- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-03
- Bylos Nr.
- eI2-3719-816/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01825-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- C. S. U.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Karolis Merkevičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mefodijos Povilaitienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo C. S. U. (C. S. U.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas C. S. U. (C. S. U.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 177URC-23 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. S. U. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VSAT šiame sprendime aktualius klausimus išnagrinėti iš naujo.
Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. turėtų vizų bei leidimo laikinai gyventi pagrindu teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje. 2018 m. gruodžio 27 d. baigė galioti pareiškėjo daugkartinė nacionalinė viza Nr. 0027889983, todėl pareiškėjas tikėjosi VSAT pranešimo dėl tolimesnių veiksmų atlikimo, tačiau beveik pusantrų metų nesulaukė jokio kreipimosi. Tik 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (21/20)-159-294 VSAT įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (2020 m. birželio 11 d.) savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Minėtu sprendimu VSAT taip pat įspėjo pareiškėją, jog jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos per nustatytą laiką bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. 2020 m. birželio 9 d. terminas išvykti iš Lietuvos buvo pratęstas iki 2020 m. liepos 11 d.
Teigia, kad dėl asmeninių priežasčių negalėjo įgyvendinti priimto sprendimo, todėl iki šiol nėra išvykęs iš Lietuvos. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 4 d. buvo informuotas, kad 2020 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-708 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui C. S. U. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kurį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administracinis teismui, pastarasis 2021 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1256-281/2021 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neįvertino, jog pareiškėjas iki sprendimo priėmimo jau buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete O. U. (N.).
Pažymi, kad 2021 m. kovo 10 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu sudaryti galimybę išimties tvarka (neišvykstant iš Lietuvos Respublikos) pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu ir nacionalinės vizos laukimo laikotarpiui išdavimo, tačiau minėto prašymo Migracijos departamentas netenkino. Kiek vėliau, t. y. 2021 m. balandžio 8 d. pareiškėjo sutuoktinė kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu suorganizuoti nuotolinį susitikimą dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvoje, tačiau 2021 m. balandžio 13 d. šis prašymas taip pat buvo atmestas. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. savanoriškai prisistatė į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, kuriame nedelsiant buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. terminui.
Nurodo, jog 2021 m. balandžio 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai sprendimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. A20.-722-617/2021, pareiškėjui iki 2021 m. spalio 19 d. pritaikė alternatyvią sulaikymo priemonę, t. y. įpareigojo kiekvieną antradienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą. Pradėjus spręsti klausimą dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, 2021 m. balandžio 23 d. pareiškėjas VSAT pateikė rašytinius paaiškinimus, dėl ko jam neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respublikos ir Šengeno susitarimo šalių teritoriją, o jeigu draudimas vis dėlto būtų taikomas, tai kodėl toks terminas turėtų būti trumpinamas. Tačiau 2021 m. gegužės 12 d. VSAT priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėją buvo nutarta išsiųsti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Vertinimo tvarka) 20.3.1. punkto papunktis bei 21 punktas reglamentuoja atvejus, kai yra sprendžiamas klausimas dėl uždraudimo atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (Vertinimo tvarkos ketvirtasis skirsnis), tuo tarpu pareiškėjo atveju turėjo būti vadovaujamasi Vertinimo tvarkos aštuntuoju skirsniu, kuris reglamentuoja uždraudimo atvejus, kai užsienietis buvo išsiųstas. Be to, VSAT priimdama Sprendimą nepagrįstai vertino tik tai, ar pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, nors pagal Vertinimo tvarkos 34 punktą šeiminių ryšių turėjimas / neturėjimas yra tik vienas iš visų vertintinų kriterijų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, 2021 m. balandžio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose jis nurodė, jog buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu sukūrė ne tik šeiminius, bet taip pat ir socialinius ryšius, t. y. aktyviai įsitraukė į sportinę veiklą, žaidė ir toliau žaidžia atitinkamų lygų Lietuvos futbolo klubuose. Tačiau VSAT šios informacijos nevertino ir Sprendime apie tai nepasisakė.
Pažymi, kad VSAT Sprendime nevertino Vertinimo tvarkos 34.5. punkte nurodytų aplinkybių, t. y. atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę aplinkybes, užsieniečio teikiamą pagalbą nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo aplinkybes. Be to, nepasisakė ir apie tai, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ir joje visą laiką gyveno teisėtai, kol galiojo jo teisėtą buvimą Lietuvoje pagrindžiantys dokumentai, taip pat aplinkybės, jog pareiškėjas savo valia ir iš anksto informavęs prisistatė į atitinkamą VSAT teritorinį padalinį, kuriame iš karto buvo sulaikytas ne ilgesniam nei 48 val. terminui.
Nurodo, kad VSAT nevertino, jog pareiškėjui priimant Sprendimą nebuvo pritaikyta jokių administracinio poveikio priemonių. Pareiškėjo turėta daugkartinė nacionalinė viza Nr. 002788983 baigė galioti 2018 m. gruodžio 27 d. , tačiau tik 2020 m. gegužės 12 d. VSAT priėmė sprendimą, dėl ko, valstybės institucijos savo neveikimu sukūrė pareiškėjui nepagrįstą lūkestį, jog net ir pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikoje yra toleruojamas.
Mano, kad VSAT priimdama Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nenustatė ir neįvertino visų tokio sprendimo priėmimui reikšmingų ir būtinų įvertinti aplinkybių, todėl negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo.
Atsiliepimas
Atsakovė VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas neteisėtai Lietuvoje išbuvo daugiau nei 502 dienas (Vertinimo tvarkos 34 punktas). Taip pat, remiantis oficialiais duomenimis buvo nustatyta, jog pareiškėjas turi šeimyninius ryšius (yra sudaręs santuoka su Lietuvos Respublikos piliete), bet neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje (Vertinimo tvarkos 34.2. papunktis).
Pažymi, jog 2021 m. balandžio 23 d. pareiškėjas atsiuntė atsakovei keletą nuotraukų, kuriose jis paveiksluojasi kartu su futbolo komanda bei duomenys iš www.vilniaus.futbolas.lt ir www.lietuvos.futbolas.lt apie tai, kad pareiškėjas yra įrašytas kaip žaidėjas. Taip pat atsiuntė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė netaikyti draudimo atvykti į Lietuvą arba taikyti kiek įmanoma trumpesnį terminą. Minėti įrodymai buvo atmesti dėl to, jog nuotraukose neatsispindi paveikslavimosi laikotarpis, jos galėjo būti padarytos laikotarpiu kada pareiškėjo buvimas Lietuvoje buvo teisėtas. Be to, internetiniame puslapyje www.vilniaus.futbolas.lt pareiškėjo nurodytas ūgis yra 189 cm, kai realus jo ūgis nesiekia 168 cm. Dar daugiau, internetiniuose puslapiuose nurodyta informacija, negali būti laikoma patikimu įrodymu, kadangi ji buvo atsiųsta pareiškėjo, o ne futbolo klubo vadovo. Patikimu šaltiniu taip pat būtų galima laikyti atstovavimo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir futbolo klubo. Pareiškėjas tokių duomenų negalėjo ir negali pateikti, nes pareiškėjo atstovavimo futbolo klubams „Vova“ ir „Viltis“ laikotarpis buvo nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. sausio 12 d., kuris patenka į pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje laikotarpį. Taigi pareiškėjas iš esmė teigia, kad jis buvo neteisėtai įdarbintas, kadangi jam darbdavys mokėjo piniginį atlygį, tačiau nemokėjo privalomųjų mokesčių. Jis nebuvo apdraustas privalomuoju socialiniu draudimu, neturėjo ir kitų socialinių garantijų.
Akcentuoja, jog pareiškėjas galėjo pateikti įgyto diplomo kopiją, taip pat sudarytą darbo sutartį, kadangi, pasak pareiškėjo, jis žaidė Lietuvos Futbolo klubuose. Be to, galėjo pateikti gyvenamosios vietos nuomos sutartį, sudarytą jo vardu ar net gydymo įstaigos pažymas apie jam teiktas paslaugas. Atsakovė, negavusi tokių duomenų, pati patikrino duomenų bazes, tačiau nerado jokios informacijos apie pareiškėjo esamas ar buvusias darbovietes bei privalomąjį socialinį draudimą. Be kita ko, nesant duomenų apie pritaikytas administracinio poveikio priemonės, šis papunktis nėra vertinamas pareiškėjo naudai ar nenaudai.
Atkreipia dėmesį, jog, nors ir pareiškėjas bendradarbiavo su VSAT, tačiau tuo pačiu turėjo prievolę išvykti iš Lietuvos ir Šengeno teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos kaip tai numatyta teisės aktuose. Šią prievolę pareiškėjas privalėjo įvykdyti savarankiškai, nepriklausomai nuo valstybės institucijų veikimo ar neveikimo. Jau anksčiau pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos, ką jis ir padarė, todėl nėra pagrindo tikėti 2021 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose nurodytais argumentais, jog pareiškėjas galvojo, kad užtenka išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Be to, bendradarbiavimu būtų buvę galima laikyti tik jei pareiškėjas būtų atvykęs į VSAT dar iki pasibaigiant vizos galiojimui arba sekančią dieną po grąžinimo sprendimo neįvykdymo. Tačiau pareiškėjas nedėjo pastangų ir laukė kol valstybės institucijų darbuotojai išsiaiškino jo neteisėto buvimo faktą. Pareiškėjo buvo ieškota trimis adresais, tačiau jis nebuvo surastas, ir tik 2021 m. balandžio 19 d. jis pats atvyko į VSAT Vilniaus pasienio Migracijos skyrių.
Nurodo, kad priimant Sprendimą buvo padaryta techninė klaida – vietoj nurodyto Vertinimo tvarkos 20.3.1 papunkčio, turėjo būti nurodytas 36 punktas, tačiau abu punktai numato tokį patį draudimo atvykti laikotarpį, t. y. vienerius metus, todėl vien tik kito punkto taikymas nesudaro būtinybės keisti Sprendimą.
Pažymi, kad valdžios institucijos gali taikyti tiek ilgesnį (iki 5 metų), tiek trumpesnį Vertinimo tvarkos nuostatose įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį. Nurodo, kad nenustatė jokių pagrindų taikyti pareiškėjui ilgesnį ar trumpesnį, nei Vertinimo tvarkos nuostatose nustatytą 1 metų draudimo atvykti į Lietuvą terminą.
Atkreipia dėmesį, jog, įvertinus tai, kad pareiškėjas nebe pirmą kartą nesilaiko Lietuvos Respublikos įstatymų ir tvarkos bei iki teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpio pabaigos neišvyksta iš šalies yra pagrindas teigti, jog pareiškėjas gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę ir kelti nelegalios migracijos grėsmę. Todėl perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno teritorijoje vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, laikytinas proporcingu ir teisėtu siekiamiems tikslams.
Atsakovės nuomone Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais motyvais. Papildomai akcentavo, jog pareiškėjas ilgą laiką negavo jokio pranešimo iš VSAT, kas iš esmės nulėmė tokį ilgą neteisėtą buvimą Lietuvoje. Skundžiamame sprendime nėra įvertinti pareiškėjo turimi socialiniai ryšiai Lietuvoje. Atsakovė neprašė pareiškėjo pateikti įrodymų dėl jo turimų socialinių ryšių Lietuvoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2019 m. žaidžia futbolą (mėgėjiškai), nėra linkęs nusižengti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas papildomai nurodė, kad tas 502 dienas kiekvieną dieną žaidė futbolą kaip mėgėjas. Norėjo profesionaliai, tačiau negalėjo, nes VSAT yra paėmusi jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. 2017 m. teko nutraukti studijas. Taip pat nurodė, kad yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, tikslios datos kada susituokė nepamena.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimo į skundą motyvus ir prašė skundą atmesti. Papildomai nurodė, kad sekti dokumentų galiojimo terminą yra užsieniečio pareiga. Pareiškėjas nėra linkęs bendradarbiauti. Be to, elgiasi taip kaip jam yra patogu ir naudinga. Tai, kad pareiškėjas turi socialinius ryšius Lietuvoje turi nurodyti pats pareiškėjas ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovė neturi pareigos reikalauti, kad jis pateiktų tokio pobūdžio dokumentus. Tai, kad pareiškėjas žaidžia futbolą ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi didelės reikšmės. Be to, socialiniai ryšiai buvo kuriami iš esmės jam jau neturint teisėto pagrindo gyventi Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl VSAT sprendimo, kuriuo nuspręsti išsiųsti pareiškėją į jo kilmės šalį, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 7 d. išdavė pareiškėjui daugkartinę nacionalinę „D“ tipo vizą Nr. 002534012, galiojusią nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. kovo 23 d.
Pareiškėjas turėjo Migracijos departamento išduotą leidimą laikinai gyventi (leidimas išduotas, nes pareiškėjas studijavo), kuris galiojo nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikoje jis deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).
Pasibaigus Lietuvos Respublikos leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui pareiškėjas laiku nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo, todėl Migracijos departamentas 2017 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 10-SP9-2, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į kilmės šalį per 18 dienų, t. y. iki 2017 m. sausio 22 d. Užsieniečių registro duomenimis užsienietis minėtą sprendimą įvykdė.
Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2017 m. gruodžio 28 d., turėjo daugkartinę nacionalinę „D“ tipo vizą Nr. 002788983, kuri galiojo nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.
VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrius 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (21/20)-159-294 įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (t. y., iki 2020 m. birželio 30 d.) ir įspėjo, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos bus priimtas sprendimas dėl jo išiuntimo iš šalies.
Pareiškėjas 2020 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbtini) Respublikoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete O. N..
Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-708 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpiui.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1256-281/2021 panaikino Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-708 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti Į lietuvos Respubliką ir tokio draudimo laikotarpio.
Pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. atvyko į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, kur, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi bei 114 straipsnio 1 dalimi, buvo nutarta pareiškėją sulaikyti VSAT Užsieniečių registracijos centre ne ilgiau kaip 48 val. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo pristatytas į VSAT Užsieniečių registracijos centrą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus Regiono apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. A20.-722-617/2021 pritaikė pareiškėjui alternatyvią sulaikymo priemonę – įpareigojo pareiškėją kiekvieną antradienį nuo 8.00 val iki 17.00 val elektroninėmis ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą. Alternatyvios sulaikymui priemonės terminą nustatė iki 2021 m. spalio 19 d.
Ginčijamu Sprendimu nuspręsta: vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, kadangi užsienietis neturi galiojančios vizos ar kito dokumento leidžiančio jam būti Lietuvos Respublikoje ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 21 punktu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; vadovaujantis 2016 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno aquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje, 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis.
Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Prieš priimdamos sprendimą šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, šioje dalyje nurodytos institucijos dėl sprendimo vykdymo konsultuojasi su sprendimą užsienietį išsiųsti priėmusia valstybe (Įstatymo 127 straipsnio 5 dalis). Pagal Sprendimų dėl užsieniečio Įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu N r. 1V-429 (2020 m. rugpjūčio 10 d. akto redakcija; toliau - Grąžinimo aprašas), 48 punktą dokumentus dėl užsieniečio išsiuntimo nagrinėja ir sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais arba sprendimą dėl kitos valstybės sprendimo vykdymo galimumo šio įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, išskyrus aprašo 49 punkte nurodytus atvejus.
Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (Įstatymo 130 straipsnio 4 dalis).
Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas neturi galiojančios vizos ar kito dokumento leidžiančio jam būti Lietuvos Respublikoje, be to, pareiškėjas neįvykdė VSAT 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. (21/20)159-294, todėl jo atžvilgiu turi būti taikomas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. jis neturi galiojančios daugkartinės nacionalinės vizos, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, jog pareiškėjas nėra linkės vykdyti nei Migracijos departamentų sprendimų, nei atsakovės sprendimų. Todėl, atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VSAT priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad VSAT net 502 dienas nepriėmė tokio sprendimo, neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes pareiškėjas, neturėdamas teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, negali įgyti teisėtų lūkesčių, kad Lietuvos valstybės institucijos nustačiusios užsienio piliečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą, nesiims veiksmų užkardyti tokio asmens neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad nėra oficialių duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką būtų turėjęs ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis žaidžia futbolą Lietuvoje (mėgėjiškai) ir jam nėra mokamas oficialus darbo užmokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie pareiškėjo argumentai nepaneigia VSAT nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ekonominių ryšių. Ginčijamame sprendime taip pat buvo įvertinta pareiškėjo šeimyninė padėtis, t. y. padaryta išvada, kad pareiškėjas turi šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai nebuvo atsižvelgta ir įvertinti jo turimi socialiniai ryšiai Lietuvoje, pasireiškiantys mėgėjišku dalyvavimu futbolo klubų veikloje. Pažymėtina, kad atsakovui buvo pateiktos kelios fotonuotraukos su futbolo komandomis, kurios pagrįstai atsakovo nebuvo įvertintos kaip patvirtinančios turimus ekonominius-socialinius ryšius Lietuvoje. Teismui pareiškėjas pateikė galimai futbolo klubo vadovo surašytą pažymą (patvirtinimą) apie pareiškėjo dalyvavimą futbolo klubo veikloje, tačiau teismas nelaiko tai patikimu ir pakankamu įrodymu socialiniams ryšiams Lietuvoje patvirtinti, kadangi pažyma surašyta ne ant firminio klubo blanko, oficialaus antspaudo nesimato, nėra duomenų apie minimo futbolo klubo atstovavimą ir teismui nepateikta originali pažyma (patvirtinimas). Pareiškėjo nurodomas domėjimasis futbolu gali būti realizuotas ir kilmės šalyje, o bendradarbiavimas su sporto klubais palaikomas ir šiuolaikinėmis elektroninių ryšių priemonėmis. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neaptarė reikšmingų pareiškėjo turimų Lietuvoje socialinių ar ekonominių ryšių ir dėl to skundžiamas sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog skunde nėra pasisakoma (iš esmės nėra ginčijama) sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde iš esmės nesutinka su Sprendimo 3 dalimi, t. y. draudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Pagal minėto straipsnio 7 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima VSAT, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Ginčijamas sprendimas yra grindžiamas Vertinimo tvarkos 20.3.1 papunkčiu, kuriame nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomi 3 metai, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ilgiau kaip 365 dienas, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos. Vertinimo tvarkos 21 punkte nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog Kriterijų 36 punkte nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, nustatomas vienerių metų draudimo atvykti laikotarpis.
Taigi nepaisant to, kad VSAT ginčijamame sprendime vadovavosi netinkamu Vertinimo tvarkos punktu, tačiau priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Vertinimo tvarkos 36 punkte vienerių metų laikotarpis yra laikomas minimaliu laikotarpiu. Pažymėtina, kad vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo, pažeidžia teisės aktus ar nepagrįstas. Be to, pats pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių argumentų, kad Sprendimas galėtų neigiamai įtakoti jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Pareiškėjo teigimu, jis niekada nebandė neteisėtais būdais atvykti į Lietuvos Respubliką, 2021 m. balandžio 19 d. savo noru atvyko į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių.
Teismas pažymi, jog pastarieji argumentai nepaneigia to, jog priimdama ginčijamą Sprendimą atsakovė privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas visą laiką gyveno teisėtais Lietuvoje, kol galiojo jo teisėtą buvimą pagrindžiantys dokumentai ar į tai, kad pareiškėjas savo noru 2021 m. balandžio 19 d. atvyko į VSAT, kur buvo sulaikytas. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas prieš teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje pabaigą nesikreipė į kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo veiksmų, kuriais jis atvyko 2021 m. balandžio 19 d. į VSAT, teismas taip pat nelaiko savanoriškais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo iki jo atvykimo (2021 m. balandžio 19 d.) į VSAT buvo ieškoma trimis adresais, tačiau nei vienu adresu jis nebuvo surastas. Pareiškėjo išsakomi subjektyvūs lūkesčiai, kad galimai neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje bus toliau nenustatytas, toleruojamas ir į neteisėto buvimo trukmę turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies jo naudai, nėra pagrįstas teisiniu reguliavimu, nėra teisėtas lūkestis ir nesudaro pagrindo atsakovui priimti kitokį sprendimą ar neišsiųsti užsieniečio iš šalies, nustačius neteisėtą jo buvimą Lietuvoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo bylose yra konstatavęs, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. 2014 m. spalio 3 d. sprendimas Jeunesse prieš Niderlandus Nr. 12738/10).
Teismas pažymi, jog pareiškėjui taikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (1 metų laikotarpiui) nėra maksimalus, netgi vidutinis, todėl laikytina, jog laikotarpis, kuriam uždrausta pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, yra proporcingas ir protingas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamame Sprendime VSAT konstatavo, kad dėl pareiškėjo antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje yra pateiktas įspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi tikslais pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 ir 3 dalimi vieneriems metams nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog pareiškėjas gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių įstatymus bei kelti nelegalios migracijos grėsmę. Svarbu paminėti ir tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje net 502 dienas gyvena neteisėtai. Todėl, manytina, jog atsakovės pateikti įtarimai dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeisti VAĮ reikalavimai. Teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas 2021 m. gegužės 12 d., o nuo 2020 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo nauja VAĮ redakcija. Iki tol galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnis skirtas viešojo administravimo subjektų administracijos struktūrai. Taigi naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nebuvo ir negalėjo Sprendimu būti pažeista. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai yra iš senos redakcijos VAĮ 8 straipsnio, jie atitinka naujos redakcijos VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (įstatymo viršenybės), 5 punkte (išsamumo), 8 (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo), 10 punkte (proporcingumo) įtvirtintus viešojo administravimo principų reikalavimus.
Teismas pabrėžia, kad Sprendime atsakovė detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai. Skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertina teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo nesutikimas nedaro Sprendimo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo reikalavimo. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teismas konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjo C. S. U. (C. S. U.) skundą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.