Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės atsakovės J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalies pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eugvilsta“ ieškinį atsakovei J. A. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir darbuotojos reikalavimų atmetimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. UAB „Eugvilsta” taip pat paaiškina, kad neseniai pasikeitė jos vadovas, nauja direktorė nebuvo gavusi iš darbo ginčų komisijos jokių pranešimų dėl nuomonės pateikimo ir jokių kitokių dokumentų, o gavo tik darbo ginčų komisijos sprendimą jau po ginčo išnagrinėjimo. Darbo ginčas buvo išspręstas darbdaviui nepranešus ir jam nedalyvaujant, nesuteikiant teisės pasisakyti dėl ginčo esmės.

4. Ieškinyje teigia, kad atsakovei buvo siūlomas darbas užimti UAB „Eugvilsta” vadovo pareigas, tačiau atsakovė nesutiko, pasiūlymą atmetė, todėl priverstinė atsakovės prastova gavosi dėl pačios atsakovės kaltės.

9. Taikiai su darbdaviu susitarti nepavykus, 2019 m. birželio 17 d atsakovė pakartotinai kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kad darbdavys būtų įpareigotas sutvarkyti duomenis ir sumokėtų darbo užmokestį. Nurodo, kad 2019 m. birželio 27 d. gavo iš darbo ginčų komisijos darbdavio atsiliepimą, kuriame darbdavys patvirtino neterminuotą prastovą, tačiau realių veiksmų jis vis tiek neatliko.

10. Kadangi darbo ginčų komisijos sprendimas nebuvo vykdomas, 2019 m. rugsėjo 3 d. atsakovė kreipėsi į komisiją pakartotinai su prašymu skirti baudą darbdaviui už sprendimo nevykdymą.

13. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad darbdavys nesuteikia darbo, nesprendžia atleidimo klausimo, nesiūlo jokių priimtinų alternatyvių sprendimo būdų, vadovaujasi taktika ignoruoti bet kokį komunikavimą, nuolat teikia klaidinančią informaciją. Neteisėti darbdavio veiksmai sukelia turtinę ir neturtinę žalą, atsakovė nurodo, jog iš jos atimta galimybė naudotis užimtumo tarnybos paslaugomis, gauti bedarbio išmokas, ligos išmokas, gauti turimo kredito draudimo kompensacijas. Ilgas laikotarpis be darbo mažina kompetencijas, darbo patirtį, taip pat atima galimybę dirbti kitą darbą, kadangi prastovos laikotarpiu nuolat turi būti pasiruošusi grįžti į esamą darbovietę. Neteisėti darbdavio veiksmai sukelia stiprius moralinius išgyvenimus. Prarastos pajamos verčia jaustis pažeidžiamai, sukelia labai didelius nepatogumus, kadangi reikia išlaikyti du mažamečius vaikus, mokėti kreditų įsipareigojimus ir kitus įvairius mokesčius, už kuriuos, dėl prarastų pajamų laiku neatsiskaičius, mokami delspinigiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

15.1 priteisti atsakovės J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eugvilsta“, j. a. k. 300035381, 1 887 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio – spalio mėnesius;

15.2 priteisti atsakovės J. A. naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eugvilsta“ po 222 Eur darbo užmokesčio kas mėnesį, skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki prastovos pabaigos;

15.3 priteisti atsakovės J. A. naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eugvilsta“ 1 332 Eur netesybų.

16.1 skirti darbdaviui uždarajai akcinei bendrovei „Eugvilsta“ 50 eurų baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Baudą priteisti darbuotojos J. A. naudai;

16.2 įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „Eugvilsta“ pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie atsakovės J. A. draudimines pajamas už 2019 m. balandžio mėnesį 555 Eur, už sekančius vėlesnius prastovos mėnesius – po 222 Eur;

16.3 sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 555 Eur priteisimo iš UAB „Eugvilsta“ J. A. naudai nukreipti skubiai vykdyti;

16.4 įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. DGKS-4337 darbo byloje Nr.APS-131-11696 laikyti netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

17. Teismas nustatė, kad atsakovei, siekiant grįžti iš vaiko priežiūros atostogų bei pateikus prašymą, darbdaviui nesuteikiant darbo vietos, 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1902P „Dėl prastovos skelbimo“ atsakovei nuo 2019 m. balandžio 1 d. paskelbta prastova, taigi nagrinėjant ginčą teismas vadovavosi DK 47 straipsniu, reglamentuojančiu prastovą.

18. Teismas konstatavo, kad darbdavys negalėjo suteikti atsakovei darbo dėl objektyvių priežasčių, o faktiškai kitas darbas atsakovei net nebuvo siūlytas. Teismas nurodė, kad atsakovei už 2019 m. balandžio mėnesį turėjo būti mokama MMA, sudaranti 555 Eur, o 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova – po 222 Eur darbo užmokesčio. Nesant įrodymų, kad ieškovė mokėjo atsakovei už prastovos laikotarpį, taip pat neturint duomenų, kad šios sumos būtų deklaruotos, teismas nustatė pagrindą priteisti iš ieškovės atsakovės naudai darbo užmokestį už prastovos laikotarpį nuo 2019 m. balandžio mėnesio pagal teismo nurodytas sumas, t. y. už balandį 555 Eur, už vėlesnius mėnesius po 222 Eur (keturiasdešimt procentų nuo MMA) per mėnesį mokamo darbo užmokesčio.

19. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad šiuo atveju priteistini ne delspinigiai, o 222 Eur netesybos, dauginant iš 6 mėnesių, kas sudarytų 1 332 Eur, kas laikyta ir kompensacine išmoka atsakovei, nesant pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kadangi priešieškinis nebuvo pareikštas.

20. Apeliantė atsakovė J. A. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir:

20.1 priteisti atsakovei iš ieškovės UAB „Eugvilsta“ 3 885 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio - spalio mėnesius;

20.2 priteisti atsakovei iš ieškovės UAB „Eugvilsta“ po 555 Eur darbo užmokesčio kas mėnesį, skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki prastovos pabaigos;

20.3 priteisti atsakovei iš ieškovės UAB „Eugvilsta“ 3 330 Eur netesybų;

20.4 įpareigoti ieškovę UAB „Eugvilsta“ pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie atsakovės J. A. draudimines pajamas už 2019 m. balandžio mėnesį 555 Eur, už sekančius vėlesnius prastovos mėnesius - po 555 Eur.

20.5 kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą;

20.6 priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

21. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta už vėlesnius po pirmo prastovos mėnesius priteisti po 222 Eur, taip pat tomis dalimis, kuriomis 222 Eur suma per mėnesį buvo nustatytos netesybos bei ieškovė įpareigota pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie atsakovės draudimines pajamas už vėlesnius mėnesius po pirmo mėnesio po 222 Eur.

22. Apeliantė nesutikimą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei už 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, turi būti mokama po 222 Eur darbo užmokesčio (t. y. keturiasdešimt procentų nuo minimaliosios mėnesinės algos 555 Eur). DK 47 straipsnio 5 dalis numato, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Taigi šia straipsnio dalimi įtvirtinama nuostata, jog už prastovos mėnesį (nėra konkrečiai nurodyta, kad būtent tik pirmą prastovos mėnesį, todėl šios nuostatos taikymas turėtų apimti ir kitus prastovos mėnesius) darbo užmokestis negali būti mažesnis, negu LR Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, t. y. sistemiškai aiškinant šią minėto DK straipsnio dalį su DK 47 straipsnio 4 dalimi - minimalioji mėnesinė alga mokama tuomet, jei ji yra didesnė už keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas už paskesnius prastovos mėnesius po pirmojo turėjo priteisti ne po 222 Eur, bet po 555 Eur.

23. Apeliantė taip pat mano, kad teismas nepagrįstai priteisė netesybas (po 222 Eur už šešis mėnesius), taikydamas DK 147 straipsnio 2 dalį. Kadangi apeliantės santykiai su darbdaviu nepasibaigę, turėjo būti taikoma DK 147 straipsnio 1 dalis. Tačiau, apeliantės manymu, jei jau teismas pritaikė DK 147 straipsnio 2 dalį, tai turėjo priteisti ne po 222 Eur, bet po 555 Eur už šešis mėnesius, priešingu atveju būtų suteiktas neproporcingas palankumas darbdaviui prieš apeliantę. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti ne 1 332 Eur (222 Eur x 6 mėn.), bet 3 330 Eur (555 Eur x 6 mėn.) netesybų.

24. Ieškovė UAB „Eugvilsta“ atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

25. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl apeliantei priteistinų sumų už prastovą bei netesybų dydžio.

27. Nustatyta, kad atsakovė dirba UAB „Eugvilsta“ projektų vadovo asistentės pareigose. Atsakovė nuo 2017 m. birželio 16 d. buvo vaiko iki trejų metų priežiūros atostogose.

28. 2019 m. vasario 26 d. atsakovė pateikė darbdaviui prašymą dėl grįžimo į darbą po motinystės atostogų nuo 2019 m. balandžio 1 d. (b. l. 51).

29. Ieškovė 2019 m. kovo 19 d. pranešimu atsakovei pasiūlė nuo 2019 m. balandžio 1 d. užimti vadovo pareigas (b. l. 52).

30. 2019 m. kovo 28 d. pranešimu atsakovė atsisakė siūlomų pareigų, pageidaudama ir toliau užimti vadovo asistentės pareigas (b. l. 3).

31. Iš atsakovės 2019 m. balandžio 2 d. prašymo ieškovės direktorei V. V. matyti, kad ieškovė nesudarė atsakovei objektyvių galimybių grįžti į darbą po atostogų nuo 2019 m. balandžio 1 d. nes ji negalėjo patekti į darbo vietą ir niekas iš darbovietės atstovų su ja nekontaktavo (b. l. 54). Šiame prašyme atsakovė nurodė, jog tokiu atveju, jei nėra galimybės suteikti darbo vietą, prašoma skelbti prastovą.

32. Iš ieškovės 2019 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 1902P „Dėl prastovos skelbimo“ matyti, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. atsakovei paskelbta prastova, remiantis DK 47 straipsnio 4 dalimi (b. l. 49).

33. Atsakovė 2019 m. balandžio 8 d. kreipėsi su prašymu į darbo ginčų komisiją, kad darbdavys būtų įpareigotas ją priimti į darbą arba skelbti prastovą (b. l. 55).

34. Iš SODROS žinutės atsakovei nustatyta, kad ieškovė atsakovei nemokėjo jokio darbo užmokesčio ir nedraudė socialiniu draudimu laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki 2019 m. birželio 30 d., o vėliau ir nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 48, 57).

35. 2019 m. liepos 16 d. darbo ginčų komisijos sprendime pagal atsakovės 2019 m. birželio 17 d. prašymą, nuspręsta J. A. prašymą tenkinti. Komisija sprendime nurodė, kad už deklaruotą prastovos laiką ieškovės naudai išieškotinas Vyriausybės nustatytas minimalus atlygis – po 555 Eur už 2019 m. balandį, gegužę, birželį ir 318,66 Eur iki liepos 16 d. Iš viso Komisija nusprendė išieškoti atsakovės naudai iš UAB „Eugvilsta“ 1 983,66 Eur darbo užmokestį už prastovą; įpareigoti UAB „Eugvilsta“ Valstybinio socialinio draudimo fonde deklaruoti atsakovės draudimines pajamas už 2019 m. balandį, gegužę, birželį po 555 Eur ir 318,66 Eur iki liepos 16 d. (b. l. 9–10).

36. Apeliaciniame skunde apeliantė neginčiją faktinių aplinkybių, keliami tik teisės taikymo klausimai – apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei pritaikė DK 47 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už prastovą.

37. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad už 2019 m. balandžio mėnesį atsakovei turėjo būti sumokėta MMA, sudaranti 555 Eur, o 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova – po 222 Eur darbo užmokesčio (keturiasdešimt procentų nuo MMA). Apeliantė aiškina, kad DK 47 straipsnio 5 dalyje nėra nurodyta, jog tik pirmą prastovos mėnesį turi būti mokama MMA, tačiau ir kitais prastovos mėnesiais. Minimalioji mėnesinė alga mokama tuomet, jei ji yra didesnė už keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.

38. Su tokia apeliacinio skundo argumentacija negalima sutikti. DK 47 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio. DK 47 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas šias nuostatas aiškino silpnesniosios šalies – darbuotojos – naudai, kadangi iš sisteminio DK 47 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo darytina išvada, kad darbuotojui pilnas vidutinis darbo užmokestis arba šiuo atveju – MMA - priklauso tik iki 3 darbo dienų, o pirmosios instancijos teismas priteisė visą MMA 555 Eur už mėnesį, kurį buvo paskelbta prastova. Tuo tarpu DK 47 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio. Apeliantė detaliau nepagrindė savo teiginio, jog minimalioji mėnesinė alga mokama tuomet, jei ji yra didesnė už keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio, tokios argumentacijos nepaaiškino, todėl toks argumentas nelaikytinas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti kitokios išvados, negu kad padarė pirmosios instancijos teismas, tik už pirmąjį mėnesį priteisęs MMA 555 Eur, o už likusius – po 222 Eur (keturiasdešimt procentų MMA).

39. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne DK 147 straipsnio 2 dalį, tačiau 1 dalį, kadangi darbo sutartis nėra pasibaigus, o kadangi priteisė netesybas, turėjo nustatyti fiksuotą dydį ne 222 Eur, o 555 Eur.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodė apeliantė, būtent ir vadovavosi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsižvelgė bei įvertino atsakovės patirtus nepatogumus, išgyvenimus, atsižvelgė į tai, kad atsakovė nereiškė priešieškinio bei padarė išvadą, kad šiuo atveju darbuotojo, kaip silpnesnės santykio šalies, interesus labiau atitiktų jam priteisiamos netesybos (DK 147 straipsnio 2 dalis), o ne delspinigiai (DK 147 straipsnio 1 dalis), kurių dydis, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, yra 0,07 proc., taigi būtų mažesnis, nei kad nustatė pirmosios instancijos teismas fiksuota suma. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fiksuotą netesybų sumą – 222 Eur per mėnesį (taigi, 222 Eur x 6 mėn.= 1 332 Eur), priėmė darbuotojui palankų sprendimą. Tuo tarpu prašomos nustatyti 555 Eur netesybos, atsižvelgiant į tai, jog tokia suma už prastovą priteistina apeliantei tik už pirmąjį prastovos mėnesį, už likusius priteisiama net gi mažesnė (222 Eur), kaip tik neatitiktų proporcingumo principo, todėl toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

41. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkinus apeliacinio skundo, nėra pagrindo svarstyti ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliantės J. A. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.