Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, skirta 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo; už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir T. P. paskirta galutinė bausmė - 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo;

V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir už nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, skirta 1 metai laisvės atėmimo; už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir V. L. paskirta galutinė bausmė - 1 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas V. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. lapkričio 6 d., 20.45 val. iki 2018 m. lapkričio 8 d., 13.40 val., tai yra dvi paros.

Solidariai iš T. P. ir V. L. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 6747,63 Eur turtinei žalai atlyginti; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 311,79 Eur turtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam T. S. 1000 Eur turtinės žalos ir 18000 Eur neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad, neturėdamas leidimo, įgijo ir iki 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ventiliacinėje angoje įrengtoje slėptuvėje laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą 12 kalibro šaunamąjį ginklą, pagal įvykio vietoje rastą iššautą kamštį – konteinerį, priskiriamą B ar C šaunamųjų ginklų kategorijai, bei ne mažiau kaip 1 jame buvusį 12 kalibro šovinį, priskiriamą šaudmenims, tinkantiems B ir C kategorijos ginklams, kuriuos 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., minėtame garaže vykusio konflikto tarp T. S. ir T. P. metu neteisėtai, neturėdamas leidimo, atgabeno nešdamas su savimi iš slaptavietės, esančios minėto garažo ventiliacinėje angoje, į garažo vidų bei neteisėtai, neturėdamas leidimo, perdavė šį užtaisytą šaunamąjį ginklą su ne mažiau kaip 1 šoviniu T. P., kuris, tarpusavio konflikto su T. S. metu, iššaudamas nukentėjusiajam T. S. į koją, padarė šiam sunkų sveikatos sutrikdymą;

1.2. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su T. P., žodinio konflikto tarp T. P. ir T. S. metu, T. P. kumščiu vieną kartą sudavus T. S. į petį, jis, V. L., į garažą atnešė neteisėtai, neturint leidimo, laikytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą 12 kalibro šaunamąjį ginklą, pagal įvykio vietoje rasta iššautą kamštį – konteinerį, priskiriamą B ar C šaunamųjų ginklų kategorijai, bei ne mažiau kaip 1 jame buvusį 12 kalibro šovinį, priskiriamą šaudmenims, tinkantiems B ir C kategorijos ginklams, kurį neteisėtai, neturėdamas leidimo, perdavė T. P., kuris, iššaudamas vieną kartą nukentėjusiajam T. S. į kairę koją, padarė jam kiaurinį šautinį sužalojimą su šiomis išraiškomis: žaizdas kairės čiurnos srityje, atvirus daugiaskeveldrinius šokikaulio kaklo ir galvos lūžimus, kairio kulnakaulio kraštinį lūžį, kairio blauzdikaulio vidinės kulkšnies lūžį, kairės nugarinės pėdos arterijos ir užpakalinės blauzdinės arterijos pažeidimus, svetimkūnius kairėje čiurnoje, taip sunkiai sutrikdydamas sveikatą. Tokiu būdu, V. L., suteikdamas T. P. nusikaltimo padarymo įrankį - šaunamąjį ginklą su ne mažiau kaip 1 šaudmeniu, padėjo T. P. sunkiai sutrikdyti sveikatą T. S..

2. T. P. (toliau – ir T. P.) nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su V. L., žodinio konflikto metu su nukentėjusiuoju T. S., T. P. kumščiu vieną kartą sudavė jam į petį, po ko, V. L. padedant – suteikus nusikaltimo padarymo įrankį ir į garažą atnešus neteisėtai, neturint leidimo, laikytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą 12 kalibro šaunamąjį ginklą, pagal įvykio vietoje rasta iššautą kamštį – konteinerį, priskiriamą B ar C šaunamųjų ginklų kategorijai, bei ne mažiau kaip 1 jame buvusį 12 kalibro šovinį, priskiriamą šaudmenims, tinkantiems B ir C kategorijos ginklams, T. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šį ginklą ir ne mažiau kaip vieną jame buvusį šaudmenį bei, iššaudamas vieną kartą nukentėjusiajam T. S. į kairę koją, padarė jam kiaurinį šautinį sužalojimą su šiomis išraiškomis: žaizdas kairės čiurnos srityje, atvirus daugiaskeveldrinius šokikaulio kaklo ir galvos lūžimus, kairio kulnakaulio kraštinį lūžį, kairio blauzdikaulio vidinės kulkšnies lūžį, kairės nugarinės pėdos arterijos ir užpakalinės blauzdinės arterijos pažeidimus, svetimkūnius kairėje čiurnoje, taip sunkiai sutrikdydamas sveikatą. Tokiu būdu, neteisėtai disponuodamas šaunamuoju ginklu ir ne mažiau kaip 1 šaudmeniu, T. P., padedant V. L. – šiam suteikus nusikaltimo padarymo įrankį, padarė T. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

4. Nuteistojo V. L. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, konstatavus, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui; jeigu apeliacinės instancijos teismas galutinai nenustatytų bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo, tuomet, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 1 punktu, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį, kurioje pripažintas kaltu ir nuteistas V. L., ir toje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo V. L. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, nenustačius V. L. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme; civilinių ieškovų Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinius ieškinius, o taip pat nukentėjusiojo T. S. kaltinamajam V. L. pareikštus civilinius ieškinius atmesti; nepriteisti iš V. L. proceso išlaidų jokiems asmenims.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. P. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, ir atitinkamai V. L. - BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, tačiau netinkamai nustatė nuteistajam V. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes bei ydingai išsprendė pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimą, nepagrįstai nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kas turėjo įtakos priimamo procesinio sprendimo teisėtumui, dėl ko, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai).

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

14. Nagrinėjamu atveju sutikti su nuteistojo V. L. gynėjo advokato D. Svirinačiaus apeliacinio skundo motyvais, jog baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališko teismo, teisinio pagrindo nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats V. L. gynėjas jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo gynėjo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. L. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymais, atmesdamas V. L. teisinančius įrodymus, tačiau su šiais apelianto motyvais nesutiktina. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti tiek nukentėjusysis, tiek nuteistieji V. L., T. P. bei kiti liudytojai, jų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, skundžiamame nuosprendyje aprašyti, pateikiant ir byloje surinktų įrodymų vertinimą. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste aktualia teismų praktika, V. L. veiksmai analizuojami BK 253 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumoje, analizuojamas bendrininkų institutas, todėl teigti, jog šiuo konkrečiu atveju buvo remiamasi vien tik V. L. kaltinančiais įrodymais ir tokiu būdu konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, V. L. bei jo gynėjo teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau apeliantai nušalinimų baudžiamąją bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nepareiškė. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta. Tuo tarpu teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo ar jos gynėjo norų, negali būti laikomas teismo šališkumu.

Dėl procesinių kaltinamųjų teisių pažeidimo

15. Nuteistojo T. P. ir jo gynėjo įsitikimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 64¹ straipsnio, BPK 82 straipsnio 2 dalies, 273 straipsnio nuostatas, dėl ko buvo suvaržytos kaltinamojo teisės į tinkamą gynybą ir galimybė sumažinti jam paskirtą bausmę baudžiamąją bylą išnagrinėjus atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.

17. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nagrinėjamu atveju išskirti baudžiamąją bylą kaltinamojo T. P. atžvilgiu pagrindo nėra. Nors apeliantas nurodo, kad, pirmosios instancijos teismui neišskyrus baudžiamosios bylos į atskiras bylas jo ir kito kaltinamojo atžvilgiu, buvo pažeista kaltinamųjų teisė į tinkamą gynybą, nes, davus parodymus, kaltinamieji priverstinai neteko teisės atsisakyti duoti parodymus prieš artimą giminaitį (nuteistieji yra broliai), tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra. Pažymėtina, kad T. P. parodymus davė žinodamas, kad duoti parodymus yra kaltinamojo teisė, o ne pareiga, kad kaltinamasis, nusprendęs duoti parodymus, turi teisę neatsakyti į atskirus klausimus, todėl kaltinamojo teisės į teisminę gynybą ar atsisakymą duoti parodymus prieš artimą giminaitį pažeistos nebuvo.

18. Tuo tarpu pagrindo sutikti, kad nagrinėjamu atveju išskirta baudžiamoji byla galėjo būti išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam T. P. paskiriant 1/3 sumažintą bausmę, taip pat nėra. Pažymėtina, kad pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

19. Nagrinėjamu atveju sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliktas, nes tai būtų prieštaravę įstatymo reikalavimams. Nei V. L., nei T. P. savo kaltės nepripažino, o pagal BPK 273 straipsnio 2 dalį, kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju nėra BK 273 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka, baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo nuosprendžiu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti nuteistajam T. P. BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Nors nuteistasis T. P. nurodo, kad savo kaltę pripažino pilnai, tačiau tai nėra pagrindas taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas, tuo labiau, kad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės nuteistojo prisipažinimo nepatvirtina. Baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta galimybė išskirti bylą vieno iš kaltininkų atžvilgiu vien tam, kad būtų galima, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sušvelninti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

20. Nors nuteistasis nurodo, kad nagrinėjamu atveju neišskyrus baudžiamosios bylos T. P. prarado teisę pasinaudoti BK 64¹ straipsnyje numatytomis nuostatomis ir tai suponuoja kaltinamojo procesinių teisių pažeidimą, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 273 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis yra sudaryti galimybę pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose – atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tačiau tai nereiškia, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas turi būti atliekamas kiekvienu atveju, kai bent vienas iš kaltinamųjų byloje atitinka visas BPK 273 straipsnyje nustatytas sąlygas. Sprendimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo visais atvejais priima bylą nagrinėjantis teismas, tokio sprendimo priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Akivaizdu, kad bylose, kuriose yra daugiau nei vienas kaltinamasis, kaltinamųjų gynybos pozicijos gali skirtis, jiems pasirenkant arba visiškai pripažinti savo kaltę, arba ją neigti, arba pripažinti savo kaltę iš dalies. Toje pačioje byloje vieniems kaltinamiesiems savo kaltę pripažįstant visiškai, o kitiems – tik iš dalies, ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms keliant abejonių, teismas privalo bylą nagrinėti išsamiai ir įrodymų tyrimą atlikti bendra tvarka, jo nesutrumpinant. Tokiu atveju savo kaltę visiškai pripažįstančiam kaltinamajam iš tiesų negali būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir vienu trečdaliu sumažinta jam paskirta bausmė, tačiau teismas šio asmens atžvilgiu turi diskreciją pasinaudoti kitomis skiriant bausmę aktualiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, t. y. pripažinti kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visgi, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei V. L., nei T. P. savo kaltės dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino, todėl apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas nagrinėjamu atveju negali būti atliekamas.

21. Nenustačius, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl ko baudžiamoji byla turėtų būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ar kad nagrinėjamu atveju buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, toliau sprendžiamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas dėl V. L. ir T. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo T. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

23. Nors nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde detaliai analizuoja T. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

24. Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su V. L., neteisėtai disponuodamas šaunamuoju ginklu ir ne mažiau kaip 1 šaudmeniu, T. P., padedant V. L. – šiam suteikus nusikaltimo padarymo įrankį, iššovė vieną kartą nukentėjusiajam į kairę koją ir padarė T. S. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliaciniame skunde neginčijamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo objektyviosios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, T. S. sunkus sveikatos sutrikdymas šaunamuoju ginklu, jam nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, tačiau teigiama, kad neteisingai buvo nustatytas šios veikos tyčios turinys, bandant įrodyti, kad nuteistasis T. P. sunkų sveikatos sutrikdymą T. S. padarė dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis), arba prašoma daryti išvadą, kad sunkios pasekmės kilo be T. P. kaltės (kazusas). Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė T. P. veiksmų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes ir jomis pagrindė padarytas išvadas.

25. Kaip jau minėta, nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad T. P. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas tyčia. Nuteistasis ir jo gynėjas aiškina, kad T. P. tyčios sunkiai sutrikdyti T. S. sveikatą neturėjo, to neplanavo ir nesiekė, o, priešingai, norėjo atiduoti nukentėjusiajam T. S. priklausantį šaunamąjį ginklą, kurį jis laikė nuomojame garaže, kuomet minėtas ginklas, buvęs susuktas į medžiagą, iššovė. Atmetant pastaruosius apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad teismas apie kaltės turinį (formą, rūšį) sprendžia, išanalizavęs byloje surinktais įrodymais nustatytas nusikalstamos veikos objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt. Baudžiamojoje byloje išvada dėl nuteistojo tyčios turinio padaryta, išsamiai įvertinus ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes.

26. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad T. P. veikė, panaudodamas pavojingą kūną žalojantį daiktą – šaunamąjį ginklą, kuriuo iššaudamas pataikė į nukentėjusiojo T. S. gyvybiškai svarbią kūno vietą – kairę koją, kurioje yra gyvybiškai svarbi šlaunies arterija, dėl ko nukentėjusiajam buvo nustatyti sužalojimai, atitinkantys sunkų sveikatos sutrikdymą. Be šių aplinkybių įvertinti ir kiti reikšmingi veiksniai – nuteistųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kurie esminėse aplinkybėse sutapo, nustatyta konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo priežastis ir pradžia, nuteistojo T. P. elgesys konflikto metu – nusivežė nukentėjusįjį į privatų garažą, ir po jo – siekė nuslėpti padarytos veikos aplinkybes, išmetė nusikalstamos veikos įrankį, pasišalino iš gyvenamosios vietos, pardavė automobilį, kuriuo įvykio dieną naudojosi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visumos kontekste, padarė pagrįstą išvadą apie nuteistojo tyčios kryptingumą – kad nuteistasis nusikalstamą nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą veikdamas tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. P.sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą, pasitelkdamas pavojingą kūną žalojantį daiktą – ginklą, keliantį pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, kuris tikslingai, dar iki susitikimo su nukentėjusiuoju, buvo užtaisytas. Nukentėjusysis T. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme metu, tvirtino, kad ginklą V. L. į garažą atnešė praėjus vos kelioms minutėms nuo jų atvykimo, taip pat, jis nematė, kad būtų nuleidžiamas nuleistukas, ginklas jau buvo užtaisytas. Tai patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai pasirinko savo veiksmų pobūdį ir suvokė, kad gali atsirasti sunkūs padariniai (įskaitant ir sunkų sveikatos sutrikdymą). Nuteistasis teigia, kad jis tik norėjo pačiam nukentėjusiajam priklausiusį ginklą, kuris buvo suvyniotas, atiduoti, kuomet pasigirdo šūviai. Tokie nuteistojo T. P. parodymai neįtikinami ir nelogiški. Akivaizdu, kad nuteistasis, būdamas normalaus protinio išsivystymo ir turintis nemažai gyvenimiškos patirties, suvokė, kad jo veiksmai, atvažiavus išreikšti pretenzijas, beje, neblaiviam asmeniui į privatų atokų garažą, pasitelkiant šaunamąjį ginklą buvo pavojingi. Nors šių padarinių išraiškos, laipsnio nuteistasis ir nedetalizavo, akivaizdu, kad jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai, t. y. tokio veikimo būdo pasirinkimas, visos galimos pasekmės, įskaitant ir sunkų sveikatos sutrikdymą, T. P.tenkino. Be to, faktą, kad nuteistasis aiškiai suvokė savo veiksmų padarinius, patvirtina ir tai, kad iš karto po šūvio nuteistasis siekia nuslėpti savo padarytos nusikalstamos įkalčius – išmetė telefoną, plovė mašiną, išvyko iš savo gyvenamosios vietos, kol į policijos įstaigą atvyko praėjus kelioms dienoms po įvykio, kuomet sužinojo apie sulaikytą V. L..

27. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje neteisingą tyčios turinio nustatymą nulėmė netinkamai įvertinti nukentėjusiojo T. S. parodymai, neskiriant didesnio dėmesio jų patikimumui. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai pasisakė dėl nukentėjusiojo duotų parodymų vertinimo. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje T. S. sveikatos sutrikdymo metu kitų asmenų, išskyrus nuteistuosius ir nukentėjusįjį, kurie betarpiškai matė nagrinėjamą įvykį, nebuvo. Visgi, minėti asmenys ginklo panaudojimo aplinkybes aiškino skirtingai – nuteistasis T. P. ir V. L. teigė, kad T. P. rankose turėtas ginklas iššovė pats, tuo tarpu nukentėjusysis teigė, kad V. L. atsinešė ginklą, o, po to, ginklą perėmė T. P., nutaikė ginklą į jį ir peršovė koją. Nukentėjęs taip pat apibūdino ginklo išvaizdą – medžioklinis nupjautvamzdis ginklas, medine buože, šratai antiniai. Dalis nukentėjusiojo apibūdinto ginklo požymių buvo nustatyti ir specialisto išvadoje. Pažymėtina, kad šias aplinkybes apie tai, kad T. P. šovė į nukentėjusiojo koją, priešingai nei teigiama T. P. ir jo gynėjo skundo, pirminės apklausos metu patvirtino ir kitas nuteistasis V. L.. V. L., 2018 m. lapkričio 7 d., pareiškus jam pranešimą apie įtarimą, nurodė, kad T. P. atsinešė ginklą, kuris buvo suvyniotas į popierių, atsistojo arti T. S., tarp jų vėl kilo žodinis konfliktas, tuomet T. P. nusitaikė T. S. koją arba į žemę ir iššovė iš ginklo (4 t., b. l. 92-94). Parodymų patikrinimo metu V. L. taip pat nurodė vietą garaže, kurioje stovėdamas T. P. šovė į nukentėjusįjį T. S. (4 t., b. l. 116-119). Teismas tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo parodymus šioje apimtyje tikrino, kiek nurodytos aplinkybės atitiko kitus, gautus iš skirtingų šaltinių, bylos duomenis, vertino jų visetą ir sprendė, kad pagrindo abejoti nukentėjusiojo T. S. parodymais šioje dalyje nėra, o tuo pačiu atmesdamas nuteistojo T. P. versiją, kad ginklas iššovė netyčia. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistųjų parodymai dėl šūvio aplinkybių nebuvo nuoseklūs.

28. Atmetant apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad T. P. parodymai, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, viso proceso metu dėl įvykio aplinkybių, kuomet T. S. buvo sužalotas, kito. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. lapkričio 8 d. apklaustas įtariamasis T. P. paaiškino, kad nukentėjusysis T. S. yra jo draugas, su kuriuo kartu vykdė bendrą verslą. 2018 m. spalio 31 d. pastebėjo, kad buvo išlaužtos garažo, esančio (duomenys neskelbtini), durys ir pavogtos automobilių detalės. Turėjo pagrįstų įtarimų, kad minėtas detales pavogė būtent T. S., tačiau į policiją nesikreipė, nes galvojo, kad T. S. viską grąžins. 2018 m. lapkričio 2 d. nuteistasis T. P. paskambino T. S., bet atsiliepė jo žmona, susitarė, kad 2018 m. lapkričio 3 d., 13 val. 30 min. atvažiuos pasiimti T. S. namuose saugomus baldus. Į T. S. namus automobiliu MB Sprinter vyko T. P., V. L. ir sesers vyras J. A.. Nukentėjusiojo namuose juos pasitiko T. S. žmona. Nors nuteistasis T. P. nurodė, kad jiems sukrovus baldus prie jų priėjo T. S., tačiau tiek nuteistasis V. L., tiek liudytoja M. S. nurodė, kad būtent T. P. prašė pakviesti T. S.. Pažymėtina ir tai, kad atėjus T. S., T. P. nurodė jo klausęs, ar šis žinantis, kas nutiko garaže, o pastarajam nurodžius, kad nežino, jis pasiūlė nuvykti pažiūrėti. Tuo tarpu nukentėjusysis, apklaustas 2018 m. lapkričio 6 d., nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kad T. P. pasiūlė vykti iki artimiausios parduotuvės nusipirkti parūkyti ir prasukti pro garažą (3 t., b. l. 4-6, 7-10). Pažymėtina, kad nukentėjusysis kartu su T. P. išvažiavo būdamas apsiavęs šlepetes ir neturėdamas mobiliojo ryšio telefono, kas iš esmės patvirtina, kad T. S. nesuprato, kad yra įtariamas vagyste iš garažo. Tuo tarpu, vos nuvykus į garažą, T. P. iš karto pradėjo naudoti fizinį smurtą – sudavė T. S.. Pažymėtina, kad T. P. parodymai apie tai, kad jam išvažiavus su T. S. link garažo paskambino V. L. ir jie sugrįžo jo pasiimti, paneigti paties V. L. parodymais apie tai, kad T. P. pats privažiavo prie jo ir pasakė, kad važiuotų kartu. Pažymėtina ir tai, kad T. P. parodymus apie tai, kad ginklui iššovus T. S. stovėjo arti jo, t. y. ištiestos rankos atstumu (4 t., b. l. 5-8), paneigė V. L., tvirtindamas, kad jie stovėjo 1,5-2 metrų atstumu vienas nuo kito (4 t., b. l. 96-99). Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu T. P. galiausiai nurodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai (5 t., b. l. 54), apie tai, kad T. P. savo kaltę pripažįsta pilnai ir dėl to labai gailisi, nurodyta ir T. P. ir jo gynėjo advokato prašyme dėl baudžiamosios bylos išskyrimo į atskiras bylas (5 t., b. l. 22-25). Tokiu būdu konstatuotina, kad nuteistojo T. P. parodymai nėra nuoseklūs, todėl vadovautis jais kaip teisinančiais T. P. pagrindo nėra.

29. Kaip jau minėta, apeliantų įsitikinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepakankamai dėmesio skyrė paties nukentėjusiojo parodymų patikimumui, nuoseklumui ir atitikimui kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms įvertinti. Iš bylos duomenų matyti, kad T. S. pirminės apklausos metu 2018 m. lapkričio 4 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjui D. V. nurodė, kad tarp jo ir nepažįstamo vyriškio gatvėje kilo konfliktas, kuomet nepažįstamas vyriškis išsitraukė medžioklinį šautuvą ir nukreipė į jį, šovė, sužalodamas koją (3 t., b. l. 2). Visgi, 2018 m. lapkričio 6 d. apklausoje nukentėjusysis savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad jį sužalojo T. P. ginklu, kurį jam perdavė V. L.. T. P. nusitaikė jam į veidą, tada T. S. paklausė „ką jis daro“, tuomet jis ginklą nuleido ir šovė į koją (3 t., b. l. 4-6). Tai, kad nukentėjusysis pirminės apklausos metu nenurodė tikrųjų jo sužalojimo aplinkybių, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, labiau patvirtina tą faktą, kad nukentėjusysis išties buvo susijaudinęs, jautė stresą, dėl ko pasirinko neįvardinti jį sužalojusių gerai pažįstamų asmenų. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis, paaiškindamas, kodėl jo parodymai skiriasi nuo vėliau duotų parodymų, pažymėjo, kad iš pradžių jautė baimę dėl savo žmonos. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat nurodė, kad iš pradžių ligoninėje jis nepasakė, kas jį peršovė, nes laukė, kokia bus kaltinamųjų reakcija, laukė, gal jie atvyks, atsiprašys, nenorėjo pridaryti problemų. Tokie nukentėjusiojo paaiškinimai nėra paneigti. Nuo 2018 m. lapkričio 6 d. apklausos vėlesnio tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis savo parodymų nekeitė, nuosekliai patvirtino 2018 m. lapkričio 6 d. pareigūnams išdėstytas aplinkybes, kurios neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad T. P. jam tyčia šovė į koją, nėra. Visų aukščiau išdėstytų įrodymų kontekste nepagrįstu pripažintinas ir nuteistojo T. P.gynėjo argumentas, kad jo ginamojo veiksmai turi būti pripažinti kazusu, kadangi baudžiamosios bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad T. P. nusikalstamą veiką padarė tyčia.

30. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra rastas nusikalstamos veikos įrankis – ginklas, todėl nėra galimybės atlikti DNR tyrimų, siekiant nustatyti, kam priklausė minėtas šaunamasis ginklas, gautus duomens lyginti tarpusavyje. Pritartina, kad išanalizavus duomenis apie tai, kieno biologiniai pavyzdžiai rasti ant ginklo, nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką būtų pagrįstesnė. Tačiau šioje byloje pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju tiek nuteistasis T. P., tiek V. L. siekė nusilėpti padarytos nusikalstamos veikos įrodymus, t. y. paslėpė nusikalstamos veikos padarymo įrankį, mobilųjų telefoną, kuriuo T. P. naudojosi nusikalstamos veikos padarymo metu, V. L. tvarkė nukentėjusiojo sužalojimo vietą, taip pat, T. P. valė transporto priemonės, kuria gabeno nukentėjusįjį į gydymo įstaigą, saloną, išmetė savo vilkėtus drabužius, iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2018 m. lapkričio 6 d., pardavė, kaip nurodė nuteistasis, nepažįstamam žmogui, automobilį BMW, išvyko iš savo gyvenamosios vietos (4 t., b. l. 5-8). Būtent toks nuteistųjų elgesys sąlygojo, kad ikiteisminio tyrimo metu objektyvių įrodymų rinkimas buvo apsunkintas. Tačiau šios bylos kontekste pažymėtina, kad T. P. kaltė, padarius nusikaltimas veikas, visiškai įrodyta pirmiau minėtų ištirtų ir išanalizuotų įrodymų visuma. Ištirtų įrodymų pakanka ir jie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu.

31. Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, iššaudamas ginklu nukentėjusiajam į koją, T. P.atliko veiksmus, kurie nagrinėjamu atveju laikytini nusikalstamais ir atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Dėl nuteistojo V. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį.

32. Apelianto V. L. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde teigia, kad V. L. visiškai niekuo nesusijęs su byloje nagrinėjamais kaltinime nurodomo šaunamojo ginklo įgijimu ir laikymu, su T. S. sužalojimu, o buvo nuteistas vien dėl to, kad jis buvo kaltinime nurodomuose laiku ir vietoje tame kaltinime tariamų įvykių metu. Skunde akcentuojama ir tai, kad kaltinamojo V. L. parodymus visiškai patvirtino kitas kaltinamasis - T. P.. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, matyti, kad, pripažindamas V. L. kaltu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nukentėjusiojo, liudytojos M. S. parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Šių duomenų visumoje apylinkės teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka V. L. kaltei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį pagrįsti pilna apimtimi. Tačiau, atlikusi įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

33. Byloje nustatyta, kad T. P. konflikto metu, iššaudamas ginklu, kurį jam perdavė brolis V. L., tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam T. S., o V. L., perduodamas savo broliui šaunamąjį ginklą, padėjo tyčia sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą. Pažymėtina, kad tiek nuteistasis T. P., tiek V. L. neigia, kad pastarasis padėjo T. P. padaryti nusikalstamą veiką. T. P. apeliaciniame skunde taip pat ginčija, jog nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkaudamas su V. L., nurodo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog tarp T. P. ir V. L. buvo sudarytas koks nors susitarimas bendrai daryti inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pasak abiejų nuteistųjų, byloje yra priešingi duomenys, t. y. byloje kaltinamųjų nuoseklūs parodymai rodo, kad ginklą pasiėmė pats T. P., apie tai, ką T. P. turi rankose, iki įvykusio šūvio V. L. nežinojo.

34. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju laikomas asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą.

35. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14 val. T. P. tyčia vieną kartą šovė iš neteisėtai įgyto 12 kalibro šaunamojo ginklo, priskiriamo B ar C šaunamųjų ginklų kategorijai, į T. S. koją ir tokiu būdu padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš nustatytų bylos aplinkybių taip pat matyti, kad į įvykio vietą T. P. automobiliu atvažiavo ne tik nukentėjusysis T. S., bet ir nuteistasis V. L. ir jų atvykimas nebuvo atsitiktinis, o buvo iš anksto suplanuotas – nuteistieji pripažino, kad T. S. į garažą atsivežė pagrįstai įtardami, kad iš minėto garažo nukentėjusysis T. S. įvykdė vagystę, nes būtent jo transporto priemonė buvo užfiksuota vagystės metu. Šią aplinkybę pripažino ir nuteistasis V. L., nurodęs, kad jis, T. P. prašymu, įvykio dieną kartu atvyko į garažą. Nors nuteistojo V. L. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad V. L. apie tai, jog T. P. turi ginklą, nesuprato iki pat šūvio, tačiau tokius argumentus paneigia paties V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. L. nurodė priešingai, t. y. kad pamatė, kaip T. P. grįžo į garažą, rankoje nešdamas ginklą, kas jam buvo netikėta, nes jis nežinojo, kad T. P. turi ginklą. Nurodė, kad ir po ginklo atsinešimo tarp T. S. ir T. P. toliau vyko konfliktas (4 t., b. l. 92-94). Pažymėtina, kad V. L., matydamas, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, vyksta konfliktas, jam nesipriešino. Priešingai, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, pats V. L. atnešė ginklą T. P. ir jį perdavė (3 t., b. l. 4-6, 7-10). Nukentėjusysis apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme patvirtino, kad ginklas buvo atneštas iš lauko, jis nebuvo į nieką įvyniotas, matė, kaip V. L. šį ginklą atnešė. Pažymėtina, kad nuteistasis viso proceso metu tvirtino, kad konfliktas garaže vyko greitai, per visą šį laikotarpį T. P. nuo jo nebuvo nuėjęs. Nors nuteistasis V. L. nurodo, kad neturėjo jokio motyvo daryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau pažymėtina, kad nusikalstamos veikos motyvas įtakos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymui neturi. Tokios byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija apie bendrą T. P. ir V. L.veikimą sužalojant T. S..

36. Pritartina, kad V. L. tiesiogiai savo veiksmais nusikaltimo, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių nerealizavo. T. S. sunkus sveikatos sutrikdymas, panaudojant šaunamąjį ginklą, buvo padarytas T. P.veiksmais, t. y. šiam iššaunant iš neteisėtai įgyto šaunamojo ginklo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. L. veiksmai buvo nukreipti padėti T. P. ir V. L.veiksmai pasireiškė įrankio vykdytojui teikimu (atnešus šaunamąjį ginklą ir jį perdavus T. P.). Toks nuteistojo V. L. veikimas yra nusikalstamas, nes jis padėjo vykdytojui T. P.įvykdyti nusikalstamą sumanymą, todėl V. L.pripažintinas vykdytojo T. P. padėjėju (BK 24 straipsnio 6 dalis).

37. Pagal BK 26 straipsnio nuostatas bendrininkai atsako už tą vykdytojo veika, kurią apėmė jo tyčia. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad V. L. viso įvykio metu buvo kartu su T. P., betarpiškai matė pastarojo veiksmus ir jiems pritarė, atnešė nusikalstamos veikos padarymo įrankį ir tokiu būdu padėjo T. P.įgyvendinti jo nusikalstamą sumanymą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. L.tyčia apėmė visus vykdytojo T. P. veiksmus.

38. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai kada, kur, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko nuteistasis V. L. įsigijo ir laikė šaunamąjį ginklą ir ne mažiau kaip 1 šaudmenį. Aplinkybės dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo ir laikymo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos. Neteisėtas šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo ir laikymo faktas niekaip nepagrįstas ir skundžiamame nuosprendyje. Taigi, galima tik numanyti, jog pirmosios instancijos teismas preziumavo šaunamojo ginklo ir šaudmenų neteisėtą įgijimą ir laikymą vėliau sekusiu neteisėtu jų gabenimo ir perdavimo faktu.

39. Tačiau, kaip teisingai nurodyta ir apeliaciniuose skunduose, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis (neteistas šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimas, laikymas, gabenimas, perdavimas – yra alternatyvios nusikalstamos veikos) gali būti nustatomas tik tada, kai jį patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. To turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomi keli alternatyvūs veiksmai, kurių kiekvienas gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Taigi, nuteisdamas asmenį už kurios nors vienos ar kelių BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, teismas privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

40. Kadangi neteisėtas šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimo ir perdavimo faktas savaime nenulemia kito nusikalstamos veikos sudėties požymio – neteisėto įgijimo ir laikymo, o šioje byloje nenustatyta, kada, kur, kokiomis aplinkybėmis ir iš kokio asmens V. L. įgijo bei kokiomis aplinkybėmis laikė šaunamąjį ginklą ir ne mažiau kai 1 šaudmenį, skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas – iš nuosprendžio pašalinama aplinkybė, kad nuteistasis V. L. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir iki 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ventiliacinėje angoje įrengtoje slėptuvėje laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą 12 kalibro šaunamąjį ginklą, pagal įvykio vietoje rastą iššaušą kamštį – konteinerį, priskiriamą B ar C šaunamųjų ginklų kategorijai, bei ne mažiau kaip 1 jame buvusį 12 kalibro šovinį, priskiriamą šaudmenims, tinkantiems B ir C kategorijos ginklams (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Pažymėtina, kad toks skundžiamo nuosprendžio pakeitimas neturi esminės įtakos nuteistojo V. L. nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kvalifikavimui.

Dėl T. P. paskirtos bausmės

41. Nuteistasis T. P. ir jo gynėjas advokatas Atas Molis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su nuteistajam T. P. paskirtos bausmės individualizavimu, prašant nuteistajam T. P. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

42. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

44. Švelnesnės negu įstatymo nustatyta bausmės skyrimo sąlygas reglamentuoja BK 62 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju T. P. savo noru neatvyko ir nepranešė padaręs nusikalstamą veiką, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus sveikatos priežiūros įstaigos pranešimą apie asmenį su šautine žaizda, taigi, BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nes nėra vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis T. P. atitinka ir kitas BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, t. y. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu egzistuoja bent viena iš sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi, galėtų paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, be kita ko, turi būti daugiau nei viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu šioje byloje tokio pobūdžio aplinkybių nustatyta tik viena – tai, kad nuteistasis po įvykio suteikė pagalbą nukentėjusiajam (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas tarp T. S. ir T. P. sudarytas susitarimas dėl žalos atlyginimo ir susitaikymo (6 t., b. l. 106), kuriame nurodyta, kad T. P. jau atlygino dalį žalos (3 500 Eur), o likusią priteistą žalą T. P. įsipareigojo atlyginti kas mėnesį sumokėdamas T. S. po 1000 Eur, tačiau vertinti, kad minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti dar vieną T. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pagrindo nėra. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-21-942/2016). Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad aplinkybė, jog kaltininkas po nuosprendžio priėmimo moka žalos atlyginimą, savaime nėra lengvinanti atsakomybę, nes, visų pirma, tai yra nuteistojo prievolė pagal jam priimtą nuosprendį, už kurios nevykdymą gresia kita atsakomybė. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, vertindamas nukentėjusiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteisto civilinio ieškinio dydį, padarytos nusikalstamos veikos laiką (2018 m.), iki šiol atlygintos žalos dalį (3500 Eur), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti T. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

46. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).

47. Įvertinusi tiek patį nuteistąjį, tiek ir jo padarytas nusikalstamas veikas, jų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. P. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė, bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Ji pakankamai individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai). Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti T. P. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta. Vertindama nuteistojo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis padarė kelias nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikalstama veika padaryta panaudojant šaunamąjį ginklą, kas taipogi didina veikos pavojingumą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikaltimų daug mažesnį pavojingumą ir galėtų būtų pripažintos išimtinėmis, sprendžiant dėl švelnesnės bausmės nei numatyta sankcijoje skyrimo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su T. P. šeimynine padėtimi, siekiu greičiau atlyginti priteistą civilinį ieškinį, nelaikytinos išskirtinėmis byloje nustatytų aplinkybių kontekste

48. Kita vertus, skundžiamu nuosprendžiu T. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. P. ir V. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami ne kaip bendravykdytojai, o kaip vykdytojas ir padėjėjas, t. y. sudėtinga bendrininkavimo forma, todėl naikintina pirmosios instancijos teismo nepagrįstai abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl minėtos nuteistojo T. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo naikintina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Šis faktas sudaro pagrindą sumažinti T. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta viena T. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertinus jo asmenybę ir padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė švelninama iki 2 (dviejų) metų. Dar labiau švelninti jo teisinę padėtį, įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, nėra pagrindo.

49. Nors nuteistasis V. L. ir jo gynėjas nuosprendžio dalyje dėl V. L. paskirtos bausmės neskundžia, tačiau apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nustatė V. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinus V. L. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kad V. L. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą, yra pagrindas sumažinti ir V. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta V. L. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat į tai, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį padaryme nebuvo pagrindinis, taip pat, įvertinus jo asmenybę, skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bausmė švelninama iki 9 (devynių) mėnesių.

Dėl turtinės žalos

50. Nuteistasis T. P. ir jo gynėjas nesutinka su nukentėjusiajam T. S. priteistos turtinės žalos dydžiu. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti nukentėjusiajam turtinės žalos, kadangi nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą turtinę žalą.

51. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

52. Iš nukentėjusiojo T. S. patikslinto civilinio ieškinio matyti, kad nukentėjusysis nurodė, jog jam padaryta 1000 Eur turtinė žala, dokumentus pateiks vėliau, nes šiuo metu gydymas tęsiamas (5 t., b. l. 49-61). Visgi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jokių dokumentų, patvirtinančių T. S. patirtą turtinę žalą, teisme gauta nebuvo. Nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos yra pagrįstas, nurodė, jog buvo sugadinti nukentėjusiojo drabužiai, jam reikėjo pirkti vaistus, jam reikėjo važinėti pas gydytojus, tačiau jokių argumentų, kaip buvo apskaičiuota turtinė žala ir kokie nuostoliai ją sudarė, nukentėjusysis nepateikė. Tuo tarpu sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pats sužalojimo faktas pagrindžia nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, pagrindo nėra. Pritartina apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jokiais objektyviais duomenimis nėra patvirtinta nukentėjusiojo nurodyta patirta turtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam padaryta turtinė žala šiuo atveju nėra nei akivaizdi, nei lengvai įrodoma. Kadangi civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti negavus papildomos medžiagos, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas – T. S. pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo T. P. ir jo gynėjos advokato Ato Molio apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti V. L. ir T. P. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

V. L. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pašalinti aplinkybę, jog jis neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir iki 2018 m. lapkričio 3 d., apie 14 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ventiliacinėje angoje įrengtoje slėptuvėje laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą 12 kalibro šaunamąjį ginklą, pagal įvykio vietoje rastą iššaušą kamštį – konteinerį, priskiriamą B ar C šaunamųjų ginklų kategorijai, bei ne mažiau kaip 1 jame buvusį 12 kalibro šovinį, priskiriamą šaudmenims, tinkantiems B ir C kategorijos ginklams;

T. P. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dviejų) metų;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir T. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, T. P. už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams;

V. L. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 9 (devynių) mėnesių;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir V. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, V. L. už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam T. S. solidariai priteista iš V. L. ir T. P. 1 000 (vienas tūkstantis) Eur turtinės žalos atlyginimo;

T. S. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, klausimą dėl ieškinio dydžio nustatymo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.