Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Gintaro Godos ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. V. ir N. V. (L.) kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nuosprendžiu nuteistos:

I. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

N. V. (L.) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista solidariai: iš K. B., I. V., N. V. (L.), L. V. ir S. G. 76 675,87 Lt, iš K. B., I. V., N. V. (L.) ir S. G. 95 694,76 Lt.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti K. B., L. V. ir S. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi nuteistųjų S. G., N. V. (L.), I. V. ir L. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B., S. G., L. V., I. V. ir N. V. (L.) nuteisti už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2002 m. birželio 11 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestuose, Vilniaus ir Kaišiadorių rajonuose, būdami asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vadovautos organizuotos grupės nariais, kurioje K. B., S. G., L. V., I. V., N. V. (L.) bei asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas bei išskirtas, susitarė kiekvienas atlikti tam tikrą užduotį ir, turint konkretų vaidmenį, daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas. Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos tokios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės.

K. B., vykdydamas prisiimtas užduotis, susijusias su K. B. IĮ dokumentų klastojimu, žinodamas, jog K. B. IĮ faktiškai jokios veiklos nevykdo, yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti ūkio subjektams, tam, kad įrašant į K. B. IĮ PVM sąskaitas faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir šias suklastotas K. B. IĮ pardavimo PVM sąskaitas faktūras įtraukus į N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ buhalterinę apskaitą kaip dokumentus, patvirtinančius N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ tariamą naftos produktų įsigijimą neva iš K. B. IĮ, t. y. legalizavus nusikalstamu būdu įgytus naftos produktus ir pardavus šias prekes ūkio subjektams, šie už prekes atsiskaitytų, pridedant prie prekių vertės PVM, o N. V. (L.) įmonei „Nalikoma“ įtraukus K. B. IĮ suklastotose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas į pirkimo PVM atskaitą, tačiau šių PVM sumų K. B. IĮ nedeklaravus mokesčių inspekcijoje ir nesumokėjus į Lietuvos Respublikos biudžetą, K. B. IĮ vardu būtų galima užvaldyti priklausantį į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti V. T. būdu S. G. 2002 m. kovo–birželio mėn. Telšiuose ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, įgijus 330,02 tonos mazuto, 27,7 tonos bitumo, 182 000 litrų dyzelinio kuro, 23,715 tonos žalios naftos ir 28 300 litrų skysto kuro, duomenis apie supirktų prekių kiekį, reikalingus įrašyti į K. B. IĮ pardavimo dokumentus, per L. V., I. V. pateikus asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pastarajam nurodžius K. B. pasirašyti K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų blankuose, K. B. K. ir Vilniaus r., iš anksto žinodamas, jog į K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų blankus bus įrašyti žinomai melagingi duomenys apie realiai neįvykusias ūkines operacijas tarp K. B. IĮ ir N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“, pasirašė neužpildytuose K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų blankuose, o asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, Kaišiadorių ir Vilniaus r. įrašius į šiuos dokumentus melagingus duomenis apie tai, jog K. B. IĮ pardavė N. V. (L.) įmonei „Nalikoma“ 169,87 tonos mazuto, 182 000 litrų dyzelinio kuro, 23,715 tonos žalios naftos ir 28 300 litrų skysto kuro pagal 13 PVM sąskaitų faktūrų. Šias suklastotas K. B. IĮ PVM sąskaitas faktūras bei neužpildytus K. B. pasirašytus K. B. IĮ šešis PVM sąskaitų faktūrų blankus, banko kasos pajamų orderius, kuriuos asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, gaudavo N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ vardu už tariamą naftos produktų įsigijimą iš K. B. IĮ įnešant pinigus į K. B. IĮ sąskaitas AB „Ūkio bankas“, AB bankas „Snoras“ ir AB „Parex bankas“, kurie tą pačią dieną pagal K. B. IĮ čekius buvo išmokami K. B. arba asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, per I. V. perdavus asmeniui, dėl kurio byla išskirta, pastarajai pateikus šiuos suklastotus dokumentus per L. V. N. V. (L.), kuri Klaipėdoje į neužpildytus K. B. pasirašytus K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų blankus įrašė melagingus duomenis apie tai, jog K. B. IĮ pardavė N. V. (L.) įmonei „Nalikoma“ 160,15 tonos mazuto ir 27,7 tonos bitumo pagal 6 PVM sąskaitas faktūras. Šias suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukus į N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ buhalterinę apskaitą bei remiantis suklastotomis K. B. IĮ pardavimo PVM sąskaitomis faktūromis, patvirtinančiomis N. L. įmonės „Nalikoma“ tariamą naftos ir kitų produktų įsigijimą neva iš K. B. IĮ, iš viso už 502 643,09 Lt, iš jų 76 675,87 Lt PVM, bei S. G. nurodymu N. V. (L.) išrašius N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ prekių pardavimo ūkio subjektams PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias jo įsigyti iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naftos produktai, nesumokant pirkimo PVM, buvo realizuoti ūkio subjektams, kuriems už įsigytus naftos produktus atsiskaičius su N. V. (L.) įmone „Nalikoma“, pridedant prie prekių vertės PVM, šias lėšas N. V. (L.) paėmus grynaisiais pinigais iš N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ AB „Vilniaus bankas“ ir AB bankas „Snoras“ sąskaitų, pasilikus sau pinigų sumą, kurią sudarė iš anksto sutarta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta pinigų suma, likusią pinigų dalį perdavus S. G., pastarajam dalį pinigų, kurią sudarė iš anksto sutarta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta pinigų suma, perdavus L. V., šiam S. G. nurodymu iš šių lėšų pasilikus ne mažiau nei 50 Lt už kiekvieną reisą iš Kauno į Klaipėdą, o likusius pinigus per I. V. perdavus asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam šiuos pinigus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis padalijus tarp savęs, I. V., K. B.. Tokiu būdu, veikdami organizuota grupe, nuteistieji apgaule įgijo 76 675,87 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.

K. B., S. G., I. V., N. V. (L.), laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 12 d. iki 2002 m. lapkričio 27 d., Vilniaus, Kauno, Rokiškio, Klaipėdos miestuose, Vilniaus ir Kaišiadorių rajonuose, būdami asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vadovautos organizuotos grupės nariais, kurioje K. B., S. G., I. V., N. V. (L.) ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, iš anksto susitarė kiekvienas atlikti tam tikrą užduotį ir, turint konkretų vaidmenį, daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, tęsė savo nusikalstamą veiką. Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos tokios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės.

S. G. 2002 m. birželio–lapkričio mėn. Telšiuose ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, įgijus 842,11 tonos mazuto, 37 782 litrus dyzelinio kuro, 85 380 litrų skysto kuro, 13 595 litrus modifikuoto katilinių kuro, 25 400 litrų skalūno alyvos, 27,89 tonos kelių bitumo ir 8 tonas rapsų aliejaus, duomenis apie supirktų prekių kiekį, reikalingus įrašyti į K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“ pardavimo dokumentus, pateikęs I. V., iš anksto pažadėjusiai jam bei N. V. (L.) tam kiekiui pateikti naftos bei kitų produktų pardavimo N. V. (L.) įmonei „Nalikoma“ dokumentus, I. V. perdavus duomenis apie jo supirktų naftos produktų kiekį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, K. B. K. ir Vilniaus r., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymu, iš anksto žinodamas, jog į K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų blankus bus įrašyti žinomai melagingi duomenys apie realiai neįvykusias ūkines operacijas tarp K. B. IĮ ir N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“, pasirašė neužpildytuose K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų 33 blankuose ir neužpildytuose UAB „Kestkalnė“ PVM sąskaitų faktūrų 2 blankuose, be to, asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, Kaišiadorių ir Vilniaus r. pasirašius neužpildytuose UAB „Kestkalnė“ PVM sąskaitų faktūrų 16 blankų, visus šiuos K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“ PVM sąskaitų faktūrų blankus bei banko kasos pajamų orderius, kuriuos asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, gaudavo N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ vardu už tariamą naftos produktų įsigijimą įnešant pinigus į K. B. IĮ banko sąskaitas AB „Ūkio bankas“, AB bankas „Snoras“ ir AB „Parex bankas“, pateikus per I. V. N. V. (L.), pastarajai Klaipėdoje į gautus iš I. V. tuščius įmonės vadovų pasirašytus K. B. IĮ PVM sąskaitų faktūrų blankus ir UAB „Kestkalnė“ PVM sąskaitų faktūrų blankus įrašius melagingus duomenis apie tai, jog K. B. IĮ pardavė N. V. (L.) įmonei „Nalikoma“ 585,26 tonos mazuto, 16 182 litrus dyzelinio kuro, 39 650 litrų skysto kuro, 13 595 litrus modifikuoto katilinių kuro, 27,89 tonos kelių bitumo ir 3450 litrų skalūno alyvos, UAB „Kestkalnė“ pardavė N. V. (L.) įmonei „Nalikoma“ 256,8 tonos mazuto, 21 600 litrų dyzelinio kuro, 45 730 litrų skysto kuro, 21 950 litrų skalūno alyvos ir 8 tonas rapsų aliejaus pagal 51 PVM sąskaitą faktūrą. Remiantis suklastotomis K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“ pardavimo PVM sąskaitomis faktūromis, patvirtinančiomis N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ tariamą naftos ir kitų produktų įsigijimą neva iš K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“, iš viso už 627 332,75 Lt, iš jų 95 694,76 Lt PVM, bei S. G. nurodymu N. V. (L.) išrašius N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ prekių pardavimo ūkio subjektams PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias jo įsigyti iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naftos ir kiti produktai, nesumokant pirkimo PVM, buvo realizuoti ūkio subjektams, kuriems už įsigytus naftos ir kitus produktus atsiskaičius su N. V. (L.) įmone „Nalikoma“, pridedant prie prekių vertės PVM, šias lėšas N. V. (L.) paėmus grynaisiais pinigais iš N. V. (L.) įmonės „Nalikoma“ AB „Vilniaus bankas“ ir AB bankas „Snoras“ sąskaitų ir visus šiuos pinigus perdavus S. G., pastarajam dalį pinigų, kurią sudarė iš anksto sutarta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta pinigų suma, perdavus N. V. (L.), kuri šiuos pinigus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis padalijo tarp savęs, I. V. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, arba N. V. (L.) už neva įgytus iš K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“ naftos ir kitus produktus pervedus pinigus į K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“ banko sąskaitas, šias lėšas I. V. nuėmus mikroprocesine kortele Rokiškio, Kauno ir Klaipėdos miestuose iš AB bankas „Snoras“ esančios UAB „Kestkalnė“ sąskaitos, šiuos pinigus perdavus S. G. arba pervedant į jo asmeninę sąskaitą, esančią AB bankas „Snoras“, iš kurios mikroprocesine mokėjimo kortele Klaipėdoje šiuos pinigus paėmus, asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir K. B. pagal K. B. IĮ čekius iš AB „Ūkio bankas“, AB bankas „Snoras“, AB „Parex bankas“ esančių K. B. IĮ sąskaitų nuėmus grynaisiais pinigais ir pasilikus sau pinigų sumą, kurią sudarė iš anksto sutarta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta pinigų suma, ją padalijus tarp savęs, I. V. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o likusią pinigų dalį perdavus per I. V. N. V. (L.) bei S. G., veikdami organizuota grupe, apgaule įgijo svetimą turtą – 95 694,76 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl N. V. (L.) kaltės ir baudžiamojo įstatymo taikymo yra logiškos ir motyvuotos, pagrįstos teisėtais būdais gautų ir tinkamai teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visetu. Išvadų teisingumą patvirtino Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų skundus, nepažeisdamas BPK reikalavimų.

Prokurorės nuomone, nuteistosios N. V. (L.) kasacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, t. y., kad nebuvo išsamiai ištirtos aplinkybės, susijusios su K. B. IĮ ir UAB „Kestkalnė“ veikla, ir kad dėl to apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma skunde, yra nepagrįsti. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė. Iš bylos duomenų matyti, kad N. V. (L.) pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka skundė dėl nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio prašydama ją išteisinti, ginčijo byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarytas teismo išvadas, konstatuojant jos kaltę. Kaip matyti iš apeliacinės nutarties turinio, į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo atsakyta motyvuotai ir išsamiai. Kadangi pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo ištirtos išsamiai ir nešališkai, tai apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai, anot prokurorės, nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti. Prokurorė atsiliepime teigia, kad nuteistosios N. V. (L.) ir jos gynėjo prašymas ištirti aplinkybes, susijusias su K. B. ĮI ir UAB „Kestkalnė“ veikla, ir tik tada vertinti specialistų išvadas, atmestas pagrįstai. K. B. ĮI ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas ikiteisminio tyrimo metu, byloje pateiktos specialistų išvados, kurios buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme ir nesukėlė jokių abejonių dėl savo pagrįstumo ir objektyvumo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis išvadomis bei kitais bylos duomenimis, padarė teisingą išvadą, kad K. B. ĮI ir UAB„Kestkalnė“ faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, o buvo įsteigtos tik tam, kad per jas galima būtų legalizuoti neteisėtai įgytas prekes, jas išrašius fiktyvias PVM sąskaitas faktūras bei kitus dokumentus per N. V. (L.) įmonę „Nalikoma“ perparduoti įvairiems ūkio subjektams, tuo visiškai legalizavus neteisėtai įgytus naftos produktus, o vėliau pasisavinti iš šių ūkio subjektų gautus pinigus, nesumokant valstybei jokių mokesčių, tarp jų ir priklausančio V. P. atsiliepime pažymi, kad tokiai teismo išvadai neprieštaravo pats nuteistasis K. B., nes nuosprendžio apeliacine tvarka jis neskundė.

Prokurorės nuomone, N. V. (L.) kasacinio skundo argumentai, susiję su paskirtos bausmės dydžiu, paliktini nenagrinėti, nes jie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Apeliacine tvarka nuteistoji nuosprendį skundė prašydama jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes, jos manymu, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje neįrodyta, kad ji padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių BPK pažeidimų. Prokurorė tvirtina, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik dėl N. V. (L.) inkriminuotos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teisinio įvertinimo, tuo tarpu kasaciniame skunde nuteistoji kelia naujų klausimų dėl neteisingos bausmės paskyrimo, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisingumo principo taikymo.

Atsiliepime prokurorė aptaria kasatorės I. V. skundo teiginį, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jos veiką kvalifikuodami pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį. Ši kasatorė skunde teigia, kad jai inkriminuota veika buvo padaryta 2002 m., todėl turi būti vertinama pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnį. Kasatorės įsitikinimu, mokesčių nesumokėjimą įvardiję turto pasisavinimu, teismai nepagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes ši veika jos padarymo metu baudžiamojo įstatymo uždrausta nebuvo.

Prokurorės manymu, I. V. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nes ji buvo nuteista ne už turtinės prievolės išvengimą apgaule, o dėl svetimo turto įgijimą apgaule. Atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule numatyta tiek 1961 m. BK 274 straipsnyje, tiek 2000 m. BK 182 straipsnyje. Spręsdami dėl baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios, teismai, palyginę šių normų sudėties požymius ir jų sankcijas, pagrįstai nusprendė taikyti 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį. Sukčiavimo esmė pagal BK 182 straipsnio prasmę yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. I. V. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų – PVM, kuris jai nepriklausė, įgijimą apgaule. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistieji, veikdami organizuota grupe, pasinaudodami nusikalstamiems ketinimams realizuoti įsteigtų bendrovių, kurios realiai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, buhalteriniais dokumentais, juos klastodami ir tokiu būdu imituodami normalią šių įmonių ūkinę veiklą, jas įtraukė į PVM surinkimo grandinę, sukūrė ūkinės veiklos fikciją. S. G. iš nenustatytų ūkio subjektų minėtų įmonių vardu įgijus įvairių naftos produktų, duomenis ir dokumentus perduodant N. V. (L.) ir I. V., o po to I. V. ir K. B., N. V. (L.) klastojant ūkines operacijas patvirtinančius dokumentus, siekiant legalizuoti nelegaliai įsigytus naftos produktus. Įsigyti produktai buvo legalizuoti per UAB „Nalikoma“, po to išrašius sąskaitas faktūras buvo perparduoti įvairiems ūkio subjektams, kurie, atsiskaitydami už produkciją, sumokėdavo ir pirkimo V. O. išskirto PVM nuteistieji valstybei nepervesdavo, o iš sąskaitos pasisavindavo ir įvairiomis proporcijomis tarpusavyje pasidalydavo. Akivaizdu, kad nuteistųjų tikslas buvo ne mokesčių valstybei nesumokėjimas, bet svetimo turto apgaule įgijimas. Dėl to, prokurorės nuomone, teismai pagrįstai I. V. bei kitus šioje byloje nuteistus asmenis pripažino kaltais ne dėl turtinės prievolės išvengimo, o dėl sukčiavimo įgyjant svetimą turtą. Prokurorė atsiliepime pažymi, kad, esant analogiškai PVM sukčiavimo schemai, svetimo turto įgijimo apgaule inkriminavimo pagrįstumas patvirtintas ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-147/2005, 2K-7-527/2006, 2K-102/2011.

Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertinti. Kasatorės argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies netinkamo taikymo nepagrįsti, be to, kasatorė nenurodo, kokios bylos aplinkybės neišnagrinėtos ar kokie bylos duomenys neištirti. Remdamasis kaltinamųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga, t. y. įrodymų visuma, teismas padarė teisingas išvadas dėl I. V. vaidmens nusikalstamoje veikoje. Ji kartu su kitais bendrininkais, pasiskirstę vaidmenimis, aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikloje, kurios tikslas buvo panaudojant apgaulę užvaldyti jiems svetimą valstybės turtą – V. K. nepasitenkinimą bylos procesu ir įrodymų vertinimu sukėlė ne padaryti BPK pažeidimai, bet priimtas jai nepalankus apkaltinamasis nuosprendis.

Aptardama I. V. kasacinio skundo teiginį, kad teismai nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog ji pripažino visas jai žinomas faktines aplinkybes, ir kad jos vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo menkas, prokurorė atsiliepime tvirtina, kad teismai, nepripažinę šių kasatorės nurodytų aplinkybių jos atsakomybę lengvinančiomis, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė gali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia tik tada, jei kaltininkas laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus pripažįsta esmines bylos aplinkybes ir, be to, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Prokurorė tvirtina, kad tokių aplinkybių byloje nenustatyta, kad teismai teisingai konstatavo, jog I. V. vaidmuo darant nusikaltimą nebuvo antraeilis.

Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas I. V., anot prokurorės, nėra pagrindo. Paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, teismas gali tik nustatęs BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų visumą, tačiau tokių aplinkybių visumos I. V. byloje nenustatyta, jų kasaciniame skunde nenurodė ir nuteistoji. Sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. I. V. byloje teismai nenustatė nė vienos nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nenustačius švelnesnės bausmės paskyrimui būtinos pirminės sąlygos (ne mažiau kaip dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių), kitų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose esančių aplinkybių konstatavimas, prokurorės nuomone, nebetenka prasmės, nes šio įstatymo taikymas negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų N. V. (L.) ir I. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuteistoji I. V. kasaciniame skunde tvirtina, kad aptariama BK norma šioje byloje pritaikyta netinkamai, nes veika, už kurios padarymą ji nuteista kartu su kitais kaltinamaisiais, jos padarymo metu dar nebuvo kriminalizuota. Kasatorė skunde pažymi, kad veikos padarymo metu (2002 m. kovo–lapkričio mėnesiais) galiojo 1961 m. BK, kurio 274 straipsnyje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tik už svetimo turto ar teisės į turtą įgijimą apgaule; atsakomybė už prievolės panaikinimą ar išvengimą apgaule toje normoje nebuvo numatyta. Kasatorė tvirtina, kad šioje byloje ji ir kiti kaltinamieji nuteisti būtent už prievolės sumokėti PVM į biudžetą panaikinimą apgaule. Argumentuodama šiuos teiginius kasatorė daro nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartį Nr. 2K-350/2005 ir tvirtina, kad skundžiamais sprendimais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė I. V. savo skunde Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aptariamu klausimu apibūdino neišsamiai. Ji neatsižvelgė į tai, kad 2006 m. gruodžio 5 d. išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija kasacinėje byloje Nr. 2K-7-527/2006 analizavo ir teisiškai vertino analogišką situaciją. Toje byloje buvo nustatyta, kad kaltinamieji 2001 m. birželio–2002 m. balandžio mėn. laikotarpiu be dokumentų įgydavo žuvį ir jos produktus; suklastodavo PVM sąskaitas faktūras (jas išrašydavo dviejų UAB vardu), jose įgytų produktų kainą nurodant kartu su PVM; jas panaudodami nelegaliai įgytus produktus parduodavo kitam ūkio subjektui, kuris, be prekių vertės, sumokėdavo ir PVM sąskaitose faktūrose išskirtą V. T. įgytus pinigus kaltinamieji paimdavo iš sąskaitų bankuose. Toje byloje pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas – išteisinamąjį. Išteisinimas buvo grindžiamas analogiškais motyvais kaip ir byloje Nr. 2K-350/2005 (tie motyvai šioje kasacinėje nutartyje jau aptarti, išdėstant I. V. kasacinio skundo esmę, todėl nebekartojami). Išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad toje byloje netinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė apeliacinės instancijos teismas, todėl skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikino. Šį sprendimą išplėstinė teisėjų kolegija pagrindė tokais motyvais: „Apeliacinės instancijos teismo pareikšta nuomonė dėl galimos nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus finansų sistemai nepriimtina, nes V. D., M. G. ir S. A., kaip fiziniai asmenys, neturėjo ir pareigos mokėti į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, taigi jie negali būti ir nusikaltimų finansų sistemai subjektai.“ <...> „Teismo neįvertintos aplinkybės, kad į UAB „Monsida“ ir į UAB „Mindesta“ banko sąskaitas pinigus, sudarančius apskaičiuotą jų pardavimo PVM, UAB „Kraitenė“ pervedė V. D. suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, taigi panaudojus apgaulę. Bendrai teisinei sistemai yra būdingas principas, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėti padariniai. Dėl šios priežasties (neteisėto įgijimo) nei UAB „Monsida“, nei UAB „Mindesta“ netapo teisėtomis šių pinigų, esančių jų banko sąskaitose, savininkėmis, juo labiau savininko teisių neįgijo nė vienas kaltinamųjų šioje byloje. UAB „Kraitenė“ apskaičiuoto PVM dydžio pinigines lėšas UAB „Monsida“ ir UAB „Mindesta“ pervedė sumokėdama šioms bendrovėms (pardavėjams) jų pardavimo PVM, taip ji savo prievolę valstybei įvykdė, nes į valstybės biudžetą PVM moka pardavėjas. Pinigų, sudarančių apskaičiuotą ir pervestą pardavimo PVM, paskirtis ir priklausomybė nustatyta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu.“<...> „ Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl 2000 m. BK 182 straipsnio taikymo veikoms, padarytoms iki šio kodekso įsigaliojimo nagrinėjamoje byloje, neatitinka BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nė vienas iš kaltinamųjų ar nuteistųjų šioje byloje nebuvo kaltinamas apgaule išvengęs turtinės prievolės ar ją panaikinęs, jie visi kaltinami apgaule įgiję svetimą turtą. Veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnio (sukčiavimas) dispozicijoje taip pat buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto užvaldymą.“

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos aplinkybėms, kurios buvo nustatytos išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje. Nagrinėjamoje byloje taip pat nė vienas iš kaltinamųjų nebuvo kaltinamas apgaule išvengęs turtinės prievolės ar ją panaikinęs (tą teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apeliacinės instancijos teismas), jie visi buvo kaltinami apgaule įgiję svetimą turtą, o teismas nustatė, kad tas kaltinimas pagrįstas. Nustačius analogišką, kaip ir išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje apgaulės mechanizmą, nuteistųjų nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas, už kurį atsakomybė numatyta tiek 1961 m. BK 274 straipsnyje, tiek 2000 m. BK 182 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje BK 182 straipsnio 2 dalis buvo taikyta pagrįstai, nes šis įstatymas palyginus jį su veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalimi palengvino veiką padariusių asmenų teisinę padėtį (pritaikyto įstatymo sankcija švelnesnė). Taip buvo tinkamai realizuotos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios.

Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad kasatorės I. V. skundo teiginys, jog aptariamas baudžiamasis įstatymas šioje byloje pritaikytas netinkamai, yra nepagrįstas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Abi kasatorės savo skunduose tvirtina, kad, vertindamas įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, o N. V. (L.) savo skunde pažymi dar ir tai, kad šį pažeidimą ji buvo nurodžiusi apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo neištaisė, taip pats pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, o įrodymus įvertino atsižvelgdamas į jų visumą. Todėl kasatorių teiginys, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, yra nepagrįstas. Kartu nepagrįstas ir nuteistosios N. V. (L.) teiginys apie apeliacinės instancijos teismo padarytą BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimą, nes apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimas yra būtinas tik tada, kai pirmosios instancijos teismas jį būna atlikęs neišsamiai. Šioje byloje įrodymus tinkamai ištyrė pirmosios instancijos teismas, todėl nebuvo pagrindo juos dar kartą tirti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorės N. V. (L.) teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas jos skundą išnagrinėjo neišsamiai, prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto N. V. (L.) apeliacinio skundo, teismo posėdžio protokolo, skundžiamos nutarties turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai šios nuteistosios apeliacinio skundo argumentai skundžiamoje nutartyje yra išanalizuoti. Ši nuteistoji apeliaciniame skunde ginčijo savo kaltę teigdama, kad ji nesuvokė dalyvaujanti sukčiavime, taip pat ginčijo nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, aptarė byloje nustatytos visų nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimą, taip atsakydamas į esminius nuteistosios N. V. (L.) apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, tinkamai įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje šios instancijos teismui keliamą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų taikymo

Iš bylos duomenų matyti, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybes, bendrininkavimo formą, bendrininkų rūšį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, kad kaltinamieji, veikdami organizuota grupe (tai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe), įvykdė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, priskiriamą prie sunkių nusikaltimų; jie neteisti, tačiau nesigaili įvykdę nusikaltimą, padarytos žalos valstybei neatlygino. Nuosprendyje pažymėta, kad, pagal bylos duomenis, nė vienam iš nuteistųjų nėra pagrindo taikyti BK 62 ar 75 straipsnio nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visos teismo nuosprendyje paskiriant bausmes nuteistiesiems nurodytos aplinkybės atitinka bylos medžiagą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 54 straipsnio ir kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų nuostatos šioje byloje buvo pritaikytos tinkamai, o kasatorių argumentai, kad teismas be pagrindo nenustatė jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės (už tai, kad pripažino savo kaltę), netinkamai įvertino jų vaidmenį darant nusikaltimą, neišsamiai įvertino jų asmenybes ir be pagrindo joms paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, yra nepagrįsti.

Dėl kasacinių skundų nenagrinėtinų argumentų

Dalis nuteistųjų I. V. bei N. V. (L.) kasacinių skundų argumentų skirti teiginiams, kad jos nesuvokė, jog dalyvauja sukčiavime, kad jų vaidmuo buvo antraeilis ir pan., pagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais argumentais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, įrodymų vertinimas ir teismų išvados, susijusios su tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimu. Šie argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Minėtais argumentais iškeliami ne teisės, o faktų klausimai, todėl jie paliekami nenagrinėti.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistųjų I. V. bei N. V. (L.) kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų I. V. ir N. V. (L.) kasacinius skundus atmesti.