Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-22 · Civilinė byla Nr. 2A-242/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-20Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-01-22Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-22
Bylos Nr.
2A-242/2014
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00129-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
Ieškovas
K. B.
Trečiasis asmuo
V. K., D. S., uždaroji akcinė bendrovė „Žemaitijos agroprekyba“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-242/2014Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00129-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 45.1; 63.1; 126.8.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-701-71/2012 pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Brauer“, tretieji asmenys V. K., D. S., V. K., uždaroji akcinė bendrovė „Žemaitijos agroprekyba“, dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. B. 2012-03-09 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui BUAB „Brauer“, kuriuo prašė priteisti 1 616 178 Lt negrąžintos paskolos, 233 633,23 Lt skolos už nupirktas prekes bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pagal neterminuotą darbo sutartį nuo 1995-01-02 iki 2010-01-13 jis ėjo UAB „Brauer” generalinio direktoriaus pareigas ir per kelis kartus šiai bendrovei suteikė 1 916 178 Lt paskolą, kuri jam nebuvo grąžinta, todėl priteistina. Taip pat nurodė, kad bendrovės veiklos plėtojimui trūkstant apyvartinių lėšų jis, kaip generalinis direktorius, su bendrove 2006-12-27 ir 2007-12-29 sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 12/27-2, 12/28/4, pagal kurias iš bendrovės pirko prekių: pagal PVM sąskaitą-faktūrą LOK Nr. 5035946 – prekių už 24 072 Lt, pagal PVM sąskaitą-faktūrą LOK Nr. 5027898 už 47 901,23 Lt. Tvirtino, jog pinigus už prekes pagal šias sąskaitas-faktūras sumokėjo, tačiau prekės liko bendrovėje, todėl atsakovas privalo grąžinti jam sumokėtus pinigus – 71 973,23 Lt (24 072 Lt + 47 901,23 Lt).

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „Brauer”, nesutikdamas su šiais reikalavimais, atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti ir teigė, kad minimos paskolos ieškovui yra grąžintos, o dėl ieškovo pirktų prekių nurodė, kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės bankroto administratoriui perduotos nebuvo, o pagal turimus dokumentus ieškovas, būdamas įmonės vadovu, pats su savimi sudaręs šių prekių pirkimo-pardavimo sutartis, pats jas ir pasiėmė.

Tretieji asmenys V. K., D. S., UAB „Žemaitijos agroprekyba“ atsiliepimu į šį ieškinį taip pat prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas yra pasirašęs 2010-01-12 UAB „Brauer“ kasos išlaidų orderį LOK Nr. 634, kuris patvirtina visos 1 916 178 Lt paskolos grąžinimą, o teiginiai, kad tretieji asmenys apgaule įtikino jį pasirašyti šį orderį, nors buvo grąžinta tik 300 000 Lt, nepagrįsti. Teigė, jog ieškovo pateiktas, taip vadinamas „pinigų išmokėjimo planas“, neturi jokio ryšio su šio ieškinio reikalavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė ieškovo K. B. ieškinio reikalavimus atsakovui BUAB „Brauer“, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais bei į bylą pateiktais įrodymais (BUAB „Brauer“ kasos knyga už 2010 m., kasos dokumentai už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-01-13, 2010-01-12 kasos išlaidų orderis Nr. 634), nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas K. B., būdamas UAB „Brauer“ akcininku ir direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008-01-14 iki 2008-09-30 įnešė į šios bendrovės kasą 1 916 178 Lt, o 2010-01-12 pasirašė kasos išlaidų orderį Nr. 634, kuriame nurodyta, kad jis šiuos pinigus iš bendrovės gavo, kad šis dokumentas nėra nuginčytas, todėl sprendė, jog ieškovas šio reikalavimo neįrodė. Dėl į bylą pateiktų akcijų pirkimo-pardavimo bei 2010-01-12 paskolos sutarčių teismas nurodė, jog šių įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako, tuo pagrindu, kad ieškinys pareikštas ne dėl minimų sutarčių.

Atmesdamas ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB „Brauer“ 233 633,23 Lt, kuriuos jis sumokėjo atsakovui už prekes, teismas konstatavo, jog ieškovas, būdamas UAB „Mažeikių lokys“ (ankstesnis UAB „Brauer“ pavadinimas) vadovu pardavė sau, kaip fiziniam asmeniui pagal 2006-12-27 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 12/27-2 prekių už 47 901,23 Lt pagal 2006-12-27 PVM sąskaitą-faktūrą LOK Nr. 5027897, teigdamas, kad už pirktas prekes sumokėjo 161 660 Lt. Iš byloje 2006-12-29 esančio dokumento matyti, kad iš K. B. pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. LOK Nr. 5027897 buvo priimta 161 660 Lt. Šie dokumentai tik patvirtina, kad ieškovas už nupirktas prekes sumokėjo, kaip ir numatė sutarties 4 punktas – per 10 dienų nuo jų priėmimo. Įrodymų, kad jis, būdamas bendrovės direktoriumi, šių prekių negavo, byloje nėra. Nustatė, kad kitos 2007-12-28 pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte numatyta, jog už pirktas prekes taip pat sumokama per 10 d. nuo jų pristatymo. Tuo pagrindu teismas nurodė, kad ieškovas, kaip tuometinis įmonės vadovas, susitarė, kad už pirktas prekes apmokama jau po to, kai jos gautos, ir privalėjo užsitikrinti šių sandorių įvykdymą. Pažymėjo, kad ieškovas prekes pirko 2006-2007 m., bankroto byla įmonei buvo iškelta 2011 m., tačiau ieškovo pirktos prekės bankroto administratoriui nebuvo perduotos.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieškinys neįrodytas, todėl atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas K. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo BUAB „Brauer“ visas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimo, nes be pagrindo neanalizuotos ir neįvertintos ieškinyje nurodytos aplinkybės, kurios patvirtina jo teiginius dėl pinigų įmokėjimo į bendrovės kasą pagal kasos pajamų orderius LOK Nr. 70571, LOK Nr. 70569, LOK Nr. 70568, LOK Nr. 70570, o taip pat 1 916 178 Lt grynais išmokėjimo jam tariamumo, liudytojos kasininkės L. M. paaiškinimai. Nagrinėdamas bylą, kurioje dalyvauja bankrutuojanti bendrovė, teismas neįvykdė pareigos būti aktyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010, 2008 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008, 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006, etc.). Teismas be pagrindo netaikė CK 1.86 straipsnio nuostatų, nes grynųjų pinigų išmokėjimas jam yra tariamas.Teismas be pagrindo netenkino reikalavimo priteisti 233 633,23 Lt skolą už prekes, nes neteisingai aiškino bei taikė CK 6.305 straipsnio, 6.317 straipsnio 1 dalies, 6.318 straipsnio, 6.314 straipsnio, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių 176 straipsnio, 178 straipsnio, 185 straipsnio nuostatas, o taip pat teismų praktikos nurodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2008, 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009, 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, etc.), nes byloje įrodyta, kad šie pinigai bendrovei buvo sumokėti, tuo tarpu atsakovas neįrodė, kad įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui – nepateikta įrodymų, kokiu būdu tai buvo padaryta (prekių priėmimo-perdavimo aktai, prekių gabenimo važtaraščiai, etc.). Aplinkybė, kad minimos prekės nebuvo perduotos BUAB „Brauer“ bankroto administratoriui, taip pat nepatvirtina teismo išvadų, nes nuo 2010-01-12 iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei vadovavo kitas asmuo, o atsakovo atstovams neįleidus jo į įmonės teritoriją, buvo užkirstas kelias pateikti įrodymus, kad dalį šių prekių valdo atsakovas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą tretieji asmenys V. K., D. S., UAB „Žemaitijos agroprekyba“ prašo jį atmesti, priimtą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigiama:

Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų civilinio proceso pažeidimų: iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos buvo išreikalauti atsakovo BUAB „Brauer“ pirminiai finansiniai dokumentai; pats ieškovas sau naudingai interpretuoja liudytojos L. M. paaiškinimus, nemini liudytojo A. B. paaiškinimų.Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 straipsnio ir 4 straipsnio reikalavimus visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį nagrinėjami klausimai turi būti įrodinėjami atitinkamomis priemonėmis. Tuo tarpu būtent ieškovas raštu įformintą paskolos grąžinimą siekia paneigti remdamasis kitais įrodymais. Nepagrįsti apelianto teiginiai, susiję su kasos pajamų orderių Nr. 70571, 70569, 70570, 70568 tariamu pobūdžiu, nes tuo metu UAB „Brauer“ vadovavęs bei pagrindiniu bendrovės akcininku buvęs ieškovas pats asmeniškai galėjo nuspręsti, ar trečiųjų asmenų sumokėti pinigai faktiškai įneštini į bendrovės kasą (seifą), ar jo paimami, kaip paskolos grąžinimas. Be to, pats ieškovas, pripažindamas 300 000 Lt jam išmokėjimą, yra nenuoseklus, nes nepripažįstant trečiųjų asmenų mokėjimų bendrovė nebūtų turėjusi galimybės jam sumokėti ir šią sumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. K. taip pat prašo jį atmesti, priimtą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad apeliantas neteisingai aiškina byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus ir be pagrindo neigia atgavęs ginčo paskolą, nes minimi pinigai buvo jam perduoti, kaip UAB „Brauer“ vadovui, todėl šis faktas buvo apiformintas bendrovės kasos dokumentais.

Atsakovo BUAB „Brauer“ bankroto administratorius UAB „Šiauleksa“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti apelianto ieškovo K. B. skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, jog yra tikslinga pažymėti keletą faktinių aplinkybių, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nuostatų įrodinėjimo klausimais, kurios yra svarbios sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi patenkinus UAB „Brauer“ vadovo bei kreditorių UAB „Mažeikių keliai“ ir K. B. pareiškimus UAB „Brauer“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Šiauleksa“. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjo K. B. atskirasis skundas, susijęs su teismo parinkta bankroto administratoriaus kandidatūra, ir minėta pirmosios instancijos teismo nutarties palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-1417/2011). Teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, taip pat patikslintas kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas, kurį sudarė 106 kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma – 12 549 655,60 Lt. Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. patikslinus šį sąrašą, jį sudaro 107 kreditoriai su 12 478 420,67 Lt finansiniais reikalavimais (įkaito turėtojo VĮ Turto banko 1 222 041,17 Lt reikalavimas; pirmosios eilės 43 kreditorių 206 826,72 Lt reikalavimai; antrosios eilės trijų kreditorių 3 457 502,35 Lt reikalavimai, iš jų kreditoriaus VĮ Turto banko – 3 213 998,07 Lt, VSDFV Mažeikių skyriaus – 228 976,93 Lt bei Mažeikių r. savivaldybės administracijos 14 527,35 Lt reikalavimas; trečiosios eilės 61 kreditoriaus 7 592 050,43 Lt reikalavimai) (civilinė bankroto byla Nr. B2 -112-440/2014).

Ieškovas K. B. nuo 1995-01-02 iki 2010-01-13 dirbo UAB „Brauer“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Mažeikių lokys“) generaliniu direktoriumi. Šioje bendrovėje 2010 m. kasininke dirbo ieškovo K. B. dukra L. M., technikos direktoriumi – jo sūnus A. B..

Kaip žinoma, kasacinis teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas atsako už bendrovės tikslų įgyvendinimą, įstatymuose bei kituose teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą, veiklos organizavimą; vadovo pareiga juridiniam asmeniui yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. grindžiama pasitikėjimu, toks asmuo turi būti lojalus vadovaujamai bendrovei, veikti išimtinai jos interesais, rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą nustatoma, ar taip buvo elgiamasi. Tuo labiau, jeigu jam priklauso bendrovės akcijų paketas ir su tuo tiesiogiai siejama pareiga strategiškai vadovauti bendrovei. Taigi akivaizdu, kad apeliantui buvo ar turėjo būti žinomos Akcinių bendrovių įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos, preciziškai bei imperatyviai reglamentuojančios įmonės turto apskaitą, atliekamų finansinių operacijų įforminimo bei dokumentų apskaitymo, saugojimo tvarką. Iš paminėtų aplinkybių seka išvada, jog toks asmuo, nesilaikydamas minėtų imperatyvių reikalavimų, pats prisiima riziką dėl galimų pasekmių tuo atveju, jei, kilus ginčui dėl tam tikrų operacijų, nebus galima leistinais įrodymais nustatyti reikšmingų faktų (CPK 177 str.). Dėl aukščiau minėtų priežasčių, pripažinus, kad bendrovės valdymas faktiškai buvo ieškovo K. B. žinioje, kilusiame ginče jis nelaikytinas silpnesniąja šalimi (CPK 185 str.).

Kaip minėta, apeliantas teigia, jog UAB „Brauer“ veiklos plėtojimui trūkstant apyvartinių lėšų, jis, būdamas bendrovės akcininku bei vadovu, bendrovės vardu su savimi pačiu 2006-12-27 ir 2007-12-29 sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 12/27-2, 12/28/4, pagal kurias iš bendrovės pirko prekių: pagal PVM sąskaitą-faktūrą LOK Nr. 5035946 – prekių už 24 072 Lt, pagal PVM sąskaitą-faktūrą LOK Nr. 5027898 už 47 901,23 Lt, už prekes pagal šias sąskaitas-faktūras sumokėjo. Ieškovas tvirtina, jog prekės liko bendrovėje, todėl atsakovas jam yra skolingas 71 973,23 Lt (24 072 Lt + 47 901,23 Lt). Tuo tarpu teismas, atmesdamas šį reikalavimą, be pagrindo sprendė, jog ieškovas nepagrindė savo reikalavimo, nes būtent atsakovas neįrodė, kad įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, kadangi nepateikta jokių įrodymų, kokiu būdu tai buvo padaryta (prekių priėmimo-perdavimo aktai, prekių gabenimo važtaraščiai, etc.).

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, kaip nepagrįstus. Be pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų šiuo klausimu, remiantis pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygomis, etc., pažymėtina tai, kad apeliantas, kaip jau minėta, tuo metu iš esmės valdydamas įmonę, ne tik turėjo galimybę, bet ir privalėjo savalaikiai ir tinkamai įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartis, ar įforminti teisinius santykius perduodant bendrovei naudotis jo nusipirktu turtu, tačiau to nepadarė. Antra, pagal bylos medžiagą iš UAB „Brauer“ generalinio direktoriaus pareigų ieškovas buvo atleistas 2010-01-13, tačiau į bylą nepateikta įrodymų, jog perduodant įmonę – jos turtą kitam vadovui, ar laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo jis būtų reikalavęs grąžinti jam priklausantį 71 973,23 Lt vertės turtą, kreipęsis į teismą dėl savo turtinių teisių gynimo.

Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu ieškinio reikalavimu ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo ne, kaip jis pats teigia, pastarojo dispozicijoje esantį, tačiau jam priklausantį turtą, o minėtus pinigus, kaip skolą. Beje, Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi patenkino ieškovo K. B. prašymą ir vadovaudamasis CPK 199 straipsnio 4 dalimi išdavė jam teismo liudijimą, leidžiantį jam ir jo pasirinktam antstoliui patekti į atsakovo BUAB „Brauer“ teritoriją, jo pastatus siekiant konstatuoti faktą, ar ten yra jam priklausantys iš bendrovės nusipirkti daiktai. Šią teismo nutartį ieškovas gavo pasirašytinai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad apeliantas, kurio interesus byloje atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, būtų realizavęs šią savo teisę. Skunde teigiama, kad į BUAB „Brauer“ teritoriją jis nebuvo įleistas, tačiau nei byloje, nei teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad ieškovas būtų ėmęsis procesinių priemonių, siekdamas įgyvendinti šią teisę.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai, grindžiami CK 6.305 straipsnio, 6.317 straipsnio 1 dalies, 6.318 straipsnio, 6.314 straipsnio nuostatomis bei pirmiau paminėtais teismų praktikos nurodymais, nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo, jog jis neįrodė savo reikalavimo priteisti iš atsakovo 71 973,23 Lt skolą pagrįstumo (CPK 12 str., 42 str., 178 str., 185 str.).

Nagrinėdama apeliacinio skundo motyvus dėl teismo sprendimo atsisakant priteisti jam iš atsakovo BUAB „Brauer“ 1 616 178 Lt negrąžintą paskolos dalį, teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais argumentais, vėlgi pažymi, jog yra akivaizdu, kad apeliantas, ilgą laiko tarpą vadovavęs šiai įmonei (nuo 1995-01-02 iki 2010-01-13), be to, kaip matyti iš viešų Juridinių asmenų registro duomenų, nuo 1999-11-07 vadovaudamas Mažeikių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos Nr. 49 valdybai, suprato/privalėjo suprasti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose įstatymo nustatyta tvarka apskaitytų, be kita ko, kasos pajamų bei kasos išlaidų orderių, įrodomąją reikšmę, dėl šių dokumentų, sutarčių pasirašymo galinčias kilti bei kylančiai teisines pasekmes, etc. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Brauer“ 2010-01-12 kasos išlaidų orderį Nr. 634, kuriame nurodyta, jog ieškovas K. B. iš šios bendrovės gavo 1 916 178 Lt grąžinamą paskolą, pasirašė jis pats, kaip bendrovės direktorius, o taip pat, kaip šių pinigų gavėjas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto argumentai, grindžiami liudytojų technikos direktoriaus A. B. (ieškovo sūnus), kasininkės L. M. (ieškovo dukra), A. D. (ieškovo žmonos motina) paaiškinimais, teismui pateikto rankraštinio, jo žodžiais tariant, skolos gražinimo grafiko duomenimis, aplinkybėmis, susijusiomis su trečiųjų asmenų V. K., D. S., V. K., UAB „Žemaitijos agroprekyba“ atsiskaitymu už akcijas, skolos perėmimu, etc., nepaneigia įstatymo nustatyta tvarka įforminto skolos grąžinimo fakto bei pirmosios instancijos išvadų šiuo klausimu (CPK 177 str. 3 d.). Beje, liudytojas technikos direktoriaus A. B. paaiškino, kad jis 2010-01-12 du kartus namo vežė pinigus, kurių neskaičiavo, minėta kasininkė L. M. teismui paaiškino, kad nors grynieji pinigai nebuvo mokami, tačiau minimus finansinius dokumentus išrašė ieškovo K. B. nurodymu, kad jis bei įmonės vyr. finansininkė N. N. šiuos dokumentus pasirašė ir tokiu būdu jie buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Taigi ieškovas, kaip įmonės vienasmenis valdymo organas, organizuodamas bendrovės veiklą pats privalėjo savo veikloje vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais (ABĮ 37 str. 7 d.), be kita ko, užtikrinti, kad būtų vykdomi aukščiau paminėtų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimai, tuo tarpu bylos medžiaga suponuoja išvadą, jog jis šių imperatyvių nuostatų nesilaikė (CPK 185 str.).

Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamos bylos atsakovas yra, kaip minėta, dėl bankroto likviduojama bendrovė, kurios pirmiau nurodytame teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi patikslintame kreditorių sąraše yra patvirtinta 107 kreditorių finansiniai reikalavimai 12 478 420,67 Lt sumai, tarp jų – 43 pirmosios eilės kreditoriai su 206 826,72 Lt reikalavimais, be kita ko, su paties ieškovo K. B. 57 113,21 Lt pirmosios eilės finansiniu reikalavimu – sprendžia, jog šis procesas yra susijęs su viešuoju interesu. Pats apeliantas ieškovas K. B. savo skunde teisingai nurodo, jog teismai tokiose bylose privalo būti aktyvūs. Tuo labiau, kad jau iškeldamas bankroto bylą teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartyje, kuria buvo patenkinti UAB „Brauer“ vadovo bei kreditorių UAB „Mažeikių keliai“ ir K. B. pareiškimai, o įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Šiauleksa“, konstatavo, jog pagal atsakovo UAB „Brauer“ pateiktą kreditorių sąrašą kreditoriniai įsipareigojimai siekė 1 036 449,04 Lt, debitoriniai įsipareigojimai – 469 020,02 Lt. Pagal įmonės balanso dar už 2010 metus duomenis mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kurie faktiškai pradelsti, sudarė 9 415 485 Lt, o atsakovo balansinė turto vertė – 5 593 140 Lt. Šiame kontekste teisėjų kolegija laiko, jog yra būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip yra žinoma, įstatymas nustato bankroto administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Minimas įstatymas taip pat administratoriui nustato pareigą ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir operatyviai atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.); imtis priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 str. 3 d. 22 p.), etc.

Apibendrindama tai, kas pasakyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo K. B. ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ieškovo K. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d., 328 str., 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl kitų šiame skunde bei trečiųjų asmenų V. K., D. S., UAB „Žemaitijos agroprekyba“, taip pat V. K. atsiliepimuose į jį nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie teisiškai neįtakoja teisingo byloje nagrinėtų klausimų išsprendimo (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas