Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2096-435/2018 pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl sutarties pripažinimo sudaryta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2.4. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2017 m. liepos 11 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip teisiškai nepagrįstą. 2014 m. liepos 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu, kuris nustojo galioti nuo 2015 m. sausio 1 d. Ginčo butas ieškovui galėtų būti parduodamas tik naujai įsigaliojusio įstatymo pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Savivaldybės būsto kaina apskaičiuojama pagal Viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka parinktos nekilnojamąjį turtą vertinančios įmonės nustatytą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, parduodamo turto vertę, laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovas į teismą kreipėsi jau galiojant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui. CK 1.7 straipsnio 2 dalis nustato, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Teisės teorijoje pripažįstama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit (teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios) (CK 1.7 straipsnis). Teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte. Nagrinėjamu atveju tokio nurodymo nėra, todėl ginčo butas ieškovui galėtų būti parduodamas tik naujai įsigaliojusio įstatymo pagrindu, o ne teismui pripažįstant jog dar 2014 m. liepos 22 d. šalys sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

14. Ginčas byloje yra kilęs dėl buto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

15. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

16. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas V. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis nuosavybės teise įgijo (privatizavo) 2 (dviejų) kambarių butą su dalimi bendrojo naudojimo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) ir 22/100 ūkinio pastato esančio (duomenys neskelbtini), bei panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2017 m. liepos 11 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl savivaldybės būsto pardavimo. 2014 m. liepos 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtino buto įkainojimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir leido ieškovui už 687,39 Lt privatizuoti ginčo turtą. Priėmus šį įsakymą, ieškovas buvo įpareigotas pateikti įrodymus apie sumokėtus buto mokesčius, notariškai patvirtintą sutuoktinės sutikimą, pažymą apie šeimos sudėtį, bei sumokėti 199,08 Eur (687,39 Lt). 2014 m. liepos 22 d. ieškovas sumokėjo 199,08 Eur (687,39 Lt) Kauno miesto savivaldybės administracijai už perkamą butą bei įvykdė visus savivaldybės reikalavimus. 2017 m. birželio 28 d. ieškovas su prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrių, kuriame prašė leisti užbaigti buto, privatizavimą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2017 m. liepos 11 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovą, kad sprendimas parduoti ginčo gyvenamąsias patalpas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu, kuris nustojo galioti nuo 2015 m. sausio 1 d., todėl atsisakė sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino. Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, kuri teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyviosioms teisės normoms bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

17. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodydama, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, be pagrindo rėmėsi ieškovo paaiškinimais, nors byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pats ieškovas, o ne Kauno miesto savivaldybė, vengė įforminti ginčo sandorį notarine tvarka bei praleido terminą skųsti savivaldybės raštą dėl ginčo būsto pardavimo. Iš šių apeliacinio skundo argumentų matyti, kad, atsakovės vertinimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl procesinės teisės normų pažeidimo – netinkamo įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis).

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

19. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, pripažintina, kad tokia asmens teisė turi būti ginama. Be to, privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus, po kurių turėjo sekti buto pirkėjo veiksmai, nes būtent savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).

21. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kuriuo teigiama, jog ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, o būtent visiškai neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad pats ieškovas vengė patvirtinti ginčo sutartį notarine tvarka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pripažino, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti, jog ieškovas buvo įpareigotas susitarti su notaru dėl sutarties pasirašymo, ar, kad atsakovės prašymas dėl notaro paslaugų užsakymo, ar Privatizavimo skyriaus parengtas raštas dėl kreipimosi į notarą buvo įteiktas ieškovui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo laikyti, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės – ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Taip pat kad Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 05 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2009 12 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovas buvo tinkamas privatizavimo subjektas, o ginčo butas tinkamas privatizavimo objektas, taip pat, kad ieškovas sumokėjo visą kainą už privatizuojamą butą, atliko visus veiksmus siekdamas įgyvendinti teisę įsigyti valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą būstą, kuris jam buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka, kuriame jis gyveno.

24. CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatos kaip tik ir įgalina asmenį, kuris yra įvykdęs visą ar dalį sandorio kreiptis į teismą dėl šio sandorio pripažinimo galiojančiu, jei antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas nesiėmė veiksmų, kuriuos jis turėjo atlikti iš savo pusės, siekdamas įgyvendinti savo teisę pirkti butą, kad buto pirkimo - pardavimo sutartis būtų notariškai patvirtinta. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas šių veiksmų negalėjo baigti ir įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveikimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, pagrįstai vertino, jog Kauno miesto savivaldybės administracija nėra panaikinusi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo parduoti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), ieškovui, negrąžino ieškovui jo už butą sumokėtų pinigų. Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2017 m. liepos 11 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) tik suteikė ieškovui informaciją, kad atsakovė nesutinka įforminti sandorį notarine forma, bet atsakovės 2014 m. liepos 3 d. įsakymu išreikštos valios parduoti butą nepakeitė. Todėl, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, ieškovo reikalavimas patenkintas pagrįstai. Leidimas parduoti butą galioja, už butą ieškovas sumokėjo, bute ieškovas gyvena. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad galiojant iki 2015 m. sausio 1d. įstatymo, leidusio pirkti butą, redakcijai, tuo metu pradėtas vykdyti sandoris gali būti baigtas ir jau negaliojant leidusiam tai padaryti įstatymui, jei susitarimo pirkti ir parduoti butą sudarymo metu nebuvo pažeistos to įstatymo nuostatos, susitarimas atitiko to įstatymo reikalavimams.

Dėl procesinės bylos baigties

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.