Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei Jolantai Ražukienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

už atstovavimą, o į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo mėnesį. Teigia, jog policijos pareigūnai atliekant pareigas nebuvo šališki, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos nurodė pareiškėjas. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus policijos pareigūnai vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 11 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą, tačiau tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Pabrėžia, kad reikalaudamas neturtinės žalos, pareiškėjas neįrodė, kad neva dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų atsirado CK 6.250 str. nurodytos aplinkybės. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra viešosios atsakomybės sąlygų: Alytaus VPK neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto, ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Skundas tenkintas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Alytaus apskrities VPK policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą ir skiriant administracinę nuobaudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu, tačiau galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, yra pripažįstama teismų praktikoje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija 15.2; 25; 61).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą,

remiantis CK 6.271 straipsniu, yra pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330-2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-357/2013).

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“(2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-482-414/2010 matyti, kad Prienų rajono Policijos komisariato kelių policijos poskyrio viršininko 2010 m. balandžio 9 d. nutarimu pareiškėjui pagal ATPK 127 str. 2 d. buvo skirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda už pažeidimą, kurio jis nepadarė (ATPK 250 straipsnio 1 punktas), nes Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 11 d. nutarime pripažino, kad policijos pareigūnai nesurinko patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 134 p. reikalavimus.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje. Todėl teismas vadovaujasi teismo 2010 m. spalio 11 d. nutarime nustatytomis aplinkybėmis bei padaryta išvada, jog administracinėn atsakomybėn pareiškėjas buvo patrauktas bei nubaustas nepagrįstai. Pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusios administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda galimybė nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą.

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar

atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (LVAT 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013).

Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti tam tikras aplinkybes: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str. 1 d.).

ATPK 256 str. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas).

Taigi viena iš įrodymų rūšių yra eksperto išvada. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-482-414/2010 matyti, kad eismo dalyvių paaiškinimai ir liudytojų parodymai dėl eismo įvykio aplinkybių iš esmės skyrėsi, todėl administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam pareigūnui, neturinčiam specialių žinių, turėjo kilti pagrįstos abejonės dėl transporto priemonių susidūrimo mechanizmo. Taigi siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir objektyviai nustatyti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, kuris iš eismo dalyvių kaltas jo padarymu, ar tas asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ir egzistuojantiems esminiams prieštaravimams pašalinti, bei eismo dalyvių paaiškinimams pagrįsti (paneigti), buvo būtina spręsti dėl eksperto skyrimo. Šių procesinių veiksmų pareigūnas neatliko (ATPK 277 str. 1 d.) ir priimdamas nutarimą rėmėsi tik Opel Astra vairuotojo T. Š. paaiškinimais bei liudytojų J. V. ir S. V. parodymais.

Nagrinėjamu atveju neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai LR CK 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ATPK 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų: pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai, t. y. objektyviai nenustačius autoįvykio mechanizmo ir neįrodžius visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų (konkrečiai, jo neteisėtų veiksmų), buvo priimtas nutarimas, kuriuo A. K. buvo nubaustas administracine nuobauda. Minėta, kad neteisėtas nubaudimas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutarimu).

Motyvuojamoji dalis

Darytina išvada, kad policijos pareigūnas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, elgėsi nesilaikydamas ATPK reikalavimų, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnyje nurodoma, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pareigūnas, esant byloje esminiams prieštaravimams tarp eismo dalyvių ir liudytojų parodymų, jų nepašalino, nerinko papildomų įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti dėl vieno iš eismo dalyvių kaltų veiksmų, taigi ir jo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu dėl asmens nubaudimo. Tinkamai neištyrus ATP padarymo aplinkybių ir paties pažeidimo fakto, paminėti bylą nagrinėjusio pareigūno veiksmai, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, kelia pagrįstas abejones dėl jų šališkumo, pripažintini aplaidžiais, paviršutiniškais, nesilaikant pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, o tai suponuoja vieno iš atsakomybės elementų – pareigūnų veiksmų neteisėtumo - tiesiogiai turėjusio įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams - konstatavimą. Pareigūnams neįvykdžius įstatyme nustatytų pareigų veikti taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t.y. veikiant neteisėtai, spręstinas klausimas, ar tokiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė bei neturinė žala ir ar tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Dėl turtinės žalos kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos elemento, visų pirma pažymėtina, kad pagal LR CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi iš minėtos nuostatos matyti, kad bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą. Pareiškėjo nurodomi nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su aukščiau nurodytais policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais, nes jei nebūtų priimtas nepagrįstas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė jo skųsti teisės aktų nustatyti tvarka ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Todėl darytina išvada, kad byloje aptariamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų ir jo patirtų 640 Lt (185.36 Eur) nuostolių.

Pažymėtina ir tai, jog tam, kad būtų priteista pareiškėjo patirta žala, teismui turi būti pateikta įrodymų, patvirtinančių tokios žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Kitaip tariant, iš bylos medžiagos turi būti nustatyta, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl atitinkamų policijos pareigūnų veiksmų, ir atitinkamai turi būti nustatytas tokios žalos dydis. Pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą sieja su 640 Lt dydžio išlaidomis už advokato teisines paslaugas, patirtomis nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Šios jo turėtos išlaidos pagrįstos ir įrodytos (ATP byla, b. l. 124, 125, 127).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5000 Lt neturtinės žalos.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, remiantis administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-482-414/2010 medžiaga, nustačius pareigūnų veiksmų, susijusių su administracinio teisės

pažeidimo bylos pareiškėjo atžvilgiu išnagrinėjimu ir nubaudimu, neteisėtumą, tai lemia ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, jog jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį, ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė nepatogumus dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose, laiko trukdymą, dvasinį sukrėtimą ir akivaizdžius išgyvenimus, įvertindamas neturtinę žalą 5000 Lt suma. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl konstatuotų neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų vertintina 100 Eur. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį teismas pažymi, jog pareiškėjo skunde nurodoma neturtinė žala apibūdinama vien tik bendro pobūdžio teiginiais (dvasinis sukrėtimas, išgyvenimai, nepatogumai, laiko trukdymas), šių teiginių visiškai nedetalizuojant, nepagrindžiant jokiais dokumentais, kitais įrodymais, taip pat atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo laiką, į tai, kad dėl patirtų išgyvenimų jam nekilo konkrečių tiesioginių sveikatos sutrikimų, jo teisių pažeidimas neturėjo negrįžtamų pasekmių jo teisėms, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą didesne pinigų suma, nei teismo nustatyta, pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 185.36 Eur turtinei žalai ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.