Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo. Tretysis asmuo – I. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo atsiliepimo argumentą, kad jis, nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog pagal LR CK 2.36 str. 1 dalį savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais, kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai. Todėl sudarydama, vykdydama ar nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms

Teismas taip pat pažymėjo, jog teismas, spręsdamas šį civilinį šalių ginčą dėl apmokėjimo už šilumos energiją, negali remtis atsakovo nurodyta 2004-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004, kadangi minėtoje nutartyje kasacinis teismas vertino kitus tarp šalių susiklosčius teisinius faktinius santykius, kuriems atsirasti pagrindas buvo deliktas (nuomininkai pažeidė savininko teises be įsikėlę gyventi į savininkui priklausančias be savininko sutikimo ir jomis naudojosi).

Teismas netenkino ir atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams ir CK 6.384 str. 1 d. Teismo teigimu, LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 876 normos nekonkuruoja su LR Ūkio ministro įsakymų Nr. 4-258 ir 4-260 normomis, kadangi jos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė, kad atsakovo prašyme nurodyti teisės aktai prieštarauja įstatymams ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, todėl nėra pagrindo kreiptis į administracinį teismą.

nagrinėjamu atveju nustačius skirtingas faktines aplinkybes nuo nustatytų LAT 2008-01-31 nutartyje, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vadovautis šia LAT nutartimi kaip sukuriančia precedentą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nuomininkas, nors ir nenuosekliai, tačiau ieškovui mokėjo mokesčius už jo teikiamas paslaugas. Tuo tarpu LAT 2008-01-31 nutartyje teismas nustatė, kad nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas;Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priėmė sprendimą, kuriuo patenkino Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, kad nebūtų sudarytos prielaidos formuotis skirtingai praktikai ir būtų priimtas naujas sprendimas, atitinkantis aukštesnės instancijos teismo suformuotą praktiką, t.y. atitinkantis Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 nutartį;siekiant tinkamai išspręsti ginčą, pirmiausiai būtina nustatyti nagrinėjamai situacijai taikytinus teisės aktus. Apelianto nuomone, būtent CK 6.584 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876 yra taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę, todėl nepagrįstas yra teismo teiginys, kad minėtos normos šiuo atveju netaikytinos;pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininku yra sudaryta šilumos energijos prikimo – pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Teigia, kad įvertinus ieškovo veiksmus laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent tarp nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Teigia, kad nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas teikė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Taigi tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo – pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo teikiama šiluma. Teigia, kad LAT 2008-01-30 nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, jog nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas. Apeliantas, remdamasis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356 V nurodo, tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos nuomininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Taigi, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nepagrįstai nevertino ir neanalizavo, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius;pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, kad UAB „Vilniaus energija“ apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo Vilniaus miesto savivaldybės, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 2001-09-01. Teigia, kad šiuo atveju ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį niekada nesikreipęs į atsakovą, nepateikęs sąskaitų, kurių pagrindu būtų apskaičiuoti mokesčiai už ieškovo teikiamas paslaugas, laikytina, pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė vykdydamas socialinės politikos funkciją – nuomodamas socialinį būstą – veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Teigia, kad remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos 2005-07-04 nutartimi, bei LAT praktika, akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybė, nuomodama socialinį būstą veikia nekomerciniais tikslais ir negauna pelno, o laikydamasi įstatymų vykdo jai priskirtą funkciją. Todėl vertinant situaciją, kai neprivatizuotų butų nuomininkai nemoka už UAB „Vilniaus energija“ suteiktas paslaugas, reikia atsižvelgti į faktorių, kad Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – mokestinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl apeliantas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“, be to, jis neatliko veiksmų, kurie prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto 590 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teigia, kad šios civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai, buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, kuria surašyti specialių žinių neprireikė, bei iš ieškovo atstovo nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės. Be to, ieškovo 2008-12-12 PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo pavedimas nepatvirtina išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą, apskaičiavimo. Tai yra iš minėtų finansinių dokumentų matyti, kad 590 Lt yra įkainotas tik procesinio dokumento parengimas, todėl advokato teiktos teisinės pagalbos išlaidų suma ieškinio parengimui turi būti mažintina.

Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai nevertino aplinkybės, kad nuomininkas iš dalies atsiskaitydavo už tiektą šilumos energiją, kadangi tai neturi įtakos šios civilinės bylos baigčiai. Teigia, kad faktas, jog nuomininkai iš dalies mokėjo už teiktas paslaugas, o ieškovas priėmė apmokėjimus, nėra pagrindas tvirtinti, kad tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis.

Teigia, kad apeliantas remiasi vieninteliu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuriuo ieškovo ieškinys Vilniaus miesto savivaldybei buvo atmestas. Tačiau Vilniaus apygardos teismas analogiškose bylose priėmė ne vieną sprendimą, kuriuo tenkino UAB „Vilniaus energija“ pareikštus ieškinius Vilniaus miesto savivaldybei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovas pažymi, kad jo prašoma priteisti iš atsakovo 590 Lt už advokato pagalbą neviršija LR Teisingumo ministro įsakymu „Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio už ieškinio parengimą. Be to, 590 Lt bylinėjimosi išlaidas sudaro bylos medžiagos rengimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose. Ieškovas taip pat nurodo, jog ruošiant procesinius dokumentus šiuose ginčuose nuolat reikia tikrinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teismų praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, dėl to sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos specifika yra ta, jog ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t.y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyvena nuomininkas – asmuo, pagal įstatymą turtintis teisę į socialinį būstą.

Apeliantas skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo – pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę - savivaldybę.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas ginčą dėl to, kas – buto nuomininkas ar savininkas turi apmokėti susidariusį įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tinkamai įvertino šios konkrečios bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, jog šiuo atveju už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingas buto savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Byloje nustatyta, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), šilumos energija tiekiama centralizuotai iš centralizuotų sistemų. Remiantis byloje pateiktais VĮ „Registrų centras“ duomenimis (Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašo kopija (b.l. 12-13) butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal ieškovo sudarytą įsiskolinimo skaičiuotę nustatyta, kad už šildymą ir karštą vandenį nuo 2005-07-01 iki 2008-11-30 susidarė 2875,50 Lt Lt skola (b.l. 14).

2002-04-02 Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 6 butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas I. S. (b.l. 48-50).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos.

Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d., šilumos vartotojas, tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.

Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50 p. nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos sutartimis. Šių taisyklių 5 p. nustatyta, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutartis yra šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo, vartojančio tiekiamą šilumą pastate, kuriame įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal šių taisyklių 62 p., šilumos pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Šių taisyklių 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų.

Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p., šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas.

Vadovaujantis Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas.

Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“ byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė).

Šilumos pirkimo-pardavimą detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose neaptarta situacija, kai daugiabučio namo butų, kitų patalpų, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, savininkas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką tokios sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose.

Minėtoje teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo - pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo - pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo - pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).

CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje trečiojo asmens (gyvenamųjų patalpų nuomininko) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui, negalima.

Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto apeliacinio skundo motyvą, jog su trečiuoju asmeniu I. S. sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutartis neįregistravimas viešame registre nesudaro pagrindo nuomininkui nemokėti už šilumos energiją ir karštą vandenį, kadangi ieškovas faktiškai žinojo apie tai, jog patalpos buvo išnuomotos, o tuo tarpu įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti laikomos reikšmingomis. Atsakovas sudarydamas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir vėliau, neaptaręs su nuomininku atsiskaitymo už šilumos energiją tvarkos, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko (bonus pater familias) elgesio reikalavimų. Remiantis CK 6.573 straipsnio 4 dalimi, atsakovas neįregistravęs sudarytos nuomos sutarties įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, negali panaudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis. Nors nagrinėjamu atveju tai nelemia atsakomybės subjekto, tačiau rodo įstatyme nustatytų reikalavimų apdairiam nuomotojui nevykdymą. Sudarydamas, vykdydamas ir nutraukdamas gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, atsakovas veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 str. 1 d.).

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 straipsnis). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas). Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkas būtų siekę sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, sudarydama buto nuomos sutartį būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją (susitarta dėl nuomos mokesčio ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas). Mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimas, bendro naudojimo patalpų ir teritorijų valymas, liftų priežiūra ir kt.) yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Apeliantas skunde nurodo, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko dėl šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo turėjo atsirasti 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ pagrindu, todėl teismas nepagrįstai juo nesivadavo ir nelaikė, jog atsiskaityti su ieškovu turi nuomininkai, o ne patalpų savininkai. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nurodytas sprendimas yra skirtas savivaldybės įmonių veiklai reglamentuoti ir negali būti vertinamas kaip dvišalis susitarimas su ieškovu dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų ir atsiskaitymo per nuomininkus tvarkos.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto nuomininku rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas tiekė šilumos energiją butui, nuomininkai ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkai, kurie turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, nes, kaip jau minėta, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Atsakovo argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, negali būti pripažinti pagrįstais ir tuo pagrindu, kad šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

CK 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, įgyvendindamas įstatymu jam suteiktą teisę disponuoti šiuo butu, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.

Apeliantas nurodo, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kurios fabula nėra analogiška šios bylos fabulai, nes tretysis asmuo – socialinio būsto nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti kitą precedentą – Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2006, priimtą byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti šilumos energijos tiekėjo ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasirėmė jau suformuota praktika tokiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008.) ir pripažino, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje ( CPK 4 str.).

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kaip precedentu. Tokiu būdu visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto nuomotojas yra galutiniai suformuota, LR CK 6.584 str. normos, Šilumos ūkio įstatymo normos, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4–260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kitos specialiosios teisės normos, aiškinamos taip, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad neteisėto sprendimo priėmimą lėmė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės 2009-02-27 prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismas. Šiuo prašymu apeliantas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams, CK 6.384 straipsnio 1 daliai (b.l.29-33). Toks prašymas netenkintinas. CPK 3 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog apelianto nurodytos nuostatos prieštarauja įstatymui, ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, todėl nėra būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio.

Apeliantas teigia, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas ieškovui už advokato pagalbą neatsižvelgė į Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 d. nustatytus kriterijus, bei nesivadovavo Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistos 590 Lt advokato pagalbos išlaidos turi būti mažintinos.

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą lemia procesinis šalių elgesys, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, šalių apdairumas, rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, įskaitant ieškinio padavimą.

Teismas, taikydamas CPK 98 str., pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, pirmosios instancijos teismo priteista 590 Lt suma advokato pagalbai apmokėti savo dydžiu nėra per didelė, ji atitinka tiek Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 d. kriterijus tiek minėtomis rekomendacijomis nustatytus priteisiamo užmokesčio už advokato pagalbą maksimalius dydžius. Be to, ieškovo turėtas išlaidas patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b.l. 10-11).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 590 Lt suma (už ieškinio paruošimą ir atstovavimą teisme), nesant dar vieningos teismų praktikos analogiškose bylose, negali būti laikoma neprotinga, kadangi pagal LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas vien už ieškinio parengimą yra nustatytas iki 3 MMA dydžio atlygis, o 1MMA yra lygi 800Lt.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas UAB „Vilniaus energija“ patyrė 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai (atstovavimas ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) apmokėti.

Remiantis LITEKO duomenimis, teismuose yra nagrinėjama daug analogiškų bylų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, kuriose ieškovas yra UAB „Vilniaus energija“, o atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi atsiliepimas į apeliacinį skundą, kaip ir kiti procesiniai dokumentai šiose bylose yra praktiškai tipinis dokumentas, todėl tokiems pasikartojančio turinio dokumentams parengti nereikia daug specialių žinių, t.y. atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas nebuvo sudėtingas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgiant į jos veiklos pobūdį, turimą teisinę tarnybą, pasikartojantį bylų pobūdį, neturėjo būtinybės samdytis advokato: ieškovui UAB „Vilniaus energija“ teikti teisės konsultacijas, rengti teisinę reikšmę turinčių dokumentų projektus, atstovauti ieškovui ir jo teisiniams interesams visų instancijų teismuose nagrinėjant visas civilines bylas galėjo ir ieškovo juristai.

Be to, advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, nors šis veiksmas yra apmokėtas (2010-02-10 Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškovo atstovo advokato prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant ieškovui).

Taigi įvertinus nagrinėtos bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina 300 Lt advokato atstovavimo išlaidų

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 9,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 9,95 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ 300 (tris šimtus) Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9 (devynis) 95 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.