Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), pakeitimams, nuo 2016 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN parduotuvėje nebeparduodamas dirbtinis ir natūralus medus, karameliniai saldainiai, miltai, uogienės ir džemai, nes neva nuteistieji juos naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai. Pareiškėjo nuomone, toks reglamentavimas jį diskriminuoja, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį. Pareiškėjas teigė, jog rūpintis, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų gaminami, turėtų Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyrius bei Kriminalinės žvalgybos skyrius, o minėti produktai turėtų būti ir toliau parduodami. Pareiškėjas paaiškino, kad jis serga skrandžio liga, todėl prašė Vilniaus PN medicinos darbuotojų išduoti leidimą nusipirkti medaus, kaip vaisto, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal naują reglamentavimą nepagrįstai į ilgalaikius pasimatymus leidžiama eiti tik su žmona ar sugyventine. Jo nuomone, tokios sąlygos riboja jo galimybes susitikti su savo mama, kuriai atvykti į Vilniaus PN porai valandų neleidžia sveikata. Pareiškėjas akcentavo, kad maistą ilgalaikiams pasimatymams galima pirkti tik Vilniaus PN parduotuvėje. Jo žmona kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kad ši leistų atsivežti savo maistą ir patalynę, tačiau atsakymo iki skundo padavimo teismui dienos, negavo. Pareiškėjas nurodė, kad žmona tokiomis sąlygomis atsisako eiti į ilgalaikius pasimatymus, todėl jis yra priverstas ilgalaikius pasimatymus keisti į trumpalaikius. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Atsakovas pažymėjo, kad pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo nustatytos konkrečios asmenų grupės, su kuriais nuteistiesiems leidžiami ilgalaikiai pasimatymai. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė įstatymo nustatyta tvarka periodiškai matytis su savo artimaisiais giminaičiais trumpalaikių pasimatymų metu. Vadovaujantis Taisyklių 108 punktu trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais ir asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, vyksta su fiziniu kontaktu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių ir teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Vilniaus PN neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti teisės aktų bei privalo griežtai laikytis galiojančių teisės aktų. Atsakovas, vadovaudamasis BVK 92 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 18 priedu (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas), teigė, kad pareiškėjo skunde nurodyti maisto produktai nėra įtraukti į Taisyklių 18 priede nurodytų leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašą, todėl atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės įsigyti šiuos produktus. Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistas tiekiamas nemokamai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas yra visiškai išlaikomas valstybės, jam garantuojamas ir užtikrinamas minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas. Atsakovas pažymėjo, jog į ilgalaikius pasimatymus atvykusių asmenų apsipirkimo pataisos įstaigų parduotuvėse ir maitinimo tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nesivadovauti nustatyta tvarka Vilniaus PN neturi teisės. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nenurodė jokių Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl nekonkretūs ir deklaratyvūs pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos turėtų būti atmesti.