- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-07-19
- Bylos Nr.
- e2A-988-945/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13510-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Marius Bartninkas, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- D. P., V. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovams D. P. ir V. P. dėl avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. S. (toliau – ieškovė) prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų D. P. ir V. P. (toliau kartu – atsakovai) 5 000 Eur avansą, 5 000 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2021 m. gegužės 10 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė iki 2021 m. birželio 11 d. įsipareigojo nupirkti, o atsakovai parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą: butą ir 227/812 dalis žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas). Vėliau buvo patikslinta, kad sandoris bus sudaromas 2021 m. birželio 17 d. 13.30 val. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad iki 2021 m. gegužės 11 d. 15.00 val. ieškovė sumokės atsakovams 5 000 Eur avansą. Prieš sudarant preliminariąją sutartį, ieškovė apžiūrėjo turtą. Apžiūros metu atsakovas ir nekilnojamojo turto agentūros atstovė parodė žemės sklypo dalį, kurioje bus įrengta ieškovei priklausanti parkavimo vieta, tačiau nebuvo nurodyta, kurioje vietoje ji bus, nebuvo pateiktas naudojimosi žemės sklypu planas. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių planas ieškovei buvo atsiųstas „Viber“ mobiliąja programa 2021 m. birželio 10 d. Tuomet paaiškėjo, kad žemės sklypo naudojimosi plane parkavimo vietos yra kitoje žemės sklypo dalyje, nei buvo teigta turto apžiūros metu, be to, jų vieta pažymėta nesilaikant STR reikalavimų, t. y. pravažiavimui iki parkavimo vietos tėra palikta 2,50–2,75 m pločio žemės sklypo dalis, kas reiškia, kad automobilių parkavimui skirtas plotas yra dvigubai mažesnis, nei to reikalauja teisės aktai. Nurodyta naudojimosi žemės sklypu tvarka netenkino ieškovės. Atsakovas nereagavo į ieškovės prašymus pakoreguoti žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, ieškovės pasiūlymą šią korekciją atlikti pačiai. Ieškovė nesutiko sudaryti pagrindinės sutarties, ir dėl to kaltas atsakovas, kuris prieš sudarant preliminariąją sutartį pateikė neteisingą informaciją, turėjusią įtakos ieškovės sprendimui dėl preliminariosios sutarties sudarymo.
Atsiliepimas
3. Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškinį, priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai nurodė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės. Ieškovė deklaratyviai nurodė statybos techninio reglamento (toliau – STR) pažeidimus, dėl ko ji atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovais. Sutartas parduoti turtas buvo baigtos statybos ir priduotas valstybinėms institucijoms, kas reiškia, kad nebuvo jokių STR pažeidimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė iš ieškovės atsakovams 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei 17,92 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.
5. Teismas konstatavo, kad preliminariojoje sutartyje nustatytos šalių prievolės nėra sąlyginės, šalys nesitarė, jog pagrindinė sutartis bus sudaryta tada, kai šalys sulygs dėl jas tenkinančios žemės naudojimo tvarkos. Sutarties 10 punktu numatyta atsakovo prievolė iki pagrindinės sutarties sudarymo nustatyti sklypo naudojimosi tvarką, nurodant parkavimo vietas, buvo įvykdyta, ginčo, kad minėtą planą ieškovė iš atsakovo gavo 2021 m. birželio 10 d., t. y. prieš numatytą sandorio datą – 2021 m. birželio 17 d. 13.30 val., nekilo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė ragino, reiškė pretenzijas pardavėjui dėl jo prievolės nustatyti žemės naudojimo tvarką. Įvertinęs bylos duomenų visumą, šalių bendravimą per „Viber“ mobiliąją programą, susirašinėjimą su turto agente, teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad ieškovė žemės naudojimo planą turėjo daug anksčiau, nei 2021 m. birželio 10 d. Teismas nurodė, kad atsakovas žemės naudojimo tvarkos plano fotonuotrauką padarė 2021 m. gegužės 13 d., jau rytojaus dieną per „Viber“ mobiliąją programą buvo išsiųsta fotonuotrauka, kuri nėra išlikusi, tačiau, įvertinęs aplinkybes dėl minėto plano svarbos pirkėjai, teismas padarė išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad ši fotonuotrauka ir buvo tas planas, kaip teigia atsakovas. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovas teigė, jog minėtas planas buvo parodytas atsakovei apžiūros metu, jis fiziškai parodė, kur bus konkreti parkavimo vieta. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. K.
6. Teismas nustatė, kad preliminariąja sutartimi sutartas parduoti statinys buvo baigtos statybos, 2019 m. birželio 20 d. buvo išduota pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, 2021 m. kovo 4 d. – deklaracija apie statybos užbaigimą. Teismas pažymėjo, kad STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 107 punktas, 30 lentelė įtvirtina minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, todėl vien aplinkybė, kad ginčo plane numatyta daugiau parkavimo vietų, savaime nepatvirtina minėto reglamento reikalavimų bei ieškovės teisių pažeidimo, be to, ieškovė neginčijo, jog jai buvo numatyta viena parkavimo vieta. Teismas pastebėjo, kad pagal ginčo planą ieškovei numatytos parkavimo vietos A1 matmenys atitinka kitų šiame plane numatytų penkių parkavimo vietų matmenis – 2,5 m x 5,10 m, šie matmenys yra ženkliai didesni, nei numatyta minėtame reglamente, o atstumas pagal planą nuo taško 6 iki taško 7 yra 5,08 m, o nuo taško 1 iki taško 18 yra 5,75 m. Teismas konstatavo, kad nors ieškovė nurodė aplinkybę dėl pravažiavimo pločio, tačiau neteigė, jog parkavimasis pagal tokį pravažiavimo plotį neįmanomas, o tik nurodė, kad parkavimasis yra nepatogus, nes įvažiavus pirmine eiga, tektų išvažiuoti atbuline eiga ir atvirkščiai.
7. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti. Teismas nustatė, kad nors ieškovė domėjosi ginčo turto ventiliatoriumi, palangės blokeliais, tačiau nereiškė pretenzijų dėl atsakovo įsipareigojimo pagal preliminariąją sutartį nustatyti žemės sklypo naudojimo tvarką su parkavimo vietomis vykdymo. Teismas pastebėjo, kad šalys preliminariosios sutarties 10 punkte nustatė pardavėjo pareigą nustatyti sklypo naudojimosi tvarką, nurodant parkavimo vietas (butui po vieną parkavimo vietą), tačiau šalys minėtoje sutartyje nesitarė dėl to, kad kiekvienam butui negali tekti daugiau kaip po vieną parkavimo vietą, nesitarė dėl specialių žemės naudojimo tvarkos, parkavimo vietų sąlygų. Teismas konstatavo, kad ginčo plane buvo numatyta parkavimo vieta ieškovei, kuri ieškovei buvo parodyta ir turto apžiūros metu, tačiau ieškovė nesiekė sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties sulygtu terminu ir sąlygomis. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas preliminariosios sutarties sudarymo metu nenurodė reikšmingos informacijos dėl perkamo turto parkavimo vietų, dėl ko jos atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį būtų pripažįstamas pagrįstu. Teismas padarė išvadą, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl ieškovės kaltės, bet ne dėl atsakovo prievolės pateikti žemės naudojimo tvarką, numatančią parkavimo vietas, nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovai po preliminariosios sutarties nutraukimo ginčo turtą pardavė brangiau kitiems asmenims, neįrodo ieškovės nuostolių, kurių ieškovė ir neįrodinėjo.
8. Teismas konstatavo, kad sutarties šalys nustatė imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, jog iš anksto sumokėtas avansas, kuris atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją ir įskaitomas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, atlieka ir netesybų funkciją. Teismas nusprendė, kad, pripažinus, jog dėl preliminariosios sutarties nevykdymo nustatyta ieškovės kaltė, yra pagrindas ieškovės sumokėtą avansą, kaip atsakovų nuostolių atlyginimo užtikrinimą netesybomis garantuojančią įmoką, panaudoti atsakovų minimalių nuostolių, patirtų ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, atlyginimui. Teismas pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl netesybų dydžio nekilo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, netinkamai vertino įrodymus.
1.2. Skirtingai, nei nusprendė teismas, naudojimosi žemės sklypu plano parengimas nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas savo įsipareigojimą įvykdė tinkamai, kadangi tik preliminariojoje sutartyje aptartomis aplinkybėmis naudojimosi žemės sklypu plano pateikimas gali būti pripažintas tinkamu įsipareigojimo įvykdymu.
1.3. Priešingai, nei nurodė teismas, ieškovė iki naudojimosi žemės sklypu plano pateikimo neturėjo pagrindo papildomai tartis dėl automobilio stovėjimo vietų sąlygų, kadangi preliminariosios sutarties 10 punkte buvo nurodyta, kad kiekvienam butui bus numatyta po vieną automobilio stovėjimo vietą.
1.4. Priešingai, nei konstatavo teismas, ieškovė siekė sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi ieškovė prašė leisti jai parengti žemės sklypo naudojimosi tvarką.
1.5. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės naudai arba netinkamai vertino aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, nes, savavališkai padidinęs automobilių stovėjimo vietų skaičių savo dviejų dukterų interesais, iki paskutinės minutės vengė pateikti ieškovei naudojimosi žemės sklypu planą.
1.6. Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovei naudojimosi žemės sklypu planas buvo pateiktas ne 2021 m. birželio 10 d., kaip nurodė ieškovė, o 2021 m. gegužės 14 d., kaip nurodė atsakovas. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, pateiktiems rašytiniams įrodymams, kas rodo, kad teismas tuos įrodymus įvertino neteisingai.
1.7. Nepagrįsta teismo išvada, kad padidintas automobilių stovėjimo vietų skaičius neprieštarauja STR, o numatytos vietos yra žymiai didesnės, nei numato reikalavimai. Nustatant automobilių stovėjimo vietas yra vertinamas ne vienas dėmuo, o jų visuma ir būtent visuma duomenų turi atitikti STR reikalavimus. STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (redakcija, galiojusi atsakovui rengiant naudojimosi žemės sklypu planą) 9 lentelėje nustatyta, kad lengvojo automobilio apsisukimo išorinis spindulys turi būti 5,85 m, kas rodo, jog šis reikalavimas nėra išpildytas.
1.8. Priešingai, nei nustatė teismas, ieškovė rašytiniais ir kitais įrodymais pagrindė, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, nes naudojimosi žemės sklypu plano, kuriame būtų numatytos 4 automobilių stovėjimo vietos, parengimas iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo privalomas atsakovo įsipareigojimas, kurio jis tinkamai neįvykdė.
Atsiliepimas
10. Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau pateikia vien deklaratyvius teiginius, iš kurių nėra galimybės suprasti, kokius proceso ar materialiosios teisės norminius aktus pažeidė teismas.
Šalies argumentai
2.2. Ieškovės nurodytas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ nėra aktualus nei sprendžiant šį ginčą, nei parkavimo vietų projektavimo ir/ar įrengimo teisėtumą.
2.3. Ieškovės samprotavimus apie parkavimo vietų pakeitimus ir neva klaidingą jos informavimą paneigia įvykių chronologija – deklaracija apie statybos užbaigimą išduota 2021 m. kovo 4 d., o ginčo sutartis su ieškove sudaryta 2021 m. gegužės 10 d.
2.4. Preliminariąją sutartį šalys sudarė laisva valia, visos sutarties sąlygos buvo sutartos po šalių derybų, todėl ieškovė, pažeidusi sutartį, neturi teisės reikalauti grąžinti jos sumokėtą avansą ar sumokėti sutartines netesybas, kurių dydžio net neįrodinėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2021 m. gegužės 10 d. šalys sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė iki 2021 m. birželio 11 d. sudaryti buto ir 227/812 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariosios sutarties 8 punkte šalys susitarė, kad bet kuri šalis turi teisę dėl svarbių priežasčių vieną kartą perkelti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo datą dviejų savaičių terminui. Vadovaujantis šiuo preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties punktu, pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas buvo perkeltas į 2021 m. birželio 17 d. Ieškovė atsakovams 2021 m. gegužės 11 d. sumokėjo 5 000 Eur avansą už perkamą turtą. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, kad jeigu pardavėjas (atsakovai) atsisakys šioje sutartyje aptartomis sąlygomis parduoti turtą, tai pirkėjas (ieškovė) turi teisę nutraukti sutartį, o pardavėjas (atsakovai) įsipareigoja grąžinti gautą 5 000 Eur sumą ir sumokėti 5 000 Eur baudą per 5 darbo dienas (6 punktas), o jeigu pirkėjas (ieškovė) atsisakys šioje sutartyje aptartomis sąlygomis nupirkti iš pardavėjo (atsakovų) turtą, sumokėta 5 000 Eur suma lieka pardavėjui (atsakovams) kaip bauda už prievolės nevykdymą (7 punktas). Pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Byloje nėra ginčo, kad būtent ieškovė atsisakė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, prašydama, vadovaujantis preliminariosios sutarties sąlygomis, priteisti jai iš atsakovų 5 000 Eur avansą, 5 000 Eur baudą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi, ieškovės teigimu, pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį konstatavęs, kad pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį atsisakė sudaryti ieškovė, o ne atsakovai. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės.
Dėl pagrindinės sutarties nesudariusiai preliminariosios sutarties šaliai atsiradusios civilinės atsakomybės atlyginti kitos preliminariosios sutarties šalies nuostolius
13. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad preliminariosios sutarties šalis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, turėtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020).
14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių vertinimo preliminariosios sutarties nuostatų kontekste, t. y. dėl vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – kaltės nustatymo.
15. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad ji buvo pasirengusi 2021 m. birželio 17 d. sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį tomis sąlygomis, kurios atitinka preliminariąją sutartį, tačiau dėl atsakovų kaltės pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovai teigė, kad ieškovei aktuali informacija buvo atskleista iki preliminariosios sutarties pasirašymo, prieš pasirašydamos preliminariąją sutartį šalys aptarė visas sutarties sąlygas, prieš pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą atsakovai pateikė ieškovei įsipareigotus pateikti dokumentus, tačiau ieškovė atsisakė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį.
16. Vadovaujantis CK 6.163 straipsnio 1 dalimi, preliminariąja sutartimi pripažįstamas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Tai reiškia, kad preliminarioji sutartis yra šalių tarpusavio suderintos valios išraiška dėl kitos sutarties sudarymo ateityje aptartomis sąlygomis. Iš šalių sudarytos preliminariosios sutarties matyti, kad 10 punktu pardavėjas (atsakovai) įsipareigojo pirkėjui (ieškovei) iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datos nustatyti sklypo naudojimosi tvarką, nurodant parkavimo vietas (kiekvienam butui priklauso po vieną parkavimo vietą). Ieškovė teigia, kad sklypo naudojimosi tvarka jai buvo atsiųsta 2021 m. birželio 10 d., atsakovai teigė, jog tai buvo padaryta anksčiau – 2021 m. gegužės 14 d. Nepaisant šalių skirtingo aiškinimo, kada ieškovei atsakovai pateikė sklypo naudojimosi tvarką, byloje nėra ginčo, kad ši tvarka ieškovei buvo pateikta iki nustatyto pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino 2021 m. birželio 17 d., todėl preliminariosios sutarties 10 punkte atsakovams nustatytas įpareigojimas formaliai buvo įvykdytas. Preliminarioji sutartis yra privaloma vykdyti visa apimtimi abiem šalims, o ne su išimtimis ir papildomomis sąlygomis, todėl ieškovė nesutinka su tuo, kad atsakovų įsipareigojimas nustatyti sklypo naudojimosi tvarką, nurodant parkavimo vietas (kiekvienam butui priklauso po vieną parkavimo vietą), buvo įvykdytas tinkamai.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminariosios sutarties organizacinis pobūdis leidžia daryti išvadą, jog pirkėjas iki pagrindinės sutarties sudarymo turi teisę tikrinti parduodamo daikto kokybę, jo būklę, kad įsitikintų, ar nėra paslėptų daikto trūkumų ar kitų neatitikimų, apie kuriuos pardavėjas jo neinformavo ir kuriems esant jis tokiomis sąlygomis preliminariosios sutarties nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020).
18. Iš byloje esančio ieškovės ir nekilnojamojo turto agentūros darbuotojos G. K. susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad 2021 m. birželio 10 d. elektroniniame laiške, nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja, be kita ko, nurodė, jog pardavėjas jai minėjo, kad ieškovė turėjo priekaištų žemės naudojimosi tvarkos nustatymo planui, naudojimosi tvarkos planas padarytas ieškovės prašymu, todėl tikimasi, jog jis ieškovei yra tinkamas, nes matininkai tikrai teisingai apskaičiavo, kad automobilis tilptų ir pravažiuoti, ir pasiparkuoti, tad su naudojimosi planu viskas yra gerai. Nurodyta aplinkybė, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka parengta ieškovės prašymu, patvirtina ieškovės teiginius apie jai itin svarbią ketinto įsigyti turto savybę – patogų automobilio statymą prie namų, todėl su tuo susijusi sąlyga buvo įtraukta į šalių sudarytą preliminariąją sutartį. Kaip minėta, ieškovės atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį grindžiamas tuo, jog, atsakovams neatskleidus visų aplinkybių apie pardavimo objektą, vėliau paaiškėjo, kad prie namo bus įrengiamos ne keturios, o šešios automobilių parkavimo vietos, tokiu būdu sumažinant kiekvienam iš automobilių tenkantį plotą ir apsunkinant galimybę automobilį pastatyti į jam skirtą vietą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad po preliminariosios sutarties sudarymo paaiškėjus aplinkybei, turinčiai įtakos ieškovės galimybei naudotis įsigyjamu turtu taip, kaip ji ketino sudarydama preliminariąją sutartį, ieškovė turėjo pakankamą pagrindą atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi, atsakovams tinkamai atskleidus būsimas automobilio statymo sąlygas prie įsigyjamo turto, preliminariosios sutarties ieškovė nebūtų sudariusi.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti atmestas tik atsakovui įrodžius, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tai tokios sutartinės nuostatos yra pagrindas asmeniui taikyti netesybas, nebent jis įrodytų sutartinę civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę sutartį, nutraukdama šalių toli pažengusius ikisutartinius santykius, elgėsi nesąžiningai, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neištyrė bylos duomenų visumos, nepagrindė tokiai išvadai padaryti teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad ieškovė tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog vietoje keturių įrengus šešias parkavimosi vietas pagal ginčo planą, būtų nepatogu su automobiliu manevruoti, nes reiktų įvažiavus pirmine eiga išvažiuoti atbuline eiga ir atvirkščiai, nusprendė, kad ieškovė neteigė ir neįrodinėjo, jog ginčo plane numatytomis parkavimosi vietomis būtų neįmanoma naudotis, automobiliui negalint pagal numatytus atstumus prisiparkuoti. Kadangi ieškovės vienas iš reikalavimų, sudarant preliminariąją sutartį, buvo patogios vietos automobiliui pastatyti priskyrimas, dėl to būtent jos reikalavimu turėjo būti nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad į ieškovei priskirtą vietą yra įmanoma pastatyti automobilį, todėl ji elgėsi nesąžiningai atsisakydama sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, iš atsakovo 2021 m. birželio 10 d. per „Viber“ mobiliąją programą gavusi žemės naudojimosi tvarkos planą, jam nedelsdama parašė, jog nėra galimybių įvažiuoti į parkavimo vietą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi spręsti tarp šalių iškilusį nesutarimą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ir tik per nekilnojamojo turto agentūros darbuotoją perdavė ieškovei, jog žemės sklypo naudojimosi tvarka yra gera. 2021 m. birželio 17 d. ieškovė atsakovams elektroniniu paštu ir per nekilnojamojo turto agentūros darbuotoją išsiuntė pretenziją, atsakymas į ją ieškovei per nekilnojamojo turto agentūros darbuotoją išsiųstas 2021 m. birželio 22 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ir ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, aiškindamasi žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą, nes atsakovui nieko neatrašius į jos išsiųstą pastebėjimą apie negalėjimą įvažiuoti į parkavimo vietą ir tą pačią dieną per nekilnojamojo turto agentūros darbuotoją perdavus atsakymą, ieškovė tik po savaitės, pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną atsakovams ir notarei, turėjusiai patvirtinti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pateikė pretenziją ir atitinkamai informavo apie atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
21. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovai suderino (bandė suderinti) pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, atsižvelgiant į ieškovės iškeltus klausimus, taip pat neatsižvelgė, kad atsakovai po ieškovės išsakytų pastabų vengė bendradarbiauti su ieškove, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį abiem šalims priimtinomis sąlygomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar atsakovai pagrįstai kvietė ieškovę sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, t. y., ar tokia sutartis galėjo būti sudaroma, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes dėl kilusių nesutarimų skirtingai interpretuojant preliminariosios sutarties sąlygą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalys preliminariosios sutarties 10 punktu susitarė dėl pardavėjo pareigos nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką nurodant parkavimosi vietas (butui po vieną parkavimosi vietą), tačiau šalys minėtoje sutartyje nesitarė dėl to, kad kiekvienam butui negali tekti daugiau kaip po vieną parkavimosi vietą, nesitarė dėl specialių žemės naudojimo tvarkos, parkavimosi vietų, sąlygų. Šis pirmosios instancijos teismo argumentas nėra pagrįstas, kadangi susitarus dėl vienos parkavimo vietos butui, nėra pagrindo tartis, kad vienam butui tektų ne daugiau kaip po vieną parkavimo vietą, nes šalys jau yra susitarusios dėl šios sąlygos, o jeigu sąmoningai nutylima, kad kitiems teks daugiau parkavimo vietų, tai leidžia daryti išvadą apie nutylėtas sąlygas, kurioms esant preliminarioji sutartis nebūtų sudaryta. Dėl paminėtų proceso teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo kalta tik ieškovė.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakomybė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo tenka abiem šalims, nes šalys nedėjo pakankamai pastangų, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta abi šalis tenkinančiomis sąlygomis, o preliminariojoje sutartyje sąlygas suformulavę taip, kad kiekviena iš šalių jas gali aiškinti skirtingai, nenumatę trumpesnio termino žemės sklypo naudojimo tvarkos planui parengti, vengdamos bendradarbiauti, šalys pačios sukūrė priežastis, nulėmusias pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą.
23. Teisėjų kolegija, CK 6.165 straipsnio 4 dalies kontekste įvertinusi nustatytų bylos faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, jog, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus labiausiai atitinka nuostolių paskirstymas tokiu būdu, jog abi šalys dėl abipusės kaltės turi pačios juos prisiimti. Dėl to ieškovei, kaip preliminariosios sutarties neįvykdžiusiai šaliai, nekyla civilinė atsakomybė, o tai sudaro pagrindą grąžinti jos sumokėtą avansą. Dėl tos pačios priežasties nėra būtinosios sąlygos netesyboms iš atsakovų priteisti, be to, ieškovė neargumentavo, kad ji patyrė kokių nors realių nuostolių dėl pagrindinės pirkimo– pardavimo sutarties nesudarymo, todėl netesybų priteisimas iš atsakovų šiuo atveju neatitiktų civilinės atsakomybės instituto taikymo paskirties.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme
24. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 5 000 Eur avansą. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, tenkinamas ir ieškinio reikalavimas dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.
25. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė įrodymus apie advokatei apmokėtą 700 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą (ieškinio parengimas – 550 Eur, atstovavimas teisme – 150 Eur). Atsakovai pateikė įrodymus apie advokatui apmokėtą 1 050 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą (atsiliepimo į pretenziją parengimas – 150 Eur, atsiliepimo į ieškinį parengimas – 500 Eur, pasirengimas bylos nagrinėjimui ir atstovavimas teismo posėdžiuose – 400 Eur). Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 7, 8.2, 8.16, 8.19 punktais, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už advokato parengtą ieškinį ar atsiliepimą į ieškinį yra 3 916 Eur (2,5 × 1 566,40 Eur), už kitą advokato parengtą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, yra 626,56 Eur (0,4 × 1 566,40 Eur), už vieną advokato teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą yra 156,64 Eur (0,1 × 1 566,40 Eur), šalių atstovai parengė įvairius procesinius dokumentus, atstovavo šalims teismo posėdžiuose, todėl darytina išvada, kad šalių joms atstovaujantiems advokatams sumokėtos atstovavimo išlaidų sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio dydžių. Kadangi buvo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovų priteisiama po 231,25 Eur ((225 Eur + 700 Eur) ÷ 2 ÷ 2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, o atsakovams iš ieškovės – po 262,50 Eur (1 050 Eur ÷ 2 ÷ 2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme. Priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovams iš ieškovės priteisiama po 31,25 Eur (262,50 Eur – 231,25 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
26. Ta pati proporcija taikytina ir skirstant tarp šalių išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Vadovaujantis CPK 96 straipsniu, iš ieškovės valstybei priteisiamas 8,96 Eur (17,92 Eur ÷ 2) išlaidų atlyginimas, iš atsakovų kita išlaidų dalis (17,92 Eur ÷ 2 ÷ 2 = 4,48 Eur) nepriteisiama, kadangi neviršija minimalios teisės aktuose įtvirtintos 5 Eur ribos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme
27. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį. Atsakovai pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą juos atstovaujančiam advokatui sumokėjo 600 Eur sumą. Ši suma neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto dydžio (1 679,30 Eur × 1,3 = 2 183,09 Eur). Atsižvelgiant į patenkintą apeliacinio skundo dalį (50 proc.), ieškovei iš atsakovų priteisiama po 56,25 Eur (225 Eur ÷ 2 ÷ 2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese, o atsakovams iš ieškovės – po 150 Eur (600 Eur ÷ 2 ÷ 2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese. Priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovams iš ieškovės priteisiama po 93,75 Eur (150 Eur – 56,25 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei G. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. P., gimusios (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusio (duomenys neskelbtini), solidariai 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) avansą, 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atmesti kitą ieškinio dalį.
Priteisti atsakovams V. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), iš ieškovės G. S., gimusios (duomenys neskelbtini), po 31,25 Eur (trisdešimt vieną eurą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės G. S., gimusios (duomenys neskelbtini), valstybei 8,96 Eur (aštuonių eurų 96 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Priteisti atsakovams V. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), iš ieškovės G. S., gimusios (duomenys neskelbtini), po 93,75 Eur (devyniasdešimt tris eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.