- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-10
- Bylos Nr.
- eI-70-362/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02082-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- V. A. J., I. Č.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos
- Advokatai
- Dominykas Varnas
- Kategorijos
- 12.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. K., Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovų Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos atstovui A. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. patikslintą skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės tarybai ir Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. (toliau – ir pareiškėjos) atstovas advokatas Dominykas Varnas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas:
1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. T-326 visa apimtimi, ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą sekančiame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo pakartotinai išspręsti pareiškėjų V. A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) bei I. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 2016 m. birželio 20 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą sumažinant žemės mokestį už Radviliškio mieste turimus sklypus 2016 metais;
2) Priteisti solidariai iš atsakovų V. A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 5151,86 Eur žalos atlyginimo;
3) Priteisti solidariai iš atsakovų I. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 5071,58 Eur žalos atlyginimo;
4) priteisti iš atsakovų pareiškėjų naudai jų turėtas atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. patikslintame skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokatas Dominykas Varnas paaiškino, jog 2016 m. rugpjūčio 25 d. atsakovė priėmė ginčo sprendimą Nr. T-326 „Dėl žemės mokesčio“, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymo atleisti arba maksimaliai sumažinti 2016 metų žemės mokestį už turimus žemės sklypus Radviliškio mieste. 2016 m. birželio 20 d. prašyme pareiškėjos nurodė, kad joms yra atkurtos (t.y. pareiškėjui senelei M. B., kuri mirė bylinėjimosi su atsakove metu, buvo atkurtos) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, t.y. 81 žemės sklypą, kurių bendras plotas sudaro apie 29 hektarus (duomenys neskelbtini). Visų šių sklypų paskirtis yra gyvenamųjų namų statybos, nors ši teritorija realiai visiškai nepritaikyta tokiai paskirčiai - nėra jokių gatvių (net neasfaltuotų), elektros ir vandentiekio įvadų, nors jie yra suprojektuoti pagal dar 1998 m. vasario 27 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 94 patvirtintą Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalųjį planą. Turimi sklypai realiai nenaudojami, jų vertė vien tik dėl detaliuoju planu nustatytos paskirties ir naudojimo būdo yra didžiulė, palyginti su žemės ūkio paskirties sklypais ar kitais nekomercinės paskirties sklypais, kokiais realiai (pagal faktinę būklę) šiuo metu pareiškėjų sklypai ir išlikę. Analogiškus prašymus pareiškėjos atsakovei teikė kasmet. Pvz., 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjos pateikė atsakovei prašymą atleisti jas nuo 2015 metais mokėtino žemės mokesčio, argumentuodamos, kad realiai ir pagal nustatytą paskirtį žemės sklypais naudotis negali, o žemės mokesčiui sumokėti kasmet reikia išleisti didžiules lėšas, pvz., už 2012 metus pareiškėjos sumokėjo nesumažintą mokestį, viršijantį 8 800 Lt. Pagal 2012 m. mokestinio laikotarpio mokesčio apskaičiavimo deklaraciją, kur vien už V. A. J. reikėjo sumokėti 4 394 Lt, įskaitant kelis rajone esančius žemės sklypus. I. Č. turėjo mokėti 4 421 Lt mokestį, tačiau neišgalėdama jo sumokėti iš karto, 2012 m. spalio 23 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu jį išdėstyti 4 mėnesiams. Kaip nurodo pareiškėjų atstovas teismui pateiktame skunde, jau kelinti metai pareiškėjos stengiasi šiuos Radviliškio miesto ribose turimus žemės sklypus parduoti, skelbia skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieško pirkėjų per nekilnojamojo turto agentūras, tačiau tiek pareiškėjoms, tiek ir aplinkinių sklypų savininkams nepavyksta parduoti sklypų dėl to, jog žemės ūkio ar kita su namų statyba susijusi veikla šiuos sklypuose negalima, o gyvenamųjų namų statyti neįmanoma dėl infrastruktūros nebuvimo ir Radviliškio rajono savivaldybės tarybos bei administracijos neplanavimo ją kurti. Mano, kad šiuo atveju reikia ne tik sumažinti žemės sklypų mokesčio tarifą pareiškėjoms, bet visiškai nuo jo atleisti. Pažymėtina ir tai, kad nesumažintas 81 sklypo mokestis ankstesniais metais būtų siekęs virš 8 000 Lt, todėl jo tik perpus mažinimas (50 procentų) problemos, sukeltos nuo 1998 metų ne dėl pareiškėjų kaltės, neišspręstų – pareiškėjoms vis tiek liktų mokėti virš 4 000 Lt mokestį už sklypo turėjimą, kurio dėl minėtų priežasčių pareiškėjoms net negali parduoti ar kitaip teisėtai panaudoti. I. Č. yra bendrosios praktikos slaugytoja (duomenys neskelbtini), jos pajamos per mėnesį į rankas yra apie 1 800 Lt, kitų pajamų negauna, o V. A. J. dirba (duomenys neskelbtini), jos pajamos per mėnesį į rankas yra taip pat apie 1 700 Lt, kitų pajamų negauna, kartu su vyru augina ir išlaiko 4 metukų dukrytę. Dėl to yra pagrįsta manyti, kad pareiškėjų turtinė padėtis nėra gera, tuo pačiu – jų galimybės mokėti kad ir sumažintą žemės mokestį yra labai ribotos. Dėl šių priežasčių prašo atleisti V. A. J. ir I. Č. nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus 2015 metais mokėjimo, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu atsakovė perpus sumažino pareiškėjoms mokėtiną žemės mokestį už 2014 metus: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto raštą Nr. S-2013-7735 „Dėl prašymo“, Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendžia sumažinti 50 procentų 2014 metų žemės mokestį I. Č. ir V. A. J. už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose“. Šio sprendimo aiškinamajame rašte trumpai aprašomas pareiškėjų kreipimosi dėl žemės mokesčio motyvai: „2013 m. rugsėjo 23 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracija gavo raštą iš Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, kuriame informuojama, kad Aplinkos apsaugos komitetas gavo advokato D. V., atstovaujančio V. A. J. ir I. Č. (toliau – klientės) prašymą. Prašyme teigiama, jog klientėms yra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, žemės sklypus, kurių bendras plotas sudaro 29 ha, pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – kita, naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamųjų namų statybos. Prašyme konstatuojama, jog minėta teritorija yra visiškai nepritaikyta naudoti žemės sklypus pagal jų paskirtį – nėra jokių gatvių, elektros ir vandentiekio įvadų. Dėl šių priežasčių, pasak advokato D. V., klientės negali tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į šiuos žemės sklypus, juos valdyti, naudoti pagal paskirtį. Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetas prašo atsižvelgti į išdėstytus argumentus priimant sprendimus dėl klientėms priklausančių žemės sklypų kasmetinio žemės mokesčio tarifo nustatymo“. 2014 m. gruodžio 18 d. atsakovė priėmė sprendimą Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“, kuriuo tenkino pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir nors neatleido, bet sumažino žemės mokestį 50 procentų. Šis faktas rodo, kad atsakovė abu metus iš eilės įsigilino į aukščiau nurodytus argumentus bei realią padėtį, dėl jos pačios 1998 m. vasario 27 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 94 susidarius situacijai, kai ne dėl savo kaltės pareiškėjos neturi jokių realių galimybių naudoti 81 sklypą pagal nustatytą jo paskirtį, o nenumatytai paskirčiai, pavyzdžiui, žemės ūkiui jų naudoti neleidžia įstatymai. Atsakovė tik nenurodė, kodėl pareiškėjų išvis neatleido nuo mokesčio, kadangi jis yra didelis ir kas metai sukelia ypatingai didelę finansinę naštą pareiškėjoms. Šiuo metu minėta finansinė našta pareiškėjoms atskirai sudaro apie 2 274 ir 2 281 Eur sumą (bendrai 4 555 Eur). Palyginimui, 2012 metais pareiškėjos mokėjo ir taip didžiulį 8 815 Lt (2 553 Eur) žemės mokestį, kuris kaip matyti, 2015 metais dar ir pakilo net 2002 Eur vien dėl pasikeitusios mokestinės žemės sklypų vertės, nustatytos masinio vertinimo būdu. Šiuo metu visuose sklypuose, kaip ir anksčiau, jokia veikla negalima, t.y. ir bet kokios naudos gavimas objektyviai yra neįmanomas. 2015 m. birželio 23 d. atsakovė priėmė sprendimą Nr. T-45 „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo nusprendė: <...> papildyti sprendimą 2 punktu ir jį išdėstyti taip: <...> neatleisti I. Č. ir V. A. J. nuo žemės mokesčio už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose. <...> Pripažinti netekusį galios Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1. punktą. Šis sprendimas buvo priimtas vykdant byloje Nr. eI-770-257/2015 priimtą įsiteisėjusį Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą „<...> įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą užbaigti pradėtą administracinę procedūrą – pirmojo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. 2014 m. spalio 22 d. prašymo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio“. Kaip ir minėta, panaikintu 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktu atsakovė buvo nusprendusi „sumažinti 50 procentų 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose“. Po to, 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. T-45, nepaisant kitų pareiškėjų teisių ir interesų pažeidimo, atsakovė siekė panaikinti savo pačios pareiškėjoms suteiktą 50 procentų žemės mokesčio lengvatą, nors pakartotinai spręsti šio klausimo teismas jos nebuvo įpareigojęs. Dėl to teismas dar vėlesnėje byloje Nr. eI-29-621/2016 panaikino atsakovės 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. T-45 visoje apimtyje, t.y. liko 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjoms suteikta 50 procentų mokesčio lengvata ir atsakovės faktinis bei teisinis pripažinimas, jog atitinkamos aplinkybės ir teisė į mokesčio lengvatos suteikimą realiai egzistuoja. Be to, teismo sprendime konstatuota, jog ir pati atsakovė 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo aiškinamajame rašte yra nurodžiusi, kad nuo 2013 iki 2015 metų pareiškėjoms žemės mokestis buvo sumažintas 50 procentų ir šiuo metu nepasikeitus aplinkybėms nėra pagrindo atleisti nuo viso mokesčio. Visos šios aplinkybės ir teismų sprendimais nustatyti faktai suponuoja, kad atsakovė pripažino pareiškėjų teisę į žemės mokesčio lengvatą.
Atsiliepimas
Atsakovai Radviliškio rajono savivaldybė, atstovaujama Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės taryba atsiliepime bei jų atstovas teismo posėdžio metu su pareikštu patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, savivaldybė gavo pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymą, kuriame pareiškėjos prašė Radviliškio rajono savivaldybės tarybos priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą sumažinant žemės mokestį už Radviliškio mieste turimus sklypus 2016 metais. Prašymą pareiškėjos grindė tuo, kad pareiškėjoms yra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, t. y. 81 žemės sklypą, kurių bendras plotas sudaro apie 19 hektarų. Visų šių sklypų paskirtis yra gyvenamųjų namų statybos, nors ši teritorija realiai visiškai nepritaikyta tokiai paskirčiai. Nėra jokių gatvių (net neasfaltuotų), elektros ir vandentiekio įvadų, nors jie yra suprojektuoti pagal dar 1998 m. vasario 27 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 94 patvirtintą Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalųjį planą. Turimi sklypai realiai nenaudojami, jų vertė vien tik dėl detaliuoju planu nustatytos paskirties ir naudojimo būdo yra didžiulė, palyginti su žemės ūkio paskirties sklypais ar kitais nekomercinės paskirties sklypais, kokiais realiai (pagal faktinę būklę) šiuo metu yra sklypai ir išlikę. Pareiškėjos pažymi, kad jau keli metai stengėsi šiuos sklypus parduoti, skelbia skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieško pirkėjų per NT agentūras, tačiau jokia kaina nepavyksta parduoti sklypų dėl paprastos priežasties: žemės ūkio ar kita su namų statyba veikla šiuose sklypuose negalima, o gyvenamųjų namų statyti neįmanoma dėl infrastruktūros visiško nebuvimo ir Radviliškio rajono savivaldybės tarybos bei administracijos net neplanavimo ją įkurti. Savivaldybė 2016 m. liepos 14 d. raštu Nr. S-1701-(8.26) „Dėl prašymo“ informavo pareiškėjas, kad jų prašymas bus nagrinėjamas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje. Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisija (toliau - ir Komisija), sudaryta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. A-1053 „Dėl komisijos sudarymo“, 2016 m. liepos 15 d. posėdyje, protokolo Nr. 3, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą ir kitą, su prašymu susijusią ir Savivaldybės disponuojama medžiagą, nustatė, kad: „Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnyje, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendime Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ 4 ir 6 punktuose nustatyti atvejai, kai žemės savininkai atleidžiami nuo žemės mokesčio. Nors Radviliškio rajono savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte priskirta funkcija: savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas, tačiau joks teisės aktas nenumato konkrečių terminų dėl gatvių tiesimo, nenumato jokio laiko momento, iki kada nurodyti veiksmai turi būti atliekami. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pagrindo teigti, kad Savivaldybė neįvykdė ir (ar) nevykdo jai priskirtų funkcijų nėra. Infrastruktūros nebuvimas savaime nesudaro pagrindo taikyti mokesčio lengvatas. Pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės dėl žemės sklypų būklės (kelių, elektros, vandentiekio įvadų nebuvimo) objektyvių kliūčių valdyti, naudotis, disponuoti daiktu savo nuožiūra nesudaro. Pareiškėjos būdamos turto savininkėmis turi teisę daryti daiktui fizinį, ūkinį poveikį, t. y. gauti iš jo pajamas, spręsti dėl teisinio likimo bei ekonominės būklės (vykdyti statybas, parduoti, įsivesti ryšio linijas ir pan.). Savivaldybės taryba pagal pareiškėjų prašymus žemės mokestį už 2013-2014 metus buvo sumažinusios 50 procentų. Svarstant 2014 metų žemės mokesčio sumažinimo klausimą tarybos nariai paprašė pareiškėjų pateikti įrodymus, kad sklypai yra pardavinėjami, tačiau nei tuomet, nei dabar pareiškėjos nepateikė nurodytų aplinkybių įrodymų, kad klientės jau kelinti metai stengiasi šiuos Radviliškio miesto ribose turimus žemės sklypus parduoti, skelbia skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieško pirkėjų per NT agentūras, tačiau nepavyksta parduoti sklypų. Pareiškėjos nurodo, kad bet kokia kaina deda pastangas parduoti turimus Žemės sklypus, bet prašyme nenurodo sklypų pardavimo kainų, kurios gali įtakoti sklypų pardavimo galimybę. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, nustatyta, kad Savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaitą sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti, taigi atleidimas nuo žemės mokesčio yra Tarybos teisė, bet ne pareiga“. Remdamasi išdėstytais argumentais, Komisija darė išvadą, kad pagrindo sumažinti žemės mokestį pareiškėjoms nėra, todėl Komisija pasiūlė Savivaldybės administracijos direktoriui parengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl pareiškėjų prašymo netenkinimo. Savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos siūlymą, parengė sprendimo projektą bei paaiškinamąjį raštą, siūlydamas Savivaldybės tarybai netenkinti pareiškėjų prašymo ir teisės aktų nustatyta tvarka projektą 2016 m. rugpjūčio 19 d. užregistravo bei paskelbė Savivaldybės internetinėje svetainėje. Atsakovė Savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymą ir į sprendimo projekto paaiškinamajame rašte išsamiai išdėstytus ir Komisijos nustatytus faktinius ir teisinius pagrindimus, motyvaciją, 2016 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje priėmė teisėtą ir pagrįsta sprendimą Nr. T-326 „Dėl žemės mokesčio“, kuriuo netenkino pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymo. Pareiškėjos, apie ginčijamą sprendimą ir jo priėmimo motyvus, informuotos Savivaldybės 2016-08-30 raštu Nr. S-1974-(8.26) „Dėl žemės nuomos mokesčio“. Priešingai nei teigia pareiškėjos, iš aukščiau išdėstytų faktinių bylos aplinkybių ir nurodytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui - ginčijamam sprendimui, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant suprantamas, sprendime nurodytas teisinis pagrindas, sprendimo projekto paaiškinamajame rašte suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kodėl pareiškėjoms nebuvo sumažintas žemės mokestis, nurodytos Komisijos tyrimo metu nustatytos faktinės žemės mokesčio nesumažinimo aplinkybės ir motyvacija, taip pat nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl teigti, kad ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis ir kriterijais bei yra ydingas, nėra pagrindo. Ginčijamas sprendimas visa apimtimi atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nepažeidus pareiškėjų prašymo nagrinėjimo procedūros, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė procedūra pareiškėjų atžvilgiu laikytina baigta. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjos šiuo metu yra pardavusios visus žemės sklypus, dėl kurių buvo pateiktas 2016 m. birželio 20 d. prašymas ir ankstesni pareiškėjų prašymai sumažinti žemės mokestį ar atleisti nuo jo visiškai. Tai reiškia, kad buvo paneigta ir išnyko pagrindinė aplinkybė (motyvas) dėl ko buvo prašoma, o skunde motyvuojama visiškai atleisti nuo žemės mokesčio ar jį sumažinti šiems sklypams. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tam, kad pareiškėjų reikalavimas būtu pripažintas pagristu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmu bei pareiškėjo patirtos žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš esmės, pareiškėjos turtinės žalos atsiradimą kildina iš tariamai neteisėtų Savivaldybės tarybos veiksmų, 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. T-45 ir šiuo skundu ginčijamo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-326, kuriais pareiškėjoms nebuvo taikyta žemės mokesčio lengvata už 2015 ir 2016 metus, ko pasekmėje pareiškėjos, jų nuomone, nepagrįstai turėjo sumokėti pilną žemės mokestį. Tokia pareiškėjų motyvacija visiškai nepagrįsta. Iš pateikto reglamentavimo matyti, kad atsakovė, pareiškėjoms nesukūrė prievolės mokėti mokesčius, šiuo atveju žemės mokesčio, ši prievolė atsirado įstatymų pagrindu. Sprendimais atsakovė tik nesuteikė mokesčio lengvatos, kitaip tariant privilegijos prieš kitus mokesčių mokėtojus mokėti mažesnį nei įstatymu nustatytą žemės mokestį ar visai jo nemokėti, todėl atsakovės veiksmai neatleisti pareiškėjų nuo Žemės mokesčio ar jo nesumažinti, nelaikyti neteisėtais CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme. Tai tik diskrecijos, numatytos Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje realizavimas. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2016 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-29-621/2016 panaikinus 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. T-45 ir įpareigojus Savivaldybės tarybą išspręsti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą atleisti jas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą, tai yra užbaigti administracinę procedūrą pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo nuostatas ir šiai dienai neužbaigus jos, nes pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymas ir 2016 spalio 5 d. papildomas prašymas bus nagrinėjamas Savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. posėdyje, nežinant pareiškėjų prašymo su papildymu išnagrinėjimo rezultatų, iš esmės nėra pagrindo byloje spręsti galimos žalos atlyginimo klausimo. Pažymėtina, kad pareiškėjų deklaruojama žala turi būti pagrįsta realiais, įrodytais, neišvengiamais, o ne tikėtinais, hipotetiniais nuostoliais. Pvz. Savivaldybės tarybai tenkinus pareiškėjų prašymą ir atleidus jas nuo žemės mokesčio už 2015 metus, sumokėtą mokestį pareiškėjos nesikreipiant į teismą galės įstatymų nustatyta tvarka susigrąžinti pateikusios prašymą mokesčių administratoriui. Kitas, atsakovės priimtas ir šiuo skundu ginčijamas 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-326, kuriuo nebuvo pareiškėjoms suteikta privilegija mokėti mažesnį Žemės mokestį už 2016 metus nei numato įstatymas, Šiuo metu nėra panaikintas, galiojantis ir taikytinas, todėl ir dėl šios aplinkybės, pagrindo spręsti galimos žalos atlyginimo klausimą nėra. Be to, prievolė mokėti pilną žemės mokestį nelaikyta žala, kurią pareiškėjų nuomone turi atlyginti atsakovės.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjų patikslintas skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-326, kuriuo netenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato Dominyko Varno prašymai ir jos neatleistos nuo 2016 metų žemės mokesčio. Taip pat keliami reikalavimai priteisti pareiškėjoms iš atsakovų turtinės žalos, atsiradusios dėl to, kad pareiškėjos nebuvo visiškai atleistos nuo 2016 m. žemės mokesčio, atlyginimą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 1 d., toliau – Viešojo administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., toliau – Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2015 m. sausio 1 d., toliau – Žemės mokesčio įstatymas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos normos (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 7 d., toliau – CK).
Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. atsakovė priėmė ginčo sprendimą Nr. T-326 „Dėl žemės mokesčio“, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų ir jų atstovo 2016 m. birželio 20 d. prašymo atleisti arba maksimaliai sumažinti 2016 metų žemės mokestį už turimus žemės sklypus Radviliškio mieste. 2016 m. birželio 20 d. prašyme pareiškėjos prašė priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą sumažinant žemės mokestį už Radviliškio mieste turimus sklypus 2016 metais. Nurodė, kad pareiškėjoms yra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, t.y., 81 žemės sklypą, kurių bendras plotas sudaro apie 29 hektarus. Visų šių sklypų paskirtis yra gyvenamųjų namų statybos, nors ši teritorija realiai visiškai nepritaikyta tokiai paskirčiai. Nėra jokių gatvių (net neasfaltuotų), elektros ir vandentiekio įvadų, nors jie yra suprojektuoti pagal dar 1998 m. vasario 27 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 94 patvirtintą Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalųjį planą. Turimi sklypai realiai nenaudojami. Analogiškus prašymus pareiškėjos atsakovei teikė kasmet. 2014 m. spalio 20 d. pateikė atsakovei atleisti nuo 2015 metais mokėtino žemės mokesčio. 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu atsakovė perpus sumažino mokėtiną žemės mokestį už 2014 metus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (Žin., 1992, Nr. 21-612; 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto raštą Nr. S-2013-7735 „Dėl prašymo“ ir Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendė sumažinti 50 procentų 2014 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose. 2014 m. gruodžio 18 d. atsakovė priėmė sprendimą Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“, kuriuo tenkino pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir nors neatleido, bet sumažino žemės mokestį 50 procentų.
Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. T-326, nurodydamos, jog sprendimas yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010). Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo adhoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Iš skundžiamo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-326 matyti, jog jį priimant vadovautasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, kuriame įtvirtinta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta, bei Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamąjį raštą.
Atkreiptinas pareiškėjų dėmesys į tai, kad analogiškose bylose, kuriose buvo ginčijami savivaldybių tarybų sprendimai dėl neatleidimo nuo tam tikro mokesčio, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiu administraciniu aktu laikytini ne tik ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, bet ir atitinkamo tarybos sprendimo aiškinamasis raštas bei tarybos posėdžio protokolo išrašas, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012). Iš byloje esančio sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamojo rašto matyti, jog ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Nors aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-326 dalis, minimas dokumentas (aiškinamasis raštas) yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjoms nuo pat skundo pateikimo teismui dienos. Aiškinamajame rašte, kaip ir sprendime Nr. T-326, nurodomos tos pačios teisės normos, kurių pagrindu priimtinas sprendimas žemės mokesčio klausimu, pažymima apie nebuvimą aplinkybių, galinčių sąlygoti atleidimą nuo 2016 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus arba nustatymą 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifo, arba žemės mokesčio sumažinimo dar didesne nei 50 proc. dalimi pagal Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. T-326 „Dėl žemės mokesčio“. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tvirtinti, jog ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nepaisant tam tikrų trūkumų, priimant skundžiamą savivaldybės tarybos sprendimą. Pareiškėjoms nebuvo kliūčių realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamas savivaldybės tarybos sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Aiškinamasis raštas yra neatsiejama 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dalis, jame ir pateikiamas pagrindimas, dėl kokių priežasčių atsisakoma tenkinti pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. prašymų dalis dėl neatleidimo nuo mokesčių dalių.
Pasisakant dėl prašymų esmės, pareiškėjos juos grindė prasta turtine padėtimi bei negalėjimu naudoti apmokestintų žemės sklypų pagal paskirtį. Kaip jau minėta, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendime Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, iš dalies pakeistame 2014 m. spalio 9 d. Nr. T-841 sprendimu, nustatyti atvejai, kuriems esant Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendė taikyti žemės mokesčio lengvatas, t. y. nustatant neapmokestinamųjų žemės sklypų dydžius žemės savininkams, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių, ar yra nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų: Radviliškio ir Šeduvos miestuose – 0,07 ha, kaimo vietovėje – 0,5 ha (3 punktas); atleidžiant nuo žemės mokesčio savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė (4 punktas); žemės savininkams, kuriems atkurta nuosavybės teisė natūra Radviliškio ir Šeduvos miestų ribose, už žemę, esančią apsauginėse inžinerinių tinklų zonose, naudojamą žemės ūkio veiklai (pagal pateiktą seniūnijos pažymą), skaičiuojant žemės mokestį, taikant koeficientą: nuo 0,30 ha iki 1 ha – 0,5, daugiau nei 1 ha – 0,3 (5 punktas); atleidžiant nuo žemės mokesčio mokėtojus, kurių apskaičiuota žemės mokesčio suma yra mažesnė nei 1,45 euro (5 Lt) (6 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančią rašytinę medžiagą bei šalių paaiškinimus, nagrinėjamu atveju pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. į šį subjektų ratą nepateko.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog prieš teikiant sprendimą tvirtinti savivaldybės tarybai jis buvo apsvarstytas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame vienbalsiai nutarta, jog pagrindo atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio nėra. Iš posėdžio protokolo bei aiškinamojo rašto matyti, jog taryba įvertino pareiškėjų atstovo prašymuose nurodytas aplinkybes, išanalizuodama galiojančius teisės aktus, tarybos sprendimus pareiškėjų nurodytai faktinei situacijai bei pateikė argumentuotą išaiškinimą, kad pagrindų atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už 2016 metus, nustatyti 0,01 proc. lengvatinį žemės mokesčio tarifą, taip pat ir sumažinti žemės mokestį dar didesne nei 50 proc. dalimi už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus nėra. Taigi Radviliškio rajono savivaldybės taryba ginčijamo sprendimą priėmė remdamasi teisės aktais, aiškinamajame rašte, kuris yra neatsiejama skundžiamo. Sprendimo dalis, nurodė savo argumentus dėl pareiškėjų prašymuose nurodytos jų faktinės situacijos. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimas netenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. Varno prašymų, t. y. atleisti nuo 2016 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus arba nustatyti 0,01 procento lengvatinį žemės mokesčio tarifą 2016 metams, arba sumažinti žemės mokestį dar didesne nei 50 proc. dalimi už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjų atstovo teiginiams, kad skundžiamas sprendimas, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, remdamasi aktualiu nagrinėjamai administracinei bylai teisiniu reguliavimu, susijusiu su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos teise nustatyti žemės mokestį ir nuo jo atleisti pagal pasitvirtintus kriterijus pareiškėjų žemės sklypų atžvilgiu 2016-iesiems mokestiniams metams (jos realizavimu), ir jo nebekartodama, konstatuoja, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba, vykdydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiais sprendimais administracinėse bylose Nr. eI-770-257/2015 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00208-2015-4) bei Nr. eI-29-621/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02109-2015-6) nustatytus įpareigojimus išspręsti pareiškėjų prašymą (atleisti jas nuo žemės mokesčio už 2016 metus už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą), yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl šios sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo pakartotinai išspręsti 2016 m. birželio 20 d. prašymą nėra pagrindo.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-326 teisėtas ir pagrįstas ir pagrindo jį naikinti nėra
Nagrinėjamoje byloje ginčas taip pat kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjos kildina iš, jų manymu, neteisėto atsakovų neveikimo, atlyginimo.
Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Skundo reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, o nesant bent vienos, reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas. Taigi sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina visas būtinas žalos atsiradimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, kurias privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to byloje nėra, kad pareiškėjos 2011 m. balandžio 8 d. paveldėjimo būdu įgijo ginčo žemės sklypus, nuosavybės teise priklausiusius pareiškėjų seneliui M. B., kuris nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus įgijo natūra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimų pagrindu. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. T-623 pareiškėjų mokėtinas 2013 metų bei 2014 metų žemės mokestis už ginčo žemės sklypus buvo sumažintas 50 procentų, sprendimai nebuvo skundžiami, pareiškėjos nustatytus žemės mokesčius sumokėjo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų atstovas tvirtina, kad atsakovui neįvykdžius pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” 2 ir 3 punktų nuostatomis (neelektrifikavus, nenutiesus žvyruotų kelių ir pan. nagrinėjamai bylai aktualiuose kvartaluose), pareiškėjos, sumokėdamos 2015, 2016 metų žemės mokesčius, patyrė tiesiogines išlaidas pagal CK 6.249 straipsnį – turtinę žalą – pareiškėja I. Č. patyrė 5 071,58 Eur turtinę žalą, o pareiškėja V. A. J. patyrė 5 151,86 Eur turtinę žalą. Pareiškėjos nurodomą turtinę žalą grindžia aplinkybe, kad atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba neatleido pareiškėjų nuo viso 202016 m. žemės mokesčio už ginčo žemės sklypus, nors jais pareiškėjos negalėjo naudotis pagal paskirtį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” (neteko galios nuo 2014 m. sausio 1 d.), įgyvendindama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio nuostatas, patvirtino Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarką, kurios buvo privalu laikytis nustatant pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę <...> numatoma perduoti individualiai statybai, daržui, sodui ir kitoms reikmėms, dydį miestuose. Pabrėžtina, kad nurodytu Vyriausybės nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės įrangos darbus konkrečiose teritorijose, kurios buvo perduotos piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo procese kaip atlyginimas piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę kitoje nei jų turėtoje teritorijoje, taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šio nutarimo reguliavimo sritis neapėmė savivaldybės pareigų teritorijoms, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkuriama grąžinant natūra (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kaip ir nagrinėjamoje byloje.
Kaip minėta, sprendžiant viešosios (valstybės ar savivaldybės) atsakomybės klausimą, turi būti įrodyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies7 punktą, teismui pateiktame skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie gali būti nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 straipsnio 1, 2 dalys). Pareiškėjų atstovas remiasi abstraktaus pobūdžio teiginiais ir prielaidomis, kad savivaldybė privalėjo vykdyti minėtu nutarimu patvirtintoje tvarkoje numatytas pareigas – įrengti infrastruktūrą pareiškėjų paveldėtuose ginčo žemės sklypuose, nurodo, jog atsakovų bendrais veiksmais, neatleidžiant nuo viso žemės mokesčio, buvo siekiama tik „nuskurdinti“ pareiškėjas. Teismui pateiktame patikslintame skunde pareiškėjos reikalavimo atlyginti savivaldybės neteisėtais veiksmais padarytą žalą taip pat nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, nenurodė, iš kokių konkrečių savivaldybės veiksmų ar neveikimo kildinama joms padaryta žala, t. y. neįrodė, kad ginčo žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjų seneliui būtų buvę perduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 patvirtintos tvarkos sąlygomis ir pan. Priešingai, teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas patvirtino aplinkybę, jog nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus buvo atkurta natūra, t. y. grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant galimybės nustatyti, iš kokių konkrečių veiksmų (ar neveikimo) pareiškėjos kildina atsakovų joms padarytą žalą, negali būti sprendžiamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, pripažintina, jog neįrodyta ir pareiškėjų turtinė žala. Patikslintu skundu prašoma priteisti pareiškėjoms I. Č. 5 071,58 Eur turtinę žalą, o V. A. J. 5 151,86 Eur turtinę žalą, kurią sudaro pareiškėjų turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) sumokėjus žemės mokestį už 2015–2016 metus.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo.
Bylos duomenys patvirtina, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-326, kurio pagrindu pareiškėjoms nebuvo sumažintas žemės mokestis už jų turimus sklypus, nebuvo skundžiamas, jo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos kaip žalą įvardija sumas, kurias sumokėjo kaip privalomus mokėti mokesčius už turimus žemės sklypus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių sumokėjimas negali būti laikomas pareiškėjų patirta žala, nes mokesčių mokėjimas yra pareiškėjų mokestinė prievolė, kurios vykdymą kontroliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos teritoriniai skyriai Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba šiuo atveju veikė kaip institucija, kurios išimtinė kompetencija – sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktas).
Nenustačius viešajai atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų: žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, o patikslinto skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Pareiškėjos prašo priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad teismui yra pateikti tik rašytiniai įrodymai, patvirtinantys išlaidas už žyminio mokesčio sumokėjimą (22,50 Eur). Pareiškėjų atstovas advokatas Dominykas Varnas su pareiškėjomis yra sudaręs teisinių paslaugų sutartis, minėtas atstovas atstovavo pareiškėjoms teismo posėdyje, tačiau nepateikė jokių kitų rašytinių įrodymų, pavirtinančių išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Remiantis koncentruotumo, ekonomiškumo principais, atsižvelgiant į tai, kad nepateikta rašytinių įrodymų, pavirtinančių išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. prašymas dėl patirtų išlaidų nenagrinėtinas šioje proceso stadijoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu
nusprendžia:
Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. patikslintą skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.