Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė, Pravieniškių PN) 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Pravieniškių PN.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skiriamos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, iš viso – 45 paros. 2015 m. sausio 16 d. patalpinant į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1 pareiškėjo nepatikrino gydytojas, nors tuo metu jam buvo lūžusi dešinės rankos plaštaka ir dėl traumos galėjo būti skiriama švelnesnė nuobauda. Kameroje buvo laikomas su rūkančiuoju, nors pats nerūko. Kreipėsi į pareigūnus dėl perkėlimo į kitą kamerą, tačiau jam atsakydavo, kad nėra vietų arba kad kreiptųsi raštu. Kamerose Nr. 1, Nr. 11 ir Nr. 12 trūko ploto, nes jų plotą užėmė tualetas ir baldai – kameroje Nr. 1 laisvas plotas buvo tik 2,69 kv. m ir kamerose Nr. 11 ir Nr. 12 – mažesnis nei 1,30 kv. m, todėl judėjimas kameroje neįmanomas, o pareigūnų reikalavimą atsistoti labai sunku vykdyti. Kameroje Nr. 1 nebuvo stalo, tik viena kėdė, nors kamera dvivietė, todėl valgė rankose laikydamas metalinius, karštus indus. Tualete buvo nepatogu atsitūpti tuštinimuisi, nes galva atsidurdavo po praustuvu ir stojantis keletą kartų susipjaustė petį į praustuvo kampą, liko randai. Pareiškėjas negalėdavo užmigti dėl pareigūnų ir kitų nuteistųjų keliamo triukšmo, girgždančios dviaukštės lovos, kurioje miego kokybė priklauso nuo kito nuteistojo. Pareiškėjas kreipėsi į psichiatrą, buvo skirti raminamieji vaistai.

Pareiškėjo teigimu, suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas lauke prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną praleisti lauke. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažino, kad to paties reikalaujama ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Baudos izoliatoriaus pasivaikščiojimų kiemelių sienos pasidengusios pelėsiais, žiemą kiemelių teritorijos būna padengtos ledu, o orui atšilus – plikledžiu arba telkšo balos. 2015 m. sausio 2 d. pasivaikščiojimų kiemelyje paslydo ir susilaužė ranką, todėl teko atsisakyti pasivaikščiojimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuteistiesiems buvo daromas psichologinis spaudimas nuolat atliekant kamerų kratas.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad buvo per maža duodamo maisto energetinė vertė, neišduodamas joks vaisius. Baudos izoliatoriuje neleidžiama turėti savo maisto ir taip atimama galimybė į pilnavertį maitinimąsi, todėl atliekant nuobaudą kameroje Nr. 12 kreipėsi į gydytoją dėl pilvo skausmų. Pareiškėjas pažymėjo, kad baudos izoliatoriuje nėra tinkamos ventiliacijos. Dėl oro trūkumo langai būdavo atidaryti net žiemos metu, susidarydavo skersvėjai, todėl atliekant nuobaudą kameroje Nr. 11 skaudėjo gerklę, kreipėsi į gydytoją. Pareiškėjui buvo draudžiama rašyti laiškus ir skambinti. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja režimą, todėl jam skiriamos nuobaudos uždarant jį į baudos izoliatorių. Teisės aktai nenustato tokio skaičiavimo būdo, kad baldų ir inventoriaus užimamas plotas būtų išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto, todėl, atsakovės nuomone, ploto normas reglamentuojantys teisės aktai nebuvo pažeisti. Atsakovė neigė, jog pareiškėjas buvo patalpintas kartu su rūkančiu asmeniu. Kamerų baldai ir kietasis inventorius sukomplektuoti laikantis galiojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nors nuteistieji nuolat gadina inventorių, tačiau jis yra suremontuotas arba pakeistas nauju.

Atsakovės teigimu, maistas nuteistiesiems gaminamas ir išduodamas teisės aktų nustatyta tvarka ir nėra buvę, kad faktinė nuteistojo paros maitinimo norma būtų buvusi mažesnė, nei teisės aktuose nustatyta minimali riba. Baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, Nr. 11 ir Nr. 12 įrengta priverstinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat yra sudarytos sąlygos papildomai kameras vėdinti per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjui buvo užfiksuotas dešinės plaštakos patinimas, įtartas lūžis, tačiau jis rentgeno nuotraukos atsisakė, o plaštakos trauma nėra pakankamas sveikatos sutrikimas, dėl kurio jis negalėjo būti patalpinamas į baudos izoliatorių. Šiuo atveju nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė žalos buvimo fakto, nepagrindė jos jokiais duomenimis ar įrodymais, pareiškėjo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais, todėl nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui E. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, Nr. 11 ir Nr. 12 atlikdamas jam paskirtas nuobaudas jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normos, ventiliacijos, triukšmo, laikymo kameroje su rūkančiuoju, netinkamų sąlygų pasivaikščiojimų kiemeliuose, per mažos maisto energetinės vertės ir pan. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) ir įvertinęs kamerų plotą ir jose laikytų asmenų skaičių konstatavo, kad pareiškėją patalpinus į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1 nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,6 kv. m, o buvo 2,83 kv. m), t. y. pareiškėjas Pravieniškių PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 15 parų buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto patalpoje. Teismas pareiškėjo argumentus dėl judėjimo galimybių sumažėjimo vertino kaip nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo dalį.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 trūko baldų, teismas pažymėjo, jog būtent Pravieniškių PN turi pareigą užtikrinti tikslios informacijos teismui pateikimą apie kameroje Nr. 1 ginčo laikotarpiu buvusius baldus ir kietąjį inventorių. Teismas sprendė, kad atsakovė tik deklaratyviai nurodė, jog kameros baldais ir kietu inventoriumi sukomplektuotos laikantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (toliau – ir Įsakymas) nustatytų reikalavimų, tačiau konkrečiais teiginiais ir įrodymais pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kameroje Nr. 1 nebuvo stalo ir buvo tik viena kėdė, nors buvo patalpinti du asmenys, nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad buvimo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 metu atsakovė galbūt pažeidė Įsakymu patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, todėl pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis valgė rankose laikydamas metalinius karštus indus, teismas vertino kaip neatsiejamai susijusias su byloje nustatytu kameros aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi pažeidimu, t. y. kaip šio pažeidimo dalį.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su rūkančiaisiais, nes nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog kartu su pareiškėju kameroje Nr. 1 buvęs asmuo rūkė ar kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją su prašymu paskirti jį į nerūkančių asmenų kamerą ir po tokio kreipimosi būtų laikomas kameroje kartu su rūkančiuoju. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų nedelsiant ginti galbūt pažeistas jo teises, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, įskaitant ir gydytojų įrašus dokumentuose, nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, kad jis prieš patalpinant į kamerą Nr. 1 nebuvo tikrinamas gydytojų. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad Pravieniškių PN, neleisdami pareiškėjui baudos izoliatoriaus kamerose turėti arba įsigyti savo maisto, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp plaštakos patinimo ir sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose yra priežastinis ryšys bei kad atsakovė yra pažeidusi pasivaikščiojimo kiemelių priežiūrą reglamentuojančias teisės normas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sanitarinis mazgas nepatogus tuštintis, kameroje nėra ventiliacijos, per maža išduodamo maisto energetinė vertė, pareigūnai triukšmauja, girgžda lovos ir pan., tačiau šių aplinkybių ar jų tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis nepagrindė. Dėl to teismas šių pareiškėjo teiginių nelaikė pakankamais įrodyti neturtinės žalos atsiradimą, konstatavo, kad pareiškėjas skundą grindė prieštaringomis, nepagrįstomis, neindividualizuotomis ir neįrodančiomis, jog dėl jų galėjo patirti neturtinę žalą, aplinkybėmis. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose sąlygų, nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis dėl kairio peties susipjaustymo į praustuvą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dažnai atsisako pasirašyti ant nutarimų, kuriais jam skiriamos nuobaudos, atsisako raštu pasiaiškinti dėl bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimų, pats pasirenka elgesio būdą nesiimti aktyvių veiksmų ginant galbūt pažeistas teises.

Teismo vertinimu, duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie kitas fizines ar psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl laikymo baudos izoliatoriaus kamerose neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Įrodymų, kad Pravieniškių PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą ir kamerų aprūpinimą baldais bei kietuoju inventoriumi pažeidimo trukmę ir mastą, į tai, kad 15 parų pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistinas 50 Eur neturtinės žalos dydis.

III.

Pareiškėjas E. C. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti ir priteisti jam 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovės atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, kurios neatitiko tiesos. Nors atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. kameroje Nr. 11 buvo vienas, tačiau pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. jis buvo laikomas su kitu nuteistuoju. Šias aplinkybes patvirtina nutarimas dėl M. M. nubaudimo ir Pravieniškių PN 2015 m. liepos 3 d. raštas, kuriame nurodyta, kad M. M. nuobaudą nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. atliko kameroje Nr. 11. Pareiškėjui 2015 m. sausio 5 d. buvo diagnozuotas delnikaulio lūžis, o rentgenas neatliktas ne dėl to, kad pareiškėjas jo atsisakė, kaip nurodyta atsakovės atsiliepime į skundą.

2. Pareiškėjo kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose sąlygos buvo nežmoniškos, t. y. buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pagal EŽTT jurisprudenciją minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam (nuteistajam) turi būti ne mažesnis už 4 kv. m.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tuo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir abstraktus, o pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat atliko išsamią aktualių teisės normų analizę. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra visiškai pakankama.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. C. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos baudos izoliatoriaus kamerose nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. vasario 1 d., nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. kovo 17 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN sąlygos ginčo laikotarpiais atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 15 parų buvo kalinamas drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kurioje jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta Vidaus tvarkos taisyklėse, o taip pat buvo pažeistos Įsakymu patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, nes trūko baldų. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo priteisti jam iš atsakovės 4 500 Eur sumą, nurodydamas, kad jo kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose sąlygos buvo nežmoniškos ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ploto pažeidimo nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d., nes vadovavosi atsakovės atsiliepime į skundą nurodytomis neteisingomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kameroje Nr. 1 ploto trūkumu susijusių klausimų išsprendimą ir dėl nustatytų pažeidimų kilusių pasekmių įvertinimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (laikymo kameroje su rūkančiuoju, netinkamų sąlygų pasivaikščiojimų kiemeliuose, per mažos maisto energetinės vertės ir kt.), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti. Kaip jau minėta, ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose, o pagal Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ploto pažeidimo nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d., nes tuo metu pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, kaip nurodyta atsakovės atsiliepime į skundą, o su kitu nuteistuoju. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 11. Nors atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. pareiškėjas nuobaudą atliko vienas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys apie tai, kiek asmenų nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. buvo kameroje Nr. 11, yra prieštaringi. Pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktame Pravieniškių PN 2015 m. liepos 3 d. rašte Nr. 7-1483 nurodyta, kad kameroje Nr. 11 nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. nuobaudą kartu su vienu nuteistuoju atliko nuteistasis M. M., kuriam buvo paskirtas 7 parų uždarymas į baudos izoliatorių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo naudai vertina įrodymus ir sprendžia, kad pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą buvo pažeista ne tik nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. vasario 1 d. (15 parų), kai jis buvo laikomas kameroje Nr. 1, bet ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d., kai jis nuobaudą atliko kameroje Nr. 11 (7 paros). Taigi yra pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma iš viso buvo pažeista 22 paras.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamo delnikaulio lūžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas skunde, traumą jis patyrė 2015 m. sausio 2 d., o apeliaciniame skunde teigiama, jog ji buvo diagnozuota 2015 m. sausio 5 d., tačiau šioje byloje ginčo laikotarpis yra vėlesnis, t. y. nuo 2015 m. sausio 16 d. Tai reiškia, kad rankos traumos patyrimo ir jos diagnozavimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas šioje byloje taip pat neginčija nutarimų, kuriais jam buvo paskirtos nuobaudos (uždarymas į baudos izoliatorių), todėl jo teiginys, kad dėl traumos galėjo būti skiriama švelnesnė nuobauda, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra teisiškai nereikšmingas, nes nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nesprendžiamas, o vertinamos tik pareiškėjo laikymo kamerose sąlygos.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose sąlygos buvo nežmoniškos, t. y. buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, pirmiausia pažymi, jog šis straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Nors pareiškėjo teisė kalėti kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista ilgiau negu nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. balandžio 4 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ buvo nustatytas 300 Eur minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į tai, kad pareiškėjo teisė kalėti kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista ilgiau negu nustatė pirmosios instancijos teismas, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN, atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Ši suma nustatoma atsižvelgus ne tik į pirmiau nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad taip pat buvo pažeisti kameros Nr. 1 apstatymo baldais reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų (ploto ir baldų kamerose trūkumo) būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nepasitvirtino kiti, išskyrus ploto ir baldų kamerose trūkumą, pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (4 500 Eur).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (4 500 Eur). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 50 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui E. C. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 50 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 200 (dviejų šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.