- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-08
- Bylos Nr.
- AN2-414-806/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00758-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. Ž.
- Institucija
- LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis, Renaldas Baliūčiobė Valstybinė
- Kategorijos
- 6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. Ž. atstovo advokato Renaldo Baliūčio bei Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau ir – Institucija) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimo, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 96 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta 550 Eur (penkių šimtų penkiasdešimties eurų) bauda. Administracinio nusižengimo teisena, kurioje A. Ž. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį nutraukta, nes A. Ž. padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priteista 340 Eur (trys šimtai keturiasdešimt eurų) išlaidų A. Ž. naudai advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. Ž. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „D.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. darbuotojams T. B., D. B., Ž. K., K. L., S. L., M. Š., E. K., S. Š., A. T., D. V., T. V. suteikė nemokamas atostogas be raštiškų darbuotojų prašymų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 25 straipsnio 2 dalies ir 137 straipsnio 2 dalies nuostatas. A. Ž. šiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje.
2. Be to, A. Ž. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „D.“ direktoriumi, baustas už administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir turėdamas galiojančią nuobaudą, pakartotinai neįvykdė Institucijos 2021 m. vasario 26 d. nurodymo iki 2021 m. kovo 4 d. 8 val., 2021 m. kovo 8 d. nurodymo iki 2021 m. kovo 15 d. 8 val. ir 2021 m. kovo 15 d. nurodymo iki 2021 m. kovo 24 d. 8 val. pateikti dokumentus: darbuotojų T. B., D. B., Ž. K., K. L., S. L., M. Š., S. Š., A. T., D. V., T. V. darbo sutartis su pakeitimais; tachografo / vairuotojo kortelių duomenis DDD formatu už 2020 m. nuo lapkričio mėn. iki 2021 m. sausio mėn.; darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2020 m. nuo lapkričio mėn. iki 2021 m. sausio mėn.; darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo dokumentus už 2020 m. nuo lapkričio mėn. iki 2021 m. sausio mėn.; įsakymus dėl komandiruočių, dienpinigių priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentus; darbuotojų prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. vasario mėn.; įmonės įsakymą (-us) dėl prastovos paskelbimo, pratęsimo (jei paskelbta) iki nustatyto termino. Administracinio nusižengimo teisena, kurioje A. Ž. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį nutraukta, nes A. Ž. padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Apeliaciniu skundu A. Ž. atstovas advokatas Renaldas Baliūtis prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimo dalį, kuria A. Ž. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje, konstatavus, kad nepadarytas administracinis nusižengimas; 2) teismui pripažinus, jog A. Ž. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje, įvertinti tai, jog nekilo jokių neigiamų pasekmių, darbuotojai išreiškė savo laisvą valią dėl nemokamų atostogų, todėl tai galėtų būti pagrindas skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą ar visai jos neskirti, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi; 3) priteisti visas A. Ž. patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje bei už šio skundo parengimą (423,50 Eur).
4. Skunde atkreipiamas dėmesys į DK 25 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai Darbo kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kt.) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti.
5. Nurodoma, kad nors nagrinėjamu atveju darbuotojų prašymai, pateikti elektroniniu būdu, dėl techninių galimybių (nemažos apimties) nėra išsaugoti, tačiau esamoje situacijoje darbuotojai aiškiai išreiškė savo valią dėl nemokamų atostogų ir tinkamai informavo darbdavį elektroniniu paštu / telefoninėmis programomis („Viber“, „Messenger“), ir tai turėtų būti laikoma tinkamu būdu pateikti prašymą dėl nemokamų atostogų. Objektyviai atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią pandeminę situaciją, į tai, jog darbdavys privalo imtis visų įmanomų priemonių tiek klientų, tiek darbuotojų sveikatai apsaugoti (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), dėl darbuotojų, kurie kontaktuoja su daug žmonių, vykdami transportu, darbdavys, saugumo sumetimais dėl COVID-19 viruso plitimo galimybės, karantino, bendravo su darbuotojais tik nuotoliniu būdu, laikydamasis visų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, nustatytų apribojimų ir rekomendacijų, todėl darbuotojų prašymai dėl nemokamų atostogų nebuvo fiziškai pasirašyti, nes dalis vairuotojų neturėjo tam techninių galimybių, kiti nemokėjo to padaryti ir t. t. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės COVID-19 valdymo strategijos įgyvendinimo priemonių planu dėl darbo organizavimo pandemijos / karantino metu, buvo siekta, jog asmenys, grįžę iš komandiruočių, vengtų tiesioginio kontakto su įmonėje dirbančiais asmenimis, taip kontroliuojant srautus ir mažinant riziką užsikrėtimui COVID-19 virusu įmonėje. Tokios prevencinės priemonės buvo būtinos, siekiant apsaugoti tiek vairuotojus, tiek kitus įmonėje dirbančius asmenis, klientus.
6. Teigiama, kad, vadovaujantis DK 137 straipsnio 2 dalimi, darbuotojams nemokamos atostogos buvo suteiktos darbuotojų prašymu ir darbdavio sutikimu, taip pat laikantis DK 25 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, jog dokumentų ir informacijos tinkamas pateikimas raštu laikomas ir tada, kai duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Kadangi darbuotojų prašymai dėl nemokamų atostogų nebuvo išsaugoti, teismui būtent ir buvo darbdavio kaip įrodinėjimo subjekto įrodinėjamas darbuotojų prašymų dėl nemokamų atostogų faktas, valia, prašant darbuotojų pateikti raštu patvirtinimus dėl nemokamų atostogų, kuriuos teismas be jokios objektyvios priežasties ignoravo ir vertino itin formaliai.
7. Pažymima, kad pagal DK 137 straipsnio 2 dalį nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu. Darbdavys neturi teisės vienašališkai nuspręsti išleisti darbuotoją (-us) nemokamų atostogų, jeigu nėra darbuotojo sutikimo ar prašymo. Taigi, šiuo atveju, jeigu darbdavys būtų vienašališkai nusprendęs išleisti darbuotojus nemokamų atostogų be darbuotojo sutikimo ar prašymo, neabejotina, jog darbuotojai reikštų pretenzijas darbdaviui ir gintų savo pažeistas teises ir interesus. Be to, atsakomybėn patraukto A. Ž. vadovaujamai įmonei būtų naudingiau, jei darbuotojai nemokamų atostogų apskritai neitų, tačiau, savo noru tam tikriems darbuotojams išėjus nemokamų atostogų, yra baudžiamas įmonės direktorius. Pažymima, kad darbuotojai, kurie buvo nemokamose atostogose, jokių pretenzijų direktoriui neturi ir neturėjo, nemokamų atostogų išėjo savo noru ir valia.
Žemesnės instancijos teismas
8. Nurodoma, kad teismas klaidingai vertino byloje pateiktus darbuotojų elektroninius laiškus, kuriuose patvirtinama jų valia ir sutikimas dėl nemokamų atostogų. Teismas nenurodė jokių objektyvių argumentų, kodėl šiuo atveju pateikti elektroniniai laiškai, juose esantys darbuotojų patvirtinimai dėl nemokamų atostogų ir jų valios išreiškimas dėl nemokamų atostogų suteikimo vis tiek užtraukia A. Ž. administracinę atsakomybę.
9. Atkreipiamas dėmesys, jog iš elektroniniuose laiškuose esančio turinio galima nustatyti, kokiais laikotarpiais darbuotojai prašė suteikti nemokamas atostogas bei tas laikotarpis atitiko Institucijos patikrinimo laikotarpį. Nors Institucija patikrinimą atliko laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. dėl darbuotojams suteiktų nemokamų atostogų, tačiau būtent vertinant darbuotojų elektroninių laiškų turinį bei Sodros informaciją, galima paprastai konstatuoti kiekvieno darbuotojo nemokamų atostogų laikotarpį. Teismas atmetė šiuos el. laiškus, nes jie buvo rašyti vėliau, tačiau būtent šie laiškai papildomai ir patvirtina apie darbuotojų išreikštą valią, kad darbo laiko apskaitos dokumentuose ir Sodroje nurodytais laikotarpiais jie prašė nemokamų atostogų. Tačiau Institucija veikė pasyviai, Sodroje esančią informaciją dėl nemokamų atostogų galėjo patikrinti, apklausiant darbuotojus, įvertinant jų valią dėl nemokamų atostogų suteikimo pagal DK 137 straipsnio 2 dalį, to neįvertino ir teismas, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto nutarimo dalies priėmimą. Teismui kylant abejonių dėl nemokamų atostogų, darbuotojų apklausos metu būtų buvę galima pašalinti visus neaiškumus ir dvejones.
10. Nurodoma, kad jokio pavojaus A. Ž. veiksmai nesukėlė, jokių padarinių neatsirado, minėti darbuotojai jokių pretenzijų direktoriui neturi ir neturėjo, kadangi nemokamų atostogų išėjo savo noru ir valia. Jokių darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų A. Ž. nepažeidė. Darbuotojų prašymai dėl nemokamų atostogų nebuvo pasirašyti dėl pandeminės situacijos šalyje ir paskelbto karantino, taip pat dėl objektyvių priežasčių jie nebuvo išsaugoti. Šios aplinkybės paneigia skundžiamo nutarimo dalies motyvus, neva tretieji asmenys (Institucija) negalėjo patikrinti darbuotojams nemokamų atostogų suteikimo tvarkos, jų darbo laiko apskaitos ir kitų reikšmingų aplinkybių. Šios aplinkybės nustatomos, patikrinamos pagal Sodros duomenis, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbdavio ir darbuotojų paaiškinimus ir t. t. Šie skundo motyvai paneigia nutarimo motyvus, neva nėra jokių įrodymų, kad darbuotojams buvo suteikiamos nemokomos atostogos pagal jų prašymus. Akivaizdu, kad nėra DK 25 straipsnio 2 dalies ir 137 straipsnio 2 dalies pažeidimų.
11. Teigiama, kad, įvertinus įrodymų visumą, išreikštą darbuotojų valią, akivaizdu, jog administracinė atsakomybė šiuo atveju taikoma visiškai nepagrįstai, nesant asmens veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, tad atsakomybei faktinio pagrindo kilti nėra, todėl skundžiamas nutarimas dalyje, kurioje A. Ž. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti panaikintas, konstatavus, kad nepadarytas administracinis nusižengimas.
12. Kita vertus, nurodoma, kad, teismui konstatavus, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 96 straipsnio 2 dalyje, prašoma teismo įvertinti tai, jog nekilo jokios neigiamos pasekmės, darbuotojai išreiškė savo laisvą valią dėl nemokamų atostogų, todėl tai galėtų būti pagrindas skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą ar visai jos neskirti. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad A. Ž. savo veiksmais tik siekė apsaugoti darbuotojus nuo užsikrėtimo COVID-19 virusu, darbuotojus išleido nemokamų atostogų ne vienašališkai, o vadovaudamasis būtent darbuotojų valia ir išreikštu prašymu.
13. Apeliaciniu skundu Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimo dalį, kuriuo A. Ž. nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nutarimą, pripažįstant A. Ž. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 2 dalyje, ir skiriant sankcijos vidurkio dydžio baudą, kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Ž. savo veiksmais (neveikimu) kliudė įstatymų įgaliotiems Institucijos pareigūnams įgyvendinti jiems suteiktas teises ir atlikti pavestas pareigas, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 8.1.1, 8.1.13, 8.3.1 punktų, DK 23 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, t. y. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 2 dalyje. Institucijos teigimu, teismas netinkamai vertino ir kvalifikavo A. Ž. veiksmus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą nutarimą dalyje, kurioje administracinė teisena pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį A. Ž. nutraukta.
15. Pažymima, kad teismo teiginys, jog Institucija galėjo spręsti dėl A. Ž. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal kitus ANK straipsnius, t. y. pagal ANK 100 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 58 straipsnį yra nelogiškas ir prieštarauja bylos medžiagai, nes minėtiems pažeidimams konstatuoti taip pat reikalingi dokumentai, kuriuos UAB „D.“ direktorius A. Ž. pateikti atsisakė. Be to, teismas skundžiamame nutarime neatsižvelgė į tai, kad 2021 m. kovo 26 d. teiktame protokole su medžiaga buvo pateikta informacija apie A. Ž. administracinius nusižengimus, iš kurios matyti, kad A. Ž. Institucijai neteikė vairuotojų identifikavimo tachografo kortelių, o atsakomybėn pagal ANK 100 straipsnį jis buvo patrauktas tik vairuotojui-ekspeditoriui kreipiantis tiesiogiai į Instituciją ir teikiant įrodymus.
16. Pažymima ir tai, kad iš byloje esančių darbuotojų (T. B., Ž. K., K. L. ir kt.) darbo sutarčių matyti, kad jie visi į darbą įmonėje buvo priimti vairuotojų-ekspeditorių darbinėms funkcijoms atlikti. Šių sutarčių 10.2 papunktyje (pvz. T. B. ir kt. darbo sutartys) nurodyta, kad darbuotojas sutinka, kad jam vykstant į komandiruotę yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų, išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.) pilno pridavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę.
17. Nurodoma, kad teismo pozicija, jog A. Ž. galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn už netinkamą darbuotojų darbo ir poilsio laiko apskaitą (pvz. ANK 100 straipsnis), tuo pačiu pateisinant A. Ž. tyčinius veiksmus, pažeidžiančius imperatyvius DK 23 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 8.1.1, 8.1.13, 8.3.1 punktų reikalavimus, laikytina ydinga ir pavojinga, sudaranti precedentą, leidžiantį darbdaviui, prisidengiant formaliais paaiškinimais, neteikti kontroliuojančioms institucijoms duomenų ir (ar) dokumentų apie darbuotojus ir jų darbo santykių būklę ir išvengti atsakomybės už tokius priešingus teisei veiksmus.
18. Pažymima, kad iš byloje surinktų dokumentų (DAŽ, įsakymai dėl vykimo į komandiruotę) matyti, kad UAB „D.“ tvarkė darbuotojų darbo laiko apskaitą, tačiau Institucijai nesuprantama, kaip be vairuotojų tachografų kortelių duomenų buvo kontroliuojamas ir (ar) žymimas darbuotojų faktiškai dirbtas laikas, turint omenyje, kad darbuotojai buvo įdarbinami darbinėms funkcijoms (krovinių vežimui), atliekamoms komandiruotėse. Pažymima, kad automobilių eksploatacija be tachografų kortelių neįmanoma, todėl teiginiai, jog vairuotojų kortelių duomenų nebuvo galima nuskaityti ir (ar) pateikti Institucijai, neturi jokio teisėto pagrindo ir bent kiek logiško pagrindimo. Pažymima, kad tokia teismo pozicija apriboja Institucijos funkciją ginti viešąjį interesą, kovojant su darbo šešėliu, kadangi svarbu, kad įmonės bendradarbiautų ir pateiktų būtinus dokumentus, kurie gali patvirtinti, kad įmonės tinkamai veda darbo ir laiko apskaitą, kas tiesiogiai susiję su teisingu darbo užmokesčio mokėjimu, todėl tokios informacijos kaip vairuotojo (tachografo) kortelių duomenų pateikimas yra labai svarbus įrodymams surinkti.
19. Teigiama, kad teismas neįvertino, jog UAB „D.“ direktorius A. Ž., atsisakydamas pateikti dokumentus, kuriuos privalėjo pateikti Institucijai, remiantis DK 23 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 8.1.1, 8.1.13, 8.3.1 punktais, tyčia trukdė Institucijai vykdyti jai valstybės pavestas darbo santykių kontrolės ir priežiūros funkcijas bei ginti galimai pažeistus samdomų darbuotojų teisėtus interesus. Teismas taip pat neįvertino, jog UAB „D.“ direktorius A. Ž. 2021 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio metu atsisakė vykdyti teisėjo reikalavimą pateikti minėtus dokumentus teismui. Be to, UAB „D.“ direktoriaus A. Ž. piktavališkumą patvirtina ir tai, kad gavus 2021 m. vasario 26 d. Nr. SD-1-3671 nurodymą pateikti dokumentus iki 2021 m. kovo 4 d., 2021 m. kovo 8 d. Nr. SD-1-4284 nurodymą pateikti dokumentus iki 2021 m. kovo 15 d., nereagavo, kol negavo 2021 m. kovo 15 d. Nr. SD-1-4766 nurodymo, kuriame buvo paminėta, kad 2021 m. kovo 24 d. bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį. 2021 m. kovo 23 d. pateikė tik mažą dalį dokumentų (t. y. nurodymo 2.5 punkte nurodytą dalį dokumentų), trukdydamas Institucijai 20 darbo dienų laikotarpyje teikti išvadas ir atlikti inspektavimą.
Žemesnės instancijos teismas
20. Nurodoma, kad teismas, padaręs išvadą, kad nėra įrodymų, jog UAB „D.“ vairuotojai-ekspeditoriai naudoja transportą, turintį tachografus, į kuriuos įstatomos identifikavimo (vairuotojų (tachografų) kortelės, neįvertino teismui teikto E. K., dirbusio UAB „D.“ iki 2020 m. lapkričio 26 d. paaiškinimo, kuriame jis nurodė, kad visuose automobiliuose buvo įrengti tachografai. Be to, teismas neįvertino, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2005 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 2B-88 „Dėl skaitmeniniuose tachografuose naudojamų identifikavimo kortelių išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 3.11 punkte nurodyta, kad vairuotojo kortelė– tachografo kortelė, kuri identifikuoja vairuotoją ir yra skirta duomenims apie tam tikrus vairuotojo darbo ir poilsio laikotarpius kaupti, kuri, vadovaujantis 7 punktu, išduodama vairuotojui, ir kuri įstatoma į registravimo įrangą – tachografą, esantį transporto priemonėje. Tai yra, UAB „D.“ darbuotojų (šiuo atveju – vairuotojų-ekspeditorių) darbo laiko apskaita turėjo būti tvarkoma informacijos, užfiksuotos vairuotojų kortelėse, pagrindu. Neatsižvelgiant į tai, ar UAB „D.“ turi nuosavybės teise priklausančius automobilius su įrengtais tachografais, ar juos nuomojasi iš kitų ūkio subjektų, ar tik siunčia savo darbuotojus (vairuotojus-ekspeditorius) pas laikinojo darbo naudotoją darbams pagal paslaugų teikimo sutartį atlikti, remiantis Darbo kodekso nuostatomis, visais atvejais darbuotojų darbo laiko apskaitą tvarko darbdavys. Tai yra, tam, kad galėtų žymėti darbuotojų faktiškai dirbtą laiką, A. Ž., kaip UAB „D.“ vadovas privalėjo išreikalauti iš automobilių nuomotojų ir (ar) paslaugos gavėjų automobilių, kuriais naudojosi UAB „D.“ darbuotojai, tachografų duomenis arba iš savo darbuotojų (vairuotojų-ekspeditorių) ne rečiau kaip kas 28 dienas išreikalauti vairuotojo (tachografo) kortelės duomenis ir, gavęs jų užfiksuotą informaciją, tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą. Pažymima, kad Institucijos teiktuose nurodymuose yra pateikta informacija apie darbdavio veiksmus, kuriuos jis turėtų atlikti tuo atveju, jeigu negali pateikti prašomų dokumentų, t. y. bet kuriuo atveju darbdavys privalo informuoti Instituciją apie tokių dokumentų buvimą (nebuvimą) ir (ar) juridinį asmenį, kuris disponuoja reikiamais dokumentais ar gali suteikti reikiamos informacijos.
21. Teigiama, kad, atsižvelgiant į Darbo laiko ir poilsio ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 18 punktą, kuriame nurodyta, kad kelių transporto priemonių, išskyrus tas, kurioms netaikomas reglamentas (EB) Nr. 561/2006, vairuotojų darbo laiko apskaitai turi būti naudojama viena iš šių priemonių: 18.1 registravimo įranga – tachografai; 18.2 eismo tvarkaraščiai, sudaryti vadovaujantis reglamento (EB) Nr. 561/2006 16 straipsniu, ir vairuotojo darbo (pamainų) grafikas (jeigu keleiviai vežami reguliariais reisais Lietuvos Respublikos teritorijoje ir autobusuose neįrengti tachografai); 18.3 identifikavimo kortelės, naudojamos darbo ir poilsio laiko apskaitai skaitmeniniuose tachografuose, išduodamos Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju UAB „D.“ direktorius A. Ž., pildydamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius, mokėdamas dienpinigius, privalėjo vadovautis identifikavimo kortelėmis (vairuotojų kortelių) duomenimis. Kadangi UAB „D.“ direktoriaus A. Ž. teiktų Institucijai darbuotojų darbo sutarčių 10.2 punkte nurodoma, kad dienpinigiai išmokami, atsižvelgiant į pateiktas ataskaitas (tarp jų ir vairuotojų kortelių nuskaitymus), Institucija pagrįstai nurodymuose reikalavo pateikti vairuotojo kortelių tachografo duomenis.
22. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje jau yra sprendimų (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-2470-595/2020), kurioje konstatuota, kad net ne transporto įmonė, o įmonė, vykdanti laikinojo įdarbinimo veiklą, t. y. įdarbintus vairuotojus laikinai siunčianti į kitas įmones (pas laikinojo darbo naudotoją), pildant vairuotojo darbo laiko apskaitą, turi vadovautis vairuotojo tachografo kortelių duomenimis.
23. Pažymima, kad iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog UAB „D.“ siūlo darbą puslapyje (duomenys neskelbtini) - ieško cisternos vairuotojų. Darbas „Volvo“, „Scania“ ir „MB“ vilkikais su 30m3 keturių sekcijų cisternomis, pervežant nepavojingus ir ADR 6.1, 8, 9 skystus krovinius tarp Švedijos ir Vakarų Europos (vienas pakrovimas-iškrovimas, tos pačios vietos). Komandiruočių trukmė pasirinktinai, keitimas bazėje Helsingborg (Švedija), 45 h pagal galimybes bazėje (patogumai). Toks poilsio reikalavimas yra nurodytas Reglamento (EB) Nr. 561/2006 (su pakeitimais) 8 straipsnio 8 dalyje, tai reiškia, kad ieško vairuotojų, kuriems taikomi Reglamento (EB) Nr.561/2006 nuostatai. Be to, įėjus į UAB „D.“ puslapį adresu (duomenys neskelbtini), įmonė nurodo, kad „Mes jaučiame pareigą teikti aukšto lygio paslaugas savo klientams, todėl naudojame tik iki penkerių metų senumo 2 ašių 40 t ir 3 ašių 44 t Euro6 sunkvežimių parką, kuris gali užtikrinti bekompromisį patikimumą. Mes valdome savo „mega“ ir „coil“ linijinį laivyną su integruotomis papildomomis transporto priemonėmis iš subrangovų, išsaugodami aukščiausius ekologinius reikalavimus, kai tik galime, ir ilgalaikį įsipareigojimą spręsti aplinkosaugos problemas. Todėl visiškai atnaujinome savo parką ir naudojame tik Euro6 ekologinio standarto „Mercedes Benz“, MAN ir „Scania“ sunkvežimius kartu su „Schmitz“ priekabomis“. Tai dar kartą patvirtina, kad įmonė naudoja transporto priemones, kurioms taikomos Reglamento (EB) Nr. 561/2006 nuostatos.
24. Pažymima, kad teismo minima viešai prieinama informacija apie UAB „D.“ turimą automobilių parką nepaneigia kitos viešai prieinamos informacijos apie darbuotojų-krovininių automobilių Euro6 ekologinio standarto „Mercedes Benz“, MAN ir „Scania“ sunkvežimius kartu su „Schmitz“ priekabomis, vairuotojų paiešką. Pažymima, kad darbo skelbime nurodyti automobiliai gali būti naudojami tik su skaitmeniniais tachografais (šiuos prietaisus automobiliuose įrengia jau gamintojai) ir vairuotojų kortelėmis.
25. Nurodoma, kad ANK 505 straipsnyje numatytas nusižengimas aprašytas formaliąja sudėtimi, kas reiškia, jog šiuo konkrečiu atveju pats įsakymo nevykdymo faktas yra neteisėtas ir užtraukia atsakomybę. Tuo atveju, jeigu dėl neteisėtų veiksmų kiltų ir kitokio pobūdžio padarinių, galėtų būti plečiamos administracinės atsakomybės ribos, tačiau šiuo atveju pakanka nustatyti, kad nusižengimas padarytas, ir nereikalaujama, kad kiltų kokie nors padariniai. Toks teisės normos aiškinimas negali būti suprantamas kaip formalus teisės taikymas, nes šioje byloje administracinės atsakomybės esmė ir yra ta, kad asmuo nevykdo iš teisės aktų kylančių reikalavimų, kas jau savaime sutrikdo institucijos darbą.
Žemesnės instancijos teismas
26. Taip pat nurodoma, kad skundžiamame nutarime išdėstyti motyvai iš esmės užkerta galimybę valstybei per įgaliotas institucijas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, nes teismas pripažįsta teisėtais veiksmus, kuriais asmuo kliudo valstybės įgaliotoms institucijoms atlikti būtinus ūkinės veiklos priežiūros ir reguliavimo veiksmus. Nagrinėjamoje byloje UAB „D.“ vadovas A. Ž. privalėjo pateikti visus reikalautus dokumentus, kadangi šie duomenys buvo būtini Institucijai nustatytoms funkcijoms atlikti. Kadangi UAB „D.“ direktorius A. Ž. neįvykdė šios pareigos ir tokiais veiksmais (neveikimu) kliudė Institucijai atlikti savo pareigas, neabejotinai atsirado pagrindas UAB „D.“ direktoriaus atsakomybei pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį kilti.
Atsiliepimas
27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. Ž. atstovas advokatas Renaldas Baliūtis prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą ir priteisti A. Ž. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (360 Eur).
28. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, jog patys UAB „D.“ darbuotojai (vairuotojai) komandiruotės metu pildo kelionės lapus, kuriuos grįžę pateikia darbdaviui, taip pat yra ir komandiruočių įsakymai, kuriais vadovaujantis yra vedami darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kadangi kelionės lapuose, komandiruočių įsakymuose yra pakankamai informacijos, siekiant kontroliuoti ir žymėti faktiškai išdirbtą darbuotojų laiką. Jokių skundų dėl netikslaus darbo laiko apskaitos vedimo, neteisingo darbo užmokesčio, dienpinigių mokėjimo, neteisingo ar neprašyto mokamų ar nemokamų atostogų suteikimo UAB „D.“ iš darbuotojų nėra gavusi, taip pat jokių skundų nėra gavusi ir Institucija, kas patvirtina, jog darbuotojai gaudavo / gauna tikslų ir teisingą atlyginimą, atsižvelgiant į vedamą darbo laiko apskaitą pagal kelionės lapus, komandiruočių įsakymus. Taip pat pažymima, jog UAB „D.“ niekada neteigė ir neteigia, jog automobiliai yra be tachografo / vairuotojų kortelių, todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių Institucija nurodo tokias aplinkybes. Tachografo kortelės nebuvo pateiktos dėl objektyvių priežasčių, kadangi UAB „D.“ neturi ir neeksploatuoja nė vieno komercinės paskirties automobilio, todėl tiesiog nėra ką pateikti. Pažymima, kad atlikdama komercinių paslaugų teikimą klientui subrangos pagrindais, UAB „D.“ negali ir neturi prievolės kontroliuoti ar kaupti trečiųjų šalių eksploatuojamose transporto priemonėse esančių arba nesančių tachografo ar jų duomenų, tačiau turi aiškiai nustatytą pareigą vesti darbo laiko apskaitą žiniaraščių, komandiruočių įsakymų, kelionės lapų ir kitais numatytais pagrindais ir tokius dokumentus Institucijai nedelsiant pateikė. Todėl lieka neaišku, kas Institucijai trukdė atlikti patikrinimą, nes tam tachografai nėra reikalingi, tokią praktiką atlieka Kelių transporto inspekcija patikrų kelyje metu. Kaip aiškiai matyti iš Lietuvos transporto saugos administracijos ir VĮ „Regitra“ duomenų, UAB „D.“ eksploatuoja 3 lengvąsias transporto priemones, kurios neturi tachografų, todėl bausti už tai, kad įmonė nepateikė to, ko neturi, yra neteisėta ir nepagrįsta. Tokios pozicijos A. Ž. laikėsi nuosekliai viso proceso metu, ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarime.
29. Nurodoma, kad, vadovaujantis darbo sutarčių 10.2 punktu, vairuotojų darbo laikas yra fiksuojamas ne tik pagal vairuotojų korteles, bet ir pagal kelionių lapus, komandiruočių įsakymus, todėl konstatuoti darbo sutarties 10.2 punkto pažeidimus nėra pagrindo, kadangi yra nurodyti ir kiti dokumentai, kuriais fiksuojama darbo laiko apskaita.
30. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nėra konstatavęs, jog UAB „D.“ buvo netinkamai fiksuojama darbo ir poilsio laiko apskaita, kad A. Ž. yra pažeidęs tai reglamentuojančius teisės aktus. Todėl Institucijos skundo argumentas, kad UAB „D.“ direktorius A. Ž. galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 100 straipsnį, yra nepagrįstas.
31. Teigiama, kad nors Institucija nurodo, jog A. Ž. piktavališkumą patvirtina tai, kad asmuo tyčia trukdė Institucijai vykdyti jai valstybės pavestas funkcijas, laiku nepateikė duomenų, pažymėtina, jog A. Ž. iki Institucijos nuodyto termino, t. y. iki 2021 m. kovo 24 d. 15.00 val. Institucijos atstovei pateikė visus turimus dokumentus (tai patvirtina byloje esantys el. laiškai). Tokiais savo pateikiamais argumentais Institucija akivaizdžiai siekia suklaidinti teismą.
32. Pažymima, kad darbo laiko apskaita UAB „D.“ tvarkoma vadovaujantis darbuotojų sudarytais maršrutais, komandiruočių įsakymais, kelionės įsakymais, kelionės lapais, pagal kuriuos yra vedami darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. A. Ž. Institucijai aiškiai nurodė, jog automobilių tachografų pateikti negali, kadangi neturi krovininio transporto, transporto veikla neužsiima, o teikia kitas darbo jėgos paslaugas. A. Ž. vadovaujama įmonė neturi transporto licencijos, tachografo, todėl objektyviai neturėjo prašomų tachografų ar jų duomenų, kuriuos galėtų pateikti. Institucijai buvo aiškiai nurodytos pateisinamos priežastys, dėl ko nebuvo pateikiami prašomi pateikti dokumentai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, jog UAB „D.“ ir Institucija skirtingai traktuoja įmonės veiklą, ir tai, kokius duomenis įmonė privalo turėti savo veikloje, savaime nereiškia, kad Institucijos nurodymai nebuvo vykdomi.
33. Atkreipiamas dėmesys, jog A. Ž. niekada neginčijo ir neneigė, jog vairuotojai dirba su vairuotojų kortelėmis ir transporto priemonėmis, kuriose yra tachografai, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu Institucija savo apeliaciniame skunde šią aplinkybę vis pakartotinai akcentuoja. Nurodoma, kad vairuotojai-ekspeditoriai dirba ne su UAB „D.“ priklausančiomis transporto priemonėmis, o su partnerių (su kuriais sudarytos subrangos sutartys), kuriems nuosavybės ar kitokia teise jos ir priklauso. Taip pat nėra aišku, ką Institucija siekia įrodyti, nurodydama UAB „D.“ darbo skelbime nurodomą informaciją, kadangi savaime suprantama, jog, ieškant darbuotojų, skelbime yra nurodoma visa aktuali informacija, darbo sąlygos bei priemonės. Būtent tą UAB „D.“ ir nurodė – su kokiomis transporto priemonėmis vairuotojas dirbs (o būtent tokios transporto priemonės nuosavybės teise priklauso partneriams), bet tai jokiu būdu nereiškia ir neįrodo, kad tokios transporto priemonės UAB „D.“ priklauso ar jomis yra naudojamasi. Nepaisant to, Institucija nepateikė jokių įrodymų ir duomenų, kad minėtos transporto priemonės priklauso UAB „D.“.
34. Nurodoma, kad UAB „D.“ neturi jokio krovininio transporto, transporto licencijos, kas reiškia, jog nėra ir tachografo / vairuotojo kortelių, kurias A. Ž. buvo reikalaujama pateikti. Atitinkamai, neturint krovininio transporto, nevykdant tokio pobūdžio veiklos, kuriai yra reikalinga transporto licencija, negali būti reikalaujama pateikti duomenis, kurių neįmanoma pateikti, kadangi jų nėra. UAB „D.“ pagrindinė veiklos rūšis – kitas darbo jėgos teikimas, t. y. aprūpinimo žmogiškaisiais ištekliais veikla (VMI informacija). Darbo laiko apskaita vykdoma įstatymų numatytais pagrindais ir tokia informacija Institucijai buvo nedelsiant pateikta darbo laiko žiniaraščių pavidalu. Tachografų duomenų kaupimas ar apskaita privaloma tik licenzijuotoms komercinio transporto priemonėms.
35. Nurodoma, kad Institucija visiškai ignoruoja faktą, jog UAB „D.“ nėra krovininio transporto įmonė – įmonei priklauso tik trys lengvieji automobiliai. UAB „D.“ teikia paslaugas ir atlieka sutartus darbus vakarų Europos bendrovėms subrangos pagrindais ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Institucija šias aplinkybes ignoruoja ir apeliaciniame skunde nurodo nesusijusius faktus (kaip darbo skelbimai, transporto priemonių markės ir pan.). Darbo skelbimuose nurodytos transporto priemonės UAB „D.“ nepriklauso.
36. Teigiama, kad nesuprantama, kokius veiksmus, pasak Institucijos, A. Ž. trukdė atlikti Institucijai. Nurodymą pateikti dokumentus A. Ž. įvykdė (pateikė, kiek turėjo, prašomų dokumentų), taip pat byloje yra pateikta informacija iš Sodros, neaišku, kaip A. Ž. galėjo pateikti duomenis, kurių fiziškai ir objektyviai neturi. Institucija nepateikė jokios informacijos, kad kokiais nors veiksmais siekė gauti reikalaujamą informaciją, nepaisant jos reikalavimo iš A. Ž. pateikti informaciją, kurios jis akivaizdžiai neturi. Tai tik rodo Institucijos neprofesionalumą ir nekompetenciją. Institucija taip pat galėjo kreiptis į transporto priemonių savininką, UAB „D.“ vairuotojus, siekiant išreikalauti reikiamą informaciją (tachografus / vairuotojų korteles). Tai patvirtina, jog A. Ž. ne tik kad netrukdė Institucijai vykdyti jai pavestas funkcijas, tačiau ir pati Institucija neveikė tinkamai, kad gautų prašomus duomenis iš atitinkamų subjektų.
37. Atkreipiamas dėmesys, kad UAB „D.“ net neturi teisės į tachografo / vairuotojų / įmonės kortelių gavimą, kadangi nuosavybės ar kitokia teise nevaldo jokių transporto priemonių, neturi tachografų ar vairuotojų kortelių, kurioms yra taikomos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3821/85 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 nuostatos. Pabrėžiama, jog UAB „D.“ nėra taikomas reglamentas (EB) Nr. 561/2006, todėl Institucija nepagrįstai nurodymuose reikalavo pateikti vairuotojo kortelių tachografo duomenis.
38. Pažymima, kad Institucijos nurodoma byla (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-2470-595/2021) yra visiškai nesusijusi su šia konkrečia nagrinėjama situacija. Institucijos nurodomoje administracinėje byloje yra visiškai kita darbo santykių specifika – byloje analizuojamos laikinojo darbo sutarties sąlygos bei, atsižvelgiant į darbo santykių pagal laikinojo darbo sutarties specifiką, nustatoma, jog laikinasis darbuotojas yra pavaldus tiek laikinojo įdarbinimo įmonei, tiek laikinojo darbo naudotojams. Taip pat dėl darbdavio atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis visiškai kitais teisės aktų straipsniais, kurie nėra tapatūs šioje nagrinėjamoje byloje.
39. Nurodoma, kad VMI turima informacija apie UAB „D.“ veiklą nėra tapati nurodytai veiklai Juridinių asmenų registre. Įmonė vykdo veiklą, kuri nurodyta VMI, o tokia informacija nėra paneigta jokiais įrodymais. Institucija nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog UAB „D.“ disponuoja transporto priemonėmis, kuriomis yra vykdoma krovinių gabenimo ar kita panaši veikla, kad joms yra reikalingas tachografas / vairuotojo kortelė.
40. Nurodoma, kad kaip ir baudžiamojoje teisenoje, administracinėje teisenoje galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir negalima jam perkelti įrodymų naštos, bet kokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Nutarimas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, negali būti grindžiamas prielaidomis, išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius administracinį nusižengimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Esant nepašalintoms abejonėms, draudžiama nubausti asmenį administracine tvarka, o, be to, institucija privalo surinkti byloje abejonių nekeliančius įrodymus, patvirtinančius, kad asmuo padarė administracinį nusižengimą.
41. Konstatuojama, kad Institucijos apeliacinis skundas nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, remiamasi prielaidomis. Institucija turėjo visas galimybes išreikalauti pateikti tachografo / vairuotojo kortelių duomenis iš transporto priemonių savininko ar pačių vairuotojų, tačiau to nepadarė, nepagrįstai perkeldama tariamą pareigą UAB „D.“ direktoriui A. Ž., kuris tokių duomenų neturėjo ir negalėjo turėti. A. Ž. niekaip negalėjo kliudyti Institucijos pareigūnams įgyvendinti jiems suteiktų teisių ir pareigų, kadangi jis nevengė pateikti turimų duomenų ir informacijos, o tik teisingai nurodė priežastis, dėl kurių tokios informacijos apie tachografus jis negali pateikti (nes paprasčiausiai jos neturi). Institucija veikė pasyviai, nesiekė tokios informacijos išreikalauti iš kitų subjektų (kurie akivaizdžiai tokią informaciją galėjo pateikti), todėl Institucijos apeliacinis skundas yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliantų A. Ž. atstovo advokato Renaldo Baliūčio bei Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliaciniai skundai atmetami.
42. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinių skundų ir atsiliepimo į Institucijos apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog skundžiamas apylinkės teismo nutarimas, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs ANK 96 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jam paskirta 550 Eur dydžio bauda bei nutraukta administracinio nusižengimo teisena, kurioje A. Ž. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį, nes A. Ž. padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, jam paskirta administracinė nuobauda yra teisinga ir proporcinga.
Dėl ANK 96 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo
43. Apeliaciniu skundu A. Ž. atstovas advokatas prašo, be kita ko, panaikinti skundžiamą nutarimo dalį, kuria A. Ž. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje, konstatavus, kad nepadarytas administracinis nusižengimas, arba paskirti švelnesnę nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tenkinti šių prašymų nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo.
44. ANK 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju aktuali DK 25 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiama raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių abiejų sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys. Pagal DK 137 straipsnio 2 dalį, ilgiau negu vieną darbo dieną (pamainą) trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu.
45. Remiantis nurodytu reglamentavimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad nagrinėjamu atveju darbuotojų prašymai dėl atostogų suteikimo darbdaviui buvo tinkamai pateikti (elektroniniu paštu, telefoninėmis programomis), aiškiai išreiškiant darbuotojų valią dėl noro išeiti nemokamų atostogų, todėl, nors minėti prašymai ir nebuvo išsaugoti (dėl techninių galimybių ir nemažos apimties), A. Ž. minėtų Darbo kodekso nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas šią apelianto poziciją atmeta kaip nepagrįstą ir neatitinkančią minėtų įstatymo nuostatų.
46. Pažymėtina, jog sistemiškai aiškinant minėtas Darbo kodekso nuostatas, matyti, kad darbuotojo prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo yra ne bet kokia informacija, kuri turi būti raštu pateikiama darbdaviui, tačiau turi atitikti formos reikalavimus, t. y. prašymas dėl atostogų suteikimo laikytinas dokumentu DK 25 straipsnio 2 dalies prasme, taigi nagrinėjamu atveju įstatymas reikalauja ne bet kaip išreikšti savo valią dėl noro išeiti atostogų, nors tokia valia yra išreiškiama aiškiai bei darbdaviui sutinkant, bet raštu darbdaviui pateikti būtent dokumentą (prašymą), kuris gali būti paduodamas, naudojantis, be kita ko, informacinių technologijų priemonėmis, laikantis įstatyme nustatytų sąlygų.
47. Pastebėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „D.“, kurios direktorius yra A. Ž., bylai reikšmingu laiku disponavo darbuotojų prašymais dėl nemokamų atostogų suteikimo ne tik dokumentų bet ir bet kuria kita forma, t. y. šie prašymai, atitinkantys jiems keliamus įstatymo reikalavimus, ar ne, nėra išsaugoti, kas neatitinka ir minėtos dokumento formos bei informacijos tinkamo pateikimo raštu sąlygos, kad įmanoma objektyviai nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, darbuotojų veikla bendrovėje (jų priėmimas, atleidimas, prašymai dėl atostogų ir kt.) turi būti forminama, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl A. Ž., būdamas UAB „D.“ vadovu, turėjo užtikrinti, kad ir elektroniniu būdu pateikiami darbuotojų prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo, atsižvelgiant į tokių prašymų kaip informacijos pateikimo reikalavimus, būtų išsaugoti jų asmens bylose (elektronine forma ar atspausdinant). Nagrinėjamu atveju, nesant jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB ‚D.“ darbuotojams buvo suteikiamos atostogos pagal jų prašymus, kurie turėjo būti pateikiami Darbo kodekso nustatyta tvarka, pripažintina, kad jiems nemokamos atostogos buvo suteikiamos nesilaikant DK 25 straipsnio 2 dalies ir 137 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šios tvarkos nebuvo laikomasi dėl šalyje kilusios pandemijos, pastebėtina, kad įgyvendinti minėtą tvarką buvo galima, be kita ko, informacinių technologijų priemonių pagalba, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. Ž., būdamas UAB „D.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. darbuotojams T. B., D. B., Ž. K., K. L., S. L., M. Š., E. K., S. Š., A. T., D. V., T. V. suteikdamas nemokamas atostogas be raštiškų darbuotojų prašymų, kurie atitiktų jų formai keliamus reikalavimus, bei neišsaugodamas įmonės darbuotojų pateiktos informacijos, susijusios su prašymais suteikti atostogas, pažeidė DK 25 straipsnio 2 dalies ir 137 straipsnio 2 dalies nuostatas bei padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje.
48. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma teismo įvertinti tai, jog dėl padaryto administracinio nusižengimo nekilo jokios neigiamos pasekmės, todėl tai galėtų būti pagrindas skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą ar visai jos neskirti.
49. ANK 96 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta, jog darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims nuo 240 Eur iki 880 Eur.
50. ANK 32 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Pagal ANK 34 straipsnio 2 dalį, baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų ANK 34 straipsnio 2 dalyje asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
51. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Ž. administracinę nuobaudą, atsižvelgė į tai, kad nėra A. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad tame pačiame ANK straipsnyje nustatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Teismas įvertino padaryto administracinio nusižengimo pobūdį (susijęs asmens darbo ir socialinėmis teisėmis), jo padarymo aplinkybes, A. Ž. asmenybę, taip pat tai, kad A. Ž. anksčiau baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas skyrė ANK 96 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą administracinę nuobaudą – baudą, kurios dydis – 550 Eur – artimas sankcijos vidurkiui, t. y. atitinka įstatyme numatytas baudos dydžio nustatymo taisykles, todėl teismo paskirtos baudos švelninti nėra jokio pagrindo.
52. Pagal ANK 34 straipsnio 6 dalį, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Nors skunde teigiama, kad dėl padaryto administracinio nusižengimo nekilo jokie neigiami padariniai, todėl esti pagrindas skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą ar visai jos neskirti, apeliacinės instancijos teismas su šia apeliacinio skundo pozicija nesutinka.
53. Remiantis teismų praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-489/2018). Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-28-303/2020).
54. Taigi, ANK 34 straipsnio 6 dalies normos taikymas siejamas su aplinkybių visuma, rodančia, kad sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principui. Tai gali būti itin nepalankiai susiklosčiusi situacija, arba konstatavimas, kad paskirta nuobauda ir dėl jos patiriami suvaržymai bus neproporcingi ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių A. Ž., kuriam kaip bendrovės vadovui keliamas, be kita ko, aukštas rūpestingo elgesio standartas, nebūtų galėjęs jo vadovaujamos bendrovės veikloje užtikrinti minėtų Darbo kodekso nuostatų laikymosi. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo prašymas taikyti švelnesnę administracinę atsakomybę atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl ANK 505 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo
55. Apeliaciniu skundu Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimo dalį, kuria A. Ž. nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nutarimą, pripažįstant A. Ž. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad teismas netinkamai vertino ir kvalifikavo A. Ž. veiksmus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą nutarimą dalyje, kurioje administracinė teisena pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį A. Ž. nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas šį Institucijos apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
56. ANK 505 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises arba atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų arba kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pareigūnų neįleidimas į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimas pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimas, atsisakymas paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimas, vengimas atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus ANK 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 505¹, 506 straipsniuose nurodytus atvejus. ANK 505 straipsnio 2 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą pakartotinai. DK 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Darbo kodekso, kitų įstatymų ir kitų darbo teisės normų nustatyta tvarka darbdavys privalo teikti informaciją apie darbuotojus ir jų darbo sąlygas ar kitus darbo santykių aspektus juose nurodytoms kompetentingoms institucijoms. Institucijos nuostatų 19 punkte nustatyta, kad Institucijos inspektoriaus reikalavimai ir nurodymai darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui yra privalomi. Apie jų vykdymą darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo praneša raštu reikalavime nurodytu terminu ir adresu.
57. Iš bylos medžiagoje esančių Institucijos nurodymų (2021 m. vasario 26 d., 2021 m. kovo 8 d. ir 2021 m. kovo 15 d.) matyti, kad visais minėtais nurodymais prašyta pateikti tachografo / vairuotojų kortelių duomenis DDD formatu už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, kad šie Institucijos pateikti nurodymai A. Ž. buvo privalomi. Kita vertus, A. Ž. proceso metu nuosekliai teigė, kad UAB „D.“ neturi komercinio transporto, todėl neturi pareigos turėti tachografo / vairuotojo kortelių. Atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą taip pat nurodoma, kad tachografo kortelės nebuvo pateiktos dėl objektyvių priežasčių, kadangi UAB „D.“ neturi ir neeksploatuoja nė vieno komercinės paskirties automobilio, todėl nėra ką pateikti. Pastebėtina, kad byloje nenustatyta, jog A. Ž. tyčia vengė pateikti tachografus / vairuotojo korteles, tačiau nurodė priežastis, dėl kurių tokie duomenys Institucijai nebuvo pateikti. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą Institucijos apeliacinio skundo argumentą, kad A. Ž. tyčia trukdė Institucijai vykdyti jai valstybės pavestas darbo santykių kontrolės ir priežiūros funkcijas bei ginti galimai pažeistus samdomų darbuotojų teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, daryti tokią išvadą, remiantis byloje esančiais duomenimis, nėra pagrindo.
58. Iš Institucijos apeliacinio skundo matyti, kad reikalavimas pateikti tachografo / vairuotojo kortelių duomenis yra siejamas su tuo, kad, kaip nurodo Institucija, UAB „D.“ darbuotojų darbo laiko apskaita turėjo būti tvarkoma informacijos, užfiksuotos vairuotojų kortelėse, pagrindu, t. y. A. Ž., pildydamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius, mokėdamas dienpinigius, privalėjo vadovautis identifikavimo kortelėmis (vairuotojų kortelių) duomenimis.
59. 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 165/2014 (toliau – ir Reglamentas Nr. 165/2014) 2 straipsnio 2 dalies (a) punkte numatyta, jog tachografas – įranga, skirta įrengti kelių transporto priemonėse automatiškai ar pusiau automatiškai rodyti, registruoti, spausdinti, laikyti ir pateikti duomenis apie tokių transporto priemonių judėjimą, įskaitant jų greitį, pagal 4 straipsnio 3 dalį, ir išsamią informaciją apie tam tikrus jų vairuotojų darbo laikotarpius. Reglamento Nr. 165/2014 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tachografai sumontuojami ir naudojami valstybėse narėse registruotose keleivinėse ar krovininėse kelių eismo transporto priemonėse, kurioms yra taikomas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 561/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 561/2006), nustatantis vairavimo trukmių, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisykles vairuotojams, vežantiems keleivius ir krovinius keliais. Pažymėtina, jog Reglamento Nr. 561/2006 režimas ir reikalavimas naudoti tachografą yra netaikomas, kuomet transporto priemonės arba jų junginio didžiausia leidžiamoji masė neviršija 7,5 t ir yra naudojama kroviniams vežti nekomerciniais tikslais (Reglamento Nr. 561/2006 3 straipsnio (h) dalis). Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos ES teisės nuostatos yra susijusios su darbo ir poilsio laiko ypatumais ne bet kokiose, o transporto įmonėse.
60. Iš bylos medžiagoje esančių A. Ž. ir Institucijos atstovo elektroninių laiškų kopijų matyti, kad A. Ž. nuosekliai teigė, kad jų įmonė neturi komercinio transporto, taigi neturi ir pareigos turėti automobiliuose įrengtų tachografų / vairuotojo kortelių. Ši pozicija bylos nagrinėjimo teisme metu A. Ž. buvo nuosekliai palaikyta, jam teigiant, jog vietoje tachografų ir vairuotojo kortelių jie naudoja darbuotojų kelionės lapus. Remiantis byloje esančiais duomenimis, UAB „D.“ priklauso trys automobiliai, kurie nėra priskiriami sunkiasvoriam transportui, kadangi visų jų didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė neviršija 3 t, t. y. yra priskiriami lengvųjų automobilių kategorijai.
61. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į A. Ž. paaiškinimus, kad bendrovė užsiima veikla, nurodyta VMI, kurie yra nepaneigti, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „D.“ disponuoja transporto priemonėmis, kuriomis yra vykdoma krovinių gabenimas ar kita panaši veikla. Vien Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad internetiniame darbo skelbime UAB „D.“ nurodė, kad ieško vairuotojų darbui „Volvo“, „Scania“ ir MB vilkikais, taip pat aplinkybė, kad internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog įmonė naudoja tik Euro6 ekologinio standarto „Mercedes Benz“, MAN ir „Scania“ sunkvežimius kartu su „Schmitz“ priekabomis, savaime nepaneigia objektyvių bylos duomenų, kad UAB „D.“ nuosavybės teise priklauso tik trys lengvieji automobiliai.
62. Institucija apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „D.“ darbuotojų (šiuo atveju – vairuotojų-ekspeditorių) darbo laiko apskaita turėjo būti tvarkoma informacijos, užfiksuotos vairuotojų kortelėse, pagrindu. Neatsižvelgiant į tai, ar UAB „D.“ turi nuosavybės teise priklausančius automobilius su įrengtais tachografais, ar juos nuomojasi iš kitų ūkio subjektų, ar tik siunčia savo darbuotojus (vairuotojus-ekspeditorius) pas laikinojo darbo naudotoją darbams pagal paslaugų teikimo sutartį atlikti, remiantis Darbo kodekso nuostatomis, visais atvejais darbuotojų darbo laiko apskaitą tvarko darbdavys. Tai yra, tam, kad galėtų žymėti darbuotojų faktiškai dirbtą laiką, A. Ž., kaip UAB „D.“ vadovas, pasak Institucijos, privalėjo išreikalauti iš automobilių nuomotojų ir (ar) paslaugos gavėjų automobilių, kuriais naudojosi UAB „D.“ darbuotojai, tachografų duomenis arba iš savo darbuotojų (vairuotojų-ekspeditorių) ne rečiau kaip kas 28 dienas išreikalauti vairuotojo (tachografo) kortelės duomenis ir, gavęs jų užfiksuotą informaciją, tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą. Atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą, be kita ko, nurodoma, jog atlikdama komercinių paslaugų teikimą klientui subrangos pagrindais, UAB „D.“ negali ir neturi prievolės kontroliuoti ar kaupti trečiųjų šalių eksploatuojamose transporto priemonėse esančių arba nesančių tachografo ar jų duomenų, tačiau turi aiškiai nustatytą pareigą vesti darbo laiko apskaitą žiniaraščių, komandiruočių įsakymų, kelionės lapų ir kitais numatytais pagrindais ir tokius dokumentus Institucijai nedelsiant pateikė. Taigi, pastebėtina, jog UAB „D.“ nepateikė Institucijai atitinkamos informacijos išimtinai tokia forma, kokia jos buvo reikalaujama tą padaryti (pateikiant tachografus / vairuotojo korteles), ginčijant, jog objektyviai UAB „D.“ to negalėjo ir neprivalėjo padaryti, kita vertus, visgi nebuvo atsisakyta bet kurios reikalingos informacijos pateikti tokia forma, kokia bendrovėje buvo tvarkoma darbo laiko apskaita ir kita su bendrovės darbu susijusi informacija. Šiame kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog vien skirtingas įmonės veiklos traktavimas ir tai, kokius duomenis įmonė privalo turėti savo veikloje, savaime nereiškia, kad Institucijos nurodymai nebuvo vykdomi. Kadangi Institucija apeliaciniame skunde, be kita ko, kvestionuoja UAB „D.“ vykdytą darbo laiko apskaitos tvarką, manydama, kad A. Ž. vadovaujama UAB „D.“ savo veikloje privalėjo turėti tachografus / vairuotojo korteles, neteisingai vykdė darbo laiko apskaitą ir pan., galėjo spręsti dėl A. Ž. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal kitus ANK straipsnius, tačiau to nepadarė.
63. Šiame kontekste pastebėtina, jog administracinių nusižengimų teisenos paskirtis yra greitai ir objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus, patraukti kaltuosius asmenis administracinėn atsakomybėn sumažinant valstybės prievartos priemonių naudojimą (ANK 563 straipsnis). Tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi, be kita ko, nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso principais (ANK 566 straipsnio 1 dalis). Pagal ANK įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kt. Tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui (ANK 567 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 617 straipsnio 1 dalis).
64. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą bei jau aptartas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai nusprendė nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, kurioje A. Ž. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį, nes A. Ž. padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Dėl atstovavimo išlaidų
65. Apeliaciniu skundu prašoma priteisti visas A. Ž. pirmojoje instancijoje bei už apeliacinio skundo pateikimą patirtas bylinėjimosi išlaidas, lygias 423,50 Eur sumai. Taip pat prašoma A. Ž. priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (360 Eur).
66. ANK 666 straipsnyje yra numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos. BPK VIII skyrius reglamentuoja baudžiamojo proceso išlaidų klausimus. BPK 104 straipsnio 2 dalis numato, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, taip pat proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
67. Teismas pažymi, kad šiuo procesiniu sprendimu apygardos teismui pateikti apeliaciniai skundai yra atmetami ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, t. y. A. Ž. procesinė padėtis nėra nei pagerinama, nei pabloginama. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo, pagal kurį būtų pateisinamas bet kokių bylinėjimosi išlaidų, kilusių bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, priteisimas A. Ž. Dėl šių aplinkybių prašymai A. Ž. priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, yra atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. Ž. atstovo advokato Renaldo Baliūčio bei Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliacinių skundų netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.