Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „CCM Baltic“, kurią atstovauja bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kitoks sprendimas“, atstovui advokatui A. J., atsakovo UAB „Tomidus“ atstovams direktoriui P. P. ir advokatui V. P., trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Lidl Lietuva“ atstovei advokato padėjėjai I. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „CCM Baltic“ ieškinį atsakovui UAB „Tomidus“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Lidl Lietuva“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

BUAB „CCM Baltic“ bankroto administratorius nustatė, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ str.) bei trečiojo asmens kreditorių interesus (CK 6.66 str.). Ieškovas, remdamasis CK 1.80 ir 6.66 str. (actio Pauliana) įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, reiškia ieškinį dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu (2016-06-13) UAB „CCM Baltic“ buvo neįvykdęs visos eilės kreditorių finansinių įsipareigojimų, kurie sudarė 2610634,08 Eur. Taip pat UAB „CCM Baltic“ neturėjo pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Todėl minėta Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 6.930¹ str.) bei kreditorių interesus (CK 6.66 str. (actio Pauliana)).

Dėl atsiskaitymo grynais ir negrynais pinigai eiliškumo atsakovas prašė atkreipti dėmesį, kad dar iki darbų atlikimo 2016-05-16 šalys susitarė, jog atsakovui už darbus sumokės trečiasis asmuo, o reikalavimo teisių perleidimas tebuvo tokio susitarimo įforminimo išraiška, t. y. atsiskaitymas sutartas ne po darbų atlikimo (siekiant apeiti ieškovo atsiskaitymą su kitais kreditoriais), o iki darbų atlikimo, kaip tokių darbų atlikimo sąlyga. Tuo atsakovas CK 6.930¹ str. nuostatų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl bankroto byloje priimto teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 2 p. nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuriuo siekiama tam tikrų materialinių teisinių santykių (pvz., nutartis dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu) gali turėti prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (pvz., įmonės kreditoriams).

Pagal CPK 179 str. 3 d. teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-594-372/2017 pripažino bankrutavusios UAB „CCM Baltic“ bankrotą tyčiniu. Šiaulių apygardos teismas spendė, kad darbo užmokestis BUAB „CCM Baltic“ darbuotojams buvo nemokamas nuo 2016 metų balandžio–birželio mėnesių. Viso jo suma sudarė 219927,26 Eur. Neabejotinai žinodamas tokią situaciją, BUAB „CCM Baltic“ vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2016 metų balandžio iki bankroto bylos iškėlimo su darbuotojais nebuvo atsiskaitinėjama, nors teismas nustatė, kad įmonės vadovai atsiskaitinėjo su tolesnės eilės kreditoriais. Įmonės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tolesnis įmonės skolų auginimas jau įmonei nebevykdant veiklos, teismo buvo įvertintas kaip vedimas prie bankroto, iš esmės įmonei nevykdant veiklos. Teismas konstatavo, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma aplaidžiai. Pažymėta, kad BUAB „CCM Baltic“ vadovai sudarinėjo reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis atsiskaitinėjo su išskirtiniais kreditoriais, apeidami atsiskaitymų eilę. UAB „CCM Baltic“ vadovai nurodinėjo, kaip turi išmokėti lėšas tiesiogiai vieni kreditoriai kitiems. Tokiu atveju gaunamos lėšos nepateko į banko sąskaitą ar kasą ir nebuvo atsiskaitoma pagal eilę (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 str. 2 d. 4 p.). Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1231-798/2017 Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad UAB „CCM Baltic“ nevykdė su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų daugiau nei 3 mėnesius, atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais, todėl yra pagrindas preziumuoti įmonės tyčinį bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad atsakovės valdymo organai pažeidinėjo CK 6.930¹ str. nustatytą atsiskaitymų eiliškumą. Prieš tai minėtos teismų nustatytos aplinkybės yra svarbios ir šioje civilinėje byloje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje (CPK 4 str.) dėl šio instituto taikymo yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.).

Sprendime plačiau neanalizuojamos actio Pauliana sąlygos dėl ieškinio senaties, galiojančios reikalavimo teisės ir kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turto vertės, kadangi dėl šių sąlygų tarp šalių nėra kilęs ginčas. Šiaulių apygardos teismui 2016-10-17 nutartimi iškėlus ieškovui bankroto bylą, bankroto administratorius įgijo teisę ginti bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių interesus; bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma viršija pagal ginčo sandorį perleisto reikalavimo sumą.

Atsakovas pažymi, jog ieškovo pateikto balanso 2016-07-31 dienai duomenimis, ieškovo turtas sudarė 3645894,00 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3320282,00 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos – 2645686,00 Eur, kas reiškia, kad ginčo sutarties pasirašymo metu ieškovas turto turėjo daugiau, nei įsipareigojimų. Nurodė, jog ieškovo valdomas turtas buvo pakankamas, kad visus įsipareigojimus kreditoriams įvykdytų, o ginčo sutartis niekaip nepaveikė ieškovo mokumo. Teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka.

Pagal prieš tai minėtą teismų praktiką actio Pauliana ieškinio sąlyga dėl kreditorių teisių pažeidimo aiškintina taip, kad CK 6.66 str. 1 d. pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus – jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokiu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Actio Pauliana institutą galima taikyti tuomet, kai skolininkas, būdamas nemokiu, suteikia pirmenybę vienam kreditoriui ir taip pažeidžia kitų kreditorių teises. Šioje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2016-10-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-917-372/2016 iškėlęs UAB „CCM Baltic“ bankroto bylą konstatavo, jog įmonė yra nemoki, kadangi 2016 m. liepos 31 d. balanse turto vertė yra 3645894 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sudaro 2168361,19 Eur ir įmonė neatsiskaito su darbuotojais. Šiaulių apygardos teismas 2017-05-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-594-372/2017 pripažinęs bankrutavusios UAB „CCM Baltic“ bankrotą tyčiniu, pažymėjo, kad nuo 2016 metų su darbuotojais nebuvo atsiskaitinėjama ir UAB „CCM Baltic“ vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Sutiktina UAB „Lidl Lietuva“ argumentu, jog gavus vos kelis antstolių patvarkymus dėl piniginių lėšų sulaikymo, paprastai nebūtų galima teigti, jog skolininkas (ieškovas) yra nemokus. Tačiau visuma aukščiau teismo nustatytų aplinkybių leidžia teigti priešingai. Šiuos motyvus patvirtina ir aplinkybė, kad jau 2016-06-14 teisme buvo gautas kitų kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad jau 2016-05-10 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu BUAB „CCM Baltic“ buvo faktiškai nemoki. Šias aplinkybes teismo posėdyje iš esmės patvirtino ir liudytojas A. A..

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2013).

Taigi UAB „CCM Baltic“ nemokumo faktą patvirtino apyvartinių lėšų trūkumas ir netrukus po ginčijamo sandorio sudarymo priimta teismo nutartis, kuria šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Ginčo sandoriu perleidus atsakovui reikalavimo teisę, nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė būtent šiam kreditoriui gauti savo reikalavimo patenkinimą, kartu sumažintos tuo metu buvusių UAB „CCM Baltic“ kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Tokie šalių veiksmai vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Nors sutiktina su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, jog UAB „CCM Baltic“ turto balansas formaliai nepakito, tačiau reali jos finansinė padėtis pablogėjo. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti kitų nemokios bendrovės kreditorių teisių pažeidimą. Bylos duomenimis, jau nuo 2016 m. sausio mėnesio atsirado ieškovo pradelsti įsiskolinimai, susiję su darbo santykiais (2017-03-29 įsiskolinimų pirmosios eilės kreditoriams sąrašas).

Priešingai, nei teigia trečiasis asmuo, byloje yra duomenų, jog ieškovo kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią teisę ieškovui, kada ieškovas ir atsakovas sudarė ginčijamą sandorį. Nors dėl ginčijamo sandorio ieškovas netapo nemokiu, tačiau jau būdamas nemokiu suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams. Taigi ginčo sandorio sudarymas buvo atliktas ieškovui jau esant nemokiam, t. y. tuomet, kai visų jo kreditorių interesai tapo pažeidžiami. Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti kitų nemokaus ieškovo kreditorių teisių pažeidimą.

Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-521/2006; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-05-02 nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2012 ir kt.).

Atsakovas pažymėjo, jog siekiant užtikrinti Subrangos sutarties tinkamą vykdymą pasirašė Trišalį susitarimą. Trišalis susitarimas pasirašytas kaip ieškovo mokėjimo prievolės pagal Subrangos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios esmė, kad darbai atliekami tik su sąlyga, kad jie bus apmokami trečiojo asmens tiesiogiai atsakovui. Nurodė, jog nesant tokios užtikrinimo priemonės, atsakovas jokių darbų būtų iš viso neatlikęs. UAB „Lidl Lietuva“ nurodė, jog draudimo perleisti finansinį įsipareigojimą, ta apimtimi, kiek reiškia teisę gauti sutartą atlygį už atliktus statybos darbus, tarp šalių nebuvo.

Vertindamas šiuos argumentus teismas sprendžia, jog visų pirma, atsakovas nenurodė, kokios aplinkybės lėmė jo, o ne ieškovo, pareigą sudaryti ginčo sandorį. Antra, teismas sprendžia, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo Reikalavimo perleidimo sandorio, nes tam nebuvo įstatymu ar 2016-05-06 subrangos sutartimi pagrįstos prievolės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog praėjus tik 10 kalendorinių dienų po subrangos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo sudarymo, tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudarytas trišalis susitarimas Nr. 16/05/16-3. Be to, atsakovas pažymėjo, kad 2016-06-13 reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas atsiskaitė už subrangos darbus, kurie dar nebuvo atlikti ginčo sandorio sudarymo metu. Nors trečiojo asmens draudimo šalims perleisti finansinį įsipareigojimą nebuvo, teismo vertinimu, vertinant aukščiau išdėstytus motyvus, atsakovui nekilo jokios imperatyvios prievolės sudaryti ginčo sandorį, kaip atsiskaitymo su atsakovu užtikrinimo priemonę, o ji sudarydamas atsakovas veikė išimtinai savo interesais.

Teismas nesutinka su trečiojo asmens argumentais, kad ieškovo deklaratyvūs teiginiai dėl tariamo atsakovo nesąžiningumo nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o trečiasis asmuo nėra susijęs su ieškovu ir atsakovu, ir neatliko jokių nesąžiningų veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Sąžiningu gali būti laikomas tas asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2007-04-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-168/2007).

Byloje nustatyta, jog ginčijamu sandoriu iš esmės buvo susitarta, kad su atsakovu atsiskaitys ne ieškovas, o jo skolininkas pagal Generalinės statybos rangos sutartį – trečiasis asmuo. Byloje nėra duomenų, kad įprasta šalių verslo praktika tokią galimybę numatė. Nors atsakovui ieškovas atrodė sąžiningas, tačiau kaip verslininkui, vien trečiojo asmens minimos atsiskaitymo tvarkos siūlymas neabejotinai turėjo sukelti abejonių dėl ieškovo finansinės padėties. Tokia teismo išvada daroma įvertinus ir atsakovo atsikirtimo į pareikštą ieškovo ieškinį argumentą, jog tokia atsiskaitymo tvarka buvo reikalinga, kaip atsiskaitymo su atsakovu užtikrinimo priemonė. Atsiskaitymo tvarkos pakeitimo siūlymas atsakovui sudarė pagrindą domėtis tiek realia ieškovo padėtimi, tiek tuo, ar siūlomas atsiskaitymo būdas nepažeis kitų ieškovo kreditorių teisių.

Teismo vertinimu, pats 24317,15 Eur skolos perleidimo faktas pagal 2016-06-13 Reikalavimo perleidimo sutartį, parodo, jog atsakovui buvo žinomi ieškovo finansiniai sunkumai, apyvartinių lėšų trūkumas. Pažymėtina, kad nesąžiningu gali būti laikomas toks savo materialinių teisių įgyvendinimo būdas, kai kreditorius (juridinis asmuo) siekia perspektyviai prioritetiškai patenkinti savo būsimą reikalavimą, nors tuo metu skolininkas (juridinis asmuo), netinkamai vykdo savo jau pradelstus įsipareigojimus kitiems kreditoriams, tarp jų ir darbuotojams. Iš 2016-05-16 Trišalio susitarimo turinio nustatyta, kad ir užsakovui buvo žinomos ieškovo (rangovo) atsiskaitymo su subrangovais vėlavimo aplinkybės (susitarimo C punktas: „Rangovas pagal subrangos sutartį galimai vėluos atsiskaityti su subrangovu“). O šio susitarimo 1.2 punkte šalys susitarė, jog ieškovas (rangovas) gali perleisti atsakovui (subrangovui) reikalavimo teisę tik tokiu atveju, jeigu toks reikalavimo teisės perleidimas nepažeidžia rangovo kreditorių ar bet kokių kitų trečiųjų asmenų teisėtų interesų. Prieš tai minėta, kad Šiaulių apygardos teismas iškeldamas bankroto bylą konstatavo, kad nuo 2016 metų balandžio iki bankroto bylos iškėlimo su darbuotojais nebuvo atsiskaitinėjama, nors įmonės vadovai atsiskaitinėjo su tolesnės eilės kreditoriais ir įmonės vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Nors atsakovas neigia pažeidęs CK 6.930¹ str. nuostatas, ką patvirtino ir trečiasis asmuo, tačiau teismas su šiais šalių argumentais nesutinka. Pagal CK 6.930¹ str., reglamentuojantį atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, skolininkui – juridiniam asmeniui, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymai privalo būti atliekami šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Siekiant išsiaiškinti ieškovo reikalavimo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu, būtina išsiaiškinti, ar sudarant ginčo sandorį, pagal kurį buvo perleista reikalavimo teisė į piniginį apmokėjimą, ieškovas neturėjo pradelstų mokėjimų kitiems tos pačios eilės kreditoriams, jeigu turėjo, kada suėjo atsiskaitymo terminai su jais.

Bylos duomenimis, ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo vykdytini įsipareigojimai kreditoriams sudarė 2511 903,42 Eur, iš šios sumos pradelsti įsipareigojimai sudarė 2403 686,37 Eur, iš kurių pradelsti nuo 1 iki 30 dienų – 347279,45 Eur, nuo 31 iki 60 dienų – 292870,99 Eur, nuo 61 iki 90 dienų – 275,816,28 Eur, virš 90 dienų – 1 487719,65 Eur. Be to, kaip minėta, jau nuo 2016 m. sausio mėnesio atsirado ieškovo pradelsti įsiskolinimai, susiję su darbo santykiais. Akivaizdu, kad ieškovas neturėdamas pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, ką patvirtino ir liudytojas A. A., privalėjo laikytis CK 6.930¹ str. nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.

VII. Dėl actio Pauliana instituto taikymo

Visumos išdėstytų argumentų pagrindu teismas konstatuoja, jog egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai ir pripažintina negaliojančia 2016-06-13 tarp ieškovo BUAB „CCM Baltic“ ir atsakovo UAB „Tomidus“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 16/06/13-2 nuo jos sudarymo momento (ab initio).

Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 ir 2 d.). Kadangi UAB „CCM Baltic“ iškelta bankroto byla, todėl teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 str. nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 str., reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

Pripažinus negaliojančia 2016-06-13 tarp ieškovo BUAB „CCM Baltic“ ir atsakovo UAB „Tomidus“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, taikoma restitucija ir ieškovui iš atsakovo priteistina 24317,15 Eur suma, o atsakovui gražintina 24317,15 Eur dydžio debitorinė skola (CK 6.145 str.).

Iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017-05-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

XI. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir žyminio mokesčio dydžio

Žyminis mokestis šioje byloje sudaro 547,00 Eur, todėl ši žyminio mokesčio suma ieškinį patenkinus visiškai priteistina iš atsakovo, nes ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 83 str. 1 d. 8 p., 93 str. 1 d.).

Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė 3569,50 Eur advokato pagalbos išlaidos pagal 2018-01-03 patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nepriteisia 150,00 Eur + PVM (181,50 Eur) rašytinių paaiškinimų rengimo išlaidų, kadangi teikdamas teismui šiuos paaiškinimus, ieškovas realizavo savo teisę, o ne įstatymo ar teismo nustatytą pareigą. Ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, šios 3388,00 Eur (3569,50 – 181,50 Eur) sumos bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Lidl Lietuva“ prašė ieškovo ieškinį atmesti, todėl teismui tenkinus ieškovo ieškinį visiškai, atmestinas trečiojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą išlaidų suma neviršija nustatytos minimalios priteistinos 3,00 Eur sumos, todėl iš atsakovo valstybei jos nepriteistinos (CPK 92 str., 93 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia 2016-06-13 tarp ieškovo BUAB „CCM Baltic“, į.k. (duomenys neskelbtini), ir atsakovo UAB „Tomidus“, į.k. (duomenys neskelbtini), sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/06/13-2 nuo jos sudarymo momento (ab initio).

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovui BUAB „CCM Baltic“, į.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo UAB „Tomidus“, į.k. (duomenys neskelbtini), 24317,15 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius tris šimtus septyniolika eurų penkiolika euro centų), taip pat priteisti 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017-05-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui BUAB „CCM Baltic“, į.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo UAB „Tomidus“, į.k. (duomenys neskelbtini), 3388,00 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Pripažinti, kad atsakovui UAB „Tomidus“, į.k. (duomenys neskelbtini), grįžta 24317,15 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių trijų šimtų septyniolikos eurų penkiolikos euro centų) debitorinė skola.

Priteisti iš atsakovo UAB „Tomidus“, į.k. (duomenys neskelbtini), 547,00 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660 – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.