Utenos apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei N. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka - 2020-10-08.

Kadangi atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismas priima sprendimą už akių. Priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis ir 286 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovė 2014-03-30 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 833307008, pagal kurią atsakovei suteiktas 579,24 Eur (2000,00 Lt) vartojimo kreditas. Galutinė kredito grąžinimo diena – 2014 m. balandžio 29 d. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartį, todėl pradinis kreditorius ją 2014-09-25 nutraukė.

Ieškovė UAB „Gelvora“, pradinis kreditorius ir UAB „Finansų administravimas“ 2017 m. gegužės 4 d. sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-07, kurios pagrindu ieškovė UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teises į atsakovę pagal aukščiau minėtą sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Ieškovė nurodo, kad, vadovaudamasis CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka, pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą 2017-05-24 pranešimas dėl reikalavimo perleidimo) ir pareikalavo sumokėti skolą.

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi arba ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas tenkintinas ieškovei iš atsakovės priteisiant 579,24 Eur skolą (CK 6.38, 6.200, 6.886 straipsniai).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 2251,51 Eur palūkanų. Iš pradinio kreditoriaus ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygų nustatyta, kad sutarties galiojimo terminas buvo iki 2014 m. balandžio 29 d. Nustatyta, kad pradinis kreditorius 2014-09-25 vienašališkai nutraukė sutartį.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas dėl 2251,51 Eur, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2017-05-04 iki 2020-07-20, atmestinas, kadangi šios mokėjimo (pelno) palūkanos buvo apskaičiuotos jau po sutarties galiojimo termino suėjimo ir jos nutraukimo.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 75 procentų dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (579,24 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016). Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir tai, kad šalys sutartyje susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų, turi būti taikomos ne 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, bet sutartinės – 75 procentų dydžio kompensuojamosios palūkanos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktas), todėl ieškovės reikalavimas priteisti 75 procentų dydžio sutartines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas, o reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo – atmestinas. Išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovei iš atsakovės priteistinos 75 procentų dydžio metinės palūkanos už pagrindinę skolos sumą (579,24 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovei iš atsakovės proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis 2 dalis). Teismas tenkino 20,46 proc. ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 13,09 Eur žyminio mokesčio (64 Eur x 20,46 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis).

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (1,79 Eur) sudaro mažesnę nei 5 Eur sumą, todėl pagal CPK 95 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, naudai, 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 ct) skolos, 75 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos 579,24 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13,09 Eur (trylika eurų 09 ct) žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, tačiau prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Visagino rūmus.