- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-16
- Bylos Nr.
- e2A-1639-275/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02960-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- R. P., A. P., A. V.
- Ieškovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Baltijos realizacijos centras“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P., A. P. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams R. P., A. P., A. V. dėl skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – UAB „Baltijos realizacijos centras“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. P., R. P. ir A. V. 279,41 Eur nesumokėtų lizingo įmokų, 5 381,36 Eur nuostolių dėl turto pardavimo, 387,24 Eur papildomų išlaidų, viso – 6 048,01 Eur, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-07-28 UAB „Swedbank lizingas“ ir A. P. sudarė Lizingo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovės nurodyto pardavėjo nupirkti automobilį Nissan Pathfinder Status 55 ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovei su sąlyga, kad ji sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas 2008-07-28 sudarė turto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią įgijęs minėtą turtą nuosavybės teise, perdavė atsakovei valdyti ir naudotis, tačiau atsakovė nuolat vėluodavo mokėti įmokas, dėl ko susidarė įsiskolinimas, ieškovas 2014-06-05 siuntė atsakovei pretenziją, reikalaudamas jį padengti ir įspėjo apie sutarties nutraukimą, o atsakovei per nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo, 2014-08-05 pranešimu lizingo sutartį nutraukė, atsakovės pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti perduotą turtą, tačiau atsakovė įpareigojimo padengti įsiskolinimą nevykdė. Ieškovas 2014-08-07 pranešimais taip pat pareikalavo iš atsakovų R. P. ir A. V., su kuriais 2011-08-09 buvo sudarytos laidavimo sutartys, įvykdyti atsakovės A. P. neįvykdytas prievoles, tačiau atsakovai įpareigojimų neįvykdė. Nors atsakovė A. P. grąžino pagal sutartį jai perduotą automobilį, tačiau liko nepadengtas susidaręs 279,41 Eur lizingo įmokų įsiskolinimas. Be to, iš atsakovų priteistini ieškovo patirti nuostoliai, nes turtas, buvęs lizingo sutarties dalyku, buvo parduotas, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, kurį sudaro turto likutinės (neišpirktos) jo vertės (11 781,96 Eur) ir turto pardavimo kainos (6 400,60 Eur) skirtumas – 5 381,36 Eur, o taip pat ieškovo patirtos papildomos 387,24 Eur išlaidos, t. y. ieškovo pagal Bendradarbiavimo sutartį UAB „Baltijos realizacijos centras“ sumokėtas atlyginimas už automobilio pardavimą, šių nuostolių atsakovai, kuriems buvo išsiųstos pretenzijos, geruoju nepadengė.
Atsiliepimas
Atsakovai A. P., R. P., A. V. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2014-08-29 akte nurodyta turto vidutinė rinkos vertė yra 34 614 Lt/10 024,91 Eur, tačiau dėl neaiškių priežasčių vertė pakoreguota iki 27 035 Lt/7 829,88 Eur, ją sumažinant 7 579 Lt/2 195,03 Eur. Turtas nebuvo eksploatuojamas, todėl neaišku, kodėl 2014-11-27 akte UAB „Baltijos realizacijos centras“ nurodė jau mažesnę turto rinkos vertę – 31 638 Lt/9 163 Eur ir pakoregavo ją iki 22 131 Lt/6 409,58 Eur, taip sumažindamas 4 904 Lt/1 420,30 Eur. Jeigu turtas būtų realizuotas pagal 2014-08-24 nustatytą vidutinę rinkos vertę, ieškovas būtų patyręs tik 1 766,03 Eur nuostolių iš turto pardavimo, todėl ieškovas negali būti laikomas sąžiningu lizingo sutarties dalyviu. Grąžinus turtą ieškovui, 2014-08-07 buvo surašytas vienašalis turto priėmimo aktas, kuriame nurodyti turto trūkumai, tačiau jie negalėjo turėti įtakos turto vidutinės rinkos vertės nustatymui. UAB „Fakto Auto“ 2014-08-11 Turto patikros ataskaitoje nustatyti turto trūkumai, išskyrus generatoriaus gedimą, yra neteisingi, nėra aišku, kaip šie trūkumai galėjo turėti įtakos automobilio vidutinei rinkos vertei nustatyti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė solidariai iš atsakovų A. P., R. P. ir A. V. ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ 2 79,41 Eur nesumokėtų mokėjimų, 5 381,36 Eur nuostolių dėl turto pardavimo, 387,24 Eur papildomų išlaidų, viso – 6 048,01 Eur bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2015-08-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovo ir atsakovės A. P. sudaryta sutartis buvo pavadinta lizingo sutartimi (šį pavadinimą naudojo toliau ir teismas), tačiau tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius vertino, kaip išperkamosios nuomos santykius CK 6.503 str. 1 d. ir 6.886 str. 2 d. prasme, kadangi daiktas sutartimi buvo įsigytas asmeniniams, o ne verslo poreikiams tenkinti. Teismas konstatavo, jog šalys jau pačia lizingo sutartimi sureguliavo tarpusavio atsakomybę, kai sutartis nutraukiama dėl vienos jų įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo. Iš ieškovo pateiktos pažymos apie įsiskolinimą, ir kaip iš esmės neginčijo bei pripažino teismo posėdyje atsakovas R. P. bei savo atsiliepime nekvestionavo atsakovai A. P. ir A. V., nutraukus lizingo sutartį, atsakovės A. P. neapmokėta pagal grafiką lizingo įmokų suma, vadovaujantis atsakovei A. P. pateiktomis sąskaitomis už laikotarpį nuo 2013-09-30 iki 2014-07-30, buvo 279,41 Eur, todėl ši suma, remiantis CK 6.8 str., Lizingo sutarties 5.1.1. p., 11.2.2. p. o taip pat atsakovams iš esmės pripažinus ieškinį šioje dalyje, priteista ieškovui. Teismas pažymėjo, jog ieškovo teisę reikalauti iš atsakovės, su kuria dėl esminio sutarties pažeidimo buvo nutraukta sutartis, kompensuoti skirtumą tarp neišpirktos turto vertės sutarties nutraukimo dieną ir turto pardavimo kainos, už kurią turtas gali būti parduotas ar kitaip realizuotas, kuri šiuo atveju buvo 5 381,36 Eur ( 11 781,96 Eur – 6 400,60 Eur), įtvirtina šalių sudarytos Lizingo sutarties 11.2.2. p. Atsakovai nesutiko su ieškovo reikalavimu šioje dalyje iš esmės vieninteliu argumentu - teigdami, jog automobilis buvo netinkamai įvertintas bei parduotas už pernelyg mažą kainą, neatitinkančią tikrosios rinkos vertės. Tačiau teismas šiuos argumentus, kaip nepagrįstus ir neįrodytus, atmetė ir priteisė ieškovui jo patirtus dėl atsakovės padaryto esminio sutarties pažeidimo 5 391,36 Eur dydžio nuostolius iš turto pardavimo, o taip pat ir 387,24 Eur ieškovo patirtas išlaidas, susijusias su turto pardavimu, kurias sudarė ieškovo 2014-12-08 sumokėtas 1 337,05 Lt atlyginimas trečiajam asmeniui UAB „Baltijos realizacijos centas“ už ginčo automobilio pardavimą. Visos aukščiau nurodytos sumos priteistos ieškovui solidariai iš lizingo gavėjos A. P. bei atsakovų R. P. ir A. V., su kuriais buvo sudarytos laidavimo sutartys ir kuriomis laiduotojai įsipareigojo įvykdyti A. P. neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas pagal lizingo sutartį, kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, ir kurie neįvykdė 2015-04-30 ieškovo jiems išsiųstose pretenzijose nurodytų reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai R. P., A. P. ir A. V. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
Buvo pažeistas CK 6.200 str. 2 d. numatytas bendradarbiavimo principas, nes bandymas automobilį parduoti už didesnę nei rinkos kainą buvo labiau formalus nei realus, nes su potencialiais pirkėjais nebuvo derėtasi dėl kainos, taip pat pardavinėjant automobilį nebuvo bendradarbiaujama su atsakovams, jiems nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti pardavimo procese. Todėl ieškovo kaltė dėl atsiradusios žalos yra akivaizdi ir pasireiškia įstatyme numatytos pareigos nesilaikymu. Todėl įrodinėjant ieškovo civilinę atsakomybę dėl žalos atsiradimo atsakovams yra visos būtinos atsakomybės sąlygos (kaltė, neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos). Nustatinėjant automobilio rinkos vertę, nebuvo atsižvelgta nei į konkrečios vietovės rinkos vertę, nei į ekonominės padėties pasikeitimus šalyje, nei į sezoninius kainų pasikeitimus automobilių pardavimo praktikoje. Automobilio rinkos vertė buvo nustatyta vasarą, o automobilis buvo parduotas tik žiemą, kuomet transporto priemonių kainos yra pakilusios. Turto vertinimo ataskaitoje buvo atsižvelgta į konkrečius automobilio techninius trūkumus, taip pat tai, kad nuo turto vertinimo iki faktinio jo pardavimo atsakovas su ginčo automobiliu nuvažiavo papildomus 7 500 km, ir tas tiesiogiai turėjo įtakos automobilio pardavimo kainai. Tačiau tokie ieškovo motyvai yra nepagrįsti, kadangi automobilis buvo techniškai tvarkingas, ką patvirtina galiojantis technikinės apžiūros talonas. Taip pat motyvas, kad nuvažiuoti papildomi 7 500 km turėjo realios įtakos pardavimo kainai, yra nepagrįstas, kadangi atsižvelgiant į automobilio metus (2007 m. gamybos) 7 500 km nėra stiprus faktorius įtakojantis automobilio kainą, kadangi akivaizdu, kad tokių metų automobiliai dažniausiai jau yra nuvažiavę ganėtinai nemažą atstumą. Taip pat atsižvelgus į bendrą automobilio ridą 157 971 km 7 500 km sudaro tik nedidelę dalį visos automobilio ridos, todėl akivaizdu, kad tai negalėjo įtakoti pardavimo kainos, nors ieškovas nepagrįstai įrodinėja priešingai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovų argumentai, kad neteisingai buvo nustatyta turto rinkos kaina ir atitinkamai turto pardavimo kaina, yra nepagrįsti. Ieškovas, prieš parduodamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą, apskritai neprivalo atlikti nepriklausomo (oficialaus) turto vertinimo. Reali turto pardavimo kaina priklauso nuo to, kiek atsiras ar gali atsirasti realių konkretaus turto vieneto pirkėjų ir tikroji turto rinkos kaina gali būti nustatyta tik sudarius pirkimo - pardavimo sandorį. Tačiau šiuo atveju ginčo turtą įvertino atitinkamą kvalifikaciją, išduotus pažymėjimus turintys, į turto vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą įrašyti vertintojai. Atsižvelgiant į nustatytą rinkos kainą, buvo nustatyta ir turto pardavimo kaina, kuri neatsiradus pirkėjui, buvo mažinama. Atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo patiektus įrodymus ir pagrįstų atsakovų teiginį, jog turto rinkos kaina buvo nustatyta netinkamai. Kasacinio teismo išaiškinta (2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013), kad sprendžiant dėl išperkamosios nuomos davėjo dėl išperkamosios nuomos gavėjo kaltės nutrauktos išperkamosios nuomos sutarties patirtų nuostolių dydžio, bendroji taikytina taisyklė turėtų būti tokia, jog išperkamosios nuomos davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius sudaro neišpirktos išperkamosios nuomos sutarties dalyko vertės ir pinigų sumos, gautos jį pardavus (jei sugražintas nuomos sutarties dalykas buvo parduodamas), skirtumas. Ne visada pavyksta turtą parduoti už tokią kainą, kokią norima. Net ir atlikus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantį turto vertinimą, negalima teigti, jog turtas būtinai bus parduotas už vertintojo nustatytą kainą. Neatsiradus turto pirkėjui, turto kaina turi būti mažinama. Atsakovai visiškai nepagrįstai nurodo ir tai, jog ieškovas, realizuodamas turtą, nebendravo su atsakovais. Atsakovai turėjo visas galimybes ieškoti turto pirkėjų ir dėti visas pastangas, kad turtą pavyktų parduoti už neišpirktą jo vertę, tačiau visu turto pardavimo laikotarpiu atsakovai nesirūpino turto pardavimu. Nors atsakovai žinojo apie vykstantį turto pardavimo procesą, kadangi jiems buvo siųsti pasiūlymai įsigyti turtą, pastarieji jais nepasinaudojo. Atsakovai nesikreipė į ieškovą dėl turto realizavimo ar turto įsigijimo, taip pat bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kad ieškovas turėjo galimybę sumažinti nuostolius, nepateikė įrodymų, jog buvo asmenų, suinteresuotų pirkti turtą už didesnę kainą, nei jį pardavė ieškovas. Tokiu būdu atsakovai patys save eliminavo iš turto pardavimo proceso, sutikdami su tuo, kad ieškovas savo iniciatyva realizuos turtą.
Trečiasis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad 2008-07-28 UAB „Swedbank lizingas“ ir A. P. sudarė Lizingo sutartį, pagal kurią ieškovas nupirko automobilį Nissan Pathfinder Status 55 ir perdavė jį naudoti ir valdyti atsakovei. Atsakovė nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Ieškovei nepadengus įsiskolinimo 2014-08-05 pranešimu lizingo sutartis buvo nutraukta. Pareigą sumokėti įmokas pagal lizingo sutartį turėjo ir atsakovai R. P. ir A. V., su kuriais 2011-08-09 buvo sudarytos laidavimo sutartys, įvykdyti atsakovės A. P. neįvykdytas prievoles, tačiau atsakovai įpareigojimų neįvykdė. Atsakovei A. P. grąžinus pagal sutartį jai perduotą automobilį, liko nepadengtas susidaręs 279,41 Eur lizingo įmokų įsiskolinimas. Ieškovas nurodė, kad jo patirti nuostoliai, pardavus lizingo objektą, sudaro turto likutinės (neišpirktos) jo vertės (11 781,96 Eur) ir turto pardavimo kainos (6 400,60 Eur) skirtumas – 5 381,36 Eur, o taip pat ieškovo patirtos papildomos 387,24 Eur išlaidos.
Apeliacinio skundo argumentas, jog ieškinys turi būti atmestas dėl to, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovais, kad pažeidė CK 6.200 str. 2 d. numatytą bendradarbiavimo principą, nepagrįstas, nes ši įstatymo norma numato pareigą šalims bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant sutartį, o atsakovų nurodyti veiksmai, kuriuos ieškovas, jų nuomone, turėjo atlikti, t.y. sudaryti atsakovams galimybę dalyvauti turto pardavimo procese, nėra sutarties vykdymu. Sutartis jau buvo pasibaigusi, ieškovui ją nutraukus 2014-08-05 pranešimu, atsakovai neginčija sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl po sutarties nutraukimo ieškovas nebeturėjo pareigų, kurios yra nustatytos įstatyme ar sutartyje tarp šalių, vykdant sutartį. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovai turėjo visas galimybes ieškoti turto pirkėjų ir dėti visas pastangas, kad turtą pavyktų parduoti už neišpirktą jo vertę, tačiau visu turto pardavimo laikotarpiu atsakovai nesirūpino turto pardavimu. Nors atsakovai žinojo apie vykstantį turto pardavimo procesą, kadangi jiems buvo siųsti pasiūlymai įsigyti turtą, pastarieji jais nepasinaudojo. Atsakovai nesikreipė į ieškovą dėl turto realizavimo ar turto įsigijimo, taip pat bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kad ieškovas turėjo galimybę sumažinti nuostolius, nepateikė įrodymų, jog buvo asmenų, suinteresuotų pirkti turtą už didesnę kainą, nei jį pardavė ieškovas. Teismas daro išvadą, kad atsakovai turėjo galimybę dalyvauti turto realizavimo, ieškoti pirkėjų, tačiau šiomis teisėmis nesinaudojo, todėl neturi pagrindo teigti, kad ieškovai pardavė turtą už mažesnę, nei buvo galimybė, kainą.
Atsakovai teigia, kad ieškovo bandymas parduoti automobilį didesne, nei rinkos kaina, buvo formalus. Šie argumentai būtų reikšmingi tuo atveju, jei lizingo sutartyje būtų numatyta pareiga ieškovui siekti, kad automobilis po sutarties nutraukimo būtų parduotas didesne, nei rinkos kaina. Tokių pareigų ieškovui nenumatyta.
Dėl turto vertinimo
Iš bylos duomenų matyti, kad 2014-11-27 turto rinkos vertė buvo nustatyta 31638 Lt, vėliau ji buvo koreguota ir nustatyta 22100 Lt. Atsakovai, teigdami, kad nustatant turto rinkos vertę, nebuvo atsižvelgta į konkrečios vietovės rinkos vertę, į ekonominės padėties pasikeitimus šalyje, į sezoninius kainų pasikeitimus automobilių pardavimo praktikoje. Nurodė, kad automobilio rinkos vertė buvo nustatyta vasarą, o automobilis buvo parduotas tik žiemą, kuomet transporto priemonių kainos yra pakilusios. Nurodė, kad turto vertinimo ataskaitoje buvo atsižvelgta į konkrečius automobilio techninius trūkumus, taip pat į tai, kad nuo turto vertinimo iki faktinio jo pardavimo atsakovas su ginčo automobiliu nuvažiavo papildomus 7 500 km, ir tas tiesiogiai turėjo įtakos automobilio pardavimo kainai. Nurodė, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, ką patvirtina galiojantis technikinės apžiūros talonas. Kolegija daro išvadą, kad šie argumentai nėra reikšmingi išvadai, ar nustatyta turto rinkos kaina atitiko faktinę rinkos kainą, padaryti. Atsakovai turėjo galimybę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų nurodytas aplinkybes, t.y. kad vasaros ir žiemos metu to paties turto rinkos kainos skiriasi, kad konkrečios vietovės rinkos kainos yra skirtingos ir buvo nustatyta ne pardavimo vietovėje esanti rinkos kaina, tokiais įrodymais galėjo būti kitų turto vertintojų išvados, atsakovai turėjo galimybę teikti prašymus dėl turto vertės ekspertizės paskyrimo byloje, siekdami įrodyti, jog turtas buvo parduotas žemesne, nei rinkos kaina. Neteikiant atsakovams tokių įrodymų, nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovas nustatė turto kainą, neatitinkančią rinkos kainos ir tokiais savo veiksmais prisidėjo prie didesnių nuostolių dėl turto pardavimo susidarymo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.