- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-1060-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02768-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8585-866/2012 pagal ieškovo P. K. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas P. K. (toliau - Ieškovas), kreipdamasis į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 319, 03 Lt turtinę žalą ir 100 000 Lt neturtinės žalos. Ieškovas nurodė, kad jis buvo neteisėtai suimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme. Po suėmimo praėjus maždaug dviem valandoms buvo pristatytas į Lukiškių TI-K. Prieš patalpinant į laikinojo sulaikymo kamerą, buvo atlikta asmens krata, kurios metu paimti visi asmeniniai daiktai bei dokumentai, tarp kurių buvo ir buto, automobilio raktai. Anot Ieškovo, nei teismas nei prokuratūra nepasirūpino Ieškovo turimu turtu, t. y. transporto priemone bei butu, taip pažeidžiant BPK 129 straipsnio nuostatas. Ieškovas nurodė, kad į teismą buvo atvykęs automobiliu D. D., v/n. (duomenys neskelbtini) Apie automobilio saugumo užtikrinimą niekam nebuvo pranešta, nuosprendžio paskelbimo metu nedalyvavo advokatas. Taip pat nebuvo pasirūpinta jo nekilnojamuoju turtu, t. y. butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovas teiravosi dėl buto raktų perdavimo sutuoktinei. Ieškovo sutuoktinė buvo priversta kviesti avarinio spynų atrakinimo meistrus, kuriems už dviejų spynų išlaužimą, durų atrakinimą bei vienos naujos spynos įdėjimą sumokėjo 500 Lt. Vėliau Ieškovas buvo priverstas pirkti naują spyną ir analogišką durų rankeną, už ką sumokėjo 254 Lt. Savarankiškai rašydamas pareiškimus, skundus, raštus ir t.t. Ieškovas sugaišo apie 20 darbo dienų. Įvertinęs sugaištą laiką, ir savo kaip teisininko žinias, Ieškovas prašė priteisti 2 151 Lt negautų pajamų. Be to, Ieškovas nurodė patyręs ir kitas išlaidas, o būtent: 23, 75 Lt pašto išlaidos, 100 Lt pokalbiai telefonu ir internetas, 50, 15 Lt spausdintuvo kasetė, 441, 92 Lt kuras, 22 Lt automobilio parkavimas, 866, 33 Lt automobilio detalės, 13,08 Lt nervus raminantys vaistai, 50 Lt išlaidos kino filmui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Ieškovo nuomone, valdžios institucijų atsakomybė atlyginti žalą kyla CK 6.271 straipsnio pagrindu. Dėl valdžios institucijų veiksmų Ieškovas patyrė ir neturtinę žalą, kurią vertina 100 000 Lt. Anot Ieškovo, dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ir neveikimo, pablogėjo santykiai su sutuoktine, nebuvo tinkamai išnagrinėti jo prašymai, sutuoktinė su vaikais buvo priversta laukti už durų, nepagrįstai buvo suvaržytos jo teisės ir laisvės, dėl ko jis patyrė didžiulius dvasinius bei emocinius išgyvenimus, nepatogumus dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą ir kt.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad pagal BPK 129 straipsnio nuostatas, prokuroras ar teismas turi imtis tam tikrų apsaugos priemonių tik tada, kai vaikai ar turtas lieka be priežiūros, ir apie tokią būtinybę turi informuoti pats suimtasis. Iš Ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad jis nesikreipė dėl priemonių jo turtui apsaugoti, neinformavo apie vaikus, reikalingus priežiūros, nepateikė įrodymų, jog tokios priemonės buvo būtinos. Butas Ieškovui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybė teise, jame jis gyvena su savo šeima, sutuoktinė išvykusi nebuvo, rūpinosi vaikais. Todėl, esant suimtojo šeimos narių, kurie gali pasirūpinti jo turtu ir vaikais, prokuroras ar teismas neturi pareigos jais rūpintis. Ieškovas nepagrįstai teigia neturėjęs galimybės reikšti prašymus dėl turto saugumo užtikrinimo, nes skelbiant nuosprendį nedalyvavo advokatas, kadangi patikrinus baudžiamąją bylą tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos ieškovo teisės, nenustatyta. Ieškovas aktyviai naudojosi teise rašyti prašymus bei skundus. Pažymėjo, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų nagrinėjant Ieškovo prašymus bei skundus, valstybei atsakomybė kyla CK 6.271 straipsnio pagrindu, ir tokios bylos yra teismingos administraciniams teismui. Atsiliepime teigiama, kad nenustačius neteisėtų veiksmų nėra pagrindo ir turtinei bei neturtinei žalai atlyginti, kuri be kita ko, yra nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.
Lietuvos Respublikos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkanti. Pažymėjo, kad ieškinio pagrindas ir dalykas sutampa su Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 2-2970-592/2013 bei Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracine byla Nr. I-3620-580/2012. Atsiliepime nurodoma, kad automobilio raktai su dokumentais buvo perduoti praėjus keturioms valandoms po suėmimo. Duomenų apie automobilio sugadinimą nėra. Ieškovas nepagrįstai apeliuoja ir į būsto apsaugos neužtikrinimą, nes butas priklauso ne tik Ieškovui, bet ir jo sutuoktinei, todėl jokių papildomų apsaugos priemonių nekilnojamajam turtui apsaugoti nereikėjo, nes laisvėje buvo vienas iš buto savininkų. Atsakovo nuomone, Ieškovo argumentai dėl patirtos turtinės bei neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 2011 m. gruodžio 16 d., apie 12.15 val. Ieškovas buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K iš teismo salės. 2012 m. gruodžio 16 d., apie 15.30 val., į budėtojų dalį paskambino Lukiškių TI-K direktorius ir nurodė, kad iš Ieškovo paimtus automobilio raktus reikia perduoti nuteistojo sutuoktinei, bet ne į sandėlį saugojimui. Ieškovas pats atrinko norimus grąžinti savo žmonai automobilio raktus, kurie 2011 m. gruodžio 16 d., apie 16.00 val., buvo perduoti J. K. pasirašytinai. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad nebuvo reaguojama į jo prašymus neatitinka tikrovės. Anot Lukiškių TI-K, Ieškovas neįrodė CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-8585-866/2013 ir Vilniaus mieto apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2970-592/2013 bei Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3620-580/2012 tapatumo, bei bylos teismingumo nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2970-592/2013 Ieškovas buvo pareiškęs ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį dėl neteisėto suėmimo. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3620-580/2012, buvo nagrinėjamas Ieškovo skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Administracinėje byloje iš esmės buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su Ieškovo gyvenimo sąlygomis kalinimo įstaigose. Iš šioje civilinėje byloje ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ieškovas apeliuoja į prokuroro bei teismo pareigų nustatytų BPK 129 straipsnyje nevykdymą. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo išvadai, kad nurodytos bylos yra tapačios. Kadangi žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtais veiksmais atlyginimo klausimus reglamentuoja CK 6.272 straipsnis, šis ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėdamas Lukšių TI-K atsakomybės pagal reiškiamus reikalavimus klausimą teismas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų nagrinėjant Ieškovo prašymus bei skundus, valstybei atsakomybė kyla CK 6.271 straipsnio pagrindu, ir tokios bylos yra teismingos administraciniams teismams. Teismas nustatė, kad iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, Ieškovo paaiškinimų teismo posėdyje akivaizdu, kad ieškinys reiškiamas CK 6.272 straipsnio pagrindu dėl teismo ir prokuroro BPK 129 straipsnyje nustatytų pareigų nevykdymo (neteisėto neveikimo), nes nurodyta teisės norma įtvirtina atitinkamas pareigas būtent teismui ir prokurorui, o ne įkalinimo įstaigoms. Todėl, spręsdamas ginčą, pirmosios instancijos teismas vertino tik teismo ir prokuroro veiksmų, nustatytų BPK 129 straipsnyje, teisėtumą. Vertindamas prokuroro ir teismo veiksmų teisėtumą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso P. K. ir J. K., gyvenamąją vietą deklaravo Ieškovas, jo sutuoktinė J. K., bei jų nepilnamečiai vaikai. Ieškovo asmeniniai daiktai paimti Lukiškių TI-K. Automobilio raktai bei dokumentai atiduoti Ieškovo sutuoktinei 2011 m. gruodžio 16 d. Analizuodamas BPK 129 straipsnio turinį, pirmosios instancijos teismas vertino, kad apie turto, kuriam reikalinga priežiūra, egzistavimą, visų pirma, turi informuoti suimtasis, veikdamas kaip rūpestingas bei atidus turto savininkas. Tuo tarpu byloje nėra objektyvių duomenų, liudijančių, kad toks prašymas teismui ar prokurorui paskelbus nuosprendį buvo pareikštas. Teismo manymu, gynėjo dalyvavimas skelbiant nuosprendį, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės vertinant prokuroro bei teismo veiksmų teisėtumą pagal BPK 129 straipsnį, nes nurodyta teisės norma apibrėžia prokuroro ir teismo veiksmus, esant duomenų apie priežiūros reikalingą turtą, o ne teismo pareigą užtikrinti gynėjo dalyvavimą skelbiant nuosprendį. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų apie Ieškovo reikštus prašymus prokurorui ar teismui, dėl kokiam nors turtui reikalingos priežiūros. Nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta ir teismui buvo žinoma, jog Ieškovas yra vedęs, teismo posėdžio metu Ieškovas patvirtino, kad gyvena kartu su sutuoktine, vykdamas į teismą žinojo, kad sutuoktinė po darbo grįš namo su vaikais. Taigi, akivaizdu, kad nėra pagrindo teigti, jog koks nors Ieškovui priklausantis turtas ar vaikai liko be reikalingos priežiūros. Aplinkybė, kad Ieškovo sutuoktinė išeidama į darbą užmiršo namuose savo raktų komplektą, dėl ko vėliau buto duris turėjo atidaryti avariniu būdu, negali būti vertinama kaip turto palikimas be priežiūros. Iš nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad būtent Ieškovo sutuoktinė buvo asmuo, galintis pasirūpinti tiek Ieškovo turtu, tiek vaikais, ir šios aplinkybės Ieškovui buvo žinomos. Įvertinęs įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog prokuroras ar teismas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nenustatęs vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė, taip pat nevertino Ieškovo argumentų dėl turtinės bei neturinės žalos dydžio.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas nėra išsamus, jame pilnai nėra įvardintos visos reikšmingos aplinkybės. Teigia, kad BPK 129 straipsnio norma yra imperatyvi, todėl jos turėjo laikytis teismas ar prokuroras. Pažymėjo, kad su juo nebuvo aptartos jokios priemonės dėl pasirūpinimo jo turtu (automobiliu ir butu), taip pat dviem mažamečiais vaikais. Nurodė, kad pareikšti prašymą minimu klausimu jis taip pat neturėjo galimybės, nes iš teismo salės jis buvo konvojuotas į kamerą. Atkreipė dėmesį, kad ginčo sprendime nebuvo pasisakyta dėl jo disponuoto automobilio, kuriuo Ieškovas 2011 m. gruodžio 16 d. atvyko į teismą. Nesiaiškinta ir neanalizuota, kodėl nei teismas, nei prokuratūra prieš paskelbiant nuosprendį ar jį paskelbus, net nepaklausė dėl šios transporto priemonės. Ieškovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti jo nurodytą aplinkybę, susijusia su Ieškovo gynėjo nedalyvavimu teismo posėdyje skelbiant nuosprendį. Ieškovo teigimu, apylinkės teismas savaip interpretavo nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad jis yra vedęs. Formalus įrašas dėl vedybų dar nereiškia fakto, kad yra vedamas ar nevedamas bendras turtas, kad gyvenama kartu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Ieškovo įsitikinimas, jog jam priklausantis turtas ir vaikai liko be priežiūros, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad remiantis baudžiamosios bylos, prijungtos prie nagrinėjamos civilinės bylos, duomenimis, automobilio raktai bei dokumentai buvo atiduoti Ieškovo sutuoktinei 2011 m. gruodžio 16 d. praėjus 4 val. nuo Ieškovo suėmimo. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad nebuvo užtikrintos minėtos transporto priemonės saugumas, kuriuo turėjo pasirūpinti teismas ar prokuroras, atmestinas. Atsiliepime sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bet kokiu atveju gynėjo dalyvavimas ar nedalyvavimas skelbiant nuosprendį nesietinas su BPK 129 straipsnio pažeidimu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė Ieškovo ieškinį. Pažymėjo, kad Ieškovas pats yra nurodęs, jog automobilis nepriklausė jam nuosavybės teise. Jokie teisės aktai neįpareigoja teismą ar prokurorą rūpintis turtu, kurio savininkas nėra suimtas. Taip pat nurodė, kad automobilio raktai bei dokumentai tą pačią dieną po nuosprendžio paskelbimo buvo grąžinti Ieškovo sutuoktinei. Nurodė, kad nėra ir negali būti jokio priežastinio ryšio dėl gynėjo nedalyvavimo teismo posėdyje skelbiant nuosprendį ir žalos dėl galimybės pranešti artimiesiems apie sulaikymą ir pažeistų teisių pareikšti prašymus dėl turto dėl turto saugumo užtikrinimo. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad teise rašyti prašymus bei skundus Ieškovas aktyviai pasinaudojo Lukiškių TI-K. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas ne taip išsamiai, kaip pareidavo Ieškovas, motyvavo teismo sprendimą, nelaikytina sprendimo trūkumu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl analizuotinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.
Byloje sprendžiamas prokuroro ir teismo, kurie, anot Ieškovo, nesiimdami priemonių Ieškovo turtui - automobiliui, butui – apsaugoti pažeidė BPK 129 straipsnio nuostatą, neveikimo aplinkybės. Tai yra, Ieškovas kildina savo reikalavimus iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo (neveikimo) baudžiamajame procese, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Valstybės deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Dėl tokią atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ne kartą pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą ir ją patyrusio asmens teisė į žalos atlyginimą atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, t. y. civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007).
BPK 129 straipsnio 2 ir 3 dalys įpareigoja prokurorą arba teismą aptarti su suimtuoju priemones turtui ar būstui apsaugoti ir jų imtis, jeigu suimtasis turi turtą arba būstą, liekantį be priežiūros. Apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytas priemones prokuroras arba teismas praneša suimtajam. Taigi, šios normos taikymui svarbu nustatyti, ar suimtasis turi turtą arba būstą, kuris po suėmimo lieka be priežiūros. Tik nustačius šios aplinkybės egzistavimą, BPK 129 straipsnyje nurodyti subjektai privalo imtis aktyvių veiksmų turtui apsaugoti. Esant tokiam reglamentavimui, pripažintina, jog Ieškovas klysta apeliaciniame skunde teigdamas, kad šios normos imperatyvumas bet kokiu atveju reikalauja jos vykdymo.
Iš byloje esančio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio matyti, kad Ieškovas nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, paskiriant subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pakeista į suėmimą suimant teismo salėje (I t., b. l. 46-56). Nuosprendžio įžanginėje dalyje pažymėta, kad Ieškovas yra vedęs (I t., b. l. 46). Nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-1178-716/2014 liudytoja buvo apklausta Ieškovo sutuoktinė J. K., iš kurios parodymų buvo aišku, kad sutuoktiniai gyvena kartu (I t., b. l. 53). Remiantis šiomis aplinkybėmis, prokuroras ir teismas galėjo suformuoti išvadą, kad Ieškovas nėra vienišas ir yra asmenų, galinčių pasirūpinti jo turtu. Duomenų, suteikiančių pagrindą teismui ar prokurorui abejoti, kad po Ieškovo suėmimo nebus pasirūpinta jo turtu, nebuvo. Nesant informacijos dėl turto palikimo be priežiūros po Ieškovo suėmimo, BPK 129 straipsnio taikymui nebuvo būtinybės.
Atkreiptinas Ieškovo dėmesys į tai, kad esant turtui, kuriuo nebus pasirūpinta po jo suėmimo ir norėdamas užtikrinti jo apsaugą, jis pats privalėjo inicijuoti šio turto apsaugos nustatymą ir su tokiu prašymu kreiptis į prokurorą ar teismą. Atmestinas Ieškovo argumentas, jog jis neturėjo fizinių ir techninių galimybių įgyvendinti šią teisę. Po nuosprendžio 2011 m. gruodžio 16 d. paskelbimo, Ieškovas žodžiu tokį prašymą galėjo pareikšti teismo salėje. Nei antrankių uždėjimas, nei konvojus, negalėjo sutrukdyti Ieškovui kreiptis į teismą norint pareikšti prašymą dėl turto, likusio be priežiūros, apsaugos.
Ieškovas apeliaciniame skunde remiasi argumentu, jog pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime visiškai nepasisakė ir neanalizavo situacijos apie jo disponuotą automobilį. Manytina, kad Apylinkės teismas teisingai nustatė automobilio raktų perdavimo faktą Ieškovo sutuoktinei 2011 m. gruodžio 16 d. (I t., b. l. 88, 111). Pats Ieškovas patikslintame ieškinyje šios aplinkybės neneigė (I t., b. l. 126). Tokiu būdu Ieškovo sutuoktinė jau nuosprendžio paskelbimo ir Ieškovo suėmimo dieną galėjo pilnai disponuoti transporto priemone ir ja rūpintis. Todėl pagrindo teigti, kad šis kilnojamas turtas liko be priežiūros, nėra.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gynėjo dalyvavimas ar nedalyvavimas skelbiant nuosprendį nesietinas su BPK 129 straipsnyje įtvirtintos normos pažeidimu. Ieškovo gynėjo dalyvavimas (nedalyvavimas) niekaip neįtakoja teismo ar prokuroro pareigos, esant pagrindui, imtis veiksmų siekiant apsaugoti be priežiūros liekantį suimtojo turtą ar būstą. Esant nurodytam motyvui, netikslinga šiuo klausimu pasisakyti plačiau.
Ieškovo apeliacinio skundo teiginys dėl daiktų paėmimo momento nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės. Pabrėžtina, kad šios inicijuotos civilinės bylos pagrindas yra BPK 129 straipsnyje numatytos teismo ir prokuroro pareigos nevykdymas. Nenustačius suimtojo turto, kuriam reikalinga priežiūra, ir teismo bei prokuroro pareigos neatlikimo, aplinkybė, kada iš Ieškovo buvo paimti jo asmens daiktai, nėra reikšminga.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai ginčo sprendime nurodė, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog Ieškovui priklausantis turtas liko be reikalingos priežiūros. Kaip jau buvo minėta anksčiau, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojamas valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų atlikimas ar jiems privalomai atlikti veiksmų nevykdymas ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ar jų neveikimo. Byloje nenustatyta prokuroro ar teismo savo pareigos neatlikimo, šis faktas konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų. Tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo valstybės deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti, todėl ieškinys buvo atmestas pagrįstai.
Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti Ieškovo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis), apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 puinktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.