Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas), nagrinėdamas administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sunhaus“ skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. A33(1)-9307-(4.9) panaikinimo bei įpareigojimo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją perskaičiuoti nuo 2012 m. gegužės 1 d. ir skaičiuoti bendrovei vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą atsižvelgiant į tai, kad teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo devyni UAB „Sunhaus“ priklausantys statiniai, kuriems teko vienas 1,1 kub. m konteineris, išvežamas vieną kartą per savaitę, 2015 m. birželio 19 d. nutartimi kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Rinkliavos nuostatai), pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai (toliau – ir Rinkliavos dydžiai), pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, neprieštaravo Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30-2 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas kilo dėl juridinio asmens pareigos mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą pagal valdomo turto plotą ir pagrindinę tikslinę objekto paskirtį, o ne pagal faktinį atliekų kiekį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal atsakovo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Rinkliavos nuostatų 9 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai buvo atliekų turėtojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą, o, pagal 5 punktą, atliekų turėtoju laikomas asmuo, kuris turi atliekų. Pagal dabartinės Rinkliavos nuostatų redakcijos 9 punktą, vietinės rinkliavos mokėtoju apibrėžiamas komunalinių atliekų turėtojas, fizinis ar juridinis asmuo nuosavybės ar kita teise valdantis ir naudojantis nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje ir privalantis mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjo vertinimu, kadangi UAB „Sunhaus“ dalį pastatų buvo išnuomojusi ir juose nevykdė ūkinės veiklos, tai, nesinaudodama šiais pastatais ir neturėdama su jais susijusių atliekų, ji neturėjo būti laikoma atsakinga už vietinės rinkliavos už išnuomotus pastatus mokėjimą, nebent Vilniaus rajono savivaldybės administracija galėtų pagrįsti aplinkybę, kad UAB „Sunhaus“ dėl išnuomotuose pastatuose vykdomos veiklos turėjo atliekų.

Pareiškėjas akcentavo, kad, visu ginčo laikotarpiu galiojant principui „teršėjas moka“, vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą dydis buvo siejamas su atliekų tvarkymo išlaidų apmokėjimu. Tai matyti iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 dalies bei 32 straipsnio nuostatų. Atsakovas, patvirtindamas Rinkliavos nuostatus bei nustatydamas vietinės rinkliavos dydžius, įvertino tik valdomų pastatų plotą bei jų esminę paskirtį – gyvenamoji, administracinė, gydymo, gamybos ir panašiai. Nebuvo pateikti jokie duomenys, kad, nustatant skirtingus vietinės rinkliavos dydžius atskiroms patalpų rūšims, būtų buvę įvertinti atliekų tvarkymo kaštai. Nei iš Rinkliavos nuostatų, nei iš 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 pakeistų Rinkliavos dydžių nematyti, kokiu būdu buvo sudaryta kaina. Taip pat nebuvo nustatyti kokie nors kriterijai, kurie leistų atsižvelgti į pastatuose vykdomos konkrečios veiklos specifiką.

Pareiškėjo teigimu, privaloma įmoka turėjo atitikti įmokos mokėjimo paskirtį – apmokėti turimų atliekų tvarkymą. Teisės aktai neįpareigojo asmens vien dėl jo valdomo turto apimties finansuoti atliekų tvarkymo sistemą iš esmės daugiau nei kainavo jo turimų atliekų sutvarkymo bei atliekų tvarkymo sistemos išlaikymo paslauga. Vietinė rinkliava savo paskirtimi nebuvo turto mokestis. Tuo atveju, kai UAB „Sunhaus“ buvo įpareigotas už atliekų tvarkymą mokėti ženkliai daugiau nei jo turimų atliekų kaina, jis apmokėjo ir įvairias kitas savivaldybės išlaidas ar kitų atliekų turėtojų atliekų tvarkymo išlaidas. Tokios įstatyminės pareigos bendrovė neturėjo.

Pareiškėjo nuomone, šios bylos kontekste turėjo būti svarstomas klausimas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigos nustatyti tokias vietinės rinkliavos skaičiavimo taisykles, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos įgyvendinti Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“. Vietinės rinkliavos skaičiavimas tokiu būdu, kad būtų vykdomas šis įstatyminis principas, galėjo būti įtvirtintas ne tik nustatant mokėjimo pagal deklaruotų atliekų kiekį galimybę, tačiau ir kitais būdais, pavyzdžiui, įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, arba taikant lengvatas, kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybė, įvesdama vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus rajone, pasirinko būdą, kuomet rinkliavos dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet buvo susietas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu. Atsakovo nuomone, laikotarpiu iki Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio įsigaliojimo (nuo rinkliavos įvedimo 2009 m. iki 2013 m. liepos 1 d.) galioję teisės aktai imperatyviai nenumatė pareigos savivaldybei, kaip kompetentingam subjektui, administravusiam šią rinkliavą, privalomai rinktis tokį apmokėjimo būdą, kuomet jo dydis būtų nustatytas pagal deklaruotą atliekų kiekį. 2008 m. spalio 14 d., prieš įvedant rinkliavą, buvo atlikta Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą įdiegimo Vilniaus rajono savivaldybėje galimybių analizė, kurioje, įvertinus Lietuvos bei užsienio valstybių savivaldybių patirtį, argumentuotai, pagrindžiant skaičiais, buvo rekomenduota Vilniaus rajono savivaldybėje nustatyti vietinę rinkliavą pagal nekilnojamojo turto plotą, nes galimybė vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį reikalautų pernelyg didelių sąnaudų, be to, turėtų daugybę trūkumų. Atsakovo teigimu, teisės aktų, kuriems prieštarautų jo priimti sprendimai šiuo laikotarpiu, nenurodė nei UAB „Sunhaus“ savo skunde, nei pareiškėjas 2015 m. birželio 19 d. prašyme administracinėje byloje Nr. eI-7052-580/2015.

Dėl reguliavimo nuo 2013 m. liepos 1 d. iki Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio pakeitimo 2015 m. balandžio 1 d. atsakovas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnis (įsigaliojo 2013 m. liepos 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtinta Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika (toliau – ir Metodika) įsigaliojo po atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. T3-38 bei 2012 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. T3-95 priėmimo, t. y. po naujos redakcijos Rinkliavos nuostatų bei pakeistų Rinkliavos dydžių įsigaliojimo. Nei pakeistame Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Metodikoje nebuvo įtvirtintas imperatyvas savivaldybėms keisti jau galiojusias taisykles, kuriomis reglamentuota rinkliava, kas reiškė, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnyje bei Metodikoje įtvirtinti reikalavimai nebuvo taikomi visuomeniniams santykiams, sureguliuotiems iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo.

Dėl reguliavimo nuo 2015 m. balandžio 1 d. atsakovas paaiškino, kad apie savivaldybėje galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių rinkliavą, teisėtumą šiuo laikotarpiu anksti kalbėti, nes, pagal 2015 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 30-2 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnį (įsigaliojo 2015 m. balandžio 1 d.), savivaldybės iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius. Taigi savivaldybėms numatytas parengiamasis laikotarpis šiems veiksmams atlikti – iki 2016 m. liepos 1 d. Be to, iki šiol Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar nebuvo patvirtinusi šiame įstatymo pakeitime minimų Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių.

Atsakovas teigė, kad duomenys apie nekilnojamąjį turtą, gauti iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro, ne visais atvejais buvo tikslūs, todėl Vilniaus rajono savivaldybėje sukurta Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą duomenų bazė, kurioje buvę duomenys galėjo būti (ir buvo) tikslinami gavus vietinės rinkliavos mokėtojo rašytinį prašymą. Rinkliavos nuostatų 33 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojui gali būti taikomas žemės ūkio, gamybos ir pramonės bei kitų nekilnojamojo turto objektų (jų dalių) paskirties, plotų tikslinimas pagal faktiškai naudojamą paskirtį, plotą. Atsižvelgiant į tai, įmonės, kurios vykdė veiklą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje bei turėjo gamybos, pramonės ir kitos paskirties objektus, galėjo kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybę dėl duomenų tikslinimo apie savo veikloje faktiškai naudojamų patalpų paskirtį, plotą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašymo dėl duomenų tikslinimo apie savo veikloje faktiškai naudojamų patalpų paskirtį, plotą iš UAB „Sunhaus“ nebuvo gavusi.

Atsakovo vertinimu, UAB „Sunhaus“ elgėsi ne visai sąžiningai ir ginčo laikotarpiu savo atliekų tvarkymą buvo patikėjusi bendrovei UAB „VSA Vilnius“, kuri neturėjo teisės užsiimti šia veikla Vilniaus rajone. Nuo 2012 m. sausio 1 d. teikti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje atsakovo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T3-447 buvo pavesta UAB „Nemenčinės komunalininkas“ bei UAB „Nemėžio komunalininkas“. UAB „Sunhaus“, bendradarbiaujant su neteisėtu atliekų surinkėju, nebuvo naudinga už tą patį mokėti ir rinkliavą, nes ši rinkliava tik didino įmonės atliekų tvarkymo sąnaudas. Atsakovas pažymi, jog, UAB „Sunhaus“ atsisakius neteisėto vežėjo paslaugų, šiai įmonei apskaičiuotas rinkliavos mokestis nesikeistų, o Vilniaus rajono savivaldybės įmonės, teikiančios atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas, buvo pajėgios sutvarkyti bet kokius atliekų kiekius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tenkino ir pripažino, kad atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Rinkliavos nuostatai, pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti Rinkliavos dydžiai, pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30-2 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Teismas, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, darė išvadą, kad atsakovas turėjo diskrecijos teisę nustatyti vietines rinkliavas, tvirtinti rinkliavos nuostatus, tačiau ši diskrecijos teisė buvo saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).

Teismas pastebėjo, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtino Rinkliavos nuostatus, o 3 punktu – Rinkliavos dydžius. Remiantis atsakovo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T3-507, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje įsigaliojo nuo 2012 m. gegužės 1 d. Atsakovas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 pakeitė 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintus Rinkliavos dydžius ir juos išdėstė nauja redakcija, 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. T3-220 Rinkliavos dydžius keitė iš dalies. Be to, atsakovas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtino naują Rinkliavos nuostatų redakcija bei pripažino netekusiu galios 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktą. Atsakovas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14 pakeitė 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintų Rinkliavos nuostatų 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 45, 46, 47 ir 52.1 punktus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Rinkliavos nuostatų 8 punkte vietinė rinkliava apibrėžiama kaip Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Remiantis Rinkliavos nuostatų 9 punktu, vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Pagal šių Rinkliavos nuostatų 5 punktą, atliekų turėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų. Pagal Rinkliavos nuostatus vietinė rinkliava skaičiuojama pagal savivaldybės tarybos nustatytą vietinės rinkliavos dydį arba jį padauginus iš vietinės rinkliavos dydžio parametro (11 p.); vietinės rinkliavos dydis nustatomas pagal nekilnojamojo turto paskirtį litais už kalendorinius metus (12 p.); vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas (15 p.). Rinkliavos nuostatų 19 punkte nustatyti Vietinės rinkliavos mokėtojų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazėje registruojami duomenys.

Teismas pastebėjo, kad atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintos naujos Rinkliavos nuostatų redakcijos 9 punkte vietinės rinkliavos mokėtojai apibrėžiami kaip komunalinių atliekų turėtojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Atitinkamai pagal šios redakcijos Rinkliavos nuostatų 32 punktą, Registro duomenys gali būti tikslinami gavus vietinės rinkliavos mokėtojo rašytinį prašymą arba apeliaciją dėl vietinės rinkliavos dydžio perskaičiavimo, o Rinkliavos nuostatų 33 punkte įtvirtinta galimybė vietinės rinkliavos mokėtojui taikyti žemės ūkio, gamybos ir pramonės bei kitų nekilnojamojo turto objektų (jų dalių) paskirties, plotų tikslinimą pagal faktiškai naudojamą paskirtį, plotą.

Teismas akcentavo, kad Rinkliavos dydžiai, patvirtinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 3 punktu, įtvirtinti pagal atitinkamos nekilnojamojo turto paskirties (gyvenamosios, administracinės, gamybos ir pramonės ir kt.) bendrą naudingą plotą (kv. m). Atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 nauja redakcija išdėstytuose Rinkliavos dydžiuose iš esmės buvo įtvirtinti analogiški kriterijai, vietinės rinkliavos dydžio parametru imant 100 kv. m.

Teismas, įvertinęs Rinkliavos nuostatuose įtvirtintas normas, nustatė, jog konkrečiam mokėtojui (komunalinių atliekų turėtojui) tekusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis buvo susietas tik su atitinkamo nekilnojamojo turto paskirtimi ir šio turto bendruoju naudingu plotu, plotą iš esmės laikant pagrindiniu kriterijumi, lėmusiu mokėtinos metinės vietinės rinkliavos dydį. Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nebuvo nustatyta galimybė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų išvežimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį ar kitus kriterijus. Abejonę dėl aptartų norminių teisės aktų teisėtumo pareiškėjas siejo su galimu jų neatitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje ir 30-2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytiems reikalavimams tuo aspektu, kad Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“.

Teismas pabrėžė, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata galiojo Rinkliavos nuostatų ir Rinkliavos dydžių patvirtinimo metu ir galioja iki šiol. Remiantis šio įstatymo 2 straipsniu, atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, o atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų.

Teismas pažymėjo, kad principas „teršėjas moka“ įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o šio principo pagrindu iš atliekų turėtojų surinktos lėšos padengtų visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Kiti atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai, išvardyti Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnyje, įstatymų leidėjo buvo įvardyti kaip papildomi. Vietos savivaldybės tarybos nustatomas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėtų finansavimo tikslų. Vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdo pasirinkimą lemia galimybė šią rinkliavą administruoti nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas, planuoti papildomų lėšų poreikį, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo sistemos organizatoriui tiksliai prognozuoti pajamas, planuoti šių pajamų paskirstymą bei efektyviau organizuoti patį komunalinių atliekų tvarkymą, tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą.

Teismas pabrėžė, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) nenustatė reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Tačiau, remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, buvo skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB), taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), nacionalinės teisės nuostatos turėjo būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ bei sąvoka „atliekų turėtojas“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Nepaisant to, principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuota pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas abejones dėl minėtų atsakovo aktų teisėtumo grindė ir tuo, kad juose principas „teršėjas moka“ galėjo būti įtvirtintas ne tik nustatant mokėjimo pagal deklaruotų atliekų kiekį galimybę, bet ir kitais būdais, pavyzdžiui, įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, arba taikant lengvatas, kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintos naujos Rinkliavos nuostatų redakcijos 33 punktu įtvirtinta galimybė vietinės rinkliavos mokėtojui taikyti žemės ūkio, gamybos ir pramonės bei kitų nekilnojamojo turto objektų (jų dalių) paskirties, plotų tikslinimą pagal faktiškai naudojamą paskirtį, plotą. Remdamasis šia nuostata atsakovas teigė, jog po tokių tikslinimų keitėsi rinkliavos kaina. Tačiau, teismo vertinimu, šios nuostatos įtvirtinimas iš esmės sudarė galimybę tikslinti tik tuos kriterijus, pagal kuriuos vietinė rinkliava buvo apskaičiuota, rinkliavos dydžio nesiejant su realiai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Tiems rinkliavos mokėtojams, kurie buvo deklaravę faktiškai naudojamo nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, tačiau dėl atsakovo įtvirtinto reglamentavimo negalintiems atlikti tikslinimų dėl perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekio (ar apskritai faktinio atliekų paėmimo), apskaičiuotinas rinkliavos dydis niekaip nesikeistų. Atitinkamai rinkliavos dydį siejant tik su nekilnojamojo turto paskirtimi ir plotu, tačiau nevertinant kitų sąlygų, pavyzdžiui, vykdomos veiklos pobūdžio, dėl kurios specifiškumo galbūt susidarė ženkliai kitoks komunalinių atliekų kiekis lyginat su kitais jų turėtojais, negalėjo būti laikoma tinkamu principo „teršėjas moka“ užtikrinimu. Teismas sprendė, kad naujos redakcijos Rinkliavos nuostatų 33 punkto įtvirtinimas nepaneigė atsakovo pareigos, esant objektyviai galimybei, nustatyti būdą mokėtiną rinkliavos sumą apskaičiuoti įvertinus realiai pateiktų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.

Teismas akcentavo, kad, pagal 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 30-2 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnį, savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius. Metodikoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d., įtvirtinta, kad, nustatant rinkliavos dydį, kiekvienai nekilnojamojo turto objekto rūšiai atskirai įvertinamas galintis susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų kiekis (19 p.); rinkliavos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos; taikoma dvinarė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų; pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (21-23 p.); pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas, nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius, gyventojų/darbuotojų skaičius, konteinerių skaičius ir tūris (dydis) (25 p.); kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas; kintamąją rinkliavos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas, kai konteineris pastatytas ne didesniu kaip 300 m atstumu nuo savininkui priklausančio nekilnojamojo turto objekto; kintamosios rinkliavos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, deklaravę, kad tam tikru laikotarpiu (ne trumpesniu nei vienas metų ketvirtis ir ne ilgesniu nei vieneri metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus imamos; kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius ir tūris (dydis), naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnumas, atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svoris (26-29 p.).

Teismas įvertino Rinkliavos nuostatų ir Rinkliavos dydžių nuostatų turinį pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste ir konstatavo, kad rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, neįtvirtinant kitų kriterijų, leidžiančių labiau užtikrinti, kad gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinųjų sąnaudų, negalėjo būti laikomas tinkamu principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu.

Teismas taip pat nurodė, kad Rinkliavos nuostatų ir Rinkliavos dydžių pakeitimas ir išdėstymas nauja redakcija nebuvo kliūtis tirti pakeistų norminių administracinių aktų teisėtumą, nes pareiškėjas pateikė prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla.

Teismas akcentavo, kad Atliekų tvarkymo įstatymas buvo papildytas nauju 30-2 straipsniu, įsigaliojusiu nuo 2013 m. liepos 1 d., t. y. jau galiojant nauja redakcija išdėstytiems Rinkliavos nuostatams ir Rinkliavos dydžiams. Pabrėžtina, kad poįstatyminiai teisės aktai turėjo būti priimti remiantis įstatymais ir negalėjo jiems prieštarauti. Šios nuostatos taikytinos ir kitiems teisės aktams, šiuo atveju, savivaldybės tarybos priimtiems teisės aktams. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio reikalavimai nebuvo taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie buvo sureguliuoti iki norminių teisės aktų įsigaliojimo.

Teismo vertinimu, Vilniaus rajono savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, kai nebuvo įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą būdu, tinkamai neužtikrino principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo. Atsakovo priimti poįstatyminiai teisės aktai tinkamai nerealizavo įstatyminiu lygmeniu įtvirtintos nuostatos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą pagrįsti būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymą papildžius 30-2 straipsniu atsakovas nekoregavo savo priimtų poįstatyminių teisės aktų, nebuvo pateisinama. Todėl Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nustatyta tvarka negalėjo užtikrinti pakankamai tikslaus atliekų tvarkymo išlaidų apskaičiavimo. Šiuo atveju nenustatyta, kad apskaičiavimo būdų koregavimas iš esmės lemtų šios rinkliavos administravimą nepakeliamai dideliais kaštais.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, įtvirtindamas mokėjimą už atliekų tvarkymą pagal nekilnojamojo turto valdymą ir naudojimą (turto paskirtį ir plotą), nepaisydamas realaus turimo atliekų kiekio ir nenustatydamas kitų būdų, pavyzdžiui, įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, arba taikant lengvatas, kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai, neįgyvendino Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies ir 30-2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų taip, kad būtų užtikrinta tinkama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara, vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“, taip pat reikalavimas, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina būtų pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.

Teismas pripažino, kad Rinkliavos nuostatai, pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 bei 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei Rinkliavos dydžiai, pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30-2 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismas taip pat pavedė Nacionalinei teismų administracijai atsakovo lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir atmesti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą.

Atsakovas teigia, kad teismas nesiėmė jokių veiksmų ištirti, ar Vilniaus rajono savivaldybė iš tiesų nepatirtų didelių ekonominių sąnaudų nustatant konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, nors išvadas ir kompetentingų institucijų skaičiavimus apie tokius kaštus atsakovas pateikė. Atsakovo nuomone, teismas per daug plečiamai traktavo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąvoką „teršėjas moka“, taip nutoldamas ir prieštaraudamas jau suformuotai teismų praktikai. Teismas taip pat neatsižvelgė į atsakovo išskirtus teisinio reguliavimo etapus, tuo metu galiojusias teisės normas ir tai, jog tam tikrame etape principas „teršėjas moka“ buvo suvokiamas ir traktuojamas kitaip ne dėl Vilniaus rajono savivaldybės kaltės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą, kuriuo teismas pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30² straipsnio 1 ir 2 dalims.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba, įtvirtinusi mokėjimą už atliekų tvarkymą pagal nekilnojamojo turto valdymą ir naudojimą (turto paskirtį ir plotą), nekreipdama dėmesio į realų turimą atliekų kiekį, nenustačiusi kitų būdų, pavyzdžiui įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, taikant lengvatas kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai ar panašiais būdais, neįgyvendino Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies ir 30² straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, kad būtų užtikrinta tinkama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara, vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“, taip pat komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas pirmiausia nurodo, kad teismas visiškai ignoravo ir nesiėmė jokių veiksmų ištirti, ar Vilniaus rajono savivaldybė iš tiesų nepatirtų didelių ekonominių sąnaudų nustatant konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, nors išvadas ir kompetentingų institucijų skaičiavimus apie tokius kaštus jie savo atsiliepime buvo pateikę. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820-14). Taigi ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją tikrinti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ginčijamo atsakovo sprendimo ekonominio pobūdžio aspektais, t. y. teismas neatlieka sprendimo ekonominio poveikio tyrimo ir vertinimo.

Atsakovo nuomone, ginčijamu sprendimu teismas per daug plečiamai traktavo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. įtvirtintą sąvoką „teršėjas moka", taip nutoldamas ir prieštaraudamas jau suformuotai teismų praktikai, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Išanalizavęs ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų normas, pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, kai nėra įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą būdu, nėra tinkamai užtikrinantis principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Visų pirma pastebėtina, jog teismas, atlikęs norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą, teisinio reguliavimo trūkumus labiau susiejo ne su faktiniu atlieku kiekiu, bet ir su kitų sąlygų ar papildomų kriterijų nustatymu apskaičiuojant vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, todėl vertinti, jog buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pagrindo nėra. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas vienareikšmiškai nepasakė, kad vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą turi būti skaičiuojama tik pagal faktinį susidariusių atliekų kiekį, o taip pat nurodė kitus papildomus kriterijus, kurie padėtų maksimaliai objektyviai nustatyti pagrįstą vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą dydį. Be to, teismas akcentavo, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis, todėl negalima daryti išvados, jog teismas per daug plečiamai traktavo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 dalyje įtvirtintą sąvoką „teršėjas moka“ (tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad principas „teršėjas moka“ įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o šio principo pagrindu iš atliekų turėtojų surinktos lėšos turi padengti tik visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinąsias išlaidas).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.