Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Ž. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų Prienuose 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 60 MGL, tai yra 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė sumažinta 40 MGL, tai yra 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, L. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo paskyrimo dienos, t. y. nuo 2025 m. spalio 16 d., apie priimtą sprendimą pranešant AB „Regitra“.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuotas L. Ž. nuosavybės teise priklausantis automobilis Porsche Macan GTS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Laikinas L. Ž. nuosavybės teisės į jai priklausantį automobilį Porsche Macan GTS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apribojimas paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – įvykdymo.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialios teisės sustabdymą ir dokumentų (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimą, nuspręsta palikti nepakeistas iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. Ž. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: 2025 m. spalio 12 d. apie 11.22 val., Birštono mieste, (duomenys neskelbtini), šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Birštonas, Birštono sav., pažeisdama Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo nuosavybės teise priklausančią kelių (motorinę) transporto priemonę – keleivinį automobilį Porsche Macan GTS, kurio valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, t. y. nustatytas 1,54 promilės neblaivumas.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį konstatavo, kad nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, L. Ž. kaltė įrodyta byloje esančiais ir atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą ištirtais duomenimis. Bylos aplinkybės apylinkės teismui sudarė pagrindą konstatuoti, kad L. Ž. formaliai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas sąlygas, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, įvertindamas jos praeityje sistemingai darytus administracinius nusižengimus, sprendė, kad ji neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, taip pat sprendė, kad byloje pateikta laiduotojos – L. Ž. dukros – kandidatūra nėra tinkama, kadangi ji neturi akivaizdžios bei realios galimybės daryti teigiamą įtaką, tokios įtakos ji nepadarė ir anksčiau, dėl ko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto netaikė. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi bausmės skyrimo taisyklėmis ir atsižvelgė į L. Ž. charakterizuojančius duomenis, todėl skyrė švelniausią bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliam, taip pat paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones bei paskyrė L. Ž. priklausančios transporto priemonės – automobilio Porsche Macan GTS, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės – konfiskavimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistosios gynėjas advokatas Arūnas Justeikas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir atleisti L. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos – L. Ž. dukros – atsakomybei teismo nustatytam terminui. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas automobilis „Porsche Macan GTS“ ir šioje dalyje nuosprendį pakeisti – vietoje transporto priemonės konfiskavimo išieškoti iš L. Ž. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą arba jos dalį, kurią teismas pripažintų proporcinga ir individualizuota. Taip pat skunde prašoma pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės dydžio – sumažinti L. Ž. paskirtą piniginę baudą.

3.1. Pasak nuteistosios gynėjo, apylinkės teismas, spręsdamas dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo bei dėl laidavimo instituto netaikymo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepakankamai individualizavo baudžiamąją atsakomybę ir nepateikė išsamių, teisės normomis pagrįstų motyvų, kaip to reikalauja Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Teismas neįvertino reikšmingų nuteistosios asmenybę apibūdinančių aplinkybių, neatskleidė, kodėl šioje byloje buvo pasirinktas itin griežtas baudžiamosios atsakomybės modelis, ir nepaaiškino, kodėl nepakanka švelnesnių baudžiamosios teisės priemonių, siekiant baudžiamosios atsakomybės tikslų.

3.2. Skunde nurodoma, jog byloje nustatyta, kad L. Ž.: nėra teista ir anksčiau nebuvo bausta už analogiškas ar pavojingas veikas; padarė nesunkų nusikaltimą pirmą kartą; visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi; yra dirbanti, einanti atsakingas pareigas, teigiamai charakterizuojama; nusikalstama veika neturėjo jokių žalingų pasekmių kitiems asmenims ar turtui. Pasak gynėjo, šios aplinkybės yra esminės sprendžiant tiek dėl bausmės individualizavimo, tiek dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimybės, tačiau skundžiamame nuosprendyje jos apsiriboja deklaratyviu paminėjimu, nesuteikiant joms realios teisinės reikšmės. Pažymėta, kad teismas faktiškai pritaikė maksimaliai griežtą baudžiamosios atsakomybės priemonių visumą, nors nuosprendyje nėra pateikta argumentų, pagrindžiančių tokios priemonių visumos būtinumą ir proporcingumą konkrečioje byloje.

3.3. Anot skundo autoriaus, sprendimas netaikyti laidavimo instituto buvo motyvuotas abstrakčiais ir bendro pobūdžio teiginiais apie nusikalstamos veikos pavojingumą, neįvertinus laidavimo instituto paskirties, nuteistosios asmenybės, jos elgesio po nusikalstamos veikos padarymo ir realios tikimybės, kad baudžiamosios atsakomybės tikslai gali būti pasiekti be teistumo atsiradimo. Toks motyvavimas neatitinka BK 40 straipsnio taikymo kriterijų ir kasacinės instancijos teismų suformuotos praktikos.

3.4. Skunde gynėjas pažymi, kad iš bylos faktų matyti, kad L. Ž. atitinka įstatymo keliamas sąlygas laidavimui: ji padarė nusikaltimą pirmą kartą, prisipažino kalta ir gailisi dėl poelgio (teisme atsiprašė) bei savo elgesį vertina kritiškai; nusikaltimu tiesioginė turtinė žala nebuvo padaryta, todėl nebuvo ką atlyginti, tačiau ji visiškai bendradarbiavo su teisėsauga. Byloje taip pat užfiksuota, kad nuteistoji yra teigiamai charakterizuojama, dirbanti, socialiai integruota, neturi žalingų įpročių ar polinkio nusikalsti. Šios aplinkybės leidžia manyti, jog ji ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų – tai pagrindžia prevencinį laidavimo tikslą. Pažymėtina, kad analogiškose bylose, kur pirmą kartą padarytas nusikaltimas padaromas vairuojant neblaiviam, teismai dažnai taiko laidavimą, jei kaltininkas nuoširdžiai gailisi ir rodo pastangas pasitaisyti, net ir tokiose, kur buvo kitam asmeniui sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju situacija yra panaši ar netgi mažiau pavojinga, nes eismo įvykio ir žalos išvengta, todėl esant analogiškam sąlygų visumos įvykdymui, laidavimas turėjo būti realiai svarstomas kaip tinkama reakcija. Taigi, laiduojant pirmąkart prasikaltusį asmenį (ypač kai nėra nukentėjusiųjų), įstatymo tikslas – suteikti šansą pasitaisyti – yra visiškai įgyvendinamas, ir nėra jokios priežasties tokio šanso nesuteikti L. Ž..

3.5. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir nepakankamai argumentuotai atmetė prašymą taikyti laidavimą. Neįvardijo, kodėl mano, jog kaltininkė ateityje pažeidinės įstatymus, nepaisant jos nepriekaištingos reputacijos ir nuoširdaus gailesčio, apsiribojo deklaratyviu teiginiu ir neaptarė nė vienos iš BK 40 straipsnio sąlygų atskirai.

3.6. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nesutinka ir su nuosprendyje esančiais teiginiais dėl laiduotojos. Pažymi, jog šiuo atveju laiduotoja buvo L. Ž. dukra, t. y. artimiausias galimas asmuo, kas iš principo atitinka įstatymo paskirtį. Jokie teisės aktai nedraudžia vaikui būti savo tėvo ar motinos laiduotoju – įstatyme nėra numatyta jokių formalių apribojimų, kas negali būti laiduotojas, svarbu tik, kad tai būtų teismo pasitikėjimo vertas, doras ir autoritetą kaltininkui turintis žmogus. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. Ž. dukra yra pilnametė, neteista, atsakinga, taigi vertintina kaip pasitikėjimo verta kandidatė į laiduotojus. Problema kilo dėl to, kad dukra teisiamojo posėdžio metu nesugebėjo pateikti teismui visapusiškai tenkinančių atsakymų apie būsimą poveikį motinai. Tačiau vien faktas, jog apklausos metu laiduotoja nesuformulavo atsakymų idealiai, nereiškia, kad ji negali daryti teigiamos įtakos. Visgi nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad nuteistosios dukra pateisintų ar menkintų savo motinos nusižengimą – greičiau priešingai, dukra pati buvo suinteresuota užkirsti kelią pažeidimui. Tai leidžia daryti išvadą, kad laiduotojos pozicija iš esmės yra teisinga, tik galbūt ji nebuvo deramai iškomunikuota teisme dėl patirties stokos ar jaudulio. Tokią situaciją apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti: esant reikalui, papildomai apklausti laiduotoją, išsiaiškinti jos požiūrį į padarytą nusikaltimą ir būsimą poveikio būdą. Pabrėžia, kad dukros, kaip laiduotojos, motyvacija šiuo atveju yra akivaizdi – ji siekia padėti motinai išvengti teistumo ir išsaugoti vairuotojo pažymėjimą, o tam pasiekti ji, kaip artimas asmuo, tikrai turės paskatą prižiūrėti motinos elgesį, riboti bet kokias rizikingas situacijas.

3.7. Skundo autorius, nesutikdamas su paskirta bausme nurodo, jog vien tai, kad paskirta bauda formaliai patenka į sankcijos ribas, savaime nereiškia, jog ji yra teisinga ar pagrįsta, jeigu nuosprendyje neatskleista, kodėl būtent toks baudos dydis buvo būtinas ir kodėl švelnesnės priemonės laikytos nepakankamomis. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių individualių aplinkybių, kurios šią bylą darytų išskirtine ar pateisintų nukrypimą nuo įprastos teismų praktikos griežtesnės baudos linkme. Priešingai, byloje konstatuota visa eilė lengvinančių aplinkybių, kurios pagal baudžiamosios teisės doktriną ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sudaro esminį pagrindą švelninti baudžiamąją atsakomybę ir parinkti bausmę apatinėje sankcijos dalyje, nebent būtų nustatyti papildomi pavojingumą didinantys veiksniai, kurių šioje byloje nėra.

3.8. Pasak nuteistosios gynėjo, tokio pobūdžio bylose dažniausiai skiriamos 20-40 MGL dydžio baudos, o 60 MGL ir didesnio dydžio baudos taikomos išimtiniais atvejais, kai nustatomas pakartotinumas, sunkinančios aplinkybės ar akivaizdžiai padidintas veikos pavojingumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad net ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas paskiria 60 MGL dydžio baudą, tokia bausmė apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme dažnai pripažįstama per griežta ir sumažinama iki 40 MGL. L. Ž. atveju byloje nėra nei vienos sunkinančios aplinkybės, nėra jokios žalos, o nustatyta reikšminga lengvinančių aplinkybių visuma. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas paskyrė baudą, kuri pagal savo realų poveikį ir dydį prilygsta maksimaliam represijos lygiui, taikomam praktikoje analogiškose bylose. Toks sprendimas rodo, kad teismas faktiškai neatliko BK 54 straipsnyje numatyto bausmės individualizavimo, o apsiribojo formaliu sankcijos ribų taikymu. Kai vienoje byloje vienu metu taikomos kelios griežtos baudžiamosios teisės priemonės, teismas privalo dar labiau pagrįsti, kodėl švelnesnė bausmės kombinacija būtų nepakankama, tačiau tokio pagrindimo skundžiamame nuosprendyje nėra. L. Ž. paskirta 2 000 Eur bauda neatitinka nei veikos pavojingumo laipsnio, nei nuteistosios asmenybės, nei BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, todėl laikytina neproporcinga ir neteisinga, mano, kad 20-25 MGL dydžio bauda būtų pakankama nuteistosios pataisymui ir bendrosios prevencijos tikslams pasiekti, tačiau neperžengtų teisingumo ir proporcingumo ribų.

3.9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su sprendimu konfiskuoti automobilį. Nurodo, kad teismas pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – turto (transporto priemonės) konfiskavimą, motyvuodamas, jog automobilis buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė, o konfiskavimas esą būtinas prevenciniams tikslams pasiekti. Tačiau toks sprendimas šioje byloje neatitinka nei BK 72 straipsnio sisteminės prasmės, nei bausmės individualizavimo ir proporcingumo reikalavimų, o nuosprendyje pateikta argumentacija dėl alternatyvos – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos (ar jos dalies) išieškojimo – iš esmės yra formali ir neįtikinama.

3.10. Pažymima, kad transporto priemonė priklauso L. Ž. nuosavybės teise, tačiau ji nuomojama (perleista naudotis) bendrovei pagal civilinį teisinį santykį ir realiai yra naudojama darbo funkcijoms atlikti (kaip darbo priemonė). Tokia situacija reiškia, kad konfiskacija sukuria ne vien „formalią“ nuosavybės netektį nuteistajai, bet ir išplėstinį neigiamą poveikį tretiesiems asmenims – bendrovei, kuri teisėtai naudoja automobilį, planuoja veiklą, vykdo įsipareigojimus klientams ir pan. Kitaip tariant, nors nuosavybės teisė formaliai yra nuteistosios, konfiskacijos socialinės ir ekonominės pasekmės išeina už nuteistosios ribų, o tai teismo privalėjo būti aiškiai įvertinta kaip reikšminga aplinkybė parenkant poveikio priemonę.

3.11. Skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju transporto priemonės konfiskacija neatitinka būtinybės ir proporcingumo reikalavimų: prevenciniai tikslai pasiekiami jau pritaikytomis priemonėmis (teisės vairuoti atėmimu ir bauda), o papildoma, itin intensyvi nuosavybės teisės ribojimo forma – fizinis automobilio paėmimas valstybės nuosavybėn – sukuria akivaizdžiai perteklinę turtinę netektį ir neprotingas šalutines pasekmes, susijusias su teisėtais sutartiniais santykiais ir bendrovės interesais. Tokiose aplinkybėse teisinga ir teisiškai pagrįsta alternatyva yra ne automobilio paėmimas, o BK 72 straipsnio 5 dalies taikymas – išieškant iš nuteistosios konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą arba jos dalį, paliekant transporto priemonę nuteistajai ir užtikrinant jos grąžinimą į teisėtą apyvartą (įskaitant nuomos santykių tęstinumą).

4. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų kaip teisėtą ir pagrįstą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios gynėjo skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320) straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš L. Ž. gynėjo apeliacinio skundo turinio, nėra ginčijamas nusikalstamos veiklos kvalifikavimo ar kaltės klausimas, ginčijamas tik teismo sprendimas netaikyti L. Ž. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimas, todėl apygardos teismas, nenustatęs baudžiamojo proceso pažeidimų, išnagrinėjo bylą apeliacinio skundo ribose.

7. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad L. Ž. padarė jai inkriminuotą ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, t. y. jai pareikšto kaltinimo metu ir vietoje ji vairavo transporto priemonę – automobilį Porsche Macan GTS būdama neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, t. y. nustatytas 1,54 promilės neblaivumas. Apeliaciniu skundu prašoma atleisti L. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

8. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, kai yra padaromas baudžiamasis nusižengimas arba neatsargus ar nesunkus nusikaltimas (nagrinėjamu atveju nuteistoji padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), yra: 1) asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

9. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė kiekvienos iš laidavimo instituto taikymui privalomos būtinosios sąlygos atskirai, vis tik teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutikti neturi pagrindo. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad L. Ž. formaliai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas sąlygas, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas ir atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. L. Ž. visiškai pripažino savo kaltę ir nurodė besigailinti dėl nusikalstamos veikos padarymo, šia nusikalstama veika nebuvo padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala tretiesiems asmenims, dėl ko jai nekyla pareiga tokią žalą atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl L. Ž. atitikimo BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms sąlygoms nėra, apeliacinės instancijos teismas apie šių sąlygų egzistavimą plačiau nepasisakys.

10. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad nors L. Ž. formaliai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, tačiau neatitinka sąlygos, įtvirtintos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. teismas neturi pagrindo manyti, jog L. Ž. ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, L. Ž. dukra K. Ž. nėra tinkama laiduotoja (BK 40 straipsnio 4 dalis), kadangi, teismo vertinimu, ji neturi realios galimybės padaryti teigiamą įtaką kaltinamajai. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje L. Ž. negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesant BK 40 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumos, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

11. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad šiuo atveju nėra jokios priežasties nesuteikti šanso pirmą kartą prasikaltusiai L. Ž. pasitaisyti taikant laidavimą, kadangi ji yra teigiamai charakterizuojama, dirbanti, socialiai integruota, neturi žalingų įpročių ar polinkio nusikalsti, o šios aplinkybės leidžia manyti, jog ji ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, kas pagrindžia prevencinį laidavimo tikslą. Vis tik teisėjų kolegija pažymi, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai nuspręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertindamas ne tik rašytinę bylos medžiagą, bet ir išsamiai apklausdamas nusikalstamą veiką padariusią nuteistąją, pagrįstai sprendė, kad nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

12. Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018 ir kt.). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019). Pažymėtina, kad nei baudžiamieji įstatymai, nei teismų praktika nenustato taisyklių teismui, kiek ir kokių duomenų turėtų būti įvertinta darant išvadą, kad yra arba nėra pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esminis teismų praktikoje pabrėžiamas aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi šiam pakakti, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo nebenusikals. Taigi, BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos aplinkybės nustatymą iš esmės lemia bylos duomenys, atskleidžiantys asmens, dėl kurio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama, vertybines nuostatas, požiūrį į įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytas taisykles, jų laikymąsi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-594/2024).

13. Vertinamu atveju L. Ž. padarė itin šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kėlusį realią grėsmę kitų asmenų turtui, sveikatai ar net gyvybei, nes automobilį ji vairavo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai buvo nustatytas neblaivumo laipsnis, kuris beveik keturis kartus viršijo leidžiamą normą. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad jos nusikalstama veika nebuvo niekam sukeltos pasekmės, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju pasekmių atsiradimą užkirto policijos pareigūnai pamatę, kad L. Ž. vairuojamas automobilis sustojo neprivažiavęs patikros posto, kuriame pareigūnai vykdė vairuotojų blaivumo kontrolės užduotį. Taigi skaudžių pasekmių L. Ž. nesukėlė ne pati savanoriškai atsisakydama būdama tokios būklės vairuoti, tačiau kai pradėjus važiuoti ir nuvažiavus labai mažą atstumą (atstumas, vykstant automobiliu nuo jos nurodomo viešbučio, kuriame buvo apsistojusi, iki vietos, kurioje ji sustojo ir buvo pareigūnų patikrinta, nesudaro nė kilometro) buvo priversta sustoti, siekdama išvengti atsakomybės. Šios aplinkybės, įvertinus tai, kad pati nuteistoji ketino automobiliu vykti iš Birštono į Kauną, t. y. dalyvauti pakankamai intensyviame eisme, nuvažiuojant daugiau nei 40 kilometrų, niekaip nemažina veikos pavojingumo.

14. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad nors L. Ž. anksčiau nebuvo teisiama, tačiau eilę kartų bausta už padarytus administracinius nusižengimus ir turi galiojančių nuobaudų. Nors paskirtas baudas yra ir sumokėjusi, tačiau, pasak apylinkės teismo, L. Ž. padaryti administraciniai nusižengimai laikytini sistemingais ir iš esmės yra susiję ne tik su KET, bet ir su kitų teisės aktų pažeidimais, kas suponuoja išvadą, jog toks elgesys šiuo atveju nebuvo atsitiktinis, o ji yra linkusi nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio normų bei įstatymų. Teisėjų kolegija tokiai išvadai pritaria. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama apie nuteistosios padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, pavojingumą bei nurodomos aplinkybės, dėl ko šie administraciniai nusižengimai buvo padaryti, teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės buvo vertinamos priimant ir skundžiamą nuosprendį. Jame įvertintos L. Ž. teisiamojo posėdžio metu pateiktos aplinkybės, kad jos įvykdyti administraciniai nusižengimai nėra esminiai, padaryti nepiktybiškai, o nežinant apie priimtą naują įstatymą, tačiau tokie jos argumentai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinti kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Sutiktina su apylinkės teismo argumentais, kad Lietuvos Respublikos teisėje galioja principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad aplinkybę, jog L. Ž. eilę kartų padarė analogiškus KET pažeidimus tyčia, o ne atsitiktinai ar iš nežinojimo, patvirtina administracinių nusižengimų registro išrašo duomenys, jog ji net ir po paskirtų baudų apmokėjimo, t. y. suprasdama už ką baudos buvo paskirtos, ir toliau vykdė analogiškus nusižengimus, tokiu savo elgesiu demonstruodama atsainų požiūrį į nustatytas taisykles ir jų laikymąsi. O visa tai pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog L. Ž. kritiškai nevertina savo priešingo teisei elgesio, dėl ko ir neturėjo pagrindo manyti, jog ateityje ji laikysis įstatymų ir nenusikals, su tuo sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

15. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą L. Ž. netaikytas ir tuo pagrindu, kad buvo pasirinkta netinkama laiduotoja. BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, kurios konstatavimas turi būti motyvuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018, 2K-18-976/2025). Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2018, 2K-96-628/2019).

16. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl K. Ž. kandidatūros netinkamumo būti laiduotoja. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog K. Ž. kaip netinkama laiduotoja buvo įvertinta dėl to, kad teisiamojo posėdžio metu nesugebėjo pateikti teismą visapusiškai tenkinančių atsakymų apie būsimą poveikį motinai, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas vertino ne tik K. Ž. teisiamojo posėdžio metu išsakytas aplinkybes, tačiau ir kitus ją charakterizuojančius duomenis. Visų pirma, svarbu atsižvelgti ir įvertinti pačios nuteistosios asmenybę, ją charakterizuojančius duomenis, ir tuomet vertinti ar galimas laiduotojas yra autoritetas ir sugebės daryti teigiamą įtaką. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pati nuteistoji L. Ž. yra suaugusi ir susiformavusi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį, dirbanti ir užimanti aukštas vadovaujančias pareigas (direktoriaus pavaduotojos). Tuo tarpu nuteistosios dukra K. Ž. dirba vyr. pardavėja–konsultante, kaip nurodė teisiamajame posėdyje – dirbti pradėjo nesenai. Nors į bylą pateikta jos charakteristika iš darbovietės, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad charakteristikos surašymo stilius ir formatas iš esmės analogiškas L. Ž. charakteristikai (1 t., b. l. 165-166), kas suponuoja, jog jos surašytos to paties asmens, nors abi moterys dirba skirtingose darbovietėse. Kad motina yra susiformavusi asmenybė ir net be jokių jos pastangų K. Ž. yra garantuota, jog motina nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų, ji patvirtino teisiamajame posėdyje. Todėl sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. Ž. posėdyje nenurodė jokių aplinkybių, kaip ji galės daryti įtaką motinai ar kokių veiksmų imsis, kad laidavimas būtų efektyvus.

17. Neabejotinai didelę reikšmę išvadai apie K. Ž. netinkamumą būti laiduotoja turi aplinkybės, jog ji pati ne kartą bausta už administracinius nusižengimus. Administracinių nusižengimų registro išraše nurodyta, jog K. Ž. per pastaruosius 5 metus bausta 7 kartus, tame tarpe ir už analogiškus administracinius nusižengimus, už kuriuos bausta ir L. Ž. ir kuriuos ji bei jos gynėjas apeliaciniame skunde vertina kaip atsitiktinius, padarytus nežinant įstatymų. Teisiamajame posėdyje K. Ž. taip pat dėl šių administracinių nusižengimų (įvažiavimas į vietinės reikšmės apsaugos zoną nesumokėjus vietinės rinkliavos) parodė, jog jie padaryti iš užsimiršimo, kadangi toje vietoje labai patogu įvažiuoti, kas rodo, jog ji taip pat nesmerkia, o teisina teisės aktais nustatytos tvarkos nesilaikymo atvejus.

18. Šiuo atveju nekvestionuojamas motinos ir dukros stiprus tarpusavio ryšys, aplinkybės, jog jos itin artimai, dažnai ir apie viską bendrauja, tačiau pritartina apylinkės teismo išvadai, kad jų tarpusavio ryšys nesulaikė L. Ž. nuo nusikalstamos veikos padarymo. Kaip jau minėta, laiduotojas gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-67-942/2019). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 4 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K-132-699/2017, 2K-186-942/2018). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. Ž. kaip laiduotojos kandidatūra pagrįstai atmesta, nes visi aukščiau aptarti duomenys neleidžia neabejotinai konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju ji galėtų daryti realų auklėjamąjį poveikį L. Ž.. Esant išsakytoms abejonėms – nėra galimybės konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju K. Ž. yra verta teismo pasitikėjimo.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nors paskirta bauda formaliai patenka į sankcijos ribas, tai savaime nereiškia, jog ji yra teisinga ar pagrįsta, nes tokio pobūdžio bylose dažniausiai skiriamos 20-40 MGL dydžio baudos, o 60 MGL ir didesnio dydžio baudos taikomos išimtiniais atvejais, kai nustatomas pakartotinumas, sunkinančios aplinkybės ar akivaizdžiai padidintas veikos pavojingumas. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos ir neproporcingos baudos yra nepagrįsti.

20. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Teismas privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl nuteistajai L. Ž. skirtinos bausmės, sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju L. Ž. padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, o būtent tas aplinkybes, jog nuteistoji, būdama neblaivi, kai jai pirmuoju bandymu nustatytas 1,61 promilės, o antruoju – 1,54 promilės neblaivumas, vairavo automobilį kurortiniame miestelyje, savaitgalį, kuomet eismas jame yra intensyvesnis, dėl ko buvo sukeltas pavojus tiek pačios, tiek kitų eismo dalyvių saugumui ir pasekmių buvo išvengta tik atsitiktinumo dėka, t. y. dėl pareigūnų vykdomos vairuotojų blaivumo kontrolės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skiriant bausmę atsižvelgta buvo ir į nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įtvirtintų BK 59 straipsnio 1 dalyje, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. L. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgtina ir į nuteistąją charakterizuojančius duomenis, kad L. Ž. neįrašyta psichiatrinio ir priklausomybės ligų gydymo įskaitose, yra darbingo amžiaus, dirbanti, turinti pastovią gyvenamąją vietą, anksčiau neteista, tačiau eilę kartų bausta administracine tvarka, padarytus administracinius nusižengimus menkina, kas rodo jos atsainų požiūrį į įstatymų laikymąsi.

22. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad už nesunkų nusikaltimą skirtinos baudos dydis yra nuo 50 iki 2000 MGL. Už šią nusikalstamą veiką L. Ž. paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, t. y. nuteistajai parinkta pati švelniausia galima bausmės rūšis – bauda, o jos dydis yra labai artimas minimaliam, kas rodo, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visas teigiamas ir palankias L. Ž. aplinkybes. Susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei apygardos teismų praktika tokio pobūdžio bylose, paskirta 60 MGL dydžio bauda šiuo atveju nelaikytina neteisinga, neproporcinga, ar per didele, priešingai – įprasta priimant apkaltinamuosius nuosprendžius dėl veikos, numatytos BK 281¹ straipsnyje. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į tai, jog L. Ž. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, apylinkės teismui atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistosios atžvilgiu buvo pritaikytas BK 64¹ straipsnis ir skirta bausmė sumažinta trečdaliu, t. y. paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (2000 Eur) bauda, kuri apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai.

23. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Baudžiamasis kodeksas nenurodo teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje esančius bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti dėl galimybės L. Ž. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jai švelnesnę bausmę.

24. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai L. Ž. individualizuotą bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirta bausmė bei trečdaliu sumažinta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo, todėl jos keisti apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo.

Dėl procesinių prievartos priemonių taikymo

25. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas teigia, kad taikant transporto priemonės konfiskavimą, sukuriamas ne vien formalus nuosavybės netekimas nuteistajai, bet ir išplėstinis neigiamas poveikis tretiesiems asmenims – bendrovei, kuri teisėtai naudoja automobilį, planuoja veiklą, vykdo įsipareigojimus klientams, todėl šiuo atveju turi būti taikomas automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

27. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę. Šioje byloje nuteistosios L. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu vairuotas automobilis „Porsche Macan GTS“ atitinka pirmiau šioje nutartyje nurodytus konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Byloje esantys duomenys patvirtinta, jog minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso nuteistajai L. Ž. (1 t., b. l. 26-28). Nustatyta, kad ji pirmą kartą traukiama atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviai, praeityje nebuvo teista, tačiau eilę kartų bausta už administracinius nusižengimus, padarytus tuo pačiu automobiliu. Konfiskuotiną automobilį ji vairavo būdama neblaivi, kai jai nustatytas 1,54 promilės girtumas, vairavo kurortiniame miestelyje savaitgalyje bei ketino su juo nuvykti nemažą atstumą keliu, kuriuo vyksta intensyvus eismas, tuo keldama didelį pavojų tiek savo, tiek kitų žmonių sveikatai ir gyvybei, turtui. Apie galimas tokio elgesio pasekmes nuteistoji neabejotinai turėjo suvokti. Nors apeliaciniame skunde pateikiama daugybė teigiamai nuteistąją charakterizuojančių aplinkybių, tačiau jos pačios savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimą akivaizdžiai neproporcingu ir neteisingu, – nesudaro galimybės neskirti automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo.

29. Pažymėtina, kad dar pirmosios instancijos teismui nuteistoji ir jos gynėjas teikė analogišką prašymą dėl automobilio nekonfiskavimo, pateikė tuos pačius argumentus, kaip kad nurodyti ir apeliaciniame skunde, t. y. kad automobilis yra nuomojamas nuteistosios darbovietei, juo naudojasi ir kitas asmuo, taigi šie argumentai jau buvo įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje priimant sprendimą vis tik konfiskuoti nuteistajai priklausantį automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra niekuo išskirtiniai ar įtikinantys, jog taikomas nuteistajai priklausančio turto, kuris yra nusikalstamos veikos priemonė, konfiskavimas šiuo atveju būtų neproporcingas. Nurodomi duomenys, kad konfiskuotas automobilis išnuomotas bendrovei, teismo vertinimu niekaip nepažeidžia trečiųjų asmenų teisėtų interesų, kadangi tai neužkerta kelio, esant būtinybei, išsinuomoti kitą transporto priemonę, o nuomos sutarties nutraukimo pasekmės, kaip kad iš to negaunamos pajamos, sukelia neigiamas pasekmes tik pačiai nuteistajai. Be to, kaip matyti iš VĮ Regitra viešai skelbiamų duomenų apie bendrovės, kurioje nuteistoji dirba, valdomas transporto priemones, pažymima, jog įmonė nuomojosi du automobilius, šis skaičius pastaruosius metus nekito, pateikti nuomojamų automobilių modeliai ir specifikacijos, tarp pateiktų automobilių nuteistosios automobilis nenurodytas.

30. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Nuteistosios nurodomos aplinkybės, kad transporto priemonė yra būtina darbiniams tikslams ir jos išskirtinis valstybinis numeris yra kaip vizitinė kortelė, niekaip nepaneigia transporto priemonės konfiskavimo instituto privalomumo esant įstatyme numatytam pagrindui, juolab įvertinus aplinkybę, kad nuteistajai nuosprendžiu atimta teisė vairuoti. Vien tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, Nr. 2K-77-648/2019). Be to, nuteistosios interesai negali būti suabsoliutinami, iškeliami aukščiau visuomenės interesų, jie patys savaime negali būti laikomi išimtine aplinkybe, paneigiančia baudžiamojo poveikio priemonių taikymo galimybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, paskyręs L. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų ir proporcingumo principo nepažeidė.

31. Apeliaciniame skunde prašoma konfiskuoti ne automobilį, o jo vertę ar dalį vertės atitinkančią pinigų sumą. Kaip minėta, BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju nenustatytos jokios minėtoje įstatymo nuostatoje išvardytos priežastys, kurios teisėjų kolegijai leistų spręsti, kad šioje byloje turėtų būti netaikomas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nuosavybės teise priklausančio automobilio, kaip nusikalstamos veikos priemonės, konfiskavimas, todėl pritariant apylinkės teismo sprendimui, šis prašymas atmestinas ir apeliacinės instancijos teisme.

Dėl proceso išlaidų

32. Byloje gavus nuteistosios L. Ž. gynėjo Arūno Justeiko apeliacinį skundą, nuteistajai 2026 m. sausio 28 d. nutartimi buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatas Kęstutis Dobilas (2 t., b. l. 104). Apygardos teisme 2025 m. vasario 5 d. gauta minėtos tarnybos pažyma, kurioje nurodoma, kad iš nuteistosios priteistina suma už antrinę teisinę pagalbą – 95,83 Eur (2 t., b. l. 115-117). 2026 m. vasario 11 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi advokatas Kęstutis Dobilas atleistas nuo tolimesnio dalyvavimo procese, kadangi nuteistoji L. Ž. buvo sudariusi teisinių paslaugų sutartį su savo pasirinktu gynėju. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš L. Ž. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. Ž. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš L. Ž. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.