Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-950-459/2014

Teisėjas Vaclovas Jurjonas (Proceso Nr. 2-43-3-01258-2013-4)

NUTARTIS

2014 m. birželio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį bendraatsakiams A. G., J. G. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009-11-27 Vokietijoje dėl D. Z., vairavusio atsakovui A. G. priklausančią transporto priemonę VW „Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala apgadinant automobilį Skoda Fabia, valstybinis Nr. D RE-WW1261 (b.l. 20-21). Automobilis VW „Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas Lietuvos Respublikoje, tačiau neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biuro tarybos Vidaus nuostatais, atlygino nukentėjusiam eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 2151,31 EUR (7428,05 Lt) sumai Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus ir į Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą ir įgijo teisę išsireikalauti nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Ieškovas kreipėsi į bendraatsakius dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka pretenzijomis, tačiau bendraatsakiai nuostolių neatlygino (b.l. 43, 44).

LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką tais atvejais, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje E. S. valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į transporto priemonės savininkus dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau jie ieškovui nuostolių neatlygino. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovės J. G., remdamasis tuo argumentu, jog atsakovė su vyru kartu nebegyvena, apie automobilio įsigijimą nieko nežino. Ieškovas skundžia šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Kolegija sutinka su apelianto argumentais. Iš VĮ „Regitra“ pažymos (b.l. 122) matyti, jog automobilį VW PASSAT, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) A. G. įgijo 2008-03-05, santuoka su J. G. sudaryta 1993-07-31, ji nėra nutraukta, taigi automobilis įgytas santuokos metu. Remiantis CK 3.88 straipsniu, preziumuotina, jog automobilis yra bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Faktas, jog turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kolegijos nuomone, atsakovė nepateikė tinkamų įrodymų bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijai paneigti. Ji teigė, jog nuo 2005 metų jos santuoka su atsakovu yra faktiškai nutrūkusi, jokių ryšių nepalaiko, nežino jo tikslios gyvenamosios vietos, apie automobilį nieko nežino. Tokį teiginį grindė liudytojų parodymais. Iš byloje esančio Gyventojų registro tarnybos išrašo apie asmenį (b.l. 48) matyti, jog atsakovas A. G. išvykimą į Vokietiją deklaravo 2013-03-19. Automobilis įgytas 2008-03-05. Atsakovė į teismą dėl santuokos nutraukimo kreipėsi tik 2013-08-09 (b.l. 106). Pareiškime dėl santuokos nutraukimo nurodyta, jog atsakovas A. G. nuo 2012 metų sausio mėnesio vaikų išlaikymui yra pervedęs 5450 Lt, kartais paskambina vaikams. Taigi akivaizdu, jog atsakovė turėjo galimybę susisiekti su A. G. ir išsiaiškinti visas automobilio įsigijimo aplinkybes bei pareikalauti pateikti automobilio įsigijimo dokumentus. Kadangi atsakovė nepateikė jokių tinkamų rašytinių įrodymų automobilio įsigijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn prezumpcijai paneigti, automobilio įsigijimo sandorio neginčijo, nepakankamai rūpinosi savo, kaip sutuoktinės, teisių ir teisėtų interesų apsauga, anksčiau nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo, darytina išvada, jog ji privalo solidariai atsakyti už draudimo sutarties nesudarymą ir atlyginti dėl to atsiradusią žalą, kaip tai numatyta LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti ieškovui žalos atlyginimą solidariai ir iš atsakovės J. G..

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo 2014-02-19 sprendimas keistinas, naikinant sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą solidariai ir iš atsakovės, ir šią ieškinio dalį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovų priteisiant po 111,5 Lt žyminio mokesčio ir po 142,8 Lt vertimo išlaidų bei po 18 pašto išlaidų valstybei (CPK 93 str.). Taip pat kadangi ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovui iš atsakovų priteistina po 111,5 Lt už skundą sumokėto žyminio mokesčio (b.l. 121) (CPK 93 str. 1 ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-02-19 sprendimą, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

ieškinį tenkinti visiškai ir ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui solidariai iš atsakovų A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 7428,05 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013-07-19, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš atsakovų A. G. ir J. G. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai priteisti po 111,5 už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, po 111,5 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir po 142,8 Lt vertimo išlaidų.

Iš atsakovų A. G. ir J. G. valstybei priteisti po 18 Lt pašto išlaidų.