Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-11-12 · Civilinė byla Nr. 2A-1509-513/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-12
Bylos Nr.
2A-1509-513/2012
Teisminio proceso Nr.
2-33-3-00048-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj (pirm.), Danguolė Martinavičienė, Alvydas Žerlauskas
Atsakovas
UAB „Retoras“
Pranešėja Irma Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-1509-513/2012Teisėja Aldona Burbienė (Proceso Nr. 2-33-3-00048-2012-8)
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.6.1; 121.14; 121.18; 121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. lapkričio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Retoras“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Alfva“ ieškinį atsakovui UAB „Retoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu prašė teismo pripažinti 2010 m. spalio 8 d. susitarimą dėl dalinio atsiskaitymo metalo atsargomis, sudarytą tarp ieškovo UAB „Alfva“ ir atsakovo UAB „Retoras“ negaliojančiu, taikyti restituciją, grąžinant 2010 m. spalio 8 d. susitarimu dėl dalinio atsiskaitymo metalo atsargomis perleistą turtą arba atlyginant perleisto turto vertę (37 882,87 Lt) ekvivalentu pinigais.

Žemesnės instancijos teismas

Plungės rajono apylinkės teismas 2012-04-27 sprendimu pripažino 2009 m. spalio 8 d. susitarimą tarp ieškovo UAB „Alfva“ ir atsakovo UAB „Retoras“ negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Teismas priteisė iš atsakovo UAB „Retoras“ ieškovui bankrutuojančiai UAB „Alfva“ 37 882,87 Lt. Nurodė, kad įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Taip pat ir skola kitam kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį, tuo labiau, kad atsakovas buvo trečios eilės kreditorius, dalį savo reikalavimų patenkinęs anksčiau už aukštesnės eilės kreditorius, o UAB „Alfva“ iš sandorio realių pajamų negavo. Tokių įrodymų, jog šiuo sandoriu buvo užtikrinta tolimesnė įmonė veikla ar kitu būdu prisidėta prie įmonės gaivinimo, ar sandoris turėjo esminės įtakos įmonės veiklai, byloje nesurinkta. Iš UAB „Alfva“ finansinės atskaitomybės dokumentų yra akivaizdu, kad įmonės turtinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo itin sunki, jog įmonė turėjo daug kreditorių, su kuriais buvo pradelsta atsiskaityti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas buvo susipažinęs su minėtais dokumentais – atsakovas kaip kreditorius dalyvavo 2009 m. gruodžio 18 d. RUAB „Alfva“ kreditorių susirinkimo, kuriam tvirtinimui buvo pateiktas UAB „Alfva“ restruktūrizavimo planas, balsavime, tačiau būdamas verslininkas, suvokdamas sunkią įmonės turtinę padėtį ir UAB „Alfva“ kreditorių skaičių, sudarė ginčijamą susitarimą. Teismas padarė išvadą, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas žinojo apie kitų kreditorių teisių pažeidimą, o leidžia daryti išvadą, jog atsakovas sudarant ginčijamą susitarimą nebuvo sąžiningas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Retoras“ prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismas 2012-04-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas klaidingai nustatė vienerių metų ieškinio senaties termino pradžią ir pabaigą. Teismo išvada, kad atsakovas, sudarydamas 2010-10-08 susitarimą, buvo nesąžiningas trečiasis asmuo, yra nepagrįsta faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Priešingai nei teigia teismas, atsakovas nežinojo apie ieškovo sunkią finansinę padėtį. Nuo 2009-12-18, kuomet buvo patvirtintas įmonės restruktūrizavimo planas, kreditorių susirinkimų nebuvo rengta, finansinių ataskaitų apie restruktūrizavimo plano įgyvendinimą atsakovas negavo, pagal žodinius užklausimus iš direktoriaus A. Stropaus atsakovas gaudavo atsakymą, jog restruktūrizuojamai įmonei sekasi labai gerai. Siekdamas įsitikinti sandorio teisėtumu, atsakovo direktorius vyko pas restruktūrizavimo administratorių, kuris neuždraudė atlikti tokio sandorio. Teismas nepasisakė ir nevertino aplinkybių, susijusių su 2010-10-08 susitarimo nauda kitiems kreditoriams ir įmonei. Apeliantas teigia, kad sandoris neturėjo jokios reikšmės įmonės bendram mokumui. Sandoris buvo atlygintinas, sudarytas didesne kaina nei tuo metu buvo rinkoje. Teismas nevertino, jog 2010-10-08 susitarimu nebuvo pažeistas RUAB „Alfva“ restruktūrizavimo planas ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymas. Taip pat liko neįvertinta tai, jog užtikrinti 2010-02-08 susitarimo tinkamą įvykdymą pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo reikalavimus buvo įsipareigojęs ieškovo direktorius. Apeliantas pažymi, kad restitucija negalėjo būti taikoma, kadangi 2010-02-08 susitarimas buvo sudarytas nesant atsakovo kaltės. Sandoris sudarytas, kadangi ieškovo direktorius suteikė klaidiną informaciją apie ieškovo gerą finansinę būklę ir leido atsakovui patikėti, jog atėjo eilė padengti įsiskolinimą pagal restruktūrizavimo planą

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Retoras“ apeliacinį skundą ieškovo BUAB „Alfva“ bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotas asmuo Tomas Malinauskas prašo šį apeliacinį skundą atmesti ir Plungės rajono apylinkės teismo 2012-04-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka su apelianto argumentais dėl ieškinio senaties termino taikymo. Nagrinėjamu atveju laikoma, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos Ieškovo dokumentai, tarp jų ir actio Pauliana pagrindu ginčijamas susitarimas bankroto administratoriui buvo perduotas 2011-04-11. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius dokumentus apie ginčijamą susitarimą gavo anksčiau, nei patvirtina 2011-04-11 ieškovo dokumentų priėmimo – perdavimo aktas Nr. 2.c Teigia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamų susitarimų atsakovui perleisto turto vertės nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Byloje nustatyta, kad 2009-07-10 nutartimi UAB „Alfva“ iškelta restruktūrizavimo byla, 2009-11-09 patvirtintas restruktūrizuojamos įmonės 14 076 599 Lt kreditorių sąrašas. Iš 2011-02-25 Klaipėdos apygardos teismo nutarties matyti, kad įmonės pusmečio rezultatai, pateikti 2010-06-30 pelno – nuostolių ataskaitoje, buvo tokie: 3 377 968 Lt pajamų bei 48 059 Lt pelno. Vadovaujantis šiomis ataskaitomis Klaipėdos apygardos teismas padarė išvadą, kad įmonė nepajėgi pasiekti savo veiklos apimčių ir atsiskaityti su kreditoriais. Restruktūrizavimo plane buvo numatyta, kad 2010 metais be papildomos 450 000 Lt skolos dalies grąžinimo „Swedbank“ AB, įmonė turėjo grąžinti kitiems kreditoriams 239 393,47 Lt. Įmonės turtas, vadovaujantis restruktūrizavimo planu sudarė 19 364 298 Lt, kreditorių bendra reikalavimų suma – 17 054 255,45 Lt. Pagal 2010-06-30 UAB „Alfva“ balansą įmonės turto vertė 18 240 526 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 13 919 031 Lt. Iš pateiktų finansinių rezultatų matyti, kad įmonė nebuvo pajėgi įvykdyti įsipareigojimus, įmonės finansinė padėtis iki bankroto bylos iškėlimo tik blogėjo. Byloje nesurinkta įrodymų, paneigiančių įmonės nemokumą ginčo sandorio sudarymo momentu. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Alfva“ turėjo kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję. UAB „Alfva“ buvo skolinga tiek bendrovės darbuotojams, tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimai kreditoriams vykdomi Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 str. numatyta tvarka, yra draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Šio punkto apribojimai netaikomi gavus teismo leidimą šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. Už draudimo pažeidimus atsako įmonės valdymo organai (ĮRĮ 9 str. 1 d.). Pažymėtina, kad 2011-02-25 nutraukus restruktūrizavimo ir iškėlus bankroto bylą, įmonė įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, todėl ginčijamas sandoris pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių teises, nes sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat suteikė pirmenybę atsakovui, kuris yra trečios eilės kreditorius pagal išieškojimų eiliškumą, prieš kitus kreditorius. Apelianto argumentai apie tai, kad už didesnę, nei rinkos kainą pirko netinkamą, sunkiai realizuojamą metalą atmestini, kaip neįrodyti, o buvusio bankrutuojančios įmonės vadovo A. Stropaus paaiškinimai vertintini kritiškai, nes jis yra atsakingas už sandorį ir suinteresuotas bylos baigtimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos visos CK 6.66 straipsnyje actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad 2009 m. spalio 8 d. susitarimas tarp ieškovo UAB „Alfva“ ir atsakovo UAB „Retoras“ nepagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu, kadangi atsakovas nežinojo apie ieškovo sunkią finansinę padėtį.

Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas žinojo apie kitų kreditorių teisių pažeidimą, todėl atsakovas sudarydamas ginčijamą susitarimą nebuvo sąžiningas. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu – nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Žinojimas aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. Turėjimas žinoti suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde pats paneigia savo argumentą, jog jis nežinojo apie ieškovo blogą finansinę padėtį. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, sudarydamas ginčijamą 2009 m. spalio 8 d. susitarimą, žinojo apie ieškovui iškeltą restruktūrizavimo bylą. Atsakovas kaip kreditorius dalyvavo 2009 m. gruodžio 18 d. RUAB „Alfva“ kreditorių susirinkimo balsavime, kuriame buvo pateiktas UAB „Alfva“ restruktūrizavimo plano tvirtinimas. Nekyla abejonių, kad atsakovui kreditoriui UAB „Retoras“ visos šios faktinės aplinkybės: skolų mastas, turtinė padėtis, finansiniai sunkumai, nemokumas, buvo žinomos, todėl, kaip atidus ir rūpestingas verslininkas, jis žinojo arba turėjo žinoti apie galimą sandorio neteisėtumą ir apie jo pasekmes. Atsakovas UAB „Retoras“ taip pat nepateikė įrodymų, kad jis, kaip asmuo suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu, elgėsi apdairiai ir iki ginčijamos sutarties sudarymo pasidomėjo kitos sandorio šalies patikimumu, prašė informacijos apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan., svarstė ar ginčo sandoris nepažeis skolininko kreditorių interesų. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, kad finansinių ataskaitų apie restruktūrizavimo plano įgyvendinimą atsakovas negavo, o iš ieškovo direktoriaus gaudavo atsakymus apie labai gerą įmonės finansinę padėtį, laikytini nepagrįstais. Jei atsakovas nežinojo apie kitų kreditorių reikalavimo teises, tai jis, būdamas verslininkas, kuriam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, turėjo pasidomėti, ar ginčijamu susitarimu nepažeidžiami kitų ieškovo kreditorių interesai, galėjo pareikalauti pateikti ieškovo finansinę atskaitomybę, informaciją apie kreditorius bei įsipareigojimų jiems mastą ir kt. Kaip jau nustatyta, egzistavo objektyvūs požymiai, jog UAB „Alfva“ 2009-10-08 susitarimo metu turėjo finansinių sunkumų. Tam, kad atsakovas kaip verslininkas būtų laikomas sąžiningas dėl ginčijamo susitarimo sudarymo jis privalėjo pasidomėti UAB „Alfva“ finansine būkle ir tik įsitikinęs, kad įmonė neturi kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti, sudaryti ginčijamą sandorį. Neatlikdamas tokių veiksmų, atsakovas prisiėmė riziką, jog jų sudarytas sandoris gali būti pripažintas pažeidžiančiu kitų kreditorių interesus ir tuo pagrindu nuginčytas (CK 6.66 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad sudaryto sandorio pobūdis leidžia daryti išvadą, jog atsakovui buvo žinoma, jog ieškovas turi finansinių sunkumų. Atsakovo veiksmai neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes. Remdamasis bylos įrodymų visumos analize dėl atsakovo sąžiningumo, tokias išvadas pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad šalių 2009 m. spalio 8 d. susitarimas dėl dalinio atsiskaitymo metalo atsargomis pažeidė ieškovo BUAB „Alfva“ kitų kreditorių teises. Dėl šios priežasties atmetami atsakovo UAB „Retoras“ apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas esą nepagrįstai ir neteisėtai, neįsitikinęs, ar egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, nusprendė panaikinti 2009 m. spalio 8 d. sudarytą susitarimą dėl dalinio atsiskaitymo metalo atsargomis. Pažymėtina, kad jei atsakovas mano, jog dėl ieškovo direktoriaus apgaulės buvo sudarytas ginčijamas susitarimas, atsakovas dėl jo atžvilgiu atliktų galimai nesąžiningų veiksmų turi teisę buvusiam ieškovo direktoriui pareikšti atitinkamą ieškinį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl ieškinio senaties taikymo. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatyta, kad administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikoma, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad nutartis iškelti BUAB „Alfva“ bankroto bylą įsiteisėjo 2011 m. kovo 7 d., BUAB „Alfva“ administratorius įmonės dokumentus, susijusius su ginčo susitarimu, gavo 2011 m. balandžio 11 d. BUAB „Alfva“ dokumentų priėmimo – perdavimo aktu, o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2012 m. sausio 11 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Byloje nėra duomenų, kad administratorius dokumentus apie ginčijamą susitarimą gavo anksčiau, nei patvirtina minėtas dokumentų perėmimo aktas. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovą administruoja tas pats administratorius, neturi reikšmės, kadangi administratorius veikia pagal Įmonių bankroto įstatymą.

Pagal aukščiau išdėstytus argumentus atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, kadangi jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti apskųstą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2012-04-27 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjai Danguolė MartinavičienėAlvydas Žerlauskas