesumokėtas 981,89 Lt darbo užmokestis, todėl darbdavio reikalaujama suma sudaro 1544,43 Lt. Su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl darbdavys prašo priteisti 165,84 Lt už atliktą remontą, keičiant dešinės pusės šoninį gabaritinį žibintą ir pataisant kairės mašinos pusės suniokotą apdailą.

Atsakovas ieškinio nepripažino ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės neišmokėtų dienpinigių 20540 Lt už 2 komandiruotes Skandinavijos valstybėse, visas bylinėjimosi išlaidas bei pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 136 straipsnio 3 dalies į DK 127 straipsnio pagrindą. Jis nurodė, kad darbdavio atstovė nepateikė jam darbo sutarties kopijos. Darbdavio atstovė pateikė atsakovui kasos išlaidų orderį (duomenys neskelbtini), kuriame liepė pasirašyti, kad atsakovas gavo 5310 Lt, tačiau jis atsisakė tai daryti, kadangi pinigai nebuvo pateikti. Tik 2009-03-27 į kortelę atsakovui buvo pervesta 350 Lt, iš jų buvo pirktas kelto bilietas ir sumokėti tunelio mokesčiai. 2009-06-20 darbdavys pervedė 4700 Lt ir 51,66 Lt ūkinėms išlaidoms. 2009-07-23 atsakovas pateikė pareiškimą darbdaviui, prašydamas atleisti jį iš darbo dėl laiku nemokamo atlyginimo. Prašymo nepriėmė, todėl atsakovas 2009-07-24 kreipėsi į VDI Klaipėdos skyrių. VDI du kartus ragino ieškovę atsiskaityti su atsakovu, bet iki ieškinio pateikimo 2010-02-09 tai nebuvo padaryta.

II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados

Telšių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš ieškovės UAB „Autodaja“ atsakovui S. V. 981,89 Lt liepos mėnesio darbo užmokesčio ir 11810 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Atsakovo reikalavimo dėl atleidimo pagrindo pakeitimo teismas netenkino, tačiau patikslino ieškovės UAB „Autodaja“ 2009 m. liepos 24 d. įsakyme Nr. P-21 nurodytą atleidimo pagrindą, nurodant, kad šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 d. 2 punktą. Iš ieškovo priteista 384 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas konstatavo, kad darbo sutartis yra nutraukta, todėl nesumokėto darbo užskaita negalima. Ieškovei pripažinus, kad nėra išmokėta 981,89 Lt darbo užmokesčio, šią sumą teismas priteisė atsakovui. Teismas pripažino, kad ieškovė privalėjo su atsakovu atsiskaityti per 1 dieną nuo to, kai darbuotojas pareikalavo tai padaryti. Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje specialisto išvadoje nustatyta, jog Kasos pajamų orderiuose Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini) atsakovo parašas gali būti ne jo. Teismas tokiu atveju pripažino, kad tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti negrąžintą permokėtą avansą nėra pagrindo. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė žalą ieškovei, sudaužydamas automobilio dešinės pusės šoninį žibintą ir sugadindamas kairės pusės veidrodėlio apdailą. Teismas padarė išvadą, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nėra konkrečiai apibrėžta, ką turėjo padaryti atsakovas, kad žala neatsirastų. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad detalės buvo sugadintos tyčia, taip pat nepaneigtas atsakovo teiginys, kad detalės galėjo būti sugadintos kitų asmenų. Teismas pripažino, kad atsakovas nepasirašė kasos pajamų orderiuose, todėl jam priteisė 11810 Lt avanso. Teismas nurodė, kad ieškovė šią sumą ginčijo. Teismas pripažino, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta teisėtai, tačiau patikslino atleidimo pagrindą. Teismas pripažino, kad savavališkas atsakovo pasišalinimas iš darbo laikytinas šiurkščiu darbo sutarties pažeidimu, todėl nustatė, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Autodaja“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012-05-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas negavo kasos pajamų orderiuose Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini) nurodytų sumų. Specialisto išvadoje nustatyta, kad eilutėse „gavėjo parašas“ tikėtina, pasirašyta ne atsakovo ranka. Tokiu atveju teismas turėjo remtis ne tik tikėtina specialisto išvada, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas neneigė, kad jis kasos išlaidų orderiuose eilutėse „gavau“ nurodė gautą pinigų sumą ir savo ranka įrašė gavimo datą, tačiau supratęs, kad pinigų negaus, eilutėje „gavėjo parašas“ nepasirašė. Jis taip padarė du kartus.

2. Negavęs pinigų už pirmą komandiruotę, atsakovas nereikalavo atsiskaityti, o iš karto išvyko į antrą komandiruotę, kurioje užtruko iki 2009-07-22. Toks jo elgesys neatitinka protingumo kriterijų ir pagrįstai leidžia abejoti teismo išvada, kad jis negavo kasos išlaidų orderiuose nurodytų sumų. Teismas nevertino atsakovo elgesio protingumo kriterijaus pagrindu.

3. Teismas netyrė ir nevertino pateikto 2009-07-30 protokolo Nr. 2 „Dėl parašo tikrumo įvertinimo“. Jame nurodyta, kad S. V. ir K. L. asmeniškai matė, kaip atsakovas pasirašė kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas to nevertino, neapklausė šių asmenų liudytojais.

4. Teismas turėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių specialisto išvada yra tikėtina. Esant abejonių dėl galimybės teisingai išspręsti ginčą, teismas privalėjo skirti ekspertizę. Teismas neišnaudojo visų galimybių išsiaiškinti aplinkybėms, susijusioms su kasos išlaidų orderiu pasirašymu, neapklausė išvadą pateikusio specialisto bei asmenų, galinčių paaiškinti šias aplinkybes.

5. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovui buvo sumokėta 13460,49 Lt komandiruotės išlaidų, iš kurių atsakovas išleido tik 10934,17 Lt, todėl liko skolingas 2526,32 Lt. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas šių sumų negavo.

6. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą priteisti 165,84 Lt žalos atlyginimą. Atsakovui buvo perduotas automobilis, kuriuo jis naudojosi darbo metu ir įsipareigojo jį saugoti, imtis priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti, laiku pranešti administracijai apie visas aplinkybes, gręsiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui. Mašinos priėmimo-perdavimo aktą 2009-07-22 pasirašė ne tik ieškovo įgaliotas asmuo, bet ir UAB „Volvo Lietuva“ darbuotojas. Buvo nustatyti defektai, patvirtinantys remonto būtinybę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovui nebuvo žinoma, kaip jis turi elgtis su jam perduotu turtu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. V. prašo sprendimą palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad ieškovės atstovė S. V. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o tai atsakovas vertina kaip vengimą bendrauti ar paaiškinti esamą situaciją. Jis nurodo, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytų sumų negavo. Darbo sutartyje nebuvo minima apie dienpinigių sumažinimą. Ieškovės atstovė sąmoningai, iš anksto apgalvojusi, darbo sutarties antrojo egzemplioriaus atsakovui nepateikė. Taip buvo daroma ir su kitais įmonėje dirbančiais darbuotojais, tačiau nė vienas iš jų nebuvo apklaustas. Atsakovas nurodė, kad jis nėra matęs tokio asmens K. L., bendravo tik su S. V., visi susitikimai vyko gyvenamajame bute. Protingas ir sąžiningas asmuo net negali patikėti, kad darbdavys naudojasi žmonėmis, kadangi atsakovas niekada nebuvo su tokiais susidūręs. Atsakovas nurodė, kad jis iš viso iš darbdavio gavo tik 4700 Lt, kiti pervesti pinigai buvo skirti ūkinėms reikmėms ir kelto bilietams pirkti (15 EUR, 350 Lt). Atsakovas nepadarė žalos darbdaviui, perduodamas automobilį autoserviso aikštelėje, nes baigėsi jo techninio paso galiojimo laikas. Jokio mašinos perdavimo-priėmimo akto 2009-07-22 nepasirašė, mašiną perduodant nebuvo jokių priekaištų. Darbdavys jam neišmokėjo ne tik atlyginimo ir dienpinigių, bet ir atostoginių, delspinigių ir palūkanų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje kolegija nenustatė šių sprendimo negaliojimo pagrindų, tačiau su priimto sprendimo išvadomis sutinka tik iš dalies.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų, susijusių su kasos išlaidų orderių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini), netinkamo vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nereikalavo iškviesti liudytojų ar daryti ekspertizę, nors tokią teisę turėjo. Specialisto išvada, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra pakankamai svarbus rašytinis įrodymas, kuriame užfiksuotų faktų įrodinėti liudytojų parodymais negalima (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kolegija įvertina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai yra susiję su ieškove tarnybiniais ryšiais. Ši aplinkybė savaime kelia abejonių jų objektyvumu. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada buvo padaryta asmens, kuris buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingos išvados pateikimą. Tokiu atveju kolegija neturi pagrindo abejoti jo kvalifikacija ir dar kartą tirti jo padarytas išvadas. Apelianto motyvas, kad teismas neišsiaiškino, kodėl specialisto išvada buvo tik tikėtina, atmestinas. Specialisto išvada buvo pateikta kaip tikėtina dėl priežasčių, nurodytų tiriamojoje akto dalyje – dėl tiriamųjų parašų paprastumo, mažo grafinio informatyvumo, laisvųjų parašų pavyzdžių nepateikimo. Kolegija sprendžia, kad apelianto motyvas, kad teismas privalėjo remtis ieškovo protokolu Nr. 2 (1 t., 82 b. l.) kaip nenuginčijamu įrodymu, jog atsakovas tikrai pasirašė kasos išlaidų orderyje Nr. 12.2009, nepagrįstas. Pats atsakovas neginčijo to fakto, kad jis pasirašė šiame orderyje, išskyrus grafą „gavau“, tačiau tai neįrodo, kad jis pinigus tikrai gavo. Šiame protokole taip pat nurodyta, kad atsakovas pasirašinėdavo skirtingais parašais. Tokiu atveju ieškovės atstovei S. V. reikėjo pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui tuo metu, kai buvo ruošiamasi skirti rašysenos ekspertizę.

Kolegija sprendžia, kad pats faktas, jog ieškovas 2009-06-20 į atsakovo sąskaitą pervedė 4700 Lt rodo, kad pinigai pagal ginčijamus Kasos išlaidų orderius nebuvo išmokėti (1 t., 32 b. l.). Priešingu atveju toks ieškovo veiksmas reikštų, kad jis be pagrindo mokėjo papildomą didelę sumą, dėl kurios nebuvo sutarta. Tačiau kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovui visą sumą, kuri buvo nurodyta abiejuose kasos išlaidų orderiuose. Pripažinus, kad atsakovas pagal juos negavo pinigų, iš ieškovės priteistina mažesnė suma, kadangi turi būti atskaičiuota jam jau išmokėta suma. Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ nustatyta, kokio dydžio dienpinigių sumas gali išmokėti darbdavys. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas vyko į kitas Skandinavijos šalis, išskyrus Švediją. Nurodyto įsakymo 2008 m. balandžio 1 d. redakcijoje, kuri įsigaliojo 2008-04-11, numatyta, kad ieškovas atsakovui galėjo paskaičiuoti 180 Lt dienpinigių, kurie gali būti skirti pragyventi Švedijoje. Pagal darbo sutartį šalys sutarė, kad atsakovui bus mokamas 1050 Lt mėnesinis darbo užmokestis ir 50 procentų komandiruotpinigių bei priedai pagal atskirą darbdavio įsakymą (1 t., 7-8 b. l.). Tai, kad darbo sutartis šioje dalyje nebuvo klastojama, patvirtino Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr.140-(7693)-IS1-8155. Tokiu atveju darytina išvada, kad atsiskaitymas su atsakovu turėjo būti atliekamas pagal sutartas sąlygas. Skaičiuojant pagal dienpinigių normas, Įsakymu Nr. KK-10 atsakovas vyko 59 dienų ilgumo komandiruotę, kurioje turėjo būti išmokėta 5310 Lt dienpinigių (1 t., 2 b. l.). Ši suma sutapo su kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatyta suma (1 t., 13 b. l.). Įsakymu Nr. KK-13 atsakovas buvo išsiųstas į 53 dienų komandiruotę (1 t., 74 b. l.), dienpinigių suma turėjo sudaryti 4770 Lt. Nėra ginčo dėl to, kad darbdavys liko skolingas 981,89 Lt darbo užmokesčio. Tai patvirtino pati ieškovė ieškinyje, taip pat tai pripažino Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyrius (1 t., 111-112 b. l.). Tokiu atveju darytina išvada, kad dalis pervestos 4700 Lt sumos buvo sumokėta kaip darbo užmokestis. Vadinasi, darbdavys liko skolingas atsakovui 8831,30 Lt dienpinigių, kurie darbo sutartyje buvo įvardyti kaip komandiruotpinigiai. Ši skaičiuotė atlikta, įvertinus tai, kad atsakovas negavo lėšų pagal kasos išlaidų orderius. Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo priteista suma mažintina. Darbdavys atsakovui liko skolingas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo reikalavimą priteisti negrąžintą avansą.

Apelianto teiginys, kad teismas nevertino atsakovo veiksmų protingumo kriterijaus pagrindu, nepagrįstas. Kiekvieno žmogaus protingumo kriterijus yra subjektyvus. Negalima teigti, jog atsakovas buvo neprotingas vien todėl, kad vyko į antrąją komandiruotę, jau žinodamas apie tai, kad darbdavys su juo neatsiskaitė už pirmąją komandiruotę. Ginčo atveju atsakovo veiksmus galėjo nulemti ir tai, kad 2009 metais jau buvo ekonominė krizė, buvo sutrikę atsiskaitymai ne tik tarp įmonių, bet ir su darbuotojais.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas neturėjo atlyginti padarytos 165,84 Lt žalos. Šalių pasirašytoje visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 dalies a punkte numatyta, kad atsakovas įsipareigojo tausoti saugoti arba kitiems reikalams jam perduotos įmonės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai (1 t., 9 b. l.). Nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo perduoti automobilį atsakovui pagal priėmimo-perdavimo aktą. Tokio dokumento byloje nebuvo nagrinėjant bylą iš esmės, jis nepridėtas ir prie apeliacinio skundo. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl galimos žalos atlyginimo automobilį apgadinus būtina tyčia, yra nepagrįsta. Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kadangi su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Tokiu atveju neturi lemiamos reikšmės darbuotojo kaltės forma. Nagrinėjamu atveju svarbu tik tai, kokios būklės buvo perduotas turtas, įforminant šį faktą priėmimo-perdavimo aktu ar kitu šalių nustatytu dokumentu. Šiuo atveju ieškovė neturi galimybės įrodyti, kad žalą padarė būtent atsakovas, kadangi automobilio būklė nebuvo konstatuota, perduodant jį atsakovui, priimant jį į darbą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Atsakovas nurodo, kad jam neišmokėti delspinigiai ir palūkanos, tačiau apeliacinio skundo nepateikė. Jis pats prašė palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2012.05.14 d. sprendimą nepakeistą. Tokiu atveju jam netaikytina CPK 312 straipsnio nuostata. Teismas išanalizavo ir ieškinio, ir priešieškinio reikalavimus.

Atsakovas prašė nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Apeliacinės instancijos teismui nei apeliantas, nei atsakovas nenurodė svarių ir pakankamai pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertinti apeliacinių skundų ribose priimtą pirmosios instancijos sprendimą. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad išnagrinėjus apeliacinį skundą ir iš esmės netenkinus apelianto UAB „Autodaja“ apeliacinio skundo reikalavimų, apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeisti. Sumažinti priteistą iš ieškovės UAB „Autodaja“ (įmonės kodas 301554557) atsakovui S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) dienpinigių sumą iki 8831,30 Lt. Sumažinti iki 295 Lt iš ieškovės UAB „Autodaja“ (įmonės kodas 301554557) priteistą žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Birutė SimonaitienėTeisėjai Danutė BurbulienėVytautas Kursevičius