- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-05
- Bylos Nr.
- 2K-7-527/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Pranas Kuconis, Alvydas Pikelis, Viktoras Aidukas, Jonas Prapiestis, Josifas Tomaševičius, Lidija Liucija Žilienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. D., M. G., S. A.
- Kaltinamasis
- M. G., S. A., D. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Josifo Tomaševičiaus, Prano Kuconio, Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. D. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 18 750 Lt (150 MGL dydžio) bauda, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 6250 Lt (50 MGL dydžio) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 18 750 Lt (150 MGL dydžio) bauda; M. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 18 750 Lt bauda; S. A. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 6250 Lt bauda; D. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes jo veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendis, kuriuo, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistųjų M. G. ir S. A. apeliacinius skundus, Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalis dėl V. D., M. G. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir S. A. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimta nauja šio nuosprendžio dalis: V. D. ir M. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, S. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. D. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nuosprendžio dalis dėl V. D. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį pakeista – V. D. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. D. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. D., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, išteisintųjų M. G., S. A. ir D. J., prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, gynėjo S. Umbraso, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo V. D. patenkinti, gynėjų E. Liutkevičiaus ir J. Gaudučio, prašiusių prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu V. D., M. G. pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį, o S. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami kartu su A. S., dėl kurio byla nutraukta, 2001 m. birželio 7 d.–2001 m. spalio 19 d. laikotarpiu, Kauno ir Klaipėdos miestuose, veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – valstybės turtą ir būdami susitarę daryti sunkų ilgą laiką trunkantį nusikaltimą, apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, pasinaudodami UAB „M“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini), įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini), dokumentais, siekdami legalizuoti bendrininkų grupės nario V. D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą žuvį bei jos transportavimui skirtas plastikines dėžes, žinodami, kad UAB „M“ naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, (Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) teikti žinomai melagingas ataskaitas), veikdami bendrininkų grupės interesais, A. S. pateikė UAB „M“ direktoriui D. G. patvirtinti savo, kaip UAB „M“ direktoriaus, parašais neužpildytus PVM sąskaitų–faktūrų blankus, o juos, direktoriui D. G. patvirtinus savo parašu, A. S. ir M. G. perdavė V. D., į kuriuos V. D. Klaipėdos mieste kompiuterinės technikos ir nenustatytų asmenų pagalba įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „M“ parduoda UAB „K“ 46 540 kg menkių ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt (iš jų 45 366,84 Lt PVM), ir perdavė šiuos dokumentus UAB „K“ dirbusiam vadybininkui S. A., kuris, padėdamas bendrininkų grupe vykdyti nusikalstamą veiką, įtraukė šias PVM sąskaitas–faktūras į UAB „K“ apskaitą, pagal kurias UAB „K“ už žuvies pardavimą atsiskaitė su UAB „M“ mokėjimo pavedimais, pervesdama į UAB „M“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansabankas“ Kauno mieste, 297 404 Lt (iš jų privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 45 366,84 Lt PVM), D. G. paėmus iš sąskaitos šiuos pinigus pagal čekius ir juos perdavus A. S., jie nenustatytomis proporcijomis buvo pasidalyti tarp bendrininkų grupės narių V. D., M. G. ir A. S., taip savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą – valstybės turtą – 45 366,84 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Be to, V. D., M. G. ir S. A. nuteisti už tai, kad tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami kartu su A. S., dėl kurio byla nutraukta, bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminio tyrimo medžiaga išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, 2001 m. spalio 29 d.–2002 m. balandžio 25 d. laikotarpiu, Kauno ir Klaipėdos miestuose, veikdami bendrininkų grupės interesais, siekdami apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – valstybės turtą ir būdami susitarę daryti sunkų ilgą laiką trunkantį nusikaltimą, t. y. apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, pasinaudodami UAB „MX“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), dokumentais, siekdami legalizuoti bendrininkų grupės nario V. D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą įvairią žuvį, žuvies kepenėles bei žuvies ikrus, žinodami, kad UAB „MX“ Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas ir naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, M. G. bei A. S. perdavė V. D. UAB „MX“ neužpildytus PVM sąskaitų–faktūrų blankus, patvirtintus M. G. nurodymu UAB „MX“ direktoriaus M. G. parašais, kuriuose jis, būdamas Klaipėdoje, kompiuterinės technikos ir nenustatytų asmenų pagalba įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „MX“ parduoda UAB „K“ 179 402,5 kg menkių, 4633 kg menkių kepenėlių, 784 kg menkių ikrų, 763 kg starkių, 38 184 kg karšių, 76 630 kg plekšnių, 3804 kg kuojų, 66 023 kg stintų, 8912 kg strimelių, 62 kg žiobrių, iš viso už 1 716 599,70 Lt, (iš jų 261 854,22 Lt PVM), ir perdavė nurodytas PVM sąskaitas–faktūras UAB „K“ vadybininkais dirbusiems S. A. bei asmeniui, dėl kurio byla išskirta; pastarieji, žinodami, kad šiose PVM sąskaitose–faktūrose įrašyti žinomai melagingi duomenys, padėdami bendrininkų grupei vykdyti nusikalstamą veiką, 2001 m. spalio 29 d.–2002 m. balandžio 25 d. laikotarpiu Klaipėdos mieste įtraukė į UAB „K“ apskaitą perduotas PVM sąskaitas–faktūras, pagal kurias UAB „K“ už žuvies pardavimą atsiskaitė su UAB „MX“ mokėjimo pavedimais, taip pat 2001 m. sausio 11 d.–2002 m. balandžio 19 d. laikotarpiu pavedimais internetu, pervesdama į UAB „MX“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB “Hansabankas” Kauno mieste, 1 716 599,70 Lt (iš jų privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 261 854,22 Lt PVM), o M. G. paėmus iš sąskaitos šiuos pinigus pagal čekius ir juos perdavus A. S., jie nenustatytomis proporcijomis buvo pasidalyti tarp bendrininkų grupės narių V. D., M. G., A. S., taip apgaule savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą – valstybės turtą – 261 854,22 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
D. J. buvo kaltinamas tuo (BK 25 straipsnio 3 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis), kad 2001 m. birželio 7 d.–spalio 19 d. laikotarpiu Kauno mieste, veikdamas organizuota grupe su V. D., M. G., A. S. ir S. A., siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – valstybės turtą ir būdamas susitaręs su organizuotos grupės nariais daryti sunkų ilgą laiką trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, žinodamas, kad UAB „MX“ faktiškai jokios veiklos nevykdo, teikia Kauno apskrities VMI žinomai melagingas ataskaitas ir naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti, veikdamas organizuotos grupės interesais, siekdamas legalizuoti organizuotos grupės nario V. D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą žuvį ir plastikines dėžes, nurodė organizuotos grupės nariui A. S. pateikti UAB „MX“ direktoriui D. G. patvirtinti savo parašais neužpildytus 15 vnt. PVM sąskaitų–faktūrų blankus, o juos D. G. patvirtinus, A. S. ir M. G. perdavė V. D., į kuriuos jis įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „MX“ parduoda UAB „K“ 46 540 kg menkių ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt (iš jų 45 366,84 Lt PVM), ir perdavus nurodytas PVM sąskaitas–faktūras kitam organizuotos grupės nariui, UAB „K“ dirbusiam vadybininkui S. A., pastarajam pagal išankstinį susitarimą įtraukus šias PVM sąskaitas–faktūras į UAB „K“ apskaitą, UAB „K“ pervedus UAB „MX“ už žuvies ir plastikinių dėžių pardavimą mokėjimo pavedimais į UAB „MX“ banko sąskaitą, esančią AB „Hansabankas“ 297 404 Lt (iš jų privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 45 366,84 Lt PVM), o D. G. paėmus iš sąskaitos šiuos pinigus pagal čekius ir juos perdavus A. S., organizuotos grupės nariams pasidalijus minėtus pinigus nenustatytomis proporcijomis, D. J. kartu su organizuotos grupės nariais V. D., M. G., A. S. ir S. A. apgaule savo naudai įsigijo didelės vertės svetimą – valstybės turtą – 45 366,84 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, D. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisino, motyvuodamas tuo, kad šis kaltinimas pagrįstas tik liudytojo A. S. parodymais, kurių nepatvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo patikrinti įrodymai, o tai, kad D. J. konsultavo A. S. dėl UAB „M“ veiklos prekiaujant mediena, tai ši jo veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal 2000 m. BK 300 straipsnio 2 dalį V. D. nuteistas už tai, kad 2001 m. birželio 7 d.–2002 m. balandžio 25 d. laikotarpiu Klaipėdoje pagamino netikrą dokumentą, t. y. pasinaudodamas kompiuterine technika ar nenustatytų asmenų pagalba į UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras (serija GDB Nr. 3975502, 3975515, 3975525, 3975512, 3975514, 3975510, 3975513, 3975506, 3975504, 3975508, 3975509, 3975505, 3975507, 3975532, 3975536) ir UAB „MX“ PVM sąskaitas–faktūras (serija GDB Nr. 6970128, 6970126, 6970125, 6970123, 6970122, 6970121, 6970119, 6970120, 6137680, 6137681, 6137684, 6137683, 6137687, 6970112, 6137688, 6970117, 6970118, 6970116, 6970114, 6970115, 6970110, 6970109, 6970111, 6970113, 6137676, 6137677, 6137679, 6137678, 6137672, 6137671, 6137670, 6137667, 6137669, 6137668, 6137675, 6137673, 6137685, 6137686, 6137655, 6137656, 6137649, 6137648, 6137645, 6137647, 6137658, 6137657, 6137660, 6137659, 6137663, 6137662, 6137661) įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „M“ pardavė UAB „K“ 46 540 kg menkių ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt (iš jų 45 366,84 Lt PVM), o UAB „MX“ pardavė UAB „K“ 179 402,5 kg menkių, 4633 kg menkių kepenėlių, 784 kg menkių ikrų, 763 kg starkių, 38 184 kg karšių, 76 630 kg plekšnių, 3804 kg kuojų, 66 023 kg stintų, 8912 kg strimelių, 62 kg žiobrių už 1 716 599,70 Lt (iš jų 261 854,22 Lt PVM), ir šias pagamintas netikras PVM sąskaitas–faktūras panaudojo kaip apgaulės priemonę, dėl to buvo padaryta didelė žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. D., M. G. nuteisimo pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį, o S. A. – pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nustačiusi, kad nuteistieji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė V. D., M. G. ir S. A. veiksmų apimtį, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad šie veiksmai užtraukia atsakomybę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. V. D., M. G. ir S. A. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe apgaulės būdu užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t. y. valstybei priklausantį 45 366,84 Lt ir 261 854,22 Lt pridėtinės vertės mokestį. Kaltinamajame akte nurodytos veikos padarymo metu baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą numatė 1961 m. BK 274 straipsnis. Šis nusikaltimas buvo numatytas 1961 m. BK 12–ajame skirsnyje, kuriame išvardyti nusikaltimai nuosavybei. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, Pridėtinės vertės mokesčio (1993 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), Mokesčių administravimo (1995 m. birželio 28 d. ir 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo redakcija), Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros (1990 m. liepos 30 d. ir 2003 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcijos) įstatymų normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 17 punktu, sprendė, kad PVM yra prievolė valstybei, o norint inkriminuoti jo užvaldymą sukčiavimo būdu, būtina nustatyti, kad šis mokestis jau buvo sumokėtas į valstybės biudžetą ir vėliau nepagrįstai grąžintas iš biudžete sukauptų lėšų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad UAB ,,M“ į valstybės biudžetą nesumokėjo 45 366,84 Lt, o UAB ,,MX“ – 261 854,22 Lt, todėl šios pinigų sumos nebuvo valstybės nuosavybė, taigi ir nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 274 straipsnyje, objektas. Kolegija nurodė, kad tokios išvados nepaneigia ir prieštaringi, jokiais teisės aktais neparemti specialistų – mokesčių inspekcijos darbuotojų paaiškinimai apie laike apibrėžtą momentą, nuo kurio pridėtinės vertės mokestis tampa valstybės nuosavybe. Remdamasis tokiais motyvais apeliacinės instancijos teismas teigė, kad V. D., M. G. ir S. A. padarytos veikos, neperžengiant jiems pareikštų kaltinimų ribų, šių veikų padarymo metu neužtraukė baudžiamosios atsakomybės pagal 1961 m. BK 274 straipsnį. Be to, kvalifikuoti veikų pagal 2000 m. BK 182 straipsnį negalima ir dėl to, kad palyginti su 1961 m. BK 274 straipsniu, išplėsta nusikaltimo sudėtis – numatytas alternatyvus sukčiavimo sudėties požymis – turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas, taigi naujasis BK pasunkino veikas padariusių asmenų teisinę padėtį ir toks baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Taip pat kolegija nurodė, kad pagal BPK 255 straipsnį, nesant prokuroro rašytinio prašymo, kolegija nesvarsto galimybės nuteistųjų veikas kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už nusikalstamą veiką finansų sistemai, nes tokiu atveju iš esmės pasikeistų faktinės veikos aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl prokuratūros apeliacinio skundo argumento dėl nepagrįsto D. J. išteisinimo, nurodė, kad šis teismas iš esmės padarė išvadą, jog neįrodyta, kad D. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau, kolegijos nuomone, tokie motyvai prieštarauja ne tik pirmosios instancijos teismo aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje nurodytam išteisinimo pagrindui, bet ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija teigia, kad esminių prieštaravimų A. S. parodymuose nėra, nes teismo nuosprendyje nurodyti tariami prieštaravimai yra susiję su paties A. S. subjektyviu veikos vertinimu, jos baudžiamumo aspektu, o ne su kitų asmenų, tarp jų ir D. J., atliktų veiksmų apimtimi. Todėl netikėti A. S. parodymais nėra pagrindo, be to, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, D. J. dalyvavimą įvykiuose, pasireiškusiuose priešingu teisei elgesiu (prisidėjimu prie PVM nemokėjimo), patvirtino ne tik A. S., bet ir liudytoja A. Z.
Teisėjų kolegija atskirai neaptarė D. J. išteisinimo motyvų, nes jie analogiški tiems motyvams, kurie yra nurodyti priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl M. G., S. A. ir V. D.
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuratūros apeliacinio skundo dalį dėl netinkamo BK 54 straipsnio 2 dalies taikymo skiriant bausmę V. D. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V. D. asmenybę, šeiminę padėtį, atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį. Tačiau, kolegijos nuomone, tai nėra išimtinės aplinkybės ar išskirtinės sąlygos, kurios leistų padaryti išvadą, kad BK 300 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apeliacinės instancijos teismas V. D. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams ir paskyrė įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį dėl V. D., M. G., S. A. ir D. J. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio dalis dėl V. D. paskirtos pagal BK 300 straipsnio 2 dalį bausmės neskundžiama.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus įvertino ne kaip visumą, o atsietai vieną nuo kito. Netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – nepagrįstai pripažinta, kad M. G., V. D., D. J. ir S. A. padarytos veikos, neperžengiant jiems pareikštų kaltinimų ribų, šių veikų padarymo metu neužtraukė baudžiamosios atsakomybės pagal BK 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė V. D., M. G. ir S. A. veiksmų apimtį, ir tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog UAB „M“ į valstybės biudžetą nesumokėjo 45 366,84 Lt, o UAB „MX“ – 261 854,22 Lt, šių dviejų faktų nesusiejo, visus įrodymus vertino atskirai ir net nepabandžiusi jų susieti tarpusavyje nepagrįstai juos paneigė.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką sukčiavimas, turto pasisavinimas arba iššvaistymas – tai nusikalstamos veikos, kuriomis kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo dalykas yra svetimas turtas ar teisė į svetimą turtą. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise.
V. D, M. G., S. A. buvo nuteisti, o D. J. buvo kaltinamas tuo, kad veikdami organizuota grupe įgijo didelės vertės svetimą turtą, į kurį jie jokių teisių neturėjo, t. y. įgijo svetimus pinigus. Tai jie padarė apgaule – UAB „M“ ir „MX“ įkurtos fiktyviai, realios veiklos nevykdė, buvo klastojami dokumentai ir panaudojami tiekiant prekes (žuvį) UAB „K“. Kasatorius teigia, kad šie asmenys, siekdami apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, sukūrė sudėtingą nusikalstamos veikos mechanizmą: už savo lėšas įsteigė UAB „M“ ir „MX“, paskyrė šių bendrovių fiktyvius direktorius ir buhalterius, kurie bendrovėms nevadovavo, tik pasirašinėjo tuščius bendrovių sąskaitų–faktūrų blankus bei vykdė kitus M. G. nurodymus. V. D., M. G., S. A. ir D. J., pasinaudodami minėtomis bendrovėmis, kurios jokios ūkinės veiklos nevykdė, o buvo įsteigtos konkrečiam tikslui – apgaule, imituojant normalią ūkinę veiklą, įsiterpti į pridėtinės vertės mokesčio surinkimo pagrindinę grandinę, klastodami įmonių buhalterinius dokumentus (sąskaitas–faktūras), sukūrė ūkinės veiklos fikciją bei pasistengė sukurti tikrai įvykusių sandorių regimybę. Iš nenustatytų asmenų žuvį įgiję be šią ūkinę operaciją patvirtinančių dokumentų, nelegaliai įsigytoms prekėms legalizuoti klastojo bendrovių „M“ ir „MX“ buhalterinius dokumentus, kuriais sudarydavo tariamai teisėto jų įsigijimo regimybę. Taip apgaule įteisintas prekes pardavė kitam ūkio subjektui – UAB „K“. Ši bendrovė mokėjimo pavedimais pervedė pinigus į fiktyvių bendrovių bankines sąskaitas, kurių dalies (PVM) organizuotos grupės nariai nepervedė į valstybės biudžetą, o pasisavino. Kasatorius pabrėžia, kad organizuotos grupės nariai V. D., M. G., D. J. ir S. A., kaip fiziniai asmenys (nebūdami šių bendrovių vadovai ar akcininkai), pareigos mokėti PVM neturėjo, jie tokio pobūdžio prievoliniais mokesčių santykiais su valstybe kaip įmonės nebuvo susiję, taigi jie negalėjo išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti – jų tyčia buvo nukreipta ne į mokesčių išvengimą, o jų tyčia ir tikslas buvo apgaule įgyti svetimą turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis mokestinės teisės normomis, nepagrįstai padarė išvadą, kad nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės nuosavybe, t. y. nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 274 straipsnyje, objektu. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „K“ su valstybe atsiskaitė tinkamai, sumokėjo pirkimo PVM, taigi pinigai valstybei buvo sumokėti. Byloje nėra jokių duomenų, kad valstybė būtų perdavusi nuosavybės teisę į PVM bendrovėms „M“ ir „MX“, išskirtą ir sumokėtą bendrovės „K“. Iš UAB „K“ pervestu PVM nei UAB „MX“, nei UAB „M“ savo nuožiūra naudotis ir disponuoti nepažeisdama įstatymų negalėjo, nes PVM nėra įmonės turtas. Šiuo konkrečiu atveju, remiantis galiojančiais įstatymais, UAB „K“ sumokėti mokesčiai netapo niekuo kitu, kaip valstybės nuosavybe – pinigais, kuriuos kaltininkai ir užvaldė natūroje gavę banke. V. D., M. G., D. J. ir S. A. pinigus gavo ne iš teisėtos ūkinės veiklos, jie neteisėtai praturtėjo iš nusikalstamos veikos, apgaule, suklastotų dokumentų pagrindu įforminę sandorius, kurie realiai nevyko (žuvį pirko be dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM). Remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, kasatorius teigia, kad V. D., M. G., D. J. ir S. A. apgaule įgytas PVM buvo valstybės nuosavybė.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, įrodymų visetas rodo, kad V. D., M. G., D. J. ir S. A. organizavo ir aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kuria buvo apgaule įgytas valstybės turtas – piniginės lėšos (į valstybės biudžetą UAB „K“ teisėtai sumokėtas pridėtinės vertės mokestis), jų valingus veiksmus nulėmė konkretus tikslas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, o nusikalstamo tikslo siekimas ir parodo sukčiavimo subjektyvųjį požymį – tyčios elementą, jie suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė pavojingus padarinius ir jų norėjo. Taigi padarytos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsietai vertindamas įrodymus, neteisingai išaiškino ir 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies ir 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalies normas, laikydamas, kad naujoji norma, palyginti su 1961 m. BK 274 straipsniu, išplėtė nusikaltimo sudėtį, t. y. numatė alternatyvų sukčiavimo sudėties požymį – turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą, taip pasunkino veikas padariusių asmenų teisinę padėtį, todėl toks baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikomas nuteistiesiems. Kasaciniame skunde tačiau nurodoma, kad M. G., V. D ir S. A. buvo nuteisti, o D. J. buvo kaltinamas apgaule įgijęs svetimą didelės vertės turtą. Šio nusikaltimo esmė, tai apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į jį įsigyti, o turtinės prievolės išvengimas, tai naudos gavimas, pasireiškiantis savo pareigos, išplaukiančios iš sandorio (ar kito pagrindo), nevykdymu. Išteisintieji, kaip fiziniai asmenys, prievolės mokėti PVM neturėjo.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. J. išteisinimo prieštaringa – nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodytas skirtingas išteisinimo pagrindas, be to, išteisinimo motyvai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau, padaręs išvadą, kad V. D., M. G. ir S. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje požymių, neaptarė D. J. išteisinimo motyvų bei eliminavo būtinybę aptarti didžiąją daugumą prokuratūros skundo argumentų. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro skundą dėl D. J., neatsakė į visus skundo argumentus, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį ir bylą prieš jį nutraukti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių matyti, kad PVM sąskaitos–faktūros buvo pirktos iš VMI, pasirašytos bendrovių direktorių, parduodami žuvies kiekiai nurodyti teisingai, pardavimo PVM apskaičiuotas teisingai, PVM sąskaitose–faktūrose grafos užpildytos teisingai. Teismas neteisingai nurodė, kad veterinarijos pažymėjimų numeriai užrašyti neteisingai, nes tokio kiekio žuvies žvejas UAB „M“ ir UAB „MX“ nepardavė. Kasatorius nurodo, kad šie numeriai neišgalvoti – jis pasirinkdavo vieną iš žvejo PVM sąskaitoje nurodytų veterinarijos pažymėjimo numerių ir jį įrašydavo. Tik vieno numerio nurodymas, o kitų neįrašymas, dokumento nedaro suklastoto ir negaliojančio, ir tai negali būti laikoma tyčiniu dokumento suklastojimu, nes įrašytas numeris tikrai egzistavo. PVM sąskaitose–faktūrose veterinarijos pažymėjimo numerio įrašymas nėra pagrindinis rekvizitas, o tik papildomas, kuris privalomas įrašyti pagal VMI nustatytas taisykles. Dabar šios taisyklės panaikintos ir panaikinti papildomi rekvizitai. Kasatorius teigia, kad BK 300 straipsnio 2 dalies dispozicija reikalauja, kad veiksmai būtų padaryti tiesiogine tyčia, t. y. kad kaltininkas suvoktų savo veiksmų pavojingumą ir norėtų taip veikti. Nenurodymas visų žvejų veterinarinių pažymėjimų numerių, o tik vieno iš jų, laikytina reikalaujamų taisyklių dokumentams užpildyti nesilaikymu, ir tai nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Už netinkamą PVM sąskaitos–faktūros užpildymą gali bausti pati VMI. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad dabartiniu metu PVM sąskaitos–faktūros, kaip griežtos atskaitomybės blankai, yra panaikintos, o juridiniams asmenims suteikta teisė patiems tvarkyti išrašomų sąskaitų apskaitą, taip pat panaikinti ir privalomi rekvizitai, tarp jų ir veterinarinių pažymėjimų numerių įrašymų būtinumas. Taigi poįstatyminiu aktu panaikinta veika, kuri anksčiau buvo pripažinta kaip nusikalstama, t. y. nebeliko veikos, už kurią jis gali būti pripažintas kaltu. Todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, atsižvelgdamas ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 1 d. nutarimu panaikintas ankstesnis nutarimas, privalėjo bylą prieš jį nutraukti.
Kasatorius prašo atsižvelgti į tai, kad apeliacinės instancijos teismas už minėtą nusikaltimą paskirtą bausmę sugriežtino – paskyrė laisvės atėmimą ir, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymą atidėjo, paskirdamas įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Kasatorius nurodo, kad toks laisvės apribojimas trukdo jo verslui, nes darbo reikalais reikia išvykti iš gyvenamosios vietos ilgesniam laikui, todėl jis yra suvaržytas ir dėl išvykų į užsienį. BK 48 straipsnio 7 punktas nurodo, kad laisvės apribojimas turi daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Kasatoriaus nuomone, veikos, už kurią jis nuteistas, turinys neatitinka taikomo apribojimo paskirties ir rūšies, turėtų būti taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jis nuteistas už dokumentų suklastojimą, šis nusikaltimas nesusijęs su viešąja tvarka ar nusikaltimo padarymu viešoje vietoje, taigi BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymas neatitinka bausmių skyrimo tikslų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. D. kasacinis skundas atmestinas, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).
Dėl BK 182 straipsnio taikymo
Generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog V. D., M. G., S. A. ir galbūt D. J. padaryti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė ir neįvertino visų reikšmingų šiuo klausimu bylos aplinkybių, pagrįsti.
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu V. D., M. G. ir S. A. buvo pripažinti kaltais apgaule užvaldę didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas, o D. J. išteisintas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. D., M. G. ir S. A. veiksmų apimtis nustatyta teisingai, t. y. kad jie padarė jiems inkriminuotus veiksmus, o dėl D. J. dalyvavimo – prieštaringas, tačiau, kolegijos nuomone, šiais veiksmais nebuvo užvaldytas svetimas turtas – valstybės biudžeto lėšos, nes tokios jos dar nebuvo, dėl to, kad UAB „M“ ir UAB „MX“ į valstybės biudžetą nesumokėjo gauto iš UAB „K“ pridėtinės vertės mokesčio, o nuteistųjų veikos galėtų būti kvalifikuotos pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką finansų sistemai.
Apeliacinės instancijos teismo pareikšta nuomonė dėl galimos nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus finansų sistemai nepriimtina, nes V. D., M. G. ir S. A., kaip fiziniai asmenys, neturėjo ir pareigos mokėti į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, taigi jie negali būti ir nusikaltimų finansų sistemai subjektai.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl UAB „K“ pervestų UAB „M“ ir UAB „MX“ piniginių lėšų, sudarančių apskaičiuotą jų pardavimo PVM, teisinės padėties, vadovavosi mokesčių apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojančio įstatymo normomis, bei Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalies nuostata, kad daikto (turto) įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę į daiktus (turtą) nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Tačiau šis teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomi administracinio teisinio reguliavimo metodai. Dėl šių aplinkybių šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnis mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojų nustatytą prievolę valstybei. Taigi ši prievolė kyla ne iš privačių sutartinių santykių. Tai, kad mokesčius nustato valstybė, reiškia, kad prievolė mokėti įstatymais nustatytus mokesčius atsiranda valstybės, o ne institucijos, atsakingos už mokesčio administravimą, atžvilgiu.
Teismo neįvertintos aplinkybės, kad į UAB „M“ ir į UAB „MX“ bankines sąskaitas pinigines lėšas, sudarančias apskaičiuotą jų pardavimo PVM, UAB „K“ pervedė V. D. suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu, taigi panaudojus apgaulę. Bendrai teisinei sistemai yra būdingas principas, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėti padariniai. Dėl šios priežasties (neteisėto įgijimo) nei UAB „M“, nei UAB „MX“ netapo teisėtomis šių piniginių lėšų, esančių jų bankinėse sąskaitose, savininkėmis, juo labiau savininko teisių neįgijo nė vienas kaltinamųjų šioje byloje. UAB „K“ apskaičiuoto PVM dydžio pinigines lėšas UAB „M“ ir UAB „MX“ pervedė sumokėdama šioms bendrovėms (pardavėjams) jų pardavimo PVM, taip ji savo prievolę valstybei įvykdė, nes į valstybės biudžetą PVM moka pardavėjas. Piniginių lėšų, sudarančių apskaičiuotą ir pervestą pardavimo PVM, paskirtis ir priklausomybė nustatyta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu.
Generalinio prokuroro pavaduotojo kasaciniame skunde išdėstyti motyvai ir argumentai dėl V. D., M. G., S. A. ir galbūt D. J. padarytų veikų subjektyviųjų požymių – veikos tikslo – atitinka bylos duomenis. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akto Nr.71021062 ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. liepos 9 d. patikrinimo akto Nr. A–06–02–241–126 duomenimis, UAB „M“ per savo veiklos laikotarpį deklaravo grąžintiną PVM (7495,48 Lt), tačiau mokėtino PVM valstybės biudžetui nė karto nemokėjo, o UAB „MX“ – deklaravo grąžintino PVM 359 Lt, o mokėtino PVM – 412 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl 2000 m. BK 182 straipsnio taikymo veikoms, padarytoms iki šio kodekso įsigaliojimo nagrinėjamoje byloje, neatitinka BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatai. Nė vienas iš kaltinamųjų ar nuteistųjų šioje byloje nebuvo kaltinamas apgaule išvengęs turtinės prievolės ar ją panaikinęs, jie visi kaltinami apgaule įgiję svetimą turtą. Veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnio (sukčiavimas) dispozicijoje taip pat buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto užvaldymą.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 8 d. nutartyje pagal analogiškas bylos aplinkybes (baudžiamoji byla Nr. 2K – 147/2005).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio) taikymo V. D., M. G., S. A., taip pat ir galbūt D. J. padarytai veikai, nepagrįstos, todėl dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, atsižvelgiant į generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. D., M. G., S. A. ir D. J. naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BK 300 straipsnio 2 dalies taikymo
Oficialaus dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tai gali būti padaroma įrašant į oficialų dokumentą žinomai melagingą informaciją, kuri neatitinka tikrovės. Surašant suklastotą dokumentą nebūtina, kad visa informacija būtų melaginga, svarbu, kad dalis šios informacijos neatitinka tikrovės.
Nuteistojo V. D. kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad V. D. 2001 m. birželio 7 d. – 2002 m. balandžio 25 d. laikotarpiu Klaipėdos mieste pagamino netikrą dokumentą, į UAB „M“ ir UAB „MX“ PVM sąskaitas–faktūras įrašydamas melagingus duomenis apie tai, kad šios bendrovės pardavė UAB „K“ įvairios žuvies, jos produktų ir kt., nurodydamas parduodamų prekių kainą ir apskaičiuotą pardavimo PVM dydį (18 proc.) nuo prekių kainos.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadą pagrindė paties V. D. parodymais, kad jis stengėsi iš žvejų žuvį nupirkti kuo pigiau ir todėl ją pirko be dokumentų bei mokėjo grynais pinigais, o jos legalizavimui, parduodamas žuvį UAB „K“, naudojo tuščius PVM sąskaitų–faktūrų blankus su UAB „M“ bei UAB „MX“ direktorių D. G. ir M. G. parašais bei liudytojų D. G. ir M. G. parodymais, pagal kuriuos jie tik pasirašinėjo A. S. duotuose neužpildytuose PVM sąskaitų–faktūrų blankuose ir perduodavo jam paimtus iš bendrovių bankinių sąskaitų pinigus. Teismas rėmėsi taip pat Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akto Nr. 71021062 ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. liepos 9 d. patikrinimo akto Nr. A–06–02–241–126 išvadomis, kad UAB „M“ ir UAB „MX“ nėra tie pardavėjai, kurie pagal PVM sąskaitas–faktūras pardavė prekes, ir tokių ūkinių operacijų neatliko, taigi šie duomenys išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose yra neteisingi.
Minimo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto duomenimis, UAB „M“ įregistruota 2001 m. kovo 20 d. Kauno miesto savivaldybės rejestro tarnyboje, jos steigėjas ir vienintelis akcininkas buvo A. K. (direktorius nuo 2001 m. balandžio 19 d. iki gegužės 1 d.), o nuo 2001 m. gegužės 3 d. iki rugsėjo 18 d. akcininkas ir direktorius – D. G. (buhalterė V. Z.), kuris 2001 m. rugsėjo 18 d. UAB „M“ akcijas pardavė Ž. Z.. Pagal UAB „MX“ 2001 m. rugsėjo 17 d. steigimo aktą ją įsteigė ir vienintelis akcininkas, taip pat ir direktorius, buvo M. G. Pagal M. G. paaiškinimą įmonėje dirbo tik viena samdoma darbuotoja vyr. buhalterė K. J. Taigi žuvį ir kitas prekes UAB „K“ pardavė (atliko ūkinę operaciją) ir dokumentą surašė ne UAB „M“ ir ne UAB „MX“ ar jos darbuotojas, o fizinis asmuo V. D., jis jokiais tarnybiniais ryšiais su šiomis įmonėmis nesusijęs. Taigi V. D. surašyti dokumentai (PVM sąskaitos–faktūros) pripažintos suklastotomis ne dėl kasatoriaus išvardytų trūkumų, kurie ir yra konstatuoti 2003 m. liepos 3 d. specialisto išvadoje Nr. 25–7/31 „Dėl UAB „K“ ūkinės–finansinės veiklos“, bet dėl juose įrašytos tikrovės neatitinkančios informacijos apie ūkinės operacijos turinį; šias pagamintas netikras PVM sąskaitas–faktūras panaudojęs kaip apgaulės priemonę ir užvaldęs didelės vertės svetimą turtą padarė didelę žalą valstybės biudžetui.
Apeliacinės instancijos teismas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį V. D. paskyrė griežtesnę bausmę, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriame buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, skiriant bausmę už šią ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Šie prokuroro skundo reikalavimai apibrėžė bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nesant V. D. apeliacinio skundo dėl nuosprendžio pagrįstumo, teismas neprivalėjo tikrinti nusikalstamos veikos įrodymų pakankamumo.
Dėl BK 75 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį atidėdamas paskiros laisvės atėmimo bausmės vykdymą teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis įpareigojimus. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad teismas turi paskirti bent vieną iš šio straipsnio 2 dalyje numatytų įpareigojimų. Konkretų įpareigojimą teismas paskiria, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir į tai, ar nuteistasis galės juos įvykdyti. Skirti kitokių nei įstatyme numatyta įpareigojimų, teismas negali. Nuteistasis V. D. įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tai nereiškia, kad apskritai suvaržyta jo judėjimo laisvė ir taip trukdoma jo darbui ar verslui, tik jis, norėdamas išvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, turi gauti atitinkamos institucijos sutikimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl V. D., M. G., S. A. ir D. J. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.