- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-101-278/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- I. D.
- Atsakovas
- M. D.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-101-278/2017
Teisėja Rita Dambrauskaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03518-2016-9
2017 m. vasario 21 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4575-589/2016 pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui M. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. D. prašė teismo priteisti iš atsakovo M. D. 3 654,43 Eur skolą, už jį sumokėtą kreditorei S. B. pagal 2014-10-01 su kreditore S. B. sudarytą skolos perkėlimo sutartį bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-24 sprendimu iš jos atsakovo M. D. naudai buvo priteista 25 500 Lt. Teigė, jog pagal 2010-12-01 sudarytą paskolos sutartį, atsakovas M. D. iš S. B. buvo paskolinęs 10 000 Lt ir šią skolą bei palūkanas ji grąžino kreditorei 2014-10-01 sudarytos skolos perkėlimo sutarties pagrindu. Nurodė, kad 2015-02-17 mokėjimo nurodymu į atsakovo sąskaitą ji pervedė 3 670,33 Eur, tačiau M. D. pateikė antstoliui V. M. vykdomąjį raštą Nr. N2-3749-558/2014, išduotą 2015-02-25, dėl 2 896,20 Eur skolos ir 508 Eur vykdymo išlaidų iš jos išieškojimo. Teigė, jog atsakovas aiškiai piktnaudžiauja savo teisėmis, nes žino, kad pagal skolos perkėlimo sutartį už jį yra grąžinusi skolą ir paskolos sutarties bei skolos perkėlimo sutarties teisme neginčijo. Nurodė, kad iš atsakovo turi būti priteista suma, sumokėta kreditorei S. B. pagal sudarytą skolos perkėlimo sutartį, kadangi kreditorei skolingas buvo atsakovas M. D., o ne ji.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-10-04 sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2010-12-01 sutartimi, kurią patvirtino notaras, atsakovas M. D. iki 2011-03-01 pasiskolino iš S. B. 2 896,20 Eur, o 2014-10-01 ieškovė ir S. B. sudarė skolos perkėlimo sutartį, nurodydamos, kad ieškovė grąžina kreditorei S. B. atsakovo skolą pagal 2010-12-01 paskolos sutartį, o kreditorė patvirtina, jog 2 896,20 Eur (10 000 Lt) skolą ir 758,23 Eur (2 618 Lt) palūkanas gavo bei ateityje atsakovui M. D. pretenzijų neturės.
5. Nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-09-24 sprendimu panaikino santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) tarp I. D. ir M. D. apskaitos akto įrašą. Vadovaujantis 2007-09-25 povedybinės sutarties 1.1. p., kad bet koks nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, piniginės lėšos, įgytas kiekvieno sutuoktinio vardu po šios sutarties sudarymo, yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė, teismas darė išvadą, jog pagal 2010-12-01 sutartį atsakovo pasiskolintos piniginės lėšos (2 896,20 Eur) yra asmeninė atsakovo nuosavybė.
6. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-08-20 sprendimu teisiškai reikšminga aplinkybe pripažino 2014-10-01 skolos perkėlimo sutartyje ieškovės ir trečiojo asmens sulygtas sąlygas apie tai, jog ieškovė pagal 2010-12-01 paskolos sutartį grąžino kreditorei paskolintą pinigų sumą iš lėšų, priklausančių M. D.. Pažymėjo, jog teismas nurodė, kad sudarius 2014-10-01 skolos perkėlimo sutartį įvyko novacija, todėl prievolė, kilusi iš 2010-12-01 paskolos sutarties, atsakovo atžvilgiu pasibaigė; atmetus pagrindinį reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti išvestinio reikalavimo – užskaityti pagal 2014-10-01 skolos perkėlimo sutartį iš I. D. gautas lėšas vykdant teismo sprendimą.
7. Teismas darė išvadą, kad ieškovės veiksmai, kuriais ji ėmėsi savo iniciatyva ir savo nuožiūra vykdyti dalį teismų sprendimų, negali būti vertinami kaip iš skolos perkėlimo atsiradusio santykio, kurio metu naujasis skolininkas įgyja kreditoriaus teises pradinio kreditoriaus atžvilgiu, todėl neturi teisinio pagrindo reikalauti sumokėtos skolos grąžinimo iš atsakovo. Nurodė, kad ieškovė grąžino skolą kreditorei S. B. iš atsakovo M. D. lėšų, priteistų iš jos teismo sprendimais sumokėti atsakovui, nepranešus, neinformavus atsakovo. Konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp pradinio ir naujojo skolininko būtų sudaryta sutartis, taip pat nėra jokių duomenų, kad būtų sudaryta trišalė sutartis. Teismo vertinimu, įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas ar netinkamas jo įvykdymas negali būti pripažintas kaip teisinio santykio dėl skolos atsiradimo tarp naujojo kreditoriaus ir pradinio skolininko pagrindas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė I. D. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-04 sprendimą, priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodo, kad tarp S. B. ir M. D. susitarimo, jog jis paskolos sutartį įvykdys asmeniškai, nebuvo, taip pat nebuvo jo prieštaravimo dėl to, kad prievolę įvykdys ji. Teismas, priimdamas sprendimą, akcentavo, kad perkelti skolą naujam skolininkui yra tik kreditoriaus išimtinė teisė, todėl sudarius skolos perkėlimo sutartį įvyko novacija, kas nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir tai patvirtino sudaryta skolos perkėlimo sutartis tarp trečiojo asmens, tapusio skolininku, I. D., su kreditore S. B., todėl teismas negali vertinti, ar tai buvo skolos perkėlimo sutartis, ar ne, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismo argumentas, kad ji ėmėsi iniciatyvos šiai sutarčiai sudaryti, neturi esmės, nes skolos perkėlimo sutartis yra pripažinta teisėta. Teigia, jog neaišku, kokia teisės norma numato, kad skolos perkėlimo sutarčiai sudaryti turi būti išankstinis sutikimas, kai yra reikalingas tik kreditoriaus sutikimas, ką aiškiai nurodė kasacinis teismas, nagrinėdamas šiuos ginčus. Teigia, jog atsakovas M. D. žinojo apie skolos perkėlimo sutarties sudarymą, atsiliepime į ieškinį, rašytame jo atstovės, sutiko su šios sutarties sudarymu, be to, matyti, kad ginčas buvo tik dėl palūkanų dydžio priteisimo, tačiau teismas šiuo klausimu sprendime nepasisakė.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas M. D. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Nurodo, kad teismas, išsamiai ir detaliai ištyręs byloje esančią medžiagą, išklausęs šalių paaiškinimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai, jog ji pinigines lėšas pagal 2014-10-01 skolos perkėlimo sutartį grąžino iš savo asmeninių lėšų, yra nepagrįsti, prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms, o skundo teiginiai, jog jis sutiko su skolos perkėlimo sutartimi, nekėlė prieštaravimų dėl trečiojo asmens skolos įvykdymo, yra deklaratyvaus pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinis skundas atmestinas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.).
14. Iš byloje esančios notaro patvirtintos sutarties matyti, kad 2010-12-01 atsakovas M. D. iš S. B. pasiskolino 2 896,20 Eur (10 000 Lt), kuriuos įsipareigojo kreditorei grąžinti iki 2011-03-01, o savalaikiai negrąžinus, įsipareigojo mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (b. l. 10). Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės bei Vilniaus apygardos teismų sprendimais iš I. D. atsakovo M. D. naudai, panaikinant bažnytinės santuokos apskaitos įrašą, buvo priteista bendra 7 674,93 Eur suma.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-10-01 ieškovė I. D. ir S. B. sudarė rašytinę skolos perkėlimo sutartį, kuria I. D. perėmė atsakovo M. D. prievolę grąžinti S. B. 10 000 Lt paskolą ir 2 618 Lt palūkanas, kilusią iš 2010-12-01 paskolos sutarties. Iš 2014-10-01 sutarties matyti, kad S. B. pinigus iš I. D. gavo ir nurodė, jog ateityje skolininkui M. D. pretenzijų neturės (b. l. 9). Minėta 2014-10-01 skolos perkėlimo sutartis patvirtina, jog S. B. (kreditorius) sutiko su skolos perkėlimu naujam skolininkui ir atleido M. D. nuo 2010-12-01 paskolos sutarties vykdymo. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-20 sprendimu konstatuota, jog sudarius aukščiau minėtą 2014-10-01 skolos perkėlimo sutartį įvyko novacija, kuri galima be skolininko sutikimo (CK 6.141 str. 1d.). I. D. prašė teismą priteisti iš pradinio skolininko M. D. išmokėtą jo skolą ir palūkanas.
16. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio nuostatos numato, jog prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Šio straipsnio 3 dalis nustato, jog trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. CK 6.50 straipsnio 2 dalis nustato, jog kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Minėta nuostata leidžia konstatuoti, jog apie trečiojo asmens ketinimą įvykdyti kito asmens prievolę turi būti informuotas pradinis skolininkas. Dėl paminėto, atmestinas apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad apie skolos perkėlimo sutartį turėjo būti informuotas M. D., nes priešingu atveju būtų apribota jo teisė reikšti prieštaravimą. Ši išvada darytina įvertinus ir tą aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje M. D. skola ir palūkanos kreditorei yra grąžintos iš jam priklausančių piniginių lėšų. Apeliaciniu skundu I. D. nurodo, jog buvusio sutuoktinio skola ir palūkanos S. B. yra grąžintos iš jai priklausančių lėšų, todėl kreditorei S. B. išmokėtos lėšos priteistinos iš atsakovo M. D.. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-20 sprendimu yra konstatuota, jog M. D. skola ir palūkanos yra grąžintos iš jam priklausančių lėšų (b. l. 17-20). Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, minėta aplinkybė yra nustatyta ir nenuginčyta, todėl apeliantės I. D. teiginiai vertintini kritiškai ir atmestini (CPK 182 str.). Be to, ir ieškinyje I. D. nurodė, jog su S. B. atsiskaityta atsakovo lėšomis.
17. Duomenų apie tai, kad ketinama sudaryti M. D. skolos S. B. perkėlimo sutartį ir I. D. su kreditore atsiskaitys atsakovui priklausančiomis asmeninėmis lėšomis, byloje nėra, todėl apeliantės teiginiai, jog atsakovas skolos perkėlimo sutarčiai neprieštaravo, nėra pagrindas konstatuoti, jog M. D. sutiko, kad su kreditore būtų atsiskaityta jo lėšomis.
18. Įvertinus minėtą aplinkybę, jog su kreditore S. B. atsiskaityta M. D. priklausančiomis lėšomis konstatuoti, jog atsakovo prievolę kreditorei įvykdė apeliantė I. D. ir ji įgijo regreso teisę į atsakovą, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Be to, byloje nėra duomenų, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-29 sprendimo vykdymas yra pakeistas, todėl be atsakovo žinios I. D. neturėjo teisės disponuoti M. D. priklausančiomis lėšomis.
19. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas M. D. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, todėl teismui nebuvo pagrindo analizuoti jo atsiliepime į ieškinį išdėstytą nuomonę dėl pareikšto ieškinio.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylos Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo 2016-10-04 sprendimo išvadomis ir konstatuoja, jog naikinti sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
21. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą M. D. sumokėjo 150 Eur (b. l. 112-113). Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš I. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.