Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. G. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 2406,50 Lt turtinei žalai atlyginti

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 30 d., laikotarpiu nuo 2 val. iki 4 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu su V. P. sudavė pastarajam ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip du kartus spyrė į galvą, dėl to nuo patirtos sunkios galvos smegenų traumos su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu ir smegenų sumušimu, išsiliejusiam kraujui suspaudus galvos smegenis, išsivysčius antrinėms smegenų kraujosruvoms, didelio laipsnio galvos smegenų pabrinkimui su kamieno įstrigimu V. P. tą pačią dieną Klaipėdos universitetinėje ligoninėje 18 val. 30 min. mirė.

Apeliaciniame skunde nuteistojo R. G. gynėjas teigia, kad skundžiamas nuosprendis turi būti pakeistas dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 3.1.7 ir 3.1.8. punktuose numatytų reikalavimų ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. G. smurtinių veiksmų laiko, V. P. suduotų smūgių skaičiaus ir jų ryšio su mirtį sukėlusiais sužalojimais. Be to, skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas – vienoje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad R. G. sudavė V. P. ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip du kartus spyrė į galvą, kitoje – nors kaltinamasis prisipažino sudavęs V. P. ranka du smūgius į galvą ir vieną į pilvą, tačiau įrodyta, kad R. G. tyčia sudavė dar du smūgius koja nukentėjusiajam į galvą. R. G., suduodamas keturis smūgius prieš nuketėjusįjį vartojo pakankamai intensyvų smurtą. Apelianto nuomone, teismas nesirėmė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu principu įrodymus įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, teismo išvada, kad R. G. spyrė du smūgius (ar ne mažiau dviejų smūgių) V. P. į galvą, padaryta remiantis ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos A. K. parodymais, kurie negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-200/2009 ir nurodo, kad teismas negalėjo remtis liudytojų A. K. ir A. S. parodymais kaip savarankišku įrodymų šaltiniu. Gynėjo nuomone, teismas negalėjo remtis ir įvykio aplinkybių nemačiusių liudytojų R. M., V. N., S. Ž., A. S., Ž. B., T. M. bei tyrėjos D. Š. parodymais, o nukentėjusiajam padaryti sužalojimai negalėjo būti padaryti ne tik R. G., bet ir A. K. nurodytomis aplinkybėmis. Be to, teismas, atmesdamas galimybę, kad V. P. galėjo būti sužalotas iki R. G. smurtinių veiksmų, visiškai netyrė galimybės, kad nukentėjusysis mirtį sukėlusius sužalojimus galėjo patirti po R. G. suduotų smūgių. Iš bylos duomenų matyti, kad V. P. gyvenamoji vieta lankoma asocialių asmenų, butas nerakinamas, todėl galimybė, kad sužalojimus galėjo padaryti kiti asmenys, yra reali.

Apelianto nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, kad būtent R. G. sudavė daugiau nei du smūgius nukentėjusiam į galvą ir, kad jie buvo V. P. mirties priežastis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas teisme R. G. nuosekliai nurodė, jog V. P. į galvą sudavė ranka du smūgius, po kurių nukentėjusysis liko sėdėti lovoje. Teismas, remdamasis liudytojos A. K. parodymais, neatsižvelgė į tai, kad liudytojos parodymai keitėsi, kol susitapatino su R. G. parodymais apie jo suduotų smūgių aplinkybes. Analizuodamas 2013-01-16 apklausos metu ir 2013-01-18 akistatos su R. G. metu liudytojos A. K. duotus parodymus gynėjas teigia, kad liudytoja nepatvirtino, jog R. G. sudavė daugiau nei du smūgius, nepatvirtino ir to, kad R. G. spyrė koja. Gynėjas taip pat pažymi, kad liudytoja A. K. negalėjo nurodyti, smūgiuota buvo ranka ar koja, be to, įvykio metu ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, todėl neatmetama galimybė, jog ji įvykių neatsimena. V. P. lavono tyrimą atlikęs ekspertas D. Vitkus teisme paaiškino, jog nukentėjusiajam buvo suduota ženkliai daugiau smūgių – vien galvos sužalojimai padaryti 5-7 smūgiais. Apelianto nuomone, neatitikimas tarp objektyvių duomenų apie sužalojimų skaičių ir A. K. tvirtinimo, kad smūgiai buvo du, negali būti paaiškinamas teismo nurodytu liudytojos išgąsčiu. Liudytoja A. K. buvo nuolat girtaujanti, apklausta praėjus dviem savaitėms po įvykio, be to, pastarosios parodymų, kad V. P. prašė A. S. parnešti DVD grotuvą, nepatvirtino A. S.. Be to, iš liudytojos parodymų matyti, kad ji laikrodžio neturėjo, todėl neaišku, kuo remiantis būdama apsvaigusi nuo alkoholio ji nurodė nukentėjusiojo sužalojimo laiką. Iš liudytojos A. K. parodymų matyti, jog V. P. buvo sužalotas apie 2 ar 3 val., po ko ji iš karto kreipėsi į A. S., kuris nedelsdamas iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nors medicinos pagalbos iškvietimo laikas yra tik 4.29 val. Be to, neatlikus liudytojos A. K. parodymų patikrinimo vietoje, nėra aišku, kaip nukentėjusysis nuo suduotų smūgių nukrito ant priešais lovą buvusio kilimo.

Toliau analizuodamas liudytojų A. S. ir R. Ž. parodymus, gynėjas nurodo, kad minėtuose parodymuose duomenų, jog jiems A. K. nurodė, kad V. P. sužalojo R. G., nėra. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į liudytojo T. M. parodymus bei tarnybinį pranešimą, iš kurių turinio matyti, kad apie įvykio aplinkybes nei liudytoja A. K., nei liudytojas A. S. nieko paaiškinti negalėjo. Gynėjo nuomone, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nuteistojo R. G. parodymai dėl smurtinių veiksmų laiko visiškai neatitinka kaltinime nustatyto nusikaltimo laiko. Pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis R. G. parodė, kad R. M. davė pinigų apie 22 val., kad ji iš parduotuvės „Norfa” parneštų butelį degtinės, kurį abu per porą valandų išgėrė, po ko jis sudavė smūgius V. P.. Akistatos su A. K. metu įtariamasis R. G. taip pat parodė, kad įvykio laikas buvo vėlus vakaras. Nors teisme apklausta R. M. parodė, kad R. G. ją naktį siuntė į parduotuvę parnešti alkoholio, tačiau nurodyta aplinkybė yra neįtikima, nes įstatymas draudė prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Apelianto nuomone, teismas, apklausdamas kaip liudytoją R. M., nesiekė nustatyti R. G. smurtinių veiksmų laiko. Pažymi, jog 2013 m. sausio 16 d. apklausos metu R. M. tvirtino, jog į parduotuvę ją siuntė apie 21.30 val. Be to, R. M. girdėjo, kad R. G. V. N. sakė, jog sudavė kaimynui smūgius, po pusvalandžio atėjo A. S., kuris paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir minėjo, kad šis greičiausiai nukrito. Apelianto nuomone, R. G. su R. M. negalėjo vieno butelio degtinės gerti šešias valandas, be to, R. M. parodymai neatitinka liudytojo A. S. parodymų, kad A. S. sutiko R. M. bendrabučio koridoriuje. Iš R. M. parodymų matyti, kad A. S. atėjo pas ją į namus.

Be to, apelianto nuomone, iš teismo medicinos specialisto išvados ir eksperto D. Vitkaus parodymų matyti, kad V. P. padaryti sužalojimai, kurie nei savo lokalizacija, nei traumuojančių kontaktų, būtinų jų padarymui, skaičiumi bei traumavimo mechanizmu nėra paaiškinami nei nuteistojo R. G., nei liudytojos A. K. parodymais. Be to, teismas nepagrįstai sumenkino duomenis apie tai, kad greitosios pagalbos darbuotojai konstatavo V. P. pakaušio sužalojimą, kurio nepastebėjo nukentėjusiojo lavoną tyręs teismo medicinos ekspertas. Apelianto nuomone, teismas, neaptaręs liudytojos A. S. parodymų ir greitosios medicinos pagalbos kortelės duomenų, padarė nepagrįstą išvadą, jog pakaušyje žaizda nukentėjusiajam padaryta nebuvo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtoje kortelėje pakaušio žaizda detaliai aprašyta, kas paneigia galimybę, kad A. S. galėjo apsirikti. Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja A. S. gerai atsiminė įvykio aplinkybes ir patvirtino, kad V. P. pakaušio srityje buvo muštinė žaizda, kurią ji įvardino muštine dėl to, kad muštinių žaizdų kraštai būna nelygūs. Gynėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojos A. S. parodymai, kad žaizdos pakaušyje galėjo ir nebūti, buvo duoti įvertinus lavono tyrimo rezultatus. Be to, eksperto D. Vitkaus tvirtinimas, kad nukentėjusiajam nebuvo nustatytas pakaušio sužalojimas, nesant specialisto išvadoje aprašytai pakaušio būklei, nėra pagrindas teigti, jog žaizdos V. P. pakaušyje nebuvo.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė teismo medicinos eksperto P. P. konsultacinę išvadą ir sumenkino jos įrodomąją reikšmę. Iš konsultacinės išvados Nr. 0037/13 turinio bei gydytojo P. P. parodymų matyti, jog, priešingai nei nurodė teismas, konsultacinė išvada surašyta turint visus medicininių dokumentų duomenis. Pažymi, jog ekspertas P. P. turėjo ne tik eksperto D. Vitkaus išvadą, bet ir minėtą greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopiją, kurios ekspertas D. Vitkus neturėjo.

Dėl nurodytų aplinkybių gynėjas mano, kad nuteistojo R. G. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka ir su R. G. paskirta bausme. Apeliantas remiasi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2005, Nr. 2K-201/2007 ir nurodo, jog teismas, konstatavęs, kad R. G. skirtinas sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris yra 11 metų, rezoliucinėje dalyje nurodė 11 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismas ignoravo BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus atsižvelgti ne tik į kaltės formą, bet ir į kaltės rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Gynėjo nuomone, skirdamas nuteistajam bausmę, teismas neatsižvelgė į tai, kad R. G. nukentėjusįjį nužudė netiesiogine tyčia, kuri yra mažiausiai pavojinga tyčinės kaltės rūšis. Be to, neatsižvelgė į nusikaltimo motyvus ir tikslus, per siaurai įvertino ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Taip pat aptardamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007, 1999-12-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 23 4 punktą, apeliantas nurodo, jog teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 punkto nuostatas ir neatsižvelgė į tai, kad R. G. smurtą panaudojo dėl netinkamo nukentėjusio ir jo sugėrovų elgesio – dažnų beldimų naktimis į buto, kuriame gyveno R. G. su V. N. ir mažamečiais vaikais, duris, t. y. siekdamas atgrasyti V. P. ir jo sugėrovus nuo įpročio naktimis triukšmauti ir žadinti kaimynystėje gyvenusius nuteistąjį, jo sugyventinę ir vaikus. Liudytojų R. M. ir V. N. parodymai patvirtina aplinkybę, kad V. P. triukšmavo. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad R. G. nenaudojo jokių įrankių, skirtų sužaloti nukentėjusįjį, kad smurtas nebuvo didelio intensyvumo (suduoti tik keturi smūgiai) ir truko labai trumpą laiką, neatskleistas ir R. G. asmenybės požymių sąryšis su jo padarytos veikos pavojingumu. Remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012 gynėjas taip pat nurodo, kad nuosprendyje neįvertinta aplinkybė, kad R. G. bendrabutyje gyveno neseniai, jam nebuvo įprastas bendrabučio gyventojų – V. P. ir jo kompanijos gyvenimo būdas – lėbavimas, nepaisymas kaimynų intereso gyventi ir auginti vaikus normalioje aplinkoje, t. y. neįvertinta V. P. ir jo kompanijos gyvensena, nuteikianti priešiškai ir provokuojančiai, turėjusios įtaką R. G. padarytam nusikaltimui. Teismas nenustatė, kad iki veikos padarymo būtų susiformavusios kokios nors R. G. antivisuomeninės nuostatos. Nuteistasis anksčiau neteistas, nebaustas ir administracine tvarka, charakterizuojamas išimtinai teigiamai ir, nors nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nebuvo piktnaudžiaujantis alkoholiu asmuo. Netinkamai taikytos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos lėmė aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą.

Nuteistojo gynėjas taip pat remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2010 ir nurodo, jog nuteistojo žmona V. N. visiškai atlygino žalą Valstybinei ligonių kasai, todėl savanoriškas žalos atlyginimas yra R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo R. G. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę. Arba nuteistajam R. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirti švelnesnę – artimą sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti pilnai, o prokurorė – tenkinti iš dalies.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl tyčinio V. P. nužudymo yra neginčijamai įrodyta.

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Apeliantas savo skunde ginčija nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį, padarymo laiką, šių veiksmų priežastinį ryšį su atsiradusiais padariniais, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, o tuo pačiu ir jų įrodomąją vertę.

Su šiais skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies.

Iš tiesų nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. G. V. P. sudavė ,,ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip du kartus spyrė į galvą“. Po to skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje jau nurodyta, kad ,,nors kaltinamasis R. G. pripažino sudavęs V. P. ranka du smūgius į galvą ir vieną į pilvą, bet baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais įrodyta, kad kaltinamasis R. G. tyčia sudavė dar du smūgius koja nukentėjusiajam V. P. į galvą“. Taigi, šioje baigiamojo akto dalyje teismas, įvardindamas spyrių skaičių, nenurodė žodžių ,,ne mažiau kaip“. Kolegija daro išvadą, kad formalus nuosprendžio prieštaringumas, negali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Ilgametėje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Šie parodymai yra reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje kitus įrodymus, tarp jų ir kaltinamojo, nuteistojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadų, byloje esančius dokumentus. Šie parodymai taip pat yra reikšmingi teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2005, Nr. 2K-412/2008, Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-113/2011).

Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, perskaitė mirusių liudytojų A. K. ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 72-73, 88-90), o taip pat asmens parodymo atpažinti, akistatos protokoluose (t. 1, b. l. 93-97, 98-100) užfiksuotus A. K. parodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta tyrėja D. S., kuri ikiteisminio tyrimo metu atliko aptartus procesinius veiksmus su liudytojais A. K. ir A. S.. Ši liudytoja patvirtino, kad apklausų ir kitų procesinių veiksmų atlikimo metu A. K. ir A. S. parodymus davė gera valia ir niekieno neverčiami. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti A. K. ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Vertindamas šiuos parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.

Sutinkamai su BPK 20 straipsnio 3 dalimi įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje nustatyta, kad būtent tokias reikšmingas bylai aplinkybes (kad V. P. nebuvo sužalotas iki įvykio ir priešingai, kad nukentėjusiojo pakaušio srityje buvo ar galėjo būti muštinė žaizda, kad V. P. įvykio vietoje rastas kruvinas ir gulintis lovoje, kad A. K. ir A. S. parodymus davė gera valia ir pan.) nurodė liudytojai R. M., V. N., G. Ž., A. S., Ž. B., T. M., D. S.. Todėl pirmosios instancijos teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo aptarti paminėtų liudytojų parodymus ir juos vertinti BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Būtent taip šių liudytojų parodymus ir vertino pirmosios instancijos teismas.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantas teigdamas, jog teismas neturėjo teisės remtis įvykio aplinkybių nemačiusių liudytojų parodymais, nėra iki galo nuoseklus, nes tų pačių liudytojų parodymais jis grindžia gynybai palankių aplinkybių buvimą.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė nuteistojo versiją, kad V. P. galėjo būti sužalotas kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis ir pagrįstai ir motyvuotai šią versiją atmetė. Kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, todėl jų plačiau neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog V. P. operacijos metu dar vyko kraujavimas iš pažeistos galvos kraujagyslės. Tai reiškia, kad jį studentai negalėjo sužaloti maždaug prieš 2 dienas iki kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodyto laiko. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. galėjo sužaloti dar kiti asmenys po to, kai smūgius į galvą jam sudavė R. G..

Šios aplinkybės bei garso įrašo, gauto iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus apžiūros duomenys (t. 1, b. l. 14) leidžia daryti išvadą, kad kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas yra nustatytas teisingai. Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai esą specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai negalėjo būti padaryti A. K. ir R. G. nurodytomis aplinkybėmis.

Iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 45-54) ir jo paaiškinimų teisme (t. 2, b. l. 12-13) seka, kad mirtį sukėlę sužalojimai galvos srityje V. P. galėjo būti padaryti suduodant 5-7 smūgius kumščiu ar spiriant koja į galvą. Pats nuteistasis neneigia sudavęs 2 smūgius kumščiu V. P. į galvą ir 1 smūgį į krūtinę. Liudytoja A. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, 88-90, 93-94, 98-100) nurodė, jog R. G. 2012 m. gruodžio 30 d. apie 2-3 val. du kartus ar nemažiau kaip du kartus spyrė ar smogė ranka (bet greičiausiai spyrė) V. P. į galvą. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad dėl girtumo ir išgąsčio visų smurtavimo aplinkybių galėjo neprisiminti.

Taigi, esminių prieštaravimų dėl V. P. sužalojimo aplinkybių tarp paminėtuose nuteistojo, liudytojos A. K. parodymuose iš vienos pusės bei specialisto išvadoje iš kitos pusės, nėra. Kokiu dar kitokiu būdu teismas turėjo siekti nustatyti V. P. sužalojimo laiką apklausdamas R. M., apeliantas nenurodo. Todėl atsakyti į šį skundo argumentą nėra galimybės.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai rėmėsi specialisto išvada bei motyvuotai atmetė specialisto P. P. konsultacinę išvadą (t. 2, b. l. 26-29). Pastarojoje išvadoje yra nurodyta, kad V. P. mirtį sukėlė griuvimo traumai būdingas galvos sužalojimas, kai atsitrenkiama pakaušio sritimi į kietą buką paviršių. Specialistas P. P. tokį sužalojimų padarymo mechanizmą grindė išimtinai muštinės žaizdos pakaušyje užfiksavimu greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (t. 1, b. l. 19-20), kurią užpildė felčerė A. S.. Ši medicinos darbuotoja buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Ji parodė, kad nukentėjusiojo pakaušio srityje plaukai ,,buvo sukibę nuo kraujo“, todėl ji pamaniusi, kad ten žaizda.

Specialistas D. Vitkus, kuris pats betarpiškai tyrė V. P. lavoną, kategoriškai patvirtino, jog žaizdos pakaušio sityje nebuvo. Todėl kolegija daro išvadą, kad A. S. sąžiningai suklydo medicininiuose dokumentuose įrašydama tikrovės neatitinkančią tokio pobūdžio informaciją. Šios liudytojos neatidumą aiškiai iliustruoja ir tai, kad ji nepastebėjo ir neužfiksavo gausybės aiškiai matomų kraujosruvų ir nubrozdinimų veido srityje.

Pats apeliantas nurodo, kad A. S. bute buvo nuolat girtaujama. Todėl nėra pagrindo sureikšminti tam tikrų neatitikimų A. S., A. K., R. M. parodymuose dėl smūgių nukentėjusiajam sudavimo ir greitosios medicininės pagalbos kvietimo laiko, A. S. ir R. M. susitikimo vietos, prašymo parnešti DVD grotuvą buvimo ar nebuvimo.

Kolegija taip pat nemato reikalo spėlioti ar papildomai aiškintis per kiek laiko R. G. ir R. M. galėjo išgerti degtinės butelį, ar kur po smūgių sudavimo turėjo nugriūti V. P.. Bet kokiu atveju šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės neturi lemiamos reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės ir atsakomybės klausimus.

Tai, kad girta A. K. iš karto po įvykio, t. y. dar nežinodama V. P. padarytų sužalojimų sunkumo laipsnio, atvykusiam policijos darbuotojui T. M. bei liudytojams A. S. ir R. Ž. nenurodė tikrųjų nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, yra suprantama ir logiškai paaiškinama. Pažymėtina, kad nuo pat pirmosios oficialios apklausos A. K. tvirtino, kad V. P. sužalojo R. G.. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad A. S. niekada nenurodė, jog jam yra žinoma V. P. mirties priežastis. Tai reiškia, kad jis nieko kito paaiškinti T. M. ir negalėjo.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (netiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), kaltininko asmenybę (ją apibūdinantys duomenys teigiami), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui).

Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra pilnai atskleistas nužudymo motyvas, o tuo pačiu visai nesvarstytas klausimas dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taikymo.

Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidinis paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Todėl elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantys kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip sukeliantis jam emocinę įtampą, nesiekiančią didelio susijaudinimo lygio. Nustatydami ar nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios aplinkybės nustatymui, tarp jų ir nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, bei jų asmenybes. Atitinkantys teismų praktiką bei BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasmę laikytini ir tokie atvejai, kai pripažįstami nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu teismai įvertina ne tik jo elgesį prieš nusikaltimo padarymą, bet ir ankstesnį elgesį (Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika, Nr. 28).

Byloje yra nustatyta (R. G., V. N., R. M. parodymai), kad V. P. ir jo sugėrovai bei narkomanai nukentėjusiojo kambaryje nuolat girtaudavo, vartodavo narkotikus, triukšmaudavo, trankydavo nuteistojo kambario duris, žadindavo iš miego vaikus. Tai buvo daroma nereaguojant į prašymus gerbti kaimynų teisę į poilsį bei bendrabūvio taisykles.

Iš nuteistojo R. G. parodymų, kuriuos iš esmės patvirtino ir A. K., matyti, kad naktį iš 2012 m. gruodžio 29 d. į gruodžio 30 d., iš kambario, kuriame gyveno V. P., sklido triukšmas, bildesys. Todėl jis (R. G.) nuėjęs į V. P. kambarį, smogė nukentėjusiajam du kartus kumščiu į galvą ir kartą į pilvą.

Taigi, aptarti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad R. G. paskatas nusikalsti nulėmė netinkamas V. P. elgesys, kuris, įvertinus nukentėjusiojo ir nuteistojo asmenybes, jų tarpusavio santykius, šiuo atveju laikytinas provokuojančiu. Dėl šios priežasties nurodyta aplinkybė pripažintina R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, po nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme nuteistojo sugyventinė V. N. atlygino Valstybinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą (t. 2, b. l. 86). Todėl ši aplinkybė taip pat pripažintina nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Įvertinusi jau aptartas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir dvi naujai nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. G. paskirtos bausmės dydis mažintinas.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje (dėl bausmės dydžio) yra prieštaringos. Pasisakydamas šiuo klausimu teismas nurodė, kad nuteistajam ,,skirtinas terminuotos laisvės atėmimo bausmės sankcijoje numatytas bausmės vidurkis“. Tačiau R. G. pirmosios instancijos teismas paskyrė 11 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, didesnę nei sankcijos vidurkis (BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis yra 11 metų laisvės atėmimo).

Keičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bausmės dydis nustatytinas mažesnis už sankcijos vidurkį. Nuteistojo sugyventinei atlyginus žalą, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo naikintina.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo provokuojantį elgesį ir nuteistojo sugyventinės atlygintą turtinę žalą pripažinti R. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai).

R. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki dešimties metų laisvės atėmimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš R. G. priteista 2406,50 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.