Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų nutartis

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atsakovei Prienų rajono savivaldybei dėl norminio akto dalies teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą su pareiškimu ir prašė teismo:

1) ištirti, ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. T3-231) (toliau – ir Nuostatai) 16 punktas apimtimi, kuria nenustatyta, kad pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamosios paskirties statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis, neprieštarauja Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 681), 24 punktui, o taip pat Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 30² straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. kovo 26 d. įstatymas Nr. XII-1590) nuostatai, įpareigojančiai nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis;

2) ištirti, ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. T3-231) 18.2 papunktis, kuriuo nustatyta, kad Rinkliavos įmokos kintamoji dedamoji yra nustatoma pagal dvi šios dedamosios kintamąsias, taip pat tai, kad viena iš šiame papunktyje nustatytų kintamųjų – „atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) norma“ – iš viso nėra numatyta Taisyklėse, neprieštarauja Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 681) 33 ir 34 punktų nuostatoms, numatančioms, kad ši dedamoji gali būti nustatoma tik pagal vieną iš Taisyklių 33 punkte nurodytų dedamųjų pasirinktinai, o taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. kovo 26 d. įstatymas Nr. XII-1590) 30² straipsnio 3 dalies nuostatai, įpareigojančiai nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis;

3) ištirti, ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. T3-231) 6.3 papunktis ir Nuostatų 2 priedėlis dėl komunalinių atliekų susikaupimo normos, kuri nustatoma kilogramais kvadratiniam nekilnojamojo turto objekto metrui, neprieštarauja Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 681) 20 punkto nuostatai, numatančiai, kad ši norma turi būti skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui, o taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. kovo 26 d. įstatymas Nr. XII-1590) 30² straipsnio 3 dalies nuostatai, įpareigojančiai nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

Pareiškėja pareiškime nurodė bei pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog, Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriuje atlikus patikrinimą pagal rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojo prašymą, nustatyta, kad Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų galiojanti redakcija (nuo 2020 m. sausio 1 d.) prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies nuostatai, numatančiai, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, ir neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių galiojančios redakcijos 20, 25, 30, 31 ir 34 punktų.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis numato, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnis numato, kad savivaldybės taryba tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus nustatydama: vietinės rinkliavos dydį; vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką; vietinės rinkliavos lengvatas; vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus; delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus.

Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Šio įstatymo 30² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

Prienų rajono savivaldybėje rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą reglamentuoja Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtinti Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. T3-231).

Tiek Taisyklių, tiek Nuostatų normos, reglamentuojančios Rinkliavos dydžio nustatymą, numato, kad rinkliavos įmoka susideda iš dviejų dalių – pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (Taisyklių 22 p., Nuostatų 15 p.). Pastoviosios įmokos dedamosios nustatymo principai nustatyti Taisyklių 25, 26, 27 punktuose, o Nuostatų – 16 punkte. Kintamosios įmokos dedamosios nustatymo principai – atitinkamai Taisyklių 28–34 punktuose ir Nuostatų 18–25 punktuose.

Nuo Nuostatų aktualios redakcijos įsigaliojimo įsigaliojo ne vieni Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimai (2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XIII-1794, 2019 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XIII-2433, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 17 d.; 2020 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. KT31-N3/2020, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 18 d. iki 2020 m. birželio 30 d.; 2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XIII-1794, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d.). Nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo įstatymo redakcija (2020 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XIII-3157), galiosianti iki 2020 m. gruodžio 31 d., o nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigalios įstatymo redakcija su pakeitimais pagal 2018 m. gruodžio 18 d. įstatymą Nr. XIII-1794.

Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo atskiros nuostatos per aktualų laikotarpį keitėsi ir dar keisis, nagrinėjamam atvejui aktuali šio įstatymo norma – 30² straipsnio 3 dalis, numatanti, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, nesikeitė ir aktuali šio straipsnio redakcija galioja nuo 2015 m. balandžio 1 d. (2015 m. kovo 26 d. įstatymas Nr. XII-1590). Todėl šiuo atveju vertinama Nuostatų atitiktis einamuoju momentu galiojančios Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 30² straipsnio 3 dalies nuostatoms.

Nuostatų 16 punkte yra numatyta, kad pastovioji Rinkliavos dedamoji nustatoma nekilnojamojo turto objektams, kuriems galima nustatyti tikslų plotą – eurais už 1 kvadratinį metrą bendro nekilnojamojo turto ploto, neskirstant jo pagal paskirtis. Gyvenamosios paskirties individualiems namams ir butams daugiabučiuose namuose taikomas ploto apribojimas – 100 kvadratinių metrų (16.1 p.). Nekilnojamojo turto objektams, kuriems negalima nustatyti tikslaus nekilnojamojo turto ploto – eurais nekilnojamojo turto vienetui pagal turto paskirtį ir jo skaičių (16.2 p.).

Taisyklių 24 punkte yra numatyta, kad pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamųjų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis. Taigi, Taisyklių 24 punkte yra nustatyta bendra taisyklė, jog pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai ar jų įgalioti asmenys, ir numatyta išimtis, kuomet ši taisyklė netaikoma. Nuostatų 16 punktas, reglamentuojantis pastoviosios įmokos dalies nustatymą, jokių išimčių nenumato.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalimi, nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, todėl darytina išvada, kad Nuostatų 16 punktas apimtimi, kuria nenumato, kad pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamųjų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis, neatitinka Taisyklių 24 punkto.

Taisyklių 33 punktas numato, kad nustatant kintamąją įmokos dedamąją visų kategorijų nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais, gali būti taikoma viena iš šių kintamųjų pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas (33.1 p.); nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius (33.2 p.); gyventojų / darbuotojų skaičius (33.3 p.).

Taisyklių 34 punktas numato, kad už kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektus, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais, mokėtina kintamoji įmokos dalis turi būti išdalyta (apskaičiuota) pagal vieną iš 33 punkte nurodytų kintamųjų pasirinktinai.

Nuostatų 18.2 papunktis numato, kad nekilnojamojo turto objektams, kuriems galima nustatyti tikslų plotą ir kuriuos valdantys rinkliavos mokėtojai naudojasi jiems priskirtais kolektyviniais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais, kintamoji dedamoji nustatoma pagal dvi kintamąsias – nekilnojamojo turto plotą ir atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą.

Taigi, Nuostatų 18.2 papunktis, kuriuo yra nustatyta, kad Rinkliavos įmokos kintamoji dedamoji yra nustatoma pagal dvi dedamąsias, prieštarauja Taisyklių 33 ir 34 punktų nuostatoms, numatančioms, kad ši dedamoji gali būti nustatoma tik pagal vieną iš nurodytų dedamųjų pasirinktinai.

Be to, Nuostatų 18.2 papunktyje nurodyta atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) norma Taisyklėse kaip viena iš galimų Rinkliavos kintamosios dedamosios kintamoji iš viso nėra numatyta, o tai taip pat prieštarauja Taisyklių 33 ir 34 punktų nuostatoms.

Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiose Taisyklėse atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normos sąvoka nėra vartojama. Minėta sąvoka buvo vartojama iki Taisyklių įsigaliojimo galiojusioje Taisyklių redakcijoje (iki 2019 m. sausio 1 d.). Anksčiau galiojusios redakcijos Taisyklių 31 ir 32 punktuose atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) norma buvo nurodyta kaip viena iš Rinkliavos įmokos kintamosios dedamosios kintamųjų, tačiau 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus šiuo metu galiojančių Taisyklių redakcijai minėta nuostata neteko galios. Todėl, kaip minėta, tokios dedamosios nustatymas šiuo metu galiojančių Nuostatų 18.2 punkte prieštarauja Taisyklių 33 ir 34 punktų nuostatoms.

Nuostatų 6 punkte yra apibrėžiamos Nuostatuose vartojamos sąvokos. Nuostatų 6.3 papunktyje nurodoma, kad MKA susikaupimo norma – vidutinis MKA kiekis (kilogramais), surenkamas į MKA konteinerius, tenkantis kiekvienos nekilnojamojo turto objektų rūšies vienam kvadratiniam metrui arba nekilnojamojo turto objekto vienetui per metus. Iš Nuostatų 2 priedo matyti, kad vidutinė MKA susikaupimo norma nekilnojamojo turto objektams, kuriems galima nustatyti tikslų plotą ir kuriems priskirti kolektyviniai rūšiuojamojo surinkimo konteineriai, yra nustatyta atitinkamai kilogramais arba eurais už kvadratinį metrą (2 priedėlis).

Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui.

Taigi, Nuostatų 6.3 papunktis ir Nuostatų 2 priedėlis dėl komunalinių atliekų susikaupimo normos, kuri nustatoma kilogramais kvadratiniam nekilnojamojo turto objekto metrui, prieštarauja Taisyklių 20 punktui, pagal kurį atliekų susikaupimo norma turi būti skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas numato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas reiškia, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje pavestą funkciją turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Vietos savivaldos institucija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, savo veiklą privalo grįsti bendraisiais teisės principais, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais teisės principais. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pažymėtina, kad Nuostatai savo esme yra norminis administracinis aktas, jame yra įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Jie jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Nuostatų veikimas (galiojimas) negalėtų baigtis jų pritaikymu konkrečiu atveju. Realizavus šių teisės aktų reikalavimus konkrečiame santykyje, jie veiktų ir toliau bei turėtų būti taikomi naujai atsirandantiems kitiems tos pačios rūšies santykiams. Bet koks administracinis aktas, ypač nustatantis tvarką, turi būti aiškus bei tikslus, nekeliantis abejonių dėl turinio, aktas negali būti dviprasmiškas, kad realiai būtų įgyvendinami keliami tikslai.

Atlikus patikrinimą prokuratūroje dėl Nuostatų teisėtumo ir konstatavus teisės aktų pažeidimus bei įvertinus tai, kad šie pažeidimai gali būti pašalinti pakeitus, patikslinus Nuostatus ar priėmus naują administracinį aktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsniu ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, prokuroras taikė Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą viešojo intereso gynimo priemonę. Ši teisės norma numato, jog prokuroras, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, turi įgaliojimus nutarimu reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo ir per 20 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo dienos informuoti prokuratūrą apie priimtą sprendimą, taip pat per 20 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pateikti prokuratūrai informaciją apie jo vykdymo rezultatus. Todėl 2020 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. (AP-14877)3VI-43-20 pareikalavo iš Prienų rajono savivaldybės imtis priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti.

Kauno apygardos prokuratūroje 2020 m. liepos 27 d. buvo gautas Prienų rajono savivaldybės administracijos 2020 m. liepos 23 d. raštas Nr. (7.33)R3-2640. Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, išnagrinėjęs šį skundą ir įvertinęs prokuroro nutarimo Nr. (AP-14877)3VI-43-20 pagrįstumą bei teisėtumą, Prienų rajono savivaldybės skundą atmetė ir 2020 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. (AP-14877)3VI-43-20 reikalauti imtis priemonių teisės pažeidimams pašalinti paliko galioti. 2020 m. rugsėjo 10 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Prienų rajono savivaldybės raštas Nr. (7.33)R3-3132, kuriuo atsisakyta vykdyti prokuroro nutarimą.

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad viešojo intereso pažeidimas yra padarytas Prienų rajono savivaldybės kompetencijos srityje, t. y. konstatuota, jog savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas norminis aktas – Nuostatai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Institucijai, kurios veiklos srityje padaryti pažeidimai, atsisakius juos pašalinti administracine tvarka, prokurorui atsirado pareiga taikyti kitas Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje numatytas viešojo intereso gynimo priemones ir kreiptis į teismą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnyje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti, ar administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Atsakovė Prienų rajono savivaldybė su pareiškėjos pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime bei atstovas teismo posėdžio metu panašiai paaiškino, jog nesutinka su prokuroro pareiškime pateiktais prašymais ir argumentais, prielaidomis ir samprotavimais, kuriais grindžiami pareiškimo reikalavimai. Prokuroro pareiškime nėra tiksliai apibrėžti norminės bylos dalykas, nagrinėjimo ribos ir apimtis, taigi nėra užtikrinamas rungimosi principo įgyvendinimas, o tai akivaizdžiai suvaržo savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, priėmusio prokuroro ginčijamą norminį administracinį aktą, teisę teismui teikti reikiamus paaiškinimus bei pasirengti teisminiam nagrinėjimui.

Prokuroro pareiškime iš esmės tik pacituotos Nuostatų dalys ir Įstatymo 30² straipsnio 3 dalies norma bei Taisyklių nuostatos, išdėstyti tam tikri atskiri samprotavimai, kurie neišreiškia konkrečios ir nuoseklios pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Toks pareiškimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais ir pagal tokį pareiškimą tinkamas šios administracinės bylos išnagrinėjimas teisme neįmanomas. Dėl to pareiškime nesant tinkamai apibrėžto tyrimo dalyko, pareiškimas nenagrinėtinas administraciniame teisme ir byla nutrauktina.

Pažymėtina, kad ginčo santykius reguliuoja ne tik prokurorės pareiškime nurodytos teisės normos, bet ir platesnės apimties Įstatymas, Rinkliavų įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję teisės aktai ir teisminė praktika. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas savivaldybės tarybai suteikia teisę jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, šio Įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato vietinės rinkliavos dydį ir vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką.

Taigi nėra pagrindo sutikti su prokurorės prašyme daroma išvada, jog savivaldybės patvirtintuose Nuostatuose nustatant rinkliavos dydį yra pažeisti Taisyklių III skyriaus reikalavimai. Pažymėtina, kad Taisyklių 20 punkto norma nėra imperatyvi teisės norma, kuriai būtina paklusti, įpareigojanti savivaldybę elgtis taip, kaip prokurorė reikalauja prašyme. Taisyklių 20 punkto norma pagal turinį savivaldybėms rekomenduojama – „Savivaldybė gali“ yra dispozityvaus reguliavimo norma, vadinasi, visuomeniniai santykiai nėra įsprausti į tam tikrą konkretų elgesio standartą, čia apibrėžiama sritis, kurioje Savivaldybė laisva savo iniciatyva gali pasirinkti vieną ar kitą elgesio variantą, nusistatyti bei sukonkretinti savo elgesio taisykles.

Pastebėtina, kad prokurorės pareiškime teiginys, jog Taisyklėse nėra numatyta Nuostatų 18.2 papunktyje nurodyta rinkliavos kintamosios dedamosios kintamoji – atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) norma, todėl Nuostatų 18.2 dalyje, jog kintamoji nustatoma ir pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą, prieštarauja Taisyklių 33 ir 34 punktų reikalavimams bei Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies nuostatai, įpareigojančiai vadovautis Taisyklėmis, neatitinka ir teisės aktų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos teisminės praktikos. LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-1480/2012 pripažino, kad Prienų rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai dėl nenumatytos galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį (faktinį atliekų kiekį) prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Todėl Prienų rajono savivaldybė, atsižvelgdama į LVAT nutartis, jog Nuostatuose turėtų būti norma, leidžianti atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį (faktinį atliekų kiekį), Nuostatuose įrašė 18.2 punkto normą. Prokurorė, teikdama teismui prašymą, nepagrįstai ignoravo šias aplinkybes.

Neįmanoma atsikirsti į prokurorės pareiškimo pirmąjį reikalavimą, kadangi prokurorė iš esmės kelia klausimą dėl galimo teisės spragos egzistavimo, t. y. kad Taisyklių 24 punkto nuostata nėra įrašyta į Nuostatų 16 punktą. Tačiau prokurorė prašyme niekaip nepagrindžia, jog Taisyklių 24 punkto normos neįrašymas į Nuostatų 16 punktą pažeidžia ar iškreipia teisinius santykius, kuriems reglamentuoti yra skirti ir Taisyklės, ir Nuostatai, ar kad tai turės įtakos atliekų turėtojų teisėms ir pareigoms.

Prokurorė prašyme niekaip nepaaiškina, kodėl visus tris prašymus (reikalavimus) grindžia ne tik Nuostatų 16 punkto, 18.2 papunkčio, 6.3 papunkčio ir 2 priedėlio neatitiktimi Taisyklėms, bet ir Įstatymo 30² straipsnio 3 dalies normai, nenurodo, ar teismas, pvz., pripažinęs, jog Nuostatų 16 punktas ir / ar 18.2 papunktis ir / ar 6.3 papunktis ir / ar 2 priedėlis (ne)atitinka Taisyklių, turėtų tirti, ar Nuostatų 16 punktas ir / ar 18.2 papunktis ir / ar 6.3 papunktis ir / ar 2 priedėlis (ne)atitinka Įstatymo 30² straipsnio 3 dalies normos.

Prokurorė prašyme abejoja dėl Nuostatų 16 punkto, 18.2 papunkčio, 6.3 papunkčio ir 2 priedėlio atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 daliai tik tiek, kiek jie neatitinka reikalavimo neprieštarauti Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 daliai, t. y. blanketinei įstatymo nuostatai, kuri iš esmės įtvirtina tik abstraktų teisėtumo reikalavimą, nes pati nenukreipia į konkretų teisės aktą.

Pastebėtina ir tai, kad prokurorė iš esmės ėmėsi ginti asmeninį interesą pareiškėjo J. B., nesutinkančio su Nuostatais tuo aspektu, kad juose vietinė rinkliava nustatoma atsižvelgiant į nekilnojamojo turto objekto (gyvenamosios paskirties objekto) plotą, o ne jame gyvenančių asmenų skaičių, kad rinkliava nustatoma objektams, kuriuose niekas negyvena ir atliekų negeneruojama. Įsiteisėjusiais teismų sprendimu ir nutartimi iš pareiškėjo yra priteista vietinė rinkliava.

Prokurorė Nutarimu iš esmės nepagrįstai, be teisinio pagrindo kvestionuoja įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais yra pripažinta, jog Nuostatai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Todėl turi būti įvertinta ir tai, kad prašyme surašyti teiginiai, jog Nuostatų dalis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neatitinka suformuotos gausios LVAT teisminės praktikos nagrinėjamu klausimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

– ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. T3-231) 16 punktas apimtimi, kuria nenustatyta, kad pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamosios paskirties statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis, neprieštarauja Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 681), 24 punktui, o taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 daliai;

– ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 18.2 papunktis, kuriuo yra nustatyta, kad Rinkliavos įmokos kintamoji dedamoji yra nustatoma pagal dvi šios dedamosios kintamąsias, taip pat tai, kad viena iš šiame papunktyje nustatytų kintamųjų – „atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) norma“ – iš viso nėra numatyta Taisyklėse, neprieštarauja Taisyklių 33 ir 34 punktų nuostatoms, o taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies nuostatai;

– ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 6.3 papunktis ir 2 priedėlis dėl komunalinių atliekų susikaupimo normos, kuri nustatoma kilogramais kvadratiniam nekilnojamojo turto objekto metrui, neprieštarauja Taisyklių 20 punkto nuostatai, numatančiai, kad ši norma turi būti skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui, o taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalis suteikia teisę prokurorui kreiptis į administracinį teismą ir prašyti ištirti, ar norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis norminį administracinį aktą apibrėžia kaip viešojo administravimo subjekto priimtą daugkartinio taikymo teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų; juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų; šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje; norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2020 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-55-822/2020).

Pareiškėjos prašomas ištirti teisės aktas nustato tam tikras elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jis priskirtinas norminiams administraciniams aktams. Šio akto teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus pirmame skirsnyje. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina. Be to, šioje administracinėje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad prašomas ištirti administracinis aktas yra norminio pobūdžio administracinis aktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektų veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008, Nr. I5-968/2019); konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (žr., pvz., 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-617/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I5-968/2019); viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal aukštesnės galios teisės aktais jiems suteiktą kompetenciją, jų veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5-968/2019 ir kt.).

Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus).

Kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-171/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-905-492/2015, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-662/2020 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).

Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu). Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad neretai konkrečios teisės normos turinys bei jos taikymo ypatumai nustatomi ją (normą) analizuojant (aiškinant) kitų teisės normų, įtvirtintų tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose, kontekste. Todėl pastarųjų (reikšmingas) pasikeitimas (panaikinimas) gali iš esmės pakeisti ir tikrinamos norminio administracinio akto normos aiškinimo bei taikymo taisykles, be kita ko, lemiančias šios normos santykį su įstatymu ar Vyriausybės norminiu aktu, dėl kurių atitikties ji yra tikrinama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 28, 2014, p. 54–64).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluoti argumentai, kuriais grindžiamas abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, taikomi aiškumo ir pakankamumo standartai, be kita ko, lemiantys tokio pareiškimo priimtinumą nagrinėti administraciniame teisme. LVAT, aiškindamas iš ABTĮ (inter alia jo 116 str. 1 d., 112 str. 1 ir 2 d. įtvirtinto teisinio reguliavimo) kylančius reikalavimus abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui, yra konstatavęs, kad tokiame pareiškime pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai. Pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodęs, jog būtent pareiškėjas, teikdamas abstraktų, t. y. su individualia byla nesusijusį, prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tokį prašymą nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2015 m. lapkričio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-16-552/2015, 2017 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-15-602/2017).

Teisėjų kolegija, pareiškėjos pareiškimo teismui turinį įvertinusi paminėtos LVAT praktikos kontekste, konstatuoja, kad nors pareiškime paminėtas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Nuostatuose (jo punktuose, papunkčiuose), Įstatymo 30² straipsnio 3 dalyje, Taisyklių tam tikruose punktuose, tačiau jame išdėstyti argumentai neatitinka LVAT praktikos nurodytų reikalavimų. Teismas sprendžia, jog pareiškėja pareiškime apsiribojo tik teisės aktų nuostatų pacitavimu ir jų turinio perrašymu, nepateikdama teisinių argumentų.

Pareiškėja nagrinėjamu atveju kvestionuodama tikrinamo norminio administracinio akto teisėtumą tiek, kiek Nuostatų 16 punkte nėra nustatyta, kad pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamosios paskirties statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimą priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis, iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau yra poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimus, kt.).

Aptariamos legislatyvinės omisijos buvimu pareiškėja kvestionuoja Nuostatų 16 punkto teisėtumą, tačiau nenurodė konkrečių motyvų bei argumentų, kurie, jo nuomone, sudaro prielaidas teisiškai pagrįstai abejonei dėl Nuostatų 16 punkto neatitikties Taisyklių 24 punktui bei Įstatymo 30² straipsnio 3 daliai. Pabrėžtina ir tai, jog pareiškėja pareiškime nevertino ir to, jog Nuostatų 32.6 punktas numato, kad negyvenamosios paskirties statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkams ar jų įgaliotiems asmenims, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis, mokėjimų pranešimai nesiunčiami. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog šioje dalyje pareiškėja neįvykdė jai tenkančios pareigos abejonę dėl tikrintino norminio administracinio akto teisėtumo pagrįsti teisiškai motyvuotais argumentais.

Pareiškėja nurodo, jog Nuostatų 18.2 papunktis, kuriuo yra nustatyta, kad Rinkliavos įmokos kintamoji dedamoji yra nustatoma pagal dvi šios dedamosios kintamąsias, taip pat tai, kad viena iš šiame papunktyje nustatytų kintamųjų – „atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) norma“ – iš viso nėra numatyta Taisyklėse, todėl tai prieštarauja Taisyklių 33 ir 34 punktų nuostatoms. Pareiškėja nenurodė, kuris teisės aktas draudžia savivaldybėms nurodyti papildomas kintamosios įmokos dedamąsias. Pareiškime pareiškėja tik pakartoja teisės aktuose nurodytas nuostatas, tačiau jokios teisinės argumentacijos teismui nepateikė.

Taisyklių 28 punkte nurodyta, jog kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas. Taisyklių 6 punktas numato, kas sudaro būtinąsias sąnaudas. Taisyklių 31 punktas numato, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) (31.1); naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnis (31.2); atiduodamų komunalinių atliekų svoris (31.3 p.). Pagal Taisyklių 32 punktą, savivaldybės kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti tik vieną Taisyklių 31 punkte nurodytą kintamąją įmokos dedamąją.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalį, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma vadovaujantis, be kitų, ir proporcingumo principu bei atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“. Pastarojo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydis neviršytų to, kiek yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo tikslui pasiekti. Šis principas reikalauja, kad komunalinių atliekų turėtojams nustatyta rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą būtų proporcinga galinčiam susidaryti ar susidarančiam komunalinių atliekų kiekiui dėl atliekų turėtojų nekilnojamojo turto ir jo panaudojimo paskirties ir (ar) veiklos (1 d. 2 p.). Todėl privalu laikytis šių principų aiškinimo ir taikymo praktikos. Bendrosios taisyklės dėl aptariamos pareigos paisyti proporcingumo principo, kiek tai susiję su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu, priimant sprendimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-2235/2012), plačiai atskleistos ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.), kurios saisto teismą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir nuo kurių nukrypti nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingai, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, p. 274–283; 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-181/2013; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1280/2013; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 ir kt.).

Taip pat pareiškėja prašo ištirti Nuostatų 6.3 papunkčio ir Nuostatų 2 priedėlio dėl komunalinių atliekų susikaupimo normos, kuri nustatoma kilogramais kvadratiniam nekilnojamojo turto objekto metrui, atitiktį Taisyklių 20 punkto nuostatai, numatančiai, kad ši norma turi būti skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui.

Taisyklių 20 punkte numatyta, jog savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas (toliau – atliekų susikaupimo norma). Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį. Atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui. Taisyklių 20 punkte nėra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, bet rekomendacinio pobūdžio. Tačiau ir šiuo atveju pareiškėja pareiškime tik pacitavo teisės aktų normas, tačiau teisinės argumentacijos, kodėl atsakovei yra privaloma vadovautis Taisyklių 20 punktu, nenurodė.

Pareiškėja, kelianti abejones norminio administracinio akto teisėtumu, turėjo išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymų) turinį, įvertinti teismų praktiką šioje reguliavimo srityje ir pateikti savo konkrečią teisinę nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos subjektyvi pozicija (abejonė) nepagrįsta (neargumentuota) remiantis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu) bei teismų praktika.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai yra abstraktūs bendro pobūdžio teiginiai, nėra teisinių argumentų, keliančių abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, pareiškėja turėjo išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymų) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų, ir neturėjo būti nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos subjektyvi pozicija (abejonė) nepagrįsta (neargumentuota) remiantis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad pareiškime, teismo posėdyje išdėstyti teiginiai yra paremti tik prielaidomis, svarstymais ir neatitinka teisiniams argumentams keliamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimo, kad abstrakčiame pareiškime ištirti norminio administracinio akto teisėtumą neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Taigi pripažintina, kad pareiškime nėra LVAT nurodytus reikalavimus atitinkančių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių pareiškėjos abejonę dėl Nuostatų 6.3 papunkčio, 16 punkto, 18.2 papunkčio bei 2 priedėlio dalies atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies nuostatai bei atitinkamai Taisyklių 20, 24 ir 18.2 punktų nuostatoms. Šie abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą trūkumai yra pagrindas teismui norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, todėl ji nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.) (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Administracinę bylą Nr. eI4-635-428/2021 pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atsakovei Prienų rajono savivaldybei dėl norminio akto dalies teisėtumo ištyrimo nutraukti.

Nutartis per septynias kalendorines dienas nuo jos paskelbimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.