- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-21
- Bylos Nr.
- 1A-162-449/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Linas Šiukšta, Alenas Piesliakas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. J. gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria pripažinta, kad O. J., būdama nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje.
Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 3 d., jai nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – X psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi pripažino įrodytu ir nustatė, kad O. J., negalėdama suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti dėl lėtinio psichikos sutrikimo – šizoafektinio sutrikimo, manijos tipo, nužudė kitą žmogų, t. y. ji, 2019 m. birželio 28 d., apie 02.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė V. S., gim. X m., vieną smūgį peiliu į krūtinę, tuo padarydama nukentėjusiajam durtinę – pjautinę krūtinės ląstos žaizdą su širdiplėvės bei kylančiosios aortos dalies sužalojimais, kas komplikavosi širdies suspaudimu išsiliejusiu krauju širdiplėvės ertmėje, ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko V. S. įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais O. J. padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. J. gynėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą O. J. nutraukti neįrodžius, kad ji padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
2.1. Skunde nurodoma, kad O. J. neturėjo galimybės išreikšti savo pozicijos, nes ekspertai nustatė, jog dėl savo psichinės būklės ji negali duoti parodymų.
2.2. Gynėja nurodo, kad O. J. nesutinka su teismo išvada, jog ji smogė peiliu nukentėjusiajam, dėl ko šis mirė. Apie tai telefonu pati O. J. paaiškino savo gynėjai. Be to, gynėjos ji prašė pateikti apeliacinį skundą, ji nori teismui papasakoti tiesą, nes buvo nepagrįstai apkalbėta.
2.3. Gynėja, palaikydama O. J. poziciją, nurodo, kad smūgio sudavimas peiliu nukentėjusiajam, dėl ko jis mirė, nėra įrodytas. Pasak gynėjos, byloje nėra surinkta ir tinkamai įformintų patikimų, nenuginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad būtent O. J. peiliu smogė V. S., dėl to jam buvo padaryti kūno sužalojimai bei nukentėjusysis mirė.
2.4. Skunde nurodoma, kad O. J. kaltė grindžiama tik liudytojų V. D. ir J. P. parodymais, jog jie matė, kaip O. J. smogė peiliu. Gynėja abejoja šių liudytojų parodymų patikimumu. Pasak gynėjos, šie liudytojų parodymai yra nepakankamai informatyvūs, prieštaringi bei dėl didelio įvykio metu buvusio girtumo neadekvatūs. Šie liudytojai buvo apklausti ne vieną kartą ir apklausų metu aplinkybes nurodė nevienodai. Apklausiami pirmą kartą jie parodė, jog nematė, kas sužalojo nukentėjusįjį, į jų kambarį, kur jie miegojo, jis atėjo sužalotas, pasakė, kad jam blogai ir nugriuvo. Atvykusiems policijos pareigūnams jie taip pat paaiškino, kad nematė ir nežino, kas nukentėjusįjį sužalojo. Kitiems asmenims jie taip pat nenurodė, kad peiliu smogė O. J.. Pasak gynėjos, abejones kelia ir tai, kad šie liudytojai paslėpė (per langą išmetė) nusikaltimo įrankį peilį. Tai suteikia pagrindo manyti, jog jie norėjo nuslėpti savo sąsajas su nukentėjusiojo sužalojimu. Gynėjos nuomone, vėliau nurodydami, kad įvykyje dalyvavo O. J., liudytojai turėjo tam tikslą ir priežastį. Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams A. K. ir J. P. ten buvę asmenys, taip pat ir V. D., ir J. P., aiškino, kad nematė ir nežino, kas nudūrė nukentėjusįjį.
2.5. Skunde nurodoma, kad byloje nėra nustatyta nei vieno liudytojo, kuris tikrai matė, jog O. J. smogė peiliu V. S., niekas nepaaiškino, dėl kokios priežasties tai galėjo įvykti. Nėra objektyvių duomenų, siejančių O. J. su įvykiu. Tokių duomenų nerasta ir ant peilio.
2.6. Gynėja nurodo, kad įvykio vietoje ilgą laiką buvo girtaujama, visi elgėsi ne itin korektiškai. Gali būti, kad O. J. triukšmavo, šoko ir dainavo, tačiau tai nereiškia, jog ji smūgiavo peiliu.
2.7. Gynėjos nuomone, baudžiamąją bylą reikia perduoti prokurorui tam, kad būtų atliktas objektyvesnis tyrimas ir nustatytas tikrasis kaltininkas.
Teismo posėdyje gynėja ir asmuo, kuriam nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, O. J. prašo gynėjos apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
4. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.
5. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios J. S. ir liudytojų V. D. (V. D.), J. P., V. L. (V. L.), J. P., A. K. parodymus, specialisto išvadas Nr. M 746/2019(01), MK 47/2019(01), S 272/2019(01), įvykio vietos ir papildomos įvykio vietos apžiūrų protokolus, ataskaitų žiūrykles) padarė išvadą, kad O. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
6. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), rastas V. S. lavonas su sužalojimu krūtinės srityje. Specialisto išvadoje Nr. M 746/2019(01) konstatuota, kad V. S. mirė nuo durtinės – pjautinės krūtinės ląstos žaizdos su širdiplėvės bei kylančiosios aortos dalies sužalojimais, kas komplikavosi širdies suspaudimu, išsiliejusiu krauju širdiplėvės ertmėje, ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad V. S. nustatyti sužalojimai padaryti vienašmeniu, duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu, netrukus iki mirties. Papildomu įvykio vietos apžiūros protokolu bei specialisto išvadomis Nr. MK 47/2019(01) ir Nr. S 272/2019(01) nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas, t. y. durtinė – pjautinė krūtinės ląstos žaizda su širdiplėvės bei kylančiosios aortos dalies sužalojimais, padarytas peiliu, kuris buvo rastas kieme namo, kuriame ir buvo nužudytas V. S..
7. Šios įrodymais nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, jų neginčija ir O. J. gynėja. Apeliaciniame skunde gynėja nesutinka tik su tuo, kad būtent O. J. peiliu sudavė smūgį V. S., nuo kurio jis mirė. Skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, jog būtent O. J. peiliu sudavė šį smūgį. Tokius gynėjos skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.
8. Iš bylos matosi, kad įvykio vakarą liudytojo V. L. namuose girtavo A. S., V. D., J. P., V. S. ir O. J.. Begeriant A. S. ir V. L. užmigo. Į kitą kambarį miegoti nuėjo ir V. D. su J. P., o tame kambaryje, kuriame buvo girtaujama, pasiliko nukentėjusysis V. S. ir O. J..
9. Kaip jau buvo nurodyta, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (BPK 400 straipsnio 2 dalis). Teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis (BPK 399 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-124/2020 išvadas, kuriose konstatuota, kad dėl savo psichikos būklės O. J. negali duoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu, ji negali stoti prieš teismą, šias išvadas patvirtino ekspertė A. S., baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo O. J. išnagrinėjo jai nedalyvaujant. Taigi O. J. nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teisiamojo posėdžio metu ji nebuvo apklausta. O. J. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu (iki aptartos ekspertizės atlikimo), tačiau dėl jau aptartų priežasčių, nurodytų ekspertizės akto išvadose, teismas nesivadovavo šiais jos parodymais. Pažymėtina, kad nors bylos nagrinėjime pati O. J. negalėjo dalyvauti dėl psichikos sveikatos būklės, tačiau jos gynyba (atstovavimas) buvo užtikrinta ir tinkama. Pirmosios instancijos teisme O. J. gynėja, kuri ir pateikė apeliacinį skundą, dalyvavo bylos nagrinėjime, teikė prašymus, uždavinėjo klausimus liudytojams.
9.2. Apeliaciniame skunde gynėja nurodo apie O. J. norą papasakoti tiesą, nes buvo nepagrįstai apkalbėta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėja taip pat išreiškė prašymą apklausti O. J..
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Teisėjų kolegija šį prašymą atmetė, O. J., atsižvelgiant į ekspertizės išvadas apie jos psichikos būklę, nutarė neapklausti, nes jos parodymai negali būti įrodymų šaltinis. Kita vertus, siekiant užtikrinti O. J. teisių apsaugą priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, teisėjų kolegija užtikrino O. J. galimybę dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu ir pasisakyti baigiamųjų kalbų metu bei suteikiant jai paskutinio žodžio teisę.
9.4. Dėl procesinių asmens, kurio atžvilgiu vykdomas priverčiamųjų medicinos priemonių procesas, teisių jau yra plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, kuriomis suformuota ir jau galiojanti teismų praktika. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020 nurodyta, kad nors BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos – kokie įrodymai tiriami ir kokios aplinkybės turi būti išsiaiškintos teisiamajame posėdyje – nereikalauja, kad psichikos sutrikimus turintis asmuo būtų apklaustas, be to, atsižvelgiant į tokio asmens suvokimo trūkumus, jo parodymai nėra įrodymų šaltinis, tačiau jo paaiškinimai (jeigu tokie įmanomi) gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir išsamiau išsiaiškinti įrodinėjimo dalyką sudarančias bylos aplinkybes.
9.5. Pažymėtina, kad asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, dalyvavimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat dalyvavimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaip ir tinkama gynyba dalyvaujant gynėjui, turi fundamentalią reikšmę teisingam procesui įgyvendinti. Psichikos sutrikimų turinčio asmens pažeidžiamumas jo procesinių teisių gynybos poreikį dar labiau sustiprina. Dėl to priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo procese nepakanka vien formalaus konstatavimo, kad psichiškai nesveikas asmuo negali dalyvauti tiriant ar nagrinėjant jo bylą. Asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnis) reikalavimas suponuoja būtinybę rūpestingai patikrinti, ar atitinkamu proceso metu asmens psichikos sutrikimo rūšis, laipsnis eliminuoja jo dalyvavimą, galimybę susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus ir kt., nes vien tai, kad asmuo serga psichikos liga, savaime neužkerta galimybės jam pačiam įgyvendinti procesines teises, iš jų ir teisę būti išklausytam. Toks patikrinimas ir sprendimas, atimantis galimybę dalyvauti atliekant vienokius ar kitokius proceso veiksmus ar apskritai asmeniškai dalyvauti baudžiamajame procese, turi būti paremti objektyviais įtikinamais duomenimis apie asmens faktinę psichikos sveikatos būklę, kuri, beje, laikui einant gali kisti priklausomai, pavyzdžiui, nuo taikomo gydymo. Taigi, realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikšmingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylą teikti paaiškinimus), yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių (BPK 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl ši asmenį apibūdinanti aplinkybė turi būti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių.
9.6. Kai asmuo negali dalyvauti atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme, kai tų veiksmų atlikimas ar rezultatas priklauso nuo šio asmens psichointelektualinių savybių, atitinkamai toks asmuo kaip proceso dalyvis pats negali realizuoti visų įstatymo leidžiamų gynybos priemonių. Šis nepakaltinamo (turinčio psichikos sutrikimų) asmens procesinės padėties ypatumas lemia tai, kad ypatingą reikšmę tokioje situacijoje turi gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 396 straipsnio 3 dalis). Jei gynėjas savo teises ir pareigas (BPK 48 straipsnis) atlieka tik formaliai, kai savo turiniu gynyba nėra tokios kokybės, kad būtų galima teigti, jog psichikos liga sergančio asmens interesai buvo pakankamai ginami, tai gali reikšti asmens teisės į teisingą procesą pažeidimą.
9.7. Taigi, priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo bylose asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai eliminuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir su sąlyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama. Pažymėtina, kad EŽTT šio pobūdžio bylose yra nustatęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto, 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus tais atvejais, kai sutrikusios psichikos asmeniui, galimai padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, neleista dalyvauti (pristatyti savo bylos) teismo posėdyje, teismui tinkamai neįvertinus jo gebėjimo naudingai dalyvauti baudžiamajame procese, nepateikus motyvuotų išvadų dėl būtinybės riboti tokį dalyvavimą ir nesant tokias išvadas pagrindžiančių įtikinamų duomenų apie jo elgesį ar psichikos būklę (pvz., 2012 m. spalio 30 d. sprendimas byloje V. L. prieš R., peticijos Nr. 19936/04; 2016 m. birželio 21 d. sprendimas byloje V. prieš R., peticijos Nr. 48023/06; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D.R. prieš L., peticijos Nr. 691/15).
Žemesnės instancijos teismas
9.8. Be kita ko, minėtuose EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis.
9.9. Iš esmės tokią pačią tesimų praktiką įtvirtina ir kita kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2021.
Žemesnės instancijos teismas
9.10. Jau buvo nurodyta apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas užtikrino O. J. teisę dalyvauti teismo posėdyje, O. J. pasisakė baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio metu ir tokiu būdu realizavo savo teisę duoti paaiškinimus dėl šios bylos aplinkybių. Vis dėlto, išklausiusi O. J. paaiškinimų, teisėjų kolegija juos vertina kaip mažai informatyvius ir labai epizodinius. O. J. paaiškino apie girdėtus kažkokius balsus, nors ir neigia, kad sudavė smūgį peiliu V. S., tačiau jokių konkretesnių įvykio aplinkybių neišdėstė, ypatingą reikšmę skyrė tam, kad įvykio vietoje buvo girtaujama net keletą dienų, kad girtavo ir ji pati, kad atsipeikėjo nuo išgerto alkoholio ir daugiau nieko negali paaiškinti.
9.11. Kad O. J. sudavė smūgį peiliu V. S. ir taip jį nužudė, patvirtina visuma kitų išnagrinėtų ir skundžiamoje teismo nutartyje išdėstytų įrodymų.
10. Liudytojai V. D. ir J. P. teisme parodė, kad po kurio laiko, kai jie nuėjo miegoti, į jų kambarį atėjo nukentėjusysis V. S., o jam iš paskos O. J.. Nukentėjusysis įjungė šviesą ir atsisuko į O. J.. Liudytoja J. P. teisme parodė, kad O. J. rankoje matė peilį, o V. D. parodė, jog pasakiusi kažką su keiksmažodžiais ji dūrė nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Taigi šie liudytojai vieninteliai buvo įvykio metu ir tiesiogiai matė V. S. nužudymo aplinkybes.
11. Apeliaciniame skunde O. J. gynėja abejoja liudytojų V. D. ir J. P. parodymų patikimumu. Nurodo, kad jų parodymai prieštaringi, be to, ir nepakankamai informatyvūs.
12. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai V. D. ir J. P. buvo apklausti keletą kartų. Jie buvo apklausti ir iš karto po įvykio, t. y. 2019 m. birželio 28 d., V. D. buvo apklaustas 4 val. 45 min, o J. P. – 5 val. 02 min. Galima sutikti su tuo, kad apklausiami iš karto po įvykio šie liudytojai nenurodė, jog V. S. smūgį peiliu sudavė būtent O. J.. Galima sutikti ir su tuo, kad apie šias aplinkybes jie taip pat nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Iš liudytojo J. P. parodymų, duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, matosi, jog jis parodė, kad V. D. ir J. P. aiškino, jog iš kito kambario atėjęs nužudytasis jau buvo sužalotas krūtinės srityje. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. K. parodymų taip pat matosi, jog jis nurodė, kad V. D. ir J. P. aiškino, jog jie nieko nežino ir nematė, į kambarį V. S. atėjo sužalotas. Tačiau šie liudytojai iš karto po įvykio buvo apklausti ir po antrą kartą. Šių apklausų metu V. D. ir J. P. jau parodė, kad V. S. mirtiną smūgį peiliu sudavė būtent O. J.. Taigi papildomai 2019 m. birželio 28 d. 16 val. 20 min. apklausta liudytoja J. P. parodė, kad į kambarį atėjo V. S., o paskui jį O. J., kuri rankoje turėjo sulankstomą peilį ir juo užsimojo. Papildomos 2019 m. birželio 28 d. 17 val. 21 val. apklausos metu liudytojas V. D. parodė, kad pasivijusi V. S. O. J. jam dūrė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tokie liudytojų V. D. ir J. P. parodymai, duoti iš karto po įvykio tą pačią dieną juos apklausiant antrą kartą, liko nepakitę nei per likusias apklausas ikiteisminio tyrimo metu (jie dar buvo apklausti po du kartus), nei jų parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, o taip pat ir bylą nagrinėjant teisme. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog viso proceso metu liudytojai V. D. ir J. P. davė prieštaringus parodymus.
12.1. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos šių liudytojų parodymų tikslumui. Kaip minėta, įvykio vakarą buvo girtaujama, alkoholį vartojo ir minėti liudytojai. Iš karto po įvykio 03.31.46 val. V. D. nustatytas 1,72 promilių girtumas, o 03.33.36 val. J. P. – 2,24 promilių girtumas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmą kartą jie buvo apklausti netrukus po to, kai buvo nustatytas toks jų girtumas, t. y. kaip jau nurodyta, V. D. buvo apklaustas 4 val. 45 min, o J. P. – 5 val. 02 min., teismas pagrįstai nurodė, kad apklausiami šie liudytojai buvo dar pakankamai apsvaigę nuo alkoholio. Patys V. D. ir J. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad tai, jog šios ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu nenurodė, kad O. J. peiliu dūrė nukentėjusiajam, įtakos galėjo turėti jų girtumas. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad abiejų šių liudytojų pirminės apklausos buvo itin trumpos, jos truko atitinkami vos 10 ir 13 minučių, tuo tarpu tos pačios dienos vakare vykusios papildomos jų apklausos jau tęsėsi apie valandą laiko. Be to, kaip minėta, jau antros ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodytas aplinkybes liudytojai V. D. ir J. P. vienodai patvirtino ir kitų apklausų metu (ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme) bei savo parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš karto po įvykio paryčiais paskambinęs nukentėjusiajai J. S. liudytojas V. D. taip pat nurodė, kad ten buvusi moteris, t. y. O. J., nužudė jos brolį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojų parodymus, jog O. J. peiliu sudavė smūgį nukentėjusiajam tuo metu, kai jis į ją atsisuko, patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada Nr. M 746/2019(01), kurioje nurodyta, jog pagal sužalojimo lokalizaciją, pobūdį bei žaizdos kanalo kryptį, labiausiai tikėtina, kad tarp nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtis buvo priešpriešais.
12.2. Apeliaciniame skunde O. J. gynėja nurodo ir apie tai, kad liudytojai V. D. ir J. P. paslėpė nusikaltimo įrankį – peilį, o tai, pasak gynėjos, suteikia pagrindo manyti, jog jie norėjo nuslėpti savo sąsajas su V. S. sužalojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjos nurodomos šios prielaidos yra visiškai nepagrįstos. Pirmiausia, iš šių liudytojų parodymų matosi, kad jie nepaslėpė, o J. P. paprašius V. D. tiesiog per langą išmetė peilį, kuriuo buvo sužalotas V. S.. Pats V. D. teisme paaiškino, kad J. P. liepė išmesti peilį tam, jog nebūtų sužaloti kiti asmenys. Iš šių liudytojų parodymų matosi, kad viso vakaro metu O. J. elgėsi nenuspėjamai, apie neadekvatų jos elgesį parodė ir liudytojas V. L., be to, šis liudytojas nurodė dar ir apie tai, jog visus namuose buvusius peilius jis paslėpė, iš į įvykio vietą atvykusių pareigūnų J. P. ir A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, jog ir po įvykio O. J. elgėsi neadekvačiai, ji rėkavo, keikėsi. Todėl, siekdami apsaugoti kitų tame name buvusių asmenų sveikatą ar net gyvybę, liudytojai V. D. ir J. P. pasielgė tinkamai. Teismas padarė teisingą išvadą, kad iš miego pabudę ir netikėtai tiesiogiai pamatę, kaip jų akivaizdoje buvo sužalotas V. S., V. D. ir J. P. jautė išgąstį, jie turėjo pagrindą bijoti, todėl J. P., matydama numestą peilį, netoliese šūkaujančią O. J., prieš tai buvusį jos elgesį, nurodė V. D. išmesti peilį. Teismas teisingai nurodė ir apie tai, kad tokioje situacijoje žmonės veikia instinktyviai, rūpinasi savo ir kitų asmenų saugumu, o ne įrodymais baudžiamajame procese. Todėl skundo argumentai apie liudytojų siekį paslėpti nusikaltimo įrankį ar net savo pačių nusikalstamus veiksmus atmestini. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai turėjo motyvą nužudyti V. S., nėra duomenų, jog jie su nukentėjusiuoju konfliktavo, taip pat nėra ir tokių duomenų, kad šie liudytojai turėjo pagrindą apkalbėti O. J., su ja įvykio vakarą jie nekonfliktavo.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų V. D. ir J. P. parodymai yra išsamūs, nuoseklūs ir patikimi. Tai, kad pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu jie nenurodė, jog būtent O. J. peiliu sudavė smūgį V. S., nesuteikia pagrindo netikėti ar abejoti V. D. ir J. P. parodymais. Kaip minėta, jau nuo antrų apklausų, kurios įvyko tą pačią dieną, kaip ir pirmos, ir vėliau viso proceso metu šie liudytojai davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Aplinkybės, kurios galėjo įtakoti pirmos apklausos metu jų parodymus, jau buvo aptartos. Be to, jų parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai.
14. Todėl įvertinus ne tik liudytojų V. D. ir J. P. parodymus, jų parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas aplinkybes, bet ir liudytojo V. L. bei nukentėjusiosios J. S. parodymus, įvykio vietos ir papildomos įvykio vietos apžiūros protokolus, specialisto išvadas Nr. M 746/2019(01), Nr. MK 47/2019(01) ir Nr. S 272/2019(01), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir šią veiką padarė būtent O. J.. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, jog ant peilio nebuvo rasta O. J. pėdsakų. Nepaneigia ir tai, kad nėra nustatyta, dėl kokios priežasties šiuo peiliu O. J. sudavė smūgį V. S.. Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu vėliau, kai kiti nuėjo miegoti, tarp O. J. ir V. S. kilo konfliktas, tačiau jo priežasties nustatyti negalima. Kita vertus, teismas pagrįstai pažymėjo, kad aiškaus motyvo ir tikslo nužudyti nukentėjusįjį galėjo ir nebūti, nes nagrinėjamu atveju baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė O. J., kuri buvo nepakaltinamumo būsenoje. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir nėra nustatyta konkreti priežastis, tačiau tai nepaneigia O. J. smurtinių veiksmų. Nepaneigia to, kad būtent O. J. sudavė vieną smūgį peiliu V. S. į krūtinę, taip padarydama sužalojimus, sukėlusius jo mirtį.
15. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, O. J. padarė būdama nepakaltinamumo būsenoje ir taikė jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
15.1. Spręsdamas O. J. pakaltinamumo klausimą, teismas pagrįstai vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-124/2020 išvadomis, kuriose nurodoma, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu O. J. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas, dėl kurio ji negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Atsižvelgiant į šias išvadas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, jog O. J. yra nepakaltinama BK 17 straipsnio nuostatų prasme. Todėl ji neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Asmeniui, teismo pripažintam nepakaltinamam, šiuo atveju O. J., teismas galėjo taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, numatytas BK 98 straipsnyje.
15.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 12 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021 nurodyta, kad BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad nors teismų praktikoje laikoma, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015), tačiau tai nereiškia, kad šis kriterijus yra vienintelis. Kaip pirmiau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį. Teisėjų kolegijos nuomone, nusprendęs taikyti O. J. konkrečią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teismas tinkamai taikė BK 98 straipsnio nuostatas ir vadovavosi jau aptarta teismų praktika, ypatingą reikšmę sprendžiant šį klausimą turėjo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos bei O. J. padarytos veikos pobūdis. Spręsdamas klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo šioje byloje, teismas atsižvelgė į jau nurodytos ekspertizės akto išvadas, kuriose rekomenduojama O. J. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (X psichiatrijos ligoninėje). Taip pat teismas įvertino ekspertės A. S. paaiškinimus. Teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino savo ekspertizės akto Nr. 78TPK-124/2020 išvadas ir paaiškino, kad O. J. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, o būtent stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia griežta priemonė siūloma dėl to, kad šios ekspertizės metu, lyginant su prieš tai atlikta ekspertize, kuri buvo atlikta prieš beveik metus laiko, buvo stebėtas akivaizdus O. J. psichikos būklės pablogėjimas. Jos elgesys buvo neprognozuojamas, impulsyvus, greitai keitėsi, nuo pakilumo, kai ji dainuodavo, elgdavosi neadekvačiai, iki agresijos, taip pat buvo atsižvelgta į nusikaltimo pobūdį, sunkumą. Todėl, ekspertės nuomone, siekiant išvengti socialinio pavojingumo, tikslingiausia jai taikyti griežtą priverčiamąją medicinos priemonę. Be to, ekspertė paaiškino ir apie tai, kad O. J. psichinės sveikatos pablogėjimą lėmė ir tai, jog ji pati nėra motyvuota gydymui, stokoja kritikos savo ligai, paleista iš stacionarinio gydymo ji nevartojo vaistų, o piktnaudžiavo alkoholiu. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų parodymai. Teismas įvertino V. L. parodymus apie tai, kad iki įvykio su O. J. girtavo kelias dienas, su ja susipažino gatvėje, kai ji taip pat buvo neblaivi, ir, kaip jau buvo nurodyta, dėl O. J. neprognozuojamo elgesio savo namuose jis paslėpė peilius, teismas įvertino ir V. D., J. P., J. P., A. K. parodymus apie neadekvatų jos elgesį, jos girtumą. Taip pat teismas įvertino dar ir tai, kad po įvykio O. J. nustatytas 2,42 promilių girtumas (2 t., 50 b.l.). Pažymėtina, kad pagal BK 98 straipsnio 5 dalį stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartą ekspertizės aktą ir ekspertės paaiškinimus, liudytojų parodymus apie O. J. elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat įvertinęs ir tai, jog jos padaryta veika priskiriama prie labai sunkių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, padarė išvadą, kad O. J. taikytina BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – X psichiatrijos ligoninėje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka O. J. padarytos veikos pobūdį, jai konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą visuomenei. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nei O. J. nepakaltinamumo būsena, nei jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė neginčijami.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. J. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.