Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. L. (I. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal I. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – antstolis V. M., AB Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas I. L. pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankro“. Nurodė, jog negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias algas. Skola antstoliui V. M. sudaro 1 889,38 Eur, skola AB Šiaulių bankui sudaro 26 359,76 Eur. Pareiškėjas teigė, jog nurodytas įsiskolinimas bankui sukėlė jo nemokumą. Nurodė, kad vieninteles pajamas, kurios gauna, tai darbo užmokestis (291,38 Eur / mėn.) ir nedarbingumo pensija. Taip pat nurodė, jog nuosavybes teise pareiškėjui priklauso areštuotas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), (rinkos vertė – 41 800 Eur) ir automobilis Dodge Grand Caravan (rinkos vertė – 2 450 Eur). Pažymėjo, kad kito turto neturi. Paaiškino, jog pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos sudaro 355 Eur. Pažymėjo, kad yra neįgalus asmuo, nevaikšto.

Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu prašo pareiškimą atmesti ir bankroto bylos I. L. nekelti. Nurodė, jog pareiškėjas bankui yra skolingas daugiau nei 28 000 Eur, tačiau pareiškėjui priklausančio ir bankui įkeisto buto, esančio adresu Gabijos g. 2B-47, Vilnius, vertė yra 31 569 Eur, t. y. viršija pareiškėjo turimą skolinį įsipareigojimą. Paaiškino, kad realizavus turimą turtą pareiškėjas galėtų visiškai atsiskaityti su banku nekeliant bankroto bylos ir nedidinant įsiskolinimo. Mano, kad bankroto bylos iškėlimas pažeistų banko kaip kreditoriaus teises.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad paskola buvo imama brolio verslui vystyti, pareiškėjas šiais pinigais nesinaudojo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 5 d. nutartimi atsisakė iškelti I. L. bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo skola neviršija 30 000 Eur sumos. Taip pat nustatė, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas: butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (jo vidutinę vertę pareiškėjas nurodo 41 800 Eur; bankas buto vidutinę vertę nurodo 31 569 Eur) – nurodytas butas įkeistas hipoteka; pareiškėjui taip pat priklauso automobilis Dodge Grand Caravan, kurio vertė 2 450 Eur. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas negali iš savo gaunamų pajamų atsiskaityti su kreditoriais, tačiau realizavus jam nuosavybės teise priklausantį butą net pagal AB Šiaulių banko nurodytą mažesnę vidutinę buto rinkos vertę jos visiškai pakaktų su kreditoriais (tiek banku, tiek ir vykdomąją bylą vykdančių antstoliu) atsiskaityti.

Teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamai duomenų nustatyti pareiškėjo nemokumui ir tuo pačiu patenkinti pareiškėjo prašymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprivalėjo sudaryti kredito sandorio, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis gautais pinigais nesinaudojo, jokio turto neįsigijo (verslo neplėtojo), todėl nurodė, jog negalima daryti išvados, kad pareiškėjas veikė kaip sąžiningas ir apdairus asmuo (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas I. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį ir iškelti pareiškėjui bankroto bylą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė kokias pajamas pareiškėjas gauna bei pareiškėjo realias galimybes įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas gauna vieninteles pajamas, t. y. darbo užmokestį, kuris sudaro apie 291,38 Eur per mėnesį ir nedarbingumo pensiją. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė bei neanalizavo nei pareiškėjo gaunamų pajamų nei galimų įsipareigojimų vykdymo perspektyvų, todėl mano, kad nutartis yra nepagrįsta. Mano, kad teismo argumentai dėl pareiškėjo turto vertės ir skolų santykio nėra pagrįsti, kadangi vien iš turto vertinimo neįmanoma numatyti kokia dalimi bus tenkinti kreditoriniai reikalavimai. Mano, kad yra pagrindas tenkinti prašymą iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nes pareiškėjas atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 d. numatytų sąlygų atsisakyti kelti bankroto bylą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pakankamai duomenų nustatyti pareiškėjo nemokumui. Paaiškina, jog nėra pagrindo atsisakyti kelti bankroto bylą neišanalizavus visų pateiktų duomenų, todėl jei teismas abejojo duomenų pakankamumu, turėjo teisę nurodyti pateikti papildomus duomenis, kurių pakaktų išsklaidyti abejones. Teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti į Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, kurių tikslas skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat nuostatas, numatančias šių asmenų būsto neliečiamumą pakankamą gyvenimo lygio ir socialinę apsaugą (Konvencijos 1, 23, 28 straipsniai). Atkreipė dėmesį į tai, kad įmonių bankroto bylose išplėtota praktika bei reglamentavimas mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nagrinėjamojo byloje neturėjo būti keltinas klausimas dėl skolų ir turimo turto vertės santykio, nes skolos akivaizdžiai viršija pusę turimo turto (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d.).

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo nesąžiningumą. Nurodo, kad teismas privalėjo aiškintis, kada ir dėl kokių nesąžiningų veiksmų pareiškėjas tapo nemokūs, ar konkretūs sandoriai turėjo įtakos pareiškėjo nemokumui atsirasti, ir jei taip, tai kokią. Nurodo, jog teismo išvados nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumo, nes teismas nerinko įrodymų pagrįsti savo abejones, taip pat nutartyje nėra nurodomi nei teisiniai argumentai nei duomenys, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti nesąžiningumą. Teigia, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ar nesąžiningai prisiėmė laidavimą. Nurodo, kad pasitikėjęs savo broliu R. L. laidavo savo turtu kreditavimo sandoriui, tačiau R. L. net neketino vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Paaiškina, jog šiuo metu nagrinėjama baudžiamoji byla Nr.1-2598-654/2013, kurioje pareiškėjas yra nukentėjęs asmuo, o jo brolis R. L. kaltinamas sukčiavimu bei apgaule savo naudai įgijęs dideles vertė svetimą turtą (BK 182 str. 2 d.). Minėtoje baudžiamojoje byloje taip pat nagrinėjamas klausimas dėl 6 764 Eur solidariosios pareiškėjo skolos, kuri priteista AB Ūkio banko naudai civilinėje byloje Nr.2-10939-465/2011 nagrinėtoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme.

Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, kad pareiškėjas bankui yra skolingas daugiau nei 28 000 Eur pagal tarp UAB „Aušrida“ ir AB Ūkio banko (teisių perėmėjas – AB Šiaulių bankas) 2006 m. birželio 6 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 09-1023, 2009 m. sausio 19 d. vekselį (išimtas vykdomasis įrašas pateiktas antstoliui vykdymui) bei 2015 m. rugsėjo 30 d. vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto – buto, esančio Gabijos g. 2B-47, Vilniuje. Paaiškina, jog pareiškėjas turi vieną kreditorių AB Šiaulių banką ir nekilnojamąjį turtą – butą, kurio vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamojo turto registrą yra 31 569 Eur, t. y. viršija skolinį įsipareigojimą kreditoriui. Pažymėjo, jog pareiškėjas nerodo jokių pastangų atsiskaityti su vieninteliu kreditoriumi AB Šiaulių banku, nebendrauja ir neieško jokių abiem pusėms priimtinų atsiskaitymo variantų. Paaiškina, jog baudžiamoji byla yra tik nagrinėjama, nepasibaigusi, todėl joje nustatytos aplinkybės nėra galutinės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad nėra pagrindo apeliantui iškelti bankroto bylos.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi aplinkybių grupės. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą, turi būti patikrinama, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų vienai iš sąlygų, kuriai esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.

Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi šie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016).

Teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas nurodė, kad turi du kreditorius – antstolį V. M., skola kuriam sudaro 1 889,38 Eur ir AB Šiaulių banką, skola kuriam sudaro 26 359,76 Eur. Nurodytus duomenis patvirtina pareiškėjo pateiktas antstolio V. M. raštas dėl informacijos pateikimo (e b. l. 45). AB Šiaulių bankas nurodė, kad pareiškėjas yra skolingas daugiau nei 28 000 Eur. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai neviršija 30 000 Eur. Kita vertus, pareiškėjas turi nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu Gabijos g. 2B-47, Vilniuje, ir transporto priemonę – automobilį Dodge Grand Caravan. Pareiškėjas, remiantis VĮ Registrų centro svetainės duomenimis, nurodo, kad buto vidutinė rinkos vertė sudaro 41 800 Eur (e b. l. 53). AB Šiaulių bankas, remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nurodo, jog buto vidutinė rinkos vertė sudaro 31 569 Eur. Taigi vertinant nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas nėra nemokus, kadangi jo turto vertė viršija įsipareigojimų vertę, todėl jam negali būti keliama bankroto byla.

Teismas sutinka su apelianto argumentu, jog vien iš turto vertinimo neįmanoma numatyti kokia dalimi bus tenkinti kreditoriniai reikalavimai, kadangi nėra aišku už kiek nekilnojamas turtas bus parduotas. Teismas pažymi, jog norint nustatyti, kad asmuo yra nemokus, asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės padengti savo skolų. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo perspektyvą grąžinti skolas, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas turi objektyvią galimybę atsiskaityti su kreditoriais, kadangi jo turto vertė viršija įsipareigojimų dydį. Teismas atkreipia dėmesį, jog nėra pagrindo mutatis mutandis taikyti Įmonių bankroto įstatyme nurodyto nemokumo apibrėžimo, kadangi fizinio asmens bankrotui taikomos FABĮ nuostatos, kuriose reglamentuotas fizinio asmens nemokumo apibrėžimas (FABĮ 2 str. 2 d.).

Minėta, kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi aplinkybių grupės, t. y. fizinio asmens nemokumas ir patikrinama ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas pareiškėjo nemokumas, t. y. nenustatyta vienos iš būtinos sąlygos keliant fizinio asmens bankroto bylą, teismas sprendžia, jog nėra būtinybės tikrinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant pareiškėjo bankroto byla negali būti keliama.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 337 str. 1 d. 1 p.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjo I. L. atskirasis skundas turi būti atmestas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis palikta nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto I. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.