Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams A. K., E. K., L. S., S. S. ir G. T. dėl žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas A. K. atsakovo G. T. vadovavimo metu buvo de facto (faktiškai) ieškovės vadovas. G. T. kitoje civilinėje byloje, kurioje ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodė, kad jis nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. ieškovės vadovu buvo paskirtas tik formaliai, faktiškai įmonei vadovavo ir priimdavo visus sprendimus A. K. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad G. T. 2013 m. rugpjūčio 22 d. išdavė A. K. notarinės formos įgaliojimą iš esmės atlikti visus su ieškovės veikla susijusius veiksmus.

4. Ieškovė nuo 2014 m. sausio 1 d. tapo nemokia. Jos pradelsti įsipareigojimai 2014 m. sausio 1 d. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, ji veikė nuostolingai, neturėjo jokio nekilnojamojo turto. Ieškovės skolos nuo 2014 m. sausio 1 d. padidėjo 12 657,19 Eur. Atsakovai A. K. ir L. S., kaip bendrovės vadovas ir akcininkė, pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį jie turi solidariai atlyginti ieškovei žalą. BUAB „Graveltra“ buvo artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų verslas, todėl įmonės vadovo A. K. turėta informacija apie įmonės veiklą, jos turtinius klausimus buvo žinoma taip pat ir artimiems giminaičiams – sutuoktinei ir jos motinai akcininkei L. S. Pastaroji turėjo pareigą žinoti ir domėtis bendrovės būkle, imtis veiksmų, kad dėl įmonės turtinės būklės neatsirastų žalos kitiems asmenims. Atsakovė L. S. nesidomėjo bendrovės veikla, nesiėmė veiksmų užkirsti kelią žalos bendrovei ir kreditoriams atsiradimui, elgėsi nesąžiningai ir nerūpestingai, todėl ji kaip ir vadovas privalo atlyginti ieškovei žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.6. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, taip pat kitoje byloje konstatuoti faktai paneigia L. S. ir jos sutuoktinio neteisėtų veiksmų buvimą. Ieškovas atsakovų L. S. ir S. S. nesąžiningumą sudarant dovanojimo sandorius įrodinėja aplinkybe, kad atsakovams tapo žinoma, jog jie įtraukti į BUAB „Graveltra“ inicijuotą procesą dėl jos bankroto pripažinimo tyčiniu. Vis dėlto pats ieškovas pripažino, kad L. S. ir S. S. teismo pranešimai su procesiniais dokumentais įteikti tik 2018 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po 2018 m. liepos 26 d. dovanojimo sutarties sudarymo. Tai paneigia atsakovų nesąžiningumą. Priešingai negu teigia ieškovas, 2018 metais atsakovai L. S. ir S. S. negyveno tuo pačiu adresu kaip ir kiti atsakovai. L. S. ir S. S. gyvenamoji vieta buvo kita – (duomenys neskelbtini). Dėl to jiems deklaruotos gyvenamosios vietos adresu nebuvo įteikti procesiniai dokumentai. Antstolis, įteikdamas atsakovams L. S. ir S. S. procesinius dokumentus, pranešime nurodė, kokiu adresu įteikė dokumentus, todėl ieškovo teiginiai dėl gyvenamosios vietos yra nepagrįsti. Ginčo dovanojimo sutartimi padovanoto gyvenamojo namo statybos baigtumas pirmosios dovanojimo sutarties sudarymo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR). Dėl to tik įregistravus namo statybos baigtumą, buvo sudaryta antra dovanojimo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

17. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš bendrovės akcininkės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, taip pat atmesti reikalavimai dėl dviejų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriose reglamentuojama bendrovės akcininkės civilinė atsakomybė už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo pažeidimą, taip pat actio Pauliana instituto taikymas.

Dėl bendrovės akcininkės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo

18. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad dėl BUAB „Graveltra“ bankroto bylos iškėlimo 2017 m. birželio 15 d. į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi kreditorė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV). Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi BUAB „Graveltra“ iškelta bankroto byla. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 15 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (civilinė byla Nr. eB2-38-796/2022). Dėl to nagrinėjamojoje byloje žalos atlyginimo klausimui spręsti taikytinos ĮBĮ, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., normos.

19. JAR duomenimis, atsakovas A. K. nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 17 d., taip pat nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. liepos 25 d. ir nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 15 d. buvo BUAB „Graveltra“ vadovu. Atsakovas G. T. BUAB „Graveltra“ vadovu buvo paskirtas nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. Atsakovė L. S. nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2017 m. vasario 14 d. buvo vienintele BUAB „Graveltra“ akcininke, o atsakovas A. K. nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. spalio 24 d. ir nuo 2017 m. vasario 14 d. buvo vieninteliu BUAB „Graveltra“ akcininku.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad BUAB „Graveltra“ nemokumo momentas – 2014 m. sausio 1 d. Teismas padarė išvadą, kad G. T. buvo tik formalus, o atsakovas A. K. – faktinis BUAB „Graveltra“ vadovas. Teismas konstatavo, kad dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Graveltra“ iškėlimo kaltas jos faktinis vadovas A. K., todėl priteisė iš jo žalos atlyginimą. Apeliantas pirmiau nurodytų aplinkybių neginčija , todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas A. K. buvo faktinis BUAB „Graveltra“ akcininkas, jis sprendė visus klausimus bendrovėje, o L. S. buvo tik de jure akcininke. Teismas padarė išvadą, kad BUAB „Graveltra“ neįrodė akcininkės L. S. aktyvaus dalyvavimo bendrovės ūkinėje finansinėje veikloje, jos faktinio žinojimo apie bendrovės nemokumą, todėl nėra pagrindo nustatyti jos neteisėtų veiksmų nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismas atmetė ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš bendrovės akcininkės L. S. Apeliantas nesutinka su pirmiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Graveltra“ iškėlimo kalti abu atsakovai, t. y. bendrovės faktinis vadovas A. K. ir akcininkė L. S., todėl ne tik A. K., bet taip pat ir akcininkė L. S. solidariai turi atlyginti 12 657,19 Eur žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

22. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės akcininkei civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos ĮBĮ (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tam, kad būtų konstatuotas bendrovės akcininkės veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jos neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkė sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojama bendrovei padaryta žala.

23. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad bendrovės akcininkas neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto vadovas) ir, priešingai, bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti akcininko kompetencijai. Nors pagal pirmiau nurodytas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pats (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pažeidimas), vis dėlto sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo ir juridinio asmens dalyvio (vienintelio akcininko) solidarios civilinės atsakomybės, būtina atsižvelgti į šių asmenų teisinio statuso skirtumus, kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygos turėtų būti nustatomos atskirai, individualiai analizuojant jų faktiškai vykdytas funkcijas ir kvalifikuojant, ar konkretūs atlikti veiksmai būdingi vadovui, ar dalyviui. Taigi, esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes būtent vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Akcininkai neturi tokių pareigų. Taigi, pirmiausia būtent vadovui, bet ne akcininkui kyla pareiga inicijuoti bankroto bylą. Bendrovės vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Akcininkui tokia pareiga gali kilti tuo atveju, jei vadovas nepaskirtas arba negali įvykdyti šios pareigos dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

25. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta pirmiau aptartų aplinkybių. Byloje nėra ginčo dėl to, kad G. T., o vėliau A. K. buvo paskirti bendrovės vadovais, atsakovas A. K. atsakovo G. T. vadovavimo laikotarpiu buvo faktinis bendrovės vadovas, atliko vadovui būdingas funkcijas, turėjo visus įgalinimus ir jam nebuvo objektyvių kliūčių veikti jų ribose. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad akcininkai neturi pareigos domėtis finansine bendrovės būkle, todėl pareiga inicijuoti bankroto bylą jiems gali kilti tik tuo atveju, jeigu jie faktiškai žino apie bendrovės nemokumą. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie bendrovės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti jo neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 23 punktas).

26. Priešingai negu teigia apeliantas, nagrinėjamojoje byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad L. S. buvo faktiškai įsitraukusi į bendrovės veiklą, todėl žinojo apie bendrovės turtinę būklę ir jos nemokumą. Vien tai, kad A. K. yra L. S. dukters sutuoktinis, nėra pagrindu teigti, kad A. K. atskleidė L. S. informaciją apie bendrovės būklę. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymų visumą, pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, nes joje dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra nagrinėjamos bylos dalyviai. Toje byloje įrodinėjimo dalyko dalis buvo aplinkybės, susijusios su bendrovės de facto akcininko nustatymu, L. S. dalyvavimu bendrovės veikloje, disponavimu informacija apie bendrovės turtinę būklę ir kt. (civilinė byla Nr. e2A-203-642/2021). Pirmiau nurodytoje nutartyje, be kita ko, konstatuota, kad: „<...> BUAB „Graveltra“ faktinio akcininko ir vadovo pareigas ėjo A. K., jis bendrovės veiklai reikalingus dokumentus (kai kuriuos akcininko sprendimus) tik pateikdavo pasirašyti nominaliai akcininkei L. S., kuri bendrovės akcininke de jure tapo paprašyta A. K. Aplinkybę, kad visus klausimus bendrovėje sprendė A. K., bet ne nominalia akcininke buvusi atsakovė L. S., išnagrinėtoje byloje patvirtino tiek L. S., tiek A. K., tiek ir G. T.“ (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutarties 30 punktas). Taigi, pats A. K. yra patvirtinęs, kad jis de facto buvo BUAB „Graveltra“ vadovas ir akcininkas, o de jure akcininkei (savo sutuoktinės motinai) L. S. tik pateikdavo pasirašyti dokumentus. Dėl to vien apelianto nurodyta aplinkybė, kad L. S. 2014 m. birželio 2 d. pasirašė sprendimą dėl paskolos BUAB „Graveltra“ gavimo, per se (savaime) nėra pagrindu daryti išvados, jog akcininkė žinojo apie bendrovės finansinę būklę ir jos nemokumą. Įvertinus bylos įrodymų visumą, labiau tikėtina, kad A. K. nebuvo informavęs L. S. apie bendrovės nemokumą.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik akcininkės pasirašyti sprendimai dėl direktorių atleidimo ir paskyrimo neįrodo jos faktinio įsitraukimo į bendrovės veiklą. Priešingai negu teigia apeliantas, byloje nėra jokių įrodymų, kad A. K. pateikė L. S. susipažinti 2014 metų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, ji su jais susipažino ir juos patvirtino. L. S. tiek pirmiau nurodytoje byloje, tiek nagrinėjamojoje byloje nuosekliai teigė, kad ji nėra tvirtinusi nė vienos BUAB „Graveltra“ finansinės atskaitomybės, jai niekada ir jokia forma nebuvo teikiamos jokios ataskaitos ir (ar) finansinių ataskaitų rinkiniai. Vien bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose esantis įrašas, kad bendrovės finansinės ataskaitos patvirtintos, nėra pagrindu daryti išvados, jog L. S. iš tikrųjų susipažino su bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais ir priėmė sprendimą juos patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būtent bendrovės vadovas turi pareigą pateikti duomenis JAR, todėl tik jam gali tekti atsakomybė už neatitinkančių tikrovės duomenų teikimą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BUAB „Graveltra“ negalint pateikti nė vieno akcininkės sprendimo, kuriais būtų buvę sprendžiami bendrovės finansinių ataskaitų tvirtinimo klausimai, JAR išrašai (kuriuose tik nurodyta, kad finansinės ataskaitos patvirtintos) nelaikytini turinčiais prima facie galią ir patvirtinančiais, kad akcininkei buvo žinoma bendrovės finansinė būklė.

28. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, vadovaudamasi pirmiau šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad akcininkė L. S. faktiškai žinojo apie BUAB „Graveltra“ nemokumą. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti akcininkės neteisėtų veiksmų nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

29. UAB „Graveltra“ bendrovės akcininkės L. S. veiksmų neteisėtumą taip pat grindžia tuo, kad akcininkė neįgyvendino jai ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 10, 11 dalyse imperatyviai nustatytų pareigų, t. y. nepadengė nuostolių akcininkės įnašais ir nepriėmė sprendimo dėl bendrovės likvidavimo.

30. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABĮ imperatyviai nenustatyta akcininko pareiga bendrovės nuosavą kapitalą atkurti akcininkų įnašais ar priimti sprendimą dėl bendrovės likvidavimo. Ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos ABĮ (nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojusi redakcija) 38 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį. ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte nustatyta, kad akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais. Tais atvejais, kai akcininkai nepriima tokio sprendimo, tada turi svarstyti klausimus, numatytus ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje, be kita ko, dėl bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 3 punktas).

31. Taigi, priešingai negu teigia apeliantas, akcininkė neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšų, siekdama padengti bendrovės nuosavo kapitalo nuostolius. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovės vadovas apskritai informavo akcininkę apie ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nurodytą bendrovės būklę ir (ar) ėmėsi šioje normoje nurodytų veiksmų, kad būtų svarstomi klausimai dėl sprendimų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje, priėmimo. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad akcininkai neturi pareigos domėtis finansine bendrovės būkle. Byloje nenustatyta, kad akcininkė L. S. faktiškai žinojo apie BUAB „Graveltra“ turtinę būklę ir jos nemokumą. Dėl to tik tokia aplinkybė, kad akcininkė nepriėmė sprendimo dėl bendrovės likvidavimo, nagrinėjamos bylos kontekste per se nelaikoma jos nesąžiningu veiksmu, kuriuo siekta išvengti bendrovės prievolių savo kreditoriams įvykdymo. Byloje nėra įrodymų, kad akcininkės veiksmų, numatytų pirmiau nurodytose ABĮ nuostatose neatlikimas, būtų priežastiniu ryšiu susijęs su apelianto prašomos priteisti žalos atsiradimu.

Dėl actio Pauliana instituto netaikymo

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.66 straipsnio nuostatas pažymima, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021 16 punktas).

33. Taigi, pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį.

34. Nagrinėjamojoje byloje atmetus ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovės L. S., apeliantui nenurodžius ir nepateikus kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę L. S., nėra pagrindo konstatuoti pirmosios actio Pauliana institutui taikyti būtinosios sąlygos – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę buvimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamojoje byloje nenustačius neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, nėra pagrindo pripažinti ginčijamas dovanojimo sutartis negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu.

35. Atsižvelgdama į tai, kad actio Pauliana gali būti tenkinamas tik nustačius visų šios nutarties 32 punkte nurodytų sąlygų visumą, nenustačius pirmosios būtinosios sąlygos – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų actio Pauliana sąlygų buvimu, nes tai neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

37. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindu naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

39. Atsakovė E. K. pateikė teismui duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 640 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant atsakovų atsiliepimą į apeliacinį skundą.

40. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

41. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dieną, t. y. 2021 m. gruodžio mėn., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2021 metų antrąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 566,40 Eur. Taigi, atsakovės prašomos priteisti 640 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 2 036,32 Eur (1 566,40 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuotina, kad atsakovės prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to atmetus apeliacinį skundą, atsakovei E. K. iš apelianto priteistina 640 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo R. L. (R. L.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 640 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.