Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. A. ir S. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų,

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. rugpjūčio 30 d. iki 2023 m. lapkričio 15 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš J. A. nuspręsta konfiskuoti 400 Eur (keturi šimtai eurų), saugomų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje.

S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 puntu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 16 d. nuosprendžiu paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir S. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2022 m. rugpjūčio 29 d. iki 2022 m. rugpjūčio 30 d., suėmimo ž nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2023 m. rugpjūčio 19 d. laikas ir pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 16 d. nuosprendį iš dalies atlikta bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

7. Nuteistųjų J. A. ir S. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl J. A. padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

9. Nuteistasis J. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu jis davė nuoseklius parodymus, kurie paneigia nustatytas bylos aplinkybes, jog jis neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir dalį – didelį kiekį – šių medžiagų pardavė kitam nuteistajam.

18. Tokias aplinkybes, priešingai nei nurodoma nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde, patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo bei slapto sekimo metu gauti duomenys. Daiktų (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos) apžiūros protokole užfiksuoti J. A. pokalbiai su T. R. (t. 1, b. l. 50–56). Nagrinėjamam atvejui aktualūs pokalbiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Iš šių pokalbio turinio matosi, kad įvykio dieną T. R. J. A. nurodė, kad pas pastarąjį atvažiuos asmuo, kuris jau kartą pas jį yra buvęs, t. y. S. G.. Pokalbio metu T. R. užmaskuotai nurodo narkotinių medžiagų kiekį (11), kurį J. A. parduos S. G.. Vėliau T. R. patikslina, kad S. G. pas J. A. bus apie 17–18 val. Dar vėliau T. R. skambina J. A. ir teiraujasi, ar S. G. pas jį buvo, J. A. patvirtina, kad pas jį pastarasis buvo. Tarnybinis pranešimas (t. 3, b. l. 17–18) patvirtina, kad įvykio dieną J. A. bendravo ne tik su T. R., bet ir su S. G.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiame tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys patvirtina ne tik įvykio dieną intensyvų J. A. ir S. G. bendravimą, bet ir paneigia S. G. tik teisme iškeltą versiją, kad J. A. nepažinojo, jį pirmą kartą pamatė teisme, tuo pačiu patvirtina dar ir aplinkybę, kad S. G. narkotines medžiagas pirko ne iš kokio nors kito asmens, o būtent iš J. A.. Iš slapto sekimo protokolo (t. 1, b. l. 73–76) matosi, kad įvykio dieną pas J. A. turėjo atvykti asmuo, kuris turėjo pirkti didesnį narkotinių medžiagų kiekį. J. A. skambino asmuo, kurio atsiųstas asmuo turėjo paimti šį didesnį kiekį. Slapto sekimo metu užfiksuota, kad tas asmuo laukė prie J. A. namų ir kalbėjo telefonu, o netrukus įėjo į buto laiptinę, kurioje gyveno J. A., tačiau greitai iš jos išėjo. Po kelių minučių grįžo J. A., kuris paskambinęs S. G. pranešė, jog jau yra namuose. Netrukus į buto laiptinę, kurioje gyvena J. A., įėjo S. G. ir po kelių minučių išėjo. S. G. kelnių kišenėje buvo įsidėjęs plastikinį maišelį bei įsėdęs į automobilį išvažiavo. Telefoninių pokalbių turinys ir slapto sekimo protokole nurodytos aplinkybės atitinka nuteistųjų T. R. ir S. G. parodymus, kad telefonu T. R. su J. A. susitarė, jog į pastarojo namus atvykusiam S. G. parduos ir vėliau pardavė narkotines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek T. R., tiek ir liudytojas G. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad J. A. žinojo kaip asmenį, iš kurio galima įsigyti narkotinių medžiagų – karfentanilio, jo telefono numerį žinojo beveik visi nuteistieji, kurie pataisos namuose atlikdami bausmę šią medžiagą vartojo. Be to, slapto sekimo protokole užfiksuota, jog iki nagrinėjamo įvykio į J. A. butą buvo atvykę ir kiti asmenys, vartojantys narkotines medžiagas, kurie neradę nuteistojo namuose, jam skambino po kelis kartus ir laukė jo sugrįžtančio. Teisėjų kolegijos nuomone, šie papildomi duomenys taip pat reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, jog būtent J. A. pardavė narkotines medžiagas S. G., dėl kurių pardavimo ir kiekio susitarė su T. R..

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. A. nurodo, kad telefono numeris, kuris užfiksuotas klausantis nuteistųjų pokalbius, priklausė jo motinai, tačiau tuo telefonu naudojosi ir jis, ir A. A.. Apie tai jis parodė ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, iškeldamas tokią versiją nuteistasis J. A. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jau aptarti bylos įrodymai patvirtina, kad dėl narkotinių medžiagų pardavimo telefonu su nuteistaisiais T. R. ir S. G. bendravo ne kiti asmenys, o pats J. A.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš pokalbių turinio matosi, kad pokalbių metu bendrauja vyras, į kurį skambinantys asmenys kreipiasi J., be to, kaip minėta, šis asmuo būtent J. A.. Pažymėtina, kad nuteistojo J. A. motina tuo metu, kai nagrinėjamu atveju vyko pokalbiai dėl narkotinių medžiagų įgijimo, jau buvo mirusi (ji mirė 2022 m. liepos 31 d.) (t. 3, b. l. 31). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės paneigia J. A. iškeltą versiją, kad ne jis, o kiti asmenys (jo motina ar A. A.) telefoninių pokalbių metu tarėsi dėl narkotinių medžiagų.

20. Bylos įrodymais nustatyta, kad J. A., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai seife ir cigarečių filtre laikė labai didelį narkotinių medžiagų – karfentanilio kiekį. Su šiomis nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis J. A. taip pat nesutinka ir apeliaciniame skunde, kaip ir duodamas parodymus, nurodo, kad seifas su narkotinėmis medžiagomis priklausė ne jam, o jo motinai ar A. A.. Priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, šias versijas, įvertinęs kaip nuteistojo gynybos versijas, pirmosios instancijos teismas jau atmetė. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, įvertinęs duomenis, jog J. A. motina, kai J. A. bute buvo atlikta krata ir surastas seifas su narkotinėmis medžiagomis, jau buvo mirusi, nuo jos mirties buvo praėjęs vienas mėnuo, ir aplinkybę, kad ji paskutiniu metu ilgą laiką būdavo gydymosi įstaigose (t. 3, b. l. 31, 55, 57–58, 59–60, 61–63), padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog aptarti duomenys paneigia J. A. versiją, kad seife rastos narkotinės medžiagos priklausė jo motinai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir J. A. versiją, kad šios narkotinės medžiagos priklausė A. A., kuris taip pat jau miręs. Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, iš kurių matosi, jog A. A. neteisėtai po buto balkonu krūmuose laikė maišą su narkotine medžiaga – karfentaniliu ir heroino pėdsakais, tačiau, atsižvelgus į tai, kad A. A. miręs, baudžiamasis procesas jo atžvilgiu nebuvo pradėtas (t. 5, b. l. 175–177). Teismas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su A. A. narkotinių medžiagų laikymo vieta (krūmuose), jų rūšį (laikė ne tik karfentanilį, bet rasti ir heroino pėdsakai), įvertinęs, jog liudytojas A. A., kuris nagrinėjamų įvykių metu gyveno pas J. A., kaip nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nurodė tik apie epizodinį A. A. lankymąsi J. A. bute, padarė išvadą, kad A. A. negalėjo disponuoti nuteistojo bute rastu seifu ir jame buvusia narkotine medžiaga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Be to, J. A. versiją, kad tiek seifas, tiek jame rastos narkotinės medžiagos jam nepriklausė, paneigia ir aplinkybė, jog nuo šio seifo raktas buvo būtent pas J. A.. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jeigu šiuo seifu su jame buvusiomis narkotinėmis medžiagomis nuteistasis nebūtų disponavęs, tai jis nebūtų turėjęs ir rakto nuo šio seifo. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad atlikdami kratą jo namuose patys pareigūnai rado paslėptą seifą ir jį padėjo ant stalo, tačiau kratos protokole (t. 1, b. l. 158–160, 161–162) nurodytos aplinkybės šiuos jo teiginius paneigia ir patvirtina, jog seifas buvo rastas ant stalo po gėlės vazonu ir šis seifas buvo atrakintas raktu, paimtu iš J. A.. Iš šio kratos protokolo matosi, kad J. A., pasirašydamas šiame protokole, pats patvirtino protokole nurodytas aplinkybes kaip teisingas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodomos versijos ir aplinkybės, susijusias su jo bute rastu seifu, paneigtos. Tuo tarpu, įvertinus, kad seife rastų narkotinių medžiagų rūšis (karfentanilis) ir jų forma (gumulėliai) sutampa su S. G. J. A. parduotų narkotinių medžiagų tiek rūšimi, tiek jų forma, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad seife rastas narkotines medžiagas neteisėtai laikė būtent J. A.. Taip pat teisinga ir pagrįsta teismo išvada, kad šias narkotines medžiagas, kurios buvo rastos seife, J. A. neteisėtai laikė ne asmeniniam vartojimui, o turint tikslą jas platinti. Aptartos aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad S. G. atvykus įsigyti narkotines medžiagas pas J. A., šis iš seifo paėmė dalį jame laikytų karfentanilio gumulėlių ir pardavė S. G..

21. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad J. A. narkotines medžiagas – karfentanilį neteisėtai laikė ir dviejuose cigarečių filtruose. Teisėjų kolegijos nuomone, galima sutikti su nuteistojo J. A. apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra duomenų, jog kas nors būtų pirkęs cigarečių filtrus su narkotinėmis medžiagomis, tačiau byloje yra duomenys, jog pats J. A. narkotines medžiagas – karfentanilį vartojo jas leisdamasis į kūną, o ne šias medžiagas rūkydamas. Pats nuteistasis J. A. parodė, kad narkotines medžiagas jis leisdavosi į kūną. Tai patvirtina ir kratos metu rastas paruoštas su narkotinėmis medžiagomis – karfentaniliu švirkštas su adata. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad gydytojai psichiatrei J. A. taip pat nurodė, kad pastaruoju metu vartojo narkotikus, kurie buvo miltelių pagrindu, juos sumaišydavo su natrio chloridu arba paprastu vandeniu ir leisdavosi į įvairias kūno vietas. Paskutinė tokių narkotikų dozė buvo 2022 m. rugpjūčio 30 d., t. y. prieš jo sulaikymą. Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ant stalo laikyti dviejų cigarečių filtrai su narkotinėmis medžiagomis buvo skirti ne asmeniniam vartojimui, o tikslu platinti.

22. BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nagrinėjamu atveju aktualūs objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – laikymas ir pardavimas. Laikymas BK 260 straipsnio prasme – tai narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėjimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Pardavimas yra narkotinių medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą. BK 260 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat koks yra jų kiekis (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-604/2014, Nr. 2K-561-511/2015, Nr. 2K-54-489/2017).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad būtent J. A. neteisėtai laikė labai didelį kiekį (0,108232 g) narkotinių medžiagų – karfentanilio, o dalį – 0,008037 g – šių narkotinių medžiagų jis pardavė S. G.. Dėl šios narkotinės medžiagos pardavimo ir jos kiekio J. A. telefoninių pokalbių metu susitarė su T. R.. Kitą dalį – 0,100195 g – narkotinių medžiagų J. A. neteisėtai laikė seife ir dviejuose cigarečių filtruose. Specialisto išvadose Nr. IBPS-V-2311517-22, Nr. IBPS-V-2302488-22, Nr. IBPS-V-2413599-22 nurodyta, kad pas S. G. paimtuose paketuose buvę milteliai yra narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio masė yra 0,008037 g, seife rastuose milteliuose taip pat yra narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio masė yra 0,099717 g, tokia pati narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio masė yra 0,000478 g, nustatyta ir cigarečių filtruose. Taigi bendras (0,108232 g) narkotinių medžiagų – karfentanilio – kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo J. A., viršija labai didelį šių medžiagų kiekį, nurodytą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose. Visas šias medžiagas nuteistasis J. A. neteisėtai laikė turėdamas tikslą jas platinti.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios veikos požymiai; kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lemia šios veikos dalykas – narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis; nesvarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą šias medžiagas platinti, ar jo neturėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228-511/2017, Nr. 2K-189-895/2018, Nr. 2K-1-719/2020). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis J. A. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą šias narkotines medžiagas platinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju platinimo tikslo nustatymas nebuvo būtinas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (neteisėtai disponuojamų narkotinių medžiagų labai didelis kiekis, dalis narkotinių medžiagų buvo paruoštos dozėmis, bute rastos svarstyklės bei tai, kad dalis šių medžiagų buvo parduotos S. G.) pačios savaime patvirtina apie tikslą jas platinti.

25. Kaip jau buvo minėta, BK 260 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat koks yra jų kiekis. Nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės medžiagos kiekį, koncentraciją.

26. Specialisto išvadomis nustatytas bendras narkotinių medžiagų – karfentanilio – kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistasis J. A., daugiau kaip 6 kartus viršija labai didelį šių medžiagų kiekį, nurodytą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose. Aptarti įrodymai patvirtina, kad visos narkotinės medžiagos buvo J. A. žinioje, šias narkotines medžiagas jis laikė savo bute, o dalį šių medžiagų jis pardavė. Įvertinus, kad pats nuteistasis J. A. vartojo būtent tokios pačios rūšies narkotines medžiagas, kurias jis neteisėtai ir laikė, ir pardavė, į tai, jog narkotines medžiagas jis buvo suformavęs į gumuliukus, į tai, kad nuteistojo bute buvo rastos svarstyklės, teisėjų kolegijos nuomone, J. A. ne tik bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, kuriomis jis neteisėtai disponuoja, yra narkotinės, bet jis tiksliai žinojo šios narkotinės medžiagos rūšį – karfentanilį ir šių narkotinių medžiagų kiekį. Todėl nėra abejonių, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, J. A. padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. A. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Aplinkybė, jog ant nuteistojo bute rasto maišo su narkotinėmis medžiagomis nebuvo rasti J. A. biologiniai pėdsakai, nepaneigia šios išvados. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2329221-22 nurodyta, kad ant šio maišo rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, tačiau jie nėra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR (t. 2, b. l. 167–169).

Dėl turto konfiskavimo

28. BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

29. Priešingai nei nurodoma nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde, bylos įrodymais nustatyta, kad J. A. narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurios masė buvo 0,008037 g, pardavė už 400 Eur kitam nuteistajam. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. A. iš neteisėto karfentanilio disponavimo gavo 400 Eur, kurie turi būti konfiskuoti kaip lėšos, gautos iš nusikaltimo padarymo. Teismas, pripažinęs, kad šie pinigai buvo gauti iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai šią pinigų sumą konfiskavo, taikė laikiną nuosavybės teisių apribojimą J. A. piniginėms lėšoms – 400 Eur iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos išvada. Grąžinti šiuos pinigus J. A. pagrindo nėra.

Dėl J. A. paskirtų bausmių

30. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

31. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam J. A. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. J. A. padarė nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių (BK 259 straipsnio 1 dalis) ir labai sunkių (BK 260 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3 dalis, 6 dalis). Nuteistojo J. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nenustatyta, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas jau pripažino tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu nuteistojo J. A. atsakomybę už abi nusikalstamas veikas sunkinanti aplinkybė pripažinta tai, kad veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas atsižvelgė ir į nuteistojo J. A. asmenybę – anksčiau teistas 11 kartų. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad paskutinį kartą jis pripažintas kaltu už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą laisvės apribojimo bausme su intensyvia priežiūra, kuri vėlesne nutartimi pakeista įpareigojimu gydytis nuo narkomanijos ligos. Pažymėjo dar ir tai, kad J. A. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau šis nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka ir neįsiteisėjęs. Teismas įvertino ir duomenis, kad nuteistasis anksčiau ne kartą teistas, nors nuosprendžiai nebuvo vykdomi Lietuvos Respublikoje, ir užsienio valstybėse (D. K., D. B. ir V. F. R.). Teismas įvertino ir tai, kad J. A. baustas administracine tvarka už smulkią vagystę, baudos nesumokėjęs. Jis nedirba, darbo stažo neturi. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai įvertino dar ir duomenis apie J. A. sveikatos būklę, jo priklausomybę narkotinėms medžiagoms. Jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nepatikslintas psichikos elgesio sutrikimas (F19.9), psichikos ir elgesio sutrikimai dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, abstinencijos būklė (F19.3), jis, kaip nurodoma nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde, gydytas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, priklausomybės sindromo (F19.2), dalyvavo pakaitinėje terapijoje gydant metadonu iki jo sulaikymo.

32. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam J. A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK sankcijos minimumą, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nors ir griežtesnės rūšies – laisvės atėmimo, tačiau mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmę.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, už šiuos nusikaltimus pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės nei rūšimi, nei dydžiu negali būti vertinamos aiškiai per griežtomis ir jas švelninti pagrindo nėra. Nuteistajam J. A. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Taip pat nuteistajam paskirtos bausmės, atsižvelgus į padarytų nusikaltimų pobūdį, sunkumą, padarymo aplinkybes, tinkamai subendrintos bausmių apėmimo būdu (griežtesne bausme apimant švelnesnę).

34. Nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde neprašoma švelninti jam paskirtą bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, tuo tarpu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalies, nuteistasis prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis buvo priklausomas narkotinėms medžiagoms, baigė gydymą dėl šių medžiagų priklausomybės, be to, jam buvo atlikta operacija, gydymas tęsiamas, laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigoje jis charakterizuojamas teigiamai.

35. Pagal baudžiamuosius įstatymus bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 dalyje ar 2 dalyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad švelninti J. A. bausmes ne tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 62 straipsnio 1, 2 dalis arba BK 54 straipsnio 3 dalį, pagrindo nėra.

37. Spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, nors J. A. prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, tačiau nėra nustatyta kitų BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų, t. y. nuteistasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikalstamas veikas. Todėl nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

38. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena pagal BK 259 straipsnio 1 dalį J. A. atsakomybę švelninanti aplinkybė. Taigi šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

39. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos situacijoms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina, kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis. Pažymėtina, kad Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K-265-1073/2018, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui reikšmingų duomenų visumą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas nuteistajam J. A. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas už šią nusikalstamą veiką J. A. bausmę, jau įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas jau pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei šią aplinkybę įvertino skirdamas nuteistajam bausmę. Atkreiptinas dėmesį į tai, jog teismas nustatė ne tik nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet ir jo atsakomybę sunkinančia aplinkybę, jog veiką padarė recidyvistas. Teismas jau įvertino ir duomenis apie J. A. priklausomybę narkotinėms medžiagoms, tai, jog jis buvo gydomas nuo šios priklausomybės. Pažymėtina, kad tuo metu, kai jis dalyvavo pakaitinėje terapijoje gydant metadonu, J. A. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Galima sutikti su J. A. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, jog jis bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas teigiamai (t. 5, b. l. 95, 6 t., b. l. 69, 157, t. 9, 121), taip pat ir dalyvauja pozityvaus užimtumo priemonėse, konkursuose, užsiėmimuose (t. 9, b. l. 123, 124, 125, 126, 127). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad suimtojo J. A. charakteristikose nurodyta, jog jis sportuoja, nors skunde nurodoma apie gilumines žaizdas nuteistojo kojose, dėl kurių jis gydosi, apie sunkiai valdomas kojas po operacijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti ir į kitus bylos duomenis, kurie J. A. charakterizuoja itin neigiamai. Kaip minėta, J. A. anksčiau teistas net 11 kartų, jis jau teistas ir už analogiško nusikaltimo padarymą, ne kartą teistas ir už panašaus pobūdžio veikų (BK 259 straipsnio 2 dalis) padarymą. Pažymėtina, kad J. A. ankstesniais nuosprendžiai buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir laisvės atėmimo bausmės savo tikslų nepasiekė, J. A. savo elgesio, gyvenimo būdo nepakeitė. Kaip jau buvo minėta, J. A. teistas ir keliose užsienio valstybėse. Jis baustas ir administracine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja J. A. asmenybę, atskleidžia jo polinkį nusikalsti bei nepakankamą norą taisytis. Bylos duomenys patvirtina, kad J. A. nuo 2023 m. gruodžio 21 d. bausmės atlikimo vietoje dirba, o iki tol nėra jokių duomenų apie jo darbinę veiklą, apie jo turėtą darbą ir gautas pajamas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis narkotines medžiagas laikė savo reikmėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog J. A. ir buvo pripažintas kaltu už tai, jog jis, neturėdamas tikslą platinti, o savo reikmėms, neteisėtai savo namuose laikė narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurios masė buvo 0,000497 g, jas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai ir ši jo nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Apie tai, kad jis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų – karfentanilio kiekiu, ir ši jo veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jau šioje nutartyje buvo pasisakyta.

41. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartos aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos pavojingumu ir nuteistojo asmenybės pavojingumu, negali būti vertinamos išimtinėmis. Nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes taip pat nėra pagrindo pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių nuteistajam būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės visas aplinkybes jau įvertino skirdamas J. A. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį bausmę vadovaudamasis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą J. A. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Ši bausmė yra teisinga, atitinka nuteistojo J. A. padaryto nusikaltimo ir jo paties asmenybės pavojingumą.

Dėl S. G. paskirtos bausmės

42. Nuteistasis S. G. apeliaciniame skunde neginčija teismo išvadų dėl jo kaltės, įrodymų vertinimo, teismo nustatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jos kvalifikavimo, nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme. Skunde S. G. prašo jam pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę.

43. Kaip jau buvo nurodyta, pagal baudžiamuosius įstatymus ir galiojančią teisminę praktiką bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautą teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę.

44. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam S. G. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas įvertino, kad S. G. anksčiau teistas 16 kartų, baustas ir administracine nuobauda, duomenų apie baudos sumokėjimą nėra. Teismas pažymėjo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. G. atlikinėjo bausmę, paskirtą ankstesniu nuosprendžiu, kai jam buvo suteikta teisė išvykti iš pataisos įstaigos teritorijos. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pats nuteistasis S. G. parodė, jog į pataisos namų teritoriją jis ir anksčiau, iki nusikalstamos veikos padarymo, buvo įnešęs narkotinių medžiagų. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad jau po nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo nuteistasis dar kartą nusikalto, jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, kad šiuo metu nuteistojo atžvilgiu nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla. Teismas įvertino S. G. charakteristiką, pateiktą X pataisos namų. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis siekia pakeisti gyvenimo būdą, dalyvauja resocializacijos programose, pareiškė norą dirbti. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo S. G. norą keistis vertina teigiamai, tačiau iš nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, charakteristikos matosi, kad jis charakterizuojamas neigiamai. Atlikdamas bausmę jis 2 kartus pažeidė vidaus tvarkos taisyklėmis nustatytus reikalavimus, drausmine tvarka baustas 5 kartus, neskatintas.

45. Teismas įvertino ir tai, kad S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi.

46. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015 ir kt.). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus parodymus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę.

47. Iš baudžiamosios bylos duomenų matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu S. G. kaltu padaręs nusikalstamą veiką prisipažino, tačiau, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 13 punkte, ikiteisminio tyrimo metu S. G., parodęs, jog T. R. prašymu ir jo nurodytu adresu už jo duotus pinigus pirko narkotines medžiagas iš romų tautybės asmens, šį narkotinių medžiagų pardavėją atpažinęs kaip J. A., teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau aiškino, jog narkotines medžiagas pardavė romų tautybės asmuo, bet ne J. A.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. G. buvo sulaikytas policijos pareigūnų tuo metu, kai vyko iš J. A., kuris jam pardavė narkotines medžiagas. S. G. šias medžiagas turėjo kartu su savimi, o sulaikymo metu iš jo šios narkotinės medžiagos buvo paimtos. Taigi nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau duodamas parodymus apie veikos aplinkybes, keisdamas parodymus, jog ne J. A. pardavė narkotikus, nebuvo nuoširdus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tokius jo parodymus vertinti kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo. Juolab, kad ir pats S. G. to neprašo apeliaciniame skunde.

48. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo S. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

49. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau aptartas aplinkybes, nuteistajam S. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, lygią BK straipsnio sankcijos minimumui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo S. G. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskirti švelnesnę, negu BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmę.

50. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog byloje nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti apie švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nenustatė jokių S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatė ir jokių BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių, todėl skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra nei BK 62 straipsnio 1 dalyje, nei 2 dalyje numatyto pagrindo.

51. Taip pat nėra nustatyta ir jokių išimtinių nei padarytos nusikalstamos veikos, nei nuteistojo S. G. asmenybę apibūdinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde S. G. nurodomos aplinkybės, jog narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, nesukėlė pernelyg didelių pasekmių, nesumažina nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Tai, jog narkotinės medžiagos, kuriomis neteisėtai disponavo S. G., nepateko į rinką, nesukėlė žalos Baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, nebuvo nuteistojo valia. Kaip minėta, nuteistasis buvo sulaikytas policijos pareigūnų tuo metu, kai nupirkęs narkotines medžiagas iš J. A. iš jo išvyko, pats narkotinių medžiagų pareigūnams nuteistasis nepateikė, jos buvo surastos atliekant S. G. dalinę apžiūrą. Taigi šios draudžiamos medžiagos buvo surastos ir paimtos dėl teisėsaugos pareigūnų pastangų. Nuteistojo nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumo nesumažina ir kitos S. G. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog jis pats narkotinių medžiagų nevartojo, jomis neprekiavo, o nusikalstamą veiką padarė tik norėdamas padėti draugui T. R., kuris jį įkalbėjo narkotines medžiagas nupirkti, jas parvežti į įkalinimo vietą bei perduoti šiam nuteistajam. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent už tokius neteisėtus atliktus veiksmus S. G. ir pripažintas kaltu bei nuteistas. Jis nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo (įgijo ir gabeno) labai dideliu narkotinių medžiagų – karfentanilio –kiekiu. Jis nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, kad šią nusikalstamą veiką padarė turėdamas tikslą narkotines medžiagas platinti. Pažymėtina, kad S. G. ne pirmą kartą T. R. prašymu atliko tokius neteisėtus veiksmus. Pats nuteistasis parodė, kad prieš kelias dienas taip pat T. R. prašymu jis nupirko narkotines medžiagas ir jas įnešė į įkalinimo vietą. Nuteistojo S. G. neteisėti veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tai, jog pats S. G. narkotinių medžiagų nevartoja ar jomis neprekiauja, o nusikalstamą veiką padarė tik įkalbėtas kito nuteistojo, negali būti vertinamos kaip išimtinės aplinkybės. Jokių kitų aplinkybių, kurios kažkaip išimtinai apibūdintų nuteistojo asmenybę arba jo padarytą nusikalstamą veiką, taip pat nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog kitam nuteistajam T. R. paskirta švelnesnė, t. y. mažesnio dydžio, bausmė, nėra pagrindas švelninti S. G. paskirtą bausmę, nes bausmės skiriamos individualiai kiekvienam kaltininkui. LAT teisminėje praktikoje nurodoma, kad bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-489/2021, Nr. 2K-24-654/2023).

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo S. G. padarytą nusikaltimą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta mažesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga.

53. Kaip minėta, nuteistasis S. G. padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Jo neteisėti veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Į pataisos namų teritoriją jis ir anksčiau, iki nusikalstamos veikos padarymo, buvo įnešęs narkotinių medžiagų. Jis anksčiau teistas net keliolika kartų, nusikalstamą veiką padarė tuo metu, kai atlikinėjo bausmę ir turėjo teisę išvykti iš pataisos įstaigos teritorijos. Po nusikalstamos veikos padarymo S. G. ir vėl nusikalto. Jis neigiamai charakterizuojamas įkalinimo įstaigoje. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti apie neigiamą S. G. požiūrį į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir polinkį nusikalsti. Todėl nuteistajam S. G. bausmė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu parinkta ir paskirta tinkamai, atsižvelgus į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmei keliamus tikslus. Bausmė yra proporcinga nuteistojo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nėra aiškiai per griežta, jos keisti nėra pagrindo.

54. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl BK 54 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo, nukrypo nuo teismų praktikos panašiose bylose ir nurodo konkrečią Kauno apygardos teismo bylą Nr. 1-47-290/2021. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, be kita ko, yra nurodęs, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, taip pat skiriasi ir nuteistųjų asmenybių pavojingumai. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje S. G. kaltu neprisipažino ir nuoširdžiai nesigailėjo, jis siekė padėti kitam nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, S. G. anksčiau teistas net keliolika kartų, nedirba, o nurodomoje byloje nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi, anksčiau neteisti, vienas iš jų nebaustas ir administracinėmis nuobaudomis, dirba, be to, nurodomoje byloje ir kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomoje byloje priimtas sprendimas negali būti laikomas ir taikomas kaip precedentas šioje nagrinėjamoje byloje.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

55. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš teismo posėdį pateikė teismui pažymą, o vėliau ir patikslintas pažymas (t. 9, b. l. 70, 95, 117). Vėliausioje pateiktoje pažymoje nurodoma, kad iš S. G. valstybės naudai priteistina 322,92 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šio prašymo teisėjų kolegija netenkina. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų S. G. ir J. A. apeliacinius skundus. Nors nuteistojo S. G. apeliacinis skundas atmetamas, tačiau atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, taip pat į tai, kad nuteistasis atlieka laisvės atėmimo bausmę, paskirtą ankstesniu nuosprendžiu, o skundžiamu nuosprendžiu jam taip pat paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistojo S. G. turėtos išlaidos, susidariusios už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Sprendžiant šį klausimą teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo taip pat nebuvo priteistos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų J. A. ir S. G. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo S. G. į valstybės biudžetą netenkinti.