- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-02
- Bylos Nr.
- A-276-556/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02407-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Telšių rajono savivaldybei
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydama panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. T1-258 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai. Pareiškėja taip pat prašė priteisti kelionės išlaidas.
Pareiškėja paaiškino, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-258 nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 2008–2012 m. nekilnojamojo turto mokesčio – 4 282 Lt – už nuosavybės teise įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašymas atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio Telšių rajono savivaldybėje buvo nagrinėjamas antrą kartą, bet ir šį kartą sprendimo priėmimo motyvai yra visiškai nesuprantami, nes taip ir neaišku, kada ir kokiais pagrindais gali būti atleidžiama nuo nekilnojamojo turto mokesčio, kodėl vieni asmenys yra atleidžiami, o kiti ne. 2008 m. rudenį dėl prasidėjusios krizės nebepajėgdama uždirbti savo bei mažamečio sūnaus pragyvenimui ir grąžinimui banko kredito, už kurį pirktoje kavinėje motelyje sėkmingai dirbo keletą metų, dėl galimybės likviduoti įsiskolinimus bankui sustabdė veiklą ir išvyko dirbti į Islandiją. Nenaudojamais verslui pastatais rūpinosi jos įgaliota atstovė I. R. Pasitaikė vagysčių ir kitais būdais norinčių pasipelnyti jos valdoje esančiu turtu. Pagal panaudos sutartį retkarčiais ten I. R. su trijų kartų visuomenininkais tvarkydavo spaudai, bibliotekai, muziejui per jos darbo švietimo įstaigose su vadovaujamais mokiniais, daugiau nei šimtu šalies laureatų, atliktus ir šalies bei rajono etnokultūros paveldui reikšmingus darbus. Stengėsi išsaugoti patalpas jos verslui, kad atsirastų galimybė grįžti. Bandė patalpas nuomoti, bet nuomininkės pasirodė nesąžiningos ir teko bylinėtis. 2013 m. vasarą gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos priminimą, kad yra skolinga 4 282 Lt. Negalvojo, kad ir už nenaudojamas verslui skirtas patalpas reikia mokėti mokesčius. Kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės tarybą 2013 m. rugpjūčio 14 d. dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Verslo, ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje jos įgaliota atstovė I. R. išsamiai paaiškino visą susidariusią situaciją bei pateikė papildomą informaciją ir apie kitas nelaimes, užgriuvusias pareiškėjos šeimą per tą laikotarpį. Pirmą kartą Verslo, ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje buvo priimtas teigiamas sprendimas siūlyti Tarybai atleisti nuo 4 282 Lt nekilnojamojo turto mokesčių. Už savaitės 2013 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame Tarybos posėdyje komiteto pirmininkas R. A. tarybos nariams pareiškė, kad esąs informuotas, jog kavinė motelis veikia, todėl siūlo neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Tarybos posėdyje kolegialų Verslo, ekonomikos ir finansų komiteto posėdžio priimtą sprendimą vienasmeniškai pakeitė to komiteto pirmininkas, kuris pasiūlė neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio, tad Tarybos sprendimas buvo neigiamas. Po Tarybos posėdžio paklausus, kas R. A. pateikė klaidingą informaciją, jis teigė, kad tarybos narė B. P. Pastaroji negalėjo paaiškinti, iš kur ji gavo tikrovės neatitinkančią informaciją. Kadangi visiškai nepagrįsta, tikrovės neatitinkanti informacija lėmė pirmąjį sprendimą, 2013 m. lapkričio 6 d. užregistruotas Telšių rajono savivaldybės merui ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriui adresuotas paklausimas-pretenzija, kuriame, išvardinusi kliūtis, I. R., priminusi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo bendrųjų nuostatų pagrindinius principus (veiklos skaidrumas, aiški ir suprantama gyventojams veikla, viešumas ir reagavimas į jų nuomonę, motyvuotų atsakymų, visuomeninių organizacijų iniciatyvų, susijusių su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu, rėmimas), prašė atsakyti į iškilusius klausimus, bet konkretaus atsakymo į pretenziją negauta. Buvo prašyta mero, kad leistų situaciją apibūdinti Tarybos nariams tarybos posėdyje, bet tokia galimybė nebuvo suteikta. Kyla pagrįstų įtarimų, kad meras V. K., buvęs I. R. bendradarbis, vėliau – pavaldinys, o dar vėliau – jos darbovietės vadovas – dėl jai žinomų priežasčių individualiai darė įtaką daugumai Tarybos narių, kad nebalsuotų už palankų jos šeimai sprendimą. 2013 m. gruodžio 12 d. Tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas neatleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Telšių rajono savivaldybė 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų tvarkos patvirtinimo“ patvirtino verslo subjektų atleidimo nuo mokesčių tvarką. Bet šis sprendimas nėra taikomas fiziniams asmenims, o analogiško sprendimo dėl žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims Telšių rajono savivaldybė nėra patvirtinusi, o tai reiškia, kad, nesant tvarkos, Telšių rajono savivaldybės taryba net negali spręsti klausimų dėl žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims. Tokiu atveju savivaldybės tarybos priimami sprendimai yra neskaidrūs, nesuprantami ir korupciniai, nes neįmanoma suprasti, kokiais kriterijais vadovaujantis Taryba priima sprendimus vienus fizinius asmenis atleisti ar sumažinti mokesčius, o kitų neatleisti. Norint spręsti žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims klausimus, pirmiausia būtina pasitvirtinti tvarką, pagal kurią ir priimami sprendimai dėl mokesčių lengvatų fiziniams asmenims taikymo. Skundžiamas sprendimas Nr. T1-258 yra nemotyvuotas, nes neįmanoma suprasti, kodėl buvo atmestas pareiškėjos prašymas. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę ir teisinį kvalifikavimą. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįstų abejonių dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo. Iš skundžiamo sprendimo Nr. T1-258 turinio nematyti, kad jame yra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, motyvai nėra išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai suprantamai, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, tai yra jis turi būti motyvuotas. Būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (LVAT administracinės bylos Nr. A556-1395/2008, Nr. A4-387/2004 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški, nes priešingu atveju viešojo administravimo paslaugų vartotojui gali kilti neaiškumų, kaip ir kokiu būdu paslaugų vartotojas turi elgtis, siekdamas gauti kokybišką paslaugą bei įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjos įgaliotas atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-865-257/2014 konstatavo, kad Telšių rajono savivaldybės sprendimas yra neargumentuotas. Savivaldybė neįgyvendino teismo rekomendacijų. Tvarka, kurią atsakovas yra patvirtinęs, taikoma tik verslo subjektams. Fiziniams asmenims ji negali būti taikoma.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 24–26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad atsakovo sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio buvo grindžiamas motyvais, kurie nurodyti ginčijamo sprendimo aiškinamajame rašte, kuris buvo pateiktas kartu su sprendimu pareiškėjai. Yra numatytas atleidimas tiems fiziniams asmenims, kurie turi teisę verstis ūkine veikla. Taryba nustatė atleidimo tvarką ir tie juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie nepatenka – jie nėra atleidžiami.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 64–73) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjos atstovė I. R. 2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės tarybą prašydama atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), mokesčio už 2008–2012 m. Prašymas, sprendžiant pagal dokumento turinį, iš esmės buvo grindžiamas sunkia finansine pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko padėtimi bei aplinkybe, kad pareiškėja keletą metų dirba Islandijoje, taip mokėdama paskolą bankui ir jokia veikla jai išvykus nurodytu adresu nevykdoma. Telšių rajono savivaldybės taryba 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-258 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų tvarkos patvirtinimo“, įvertinusi pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, pareiškėjos įgalioto asmens I. R. 2013 m. rugsėjo 18 d. prašymą-kreipimąsi, išdėstytus motyvus bei pridėtus dokumentus, nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 2008–2012 m. 4 282 Lt nekilnojamojo turto mokesčio už nuosavybės teise įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas pabrėžė, kad spręsdamas analogiškas bylas, kuriose buvo ginčijami savivaldybių tarybų sprendimai dėl neatleidimo nuo tam tikro mokesčio, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog individualiu administraciniu aktu laikytini ne tik ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, bet ir atitinkamo tarybos sprendimo aiškinamasis raštas bei tarybos posėdžio protokolo išrašas, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012). Byloje esantis Telšių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 6 d. aiškinamasis raštas leidžia teigti, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Pagal šį dokumentą galima konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra argumentuotas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, ir Įstatymas) 7 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. Taigi įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti. Kokiais kriterijais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nebuvo nurodyta. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas paliko šiuos kriterijus nusistatyti pačioms savivaldybėms. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų teikimo verslo subjektams tvarka“ (toliau – ir Tvarka), kurios 2 punkte numatyta, jog ši Tvarka taikoma šiems verslo subjektams: fiziniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka turintiems teisę verstis individualia ūkine veikla (2.3 p.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir atsakovas, jog Telšių rajono savivaldybės taryba yra patvirtinusi Mokesčių lengvatų teikimo taisykles fiziniams asmenims. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos skundo motyvų pakankamai aišku, jog pareiškėja mokesčio keitimo klausimą susiejo su aplinkybe, jog minėtas pastatas yra komercinės-ūkinės paskirties, bet jame jokia ūkinė-komercinė veikla nevykdoma. Tačiau, net ir esant šioms aplinkybėms, dar nereiškia, kad mokesčio administratorius privalo tenkinti fizinio asmens prašymą sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba nuo jo atleisti. Kaip jau buvo minėta, savivaldybės tarybos turi teisę rinktis ir priimamą sprendimą suponuoja aplinkybių daugetas, o ne vien aplinkybė, kad asmens turimas turtas yra ūkinės-komercinės paskirties statinys, tačiau ūkinė-komercinė veikla nevykdoma. Be to, analizuojant Įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatas, matyti diskrecijos vyravimas, t. y. savivaldybės atstovaujamoji institucija turi tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestas funkcijas nekilnojamojo turto mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo aspektais. Administracinė diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kurie buvo suteikti konkrečiai administravimo institucijai, ir taip, kaip reikalauja įstatymai bei teisės aktai, t. y. institucijos veiksmai, priimami sprendimai negali pažeisti įstatymų nustatytų reikalavimų bei administracinės teisės principų (teisėtumo, proporcingumo, viešumo, skaidrumo ir kt.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prieš teikiant sprendimą tvirtinti savivaldybės tarybai jis buvo 2014 m. rugpjūčio 21 d. apsvarstytas Verslo, ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje, kuriame bendru susitarimu nutarta neatleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, nes pareiškėja turi mokėti įstatymais nustatytus mokesčius kaip ir visi kiti gyventojai. Jai negali būti sudarytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, todėl darytina išvada, kad įvertintos visos aplinkybės (savivaldybės finansinė padėtis ir vietos bendruomenės interesai), todėl priimtas teisingas, racionalus ir pagrįstas sprendimas. Nagrinėjamu atveju Telšių rajono savivaldybės taryba sprendimą priėmė remdamasi teisės aktais, išanalizavo faktines aplinkybes, sprendime nurodė savo argumentus. Iš byloje esančio sprendimo matyti, kad Tarybos sprendimas neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjos teiginiams, jog skundžiamas sprendimas yra be motyvų, nėra teisinio pagrindo.
Teismas pabrėžė, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 str. 2 d.). Savivaldybės įgyvendina įvairias funkcijas inter alia savarankiškąsias. Jas (savarankiškąsias funkcijas) savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Šių funkcijų įgyvendinimui neabejotinai reikalingos lėšos naudojamos iš savivaldybės biudžeto. Vienas biudžetinių lėšų gavimo būdų – nekilnojamojo turto mokestis, todėl savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl pastarojo mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo, turi pasverti, kiek tai turės įtakos savivaldybės biudžetui ir ar bus galima užtikrinti savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą. Svarbus ne tik piniginis aspektas. Paisytina ir lygybės principo kitų asmenų atžvilgiu. Palankesnis apmokestinimas galimas, bet toks sprendimas turėtų būti aiškiai argumentuotas. Taigi savivaldybė sprendžia nekilnojamojo turto mokesčio (atleidimo ar mažinimo) klausimą jį analizuodama įvairiais aspektais. Galutinį sprendimą priima įvertinus visetą aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju turi teisę rinktis, t. y. atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio (jį sumažinti) ar priimti priešingą sprendimą. Tai yra konstatavęs ir LVAT (administracinė byla Nr. A556-743/2010). Pareiškėjos skundo motyvas, jog ji neįsigilino, kad ir už nenaudojamas verslui skirtas patalpas reikia mokėti mokesčius, vertintinas kritiškai, nes pagal Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės, turint omenyje ir savivaldybei keliamus uždavinius bei pavestas funkcijas, teisę apsispręsti, buvo pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjos prašymo. Teismas taip pat pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti bei perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai. Šiuo sprendimu pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 2 d.). Pareiškėjos įgalioto atstovo prašymas priteisti kelionės išlaidas netenkintas ir atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 71–75) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. T1-258 yra nemotyvuotas. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, teisinį kvalifikavimą.
2. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje, nagrinėdamas pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. I-865-257/2014, nurodė pažeidimus, kuriuos padarė Telšių rajono savivaldybės taryba, spręsdama klausimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, bet ir antrą kartą nagrinėdama jos prašymą Telšių rajono savivaldybės taryba neatsižvelgė į Šiaulių apygardos administracinio teismo nurodytus pažeidimus, jų nepašalino ir, kaip ir pirmą kartą, priėmė nemotyvuotą sprendimą, iš kurio turinio taip ir negali suprasti, kodėl vieniems mokesčių mokėtojams Telšių rajono savivaldybės taryba suteikia nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas, o jai ne.
3. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje absoliučiai nieko nepasisakė, dėl kokių motyvų buvo atleisti kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, taip pat nepasisakė dėl savo paties priimto sprendimo toje pačioje byloje, kai pareiškėjos skundas buvo patenkintas. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 143 str.). Teismas netinkamai aiškino ir taikė VAĮ 8 straipsnį, nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos ir ankščiau priimto sprendimo toje pačioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Spręsdamas analogiškas bylas, kuriose buvo ginčijami savivaldybių tarybų sprendimai dėl neatleidimo nuo tam tikro mokesčio, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiu administraciniu aktu laikytini ne tik ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, bet ir atitinkamo tarybos sprendimo aiškinamasis raštas bei tarybos posėdžio protokolo išrašas, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012). Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai konstatavo, kad Tarybos sprendimas nemotyvuotas. Motyvai išdėstyti ginčijamo sprendimo aiškinamajame rašte, kuris, vadovaujantis LVAT praktika, yra ginčijamo Tarybos sprendimo sudėtinė dalis. Ginčijamas Tarybos sprendimas buvo motyvuotas, todėl teisėtas bei pagrįstas ir panaikinti jo nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja sprendimo neteisėtumą grindžia ir aplinkybe, kad iš sprendimo turinio negalima suprasti, kodėl vieniems mokesčių mokėtojams Telšių rajono savivaldybės taryba suteikia nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas, o jai ne. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo ištirti, ar kiti juridiniai ir fiziniai asmenys pagrįstai buvo atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, todėl teismas neprivalėjo sprendime pasisakyti šiuo klausimu. Atsakovas taip pat pažymi, kad administracinės bylos Nr. I-865- 257/2014 aplinkybės nėra panašios šios administracinės bylos aplinkybėms, nes skiriasi ginčijamų sprendimų aiškinamųjų raštų, kurie laikytini ginčijamų sprendimų sudėtinėmis dalimis, turinys (motyvai), todėl nėra pagrindo teigti, jog šioje administracinėje byloje Tarybos sprendimas turi būti panaikintas tik dėl to, kad buvo panaikintas Tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą bei prašant jį panaikinti iš esmės nurodoma tik tai, kad Telšių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. T1-258 buvo nemotyvuotas, o tai reiškia negalėjo būti paliktas galioti. Be kita ko, apeliaciniame skunde dar pažymima, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nieko nepasisakė, dėl ko nuo nekilnojamojo turto mokesčio buvo atleisti kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.
Dėl pastarojo apeliacinio skundo argumento Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas - Telšių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. T1-258 teisėtumas bei pagrįstumas, kuriame pasisakyta tik dėl V. S. teisių ir pareigų apimties, nepaliečiant kitų asmenų interesų, neatliekant lyginamosios analizės su kitais fiziniais ir/ar juridiniais asmenimis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kas ir padaryta – teismas pateikė savo argumentus, kodėl atsisako naikinti skundžiamą savivaldybės tarybos sprendimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo apskųstame sprendime pasisakyti kitų asmenų atžvilgiu, todėl šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas visiškai nepagrįstu.
Priimant 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, vadovautasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-176, tačiau nepadaryta nuoroda į 2014 m. gegužės 6 d. Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ aiškinamąjį raštą (toliau ir – Aiškinamasis raštas; b. l. 12-13), o šiuo dokumentu remiamasi atsikertant į skundą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.
Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.
Šiuo konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas teiginiui, kad skundžiamas savivaldybės tarybos sprendimas iš principo atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Nors Aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė dalis 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. T1-258, minimas dokumentas (Aiškinamasis raštas) yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjai nuo pat skundo pateikimo teismui dienos (b. l. 5). Aiškinamajame rašte, kaip ir sprendime Nr. T1-258, nurodomos tos pačios teisės normos, kurių pagrindu priimtinas sprendimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio klausimu, pažymima apie nebuvimą aplinkybių, galinčių sąlygoti atleidimą nuo nekilnojamojo turto mokesčio pagal Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų tvarkos patvirtinimo“. Aptariamas dokumentas neatsiejama 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012), kuriame ir pateikiamas pagrindimas, dėl ko atsisakoma tenkinti V. S. prašymą dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tvirtinimui dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. T1-258 buvimo be motyvų, nepaisant juridinės technikos trūkumų, priimant apskųstą savivaldybės tarybos sprendimą. Pareiškėjai nebuvo kliūčių realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Pasisakant dėl prašymo esmės, pareiškėja prašė atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2008 – 2012 metus, tai yra visiškai atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio už nurodytą laikotarpį, tai grįsdama sunkia finansine padėtimi.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškas atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio jau buvo paneigtas Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-176 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų teikimo verslo subjektams tvarkos 4 punktu – visiškai nuo nekilnojamojo turto mokesčio gali būti atleidžiamos tik viešosios įstaigos, ne pelno siekiančios organizacijos, kurių dalininkė yra savivaldybė ir uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos priklauso savivaldybei. Pareiškėja į šį subjektų ratą nepateko. Be to, pažymėtina, pagal savivaldybės nustatytą tvarką mokesčių lengvatos verslo subjektams yra taikomos norint suaktyvinti naujų darbo vietų kūrimą, skatinti savivaldybės verslo plėtrą ir investicijų pritraukimą į Telšių rajoną (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-176 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų teikimo verslo subjektams tvarkos 1 p.), kas visiškai nesusiejama su faktine situacija, esančia byloje. Vien šios aplinkybės buvo savarankiškas pagrindas prašymui dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio netenkinimui.
Antra vertus, Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-743/2010 jau yra pažymėjęs, kad „<...> vietos savivalda - valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis teisę laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 2 d.). Savivaldybės įgyvendina įvairias funkcijas inter alia savarankiškąsias. Jas (savarankiškąsias funkcijas) savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įstatymų leidėjas yra nustatęs tokias savarankiškąsias funkcijas, kaip antai: savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas; ikimokyklinis vaikų ugdymas; vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas; socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis; dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį ir kitos išvardintos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje. Šių funkcijų įgyvendinimui neabejotinai reikalingos lėšos naudojamos iš savivaldybės biudžeto. Vienas biudžetinių lėšų gavimo būdų – nekilnojamojo turto mokestis, todėl savivaldybės taryba priimdama sprendimą dėl pastarojo mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo turi pasverti, kiek tai turės įtakos savivaldybės biudžetui ir ar bus galima užtikrinti savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą“.
Taigi dėl išdėstytų priežasčių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčui spręsti taikytiną teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.