- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-19
- Bylos Nr.
- 2K-176/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00006-2009-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Jonas Prapiestis (pran.), Albinas Sirvydis
- Nuteistasis
- A. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka susipažino su nuteistojo A. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 221 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda. Iš A. S. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui priteista 17 252 Lt Lt, o Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai – 14 739 Lt Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nuosprendis, kuriuo, pakeitus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nuosprendį, panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nenurodant D. J., A. J., T. J. sumokėto neoficialaus darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose ir nesumokant už juos gyventojų pajamų mokesčio, įmokų garantiniam fondui bei valstybinio socialinio draudimo įmokų, ir jis dėl to išteisintas, kaip nepadaręs nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. paskirta bauda sumažinta iki 55 MGL (7150 Lt) dydžio. Iš A. S. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui priteista 5166 Lt, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai – 4215 Lt turtinei žalai atlyginti, o likusios civilinių ieškinių dalys paliktos nenagrinėtos. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo siūlymą apsvarstyti, ar A. S. kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus ir ar yra BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad 2006 metų lapkritį–2007 metų gruodį, būdamas UAB „K.“ direktorius, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti 2006–2007 metų bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. A. S., pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, privalomo įtraukimo į apskaitą, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl visų ūkinių operacijų pagrindimo apskaitos dokumentais, 2006 metų liepą–2007 metų gruodį darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nenurodė bendrovės darbuotojams N. M., J. K., V. A., K. D., Ž. T., A. T. sumokėto 10 659 Lt darbo užmokesčio ir nesumokėjo 4184 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 31 Lt įmokų garantiniam fondui bei 5166 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti 2006–2007 metų bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas A. S. kaltę, negalėjo vadovautis liudytojų D. J., A. J., T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šie liudytojai į teisiamąjį posėdį neatvyko ir jame nebuvo apklausti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino nusikalstamos veikos epizodus dėl neoficialaus darbo užmokesčio minėtiems liudytojams mokėjimo, taip pat atitinkamai sumažino jam paskirtą baudą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui bei Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteistus turtinės žalos dydžius.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti.
Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pasak kasatoriaus, jis ir ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme davė nuoseklius parodymus, kad UAB „K.“ darbuotojams nemokėjo neapskaityto darbo užmokesčio. Kasatoriaus tvirtinimu, liudytojai K. D., A. T., N. M., V. A. (turėtų būti – A.) pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis atlyginimo jiems nemokėjo – atlyginimą jiems mokėjo V. M. bei L. A., o liudytojas J. K. (turėtų būti – K.) nurodė, kad jam darbo užmokestį išmokėdavo tiek jis (kasatorius), tiek L. A. Tuo tarpu šių liudytojų ikiteisminio tyrimo apklausos protokoluose nurodyta, kad jiems atlyginimus mokėjo jis (kasatorius). Kasatoriaus teigimu, jis fiziškai nebūtų galėjęs visiems UAB „K.“ darbuotojams išmokėti darbo užmokesčio, nes jie dirbo skirtinguose objektuose, kurie buvo įvairiuose Lietuvos miestuose. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai konstatavo, kad liudytojai teisingus parodymus davė ne teisiamojo posėdžio, bet ikiteisminio tyrimo metu ir jais grindė savo sprendimus.
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jis apeliaciniame skunde nurodė, jog grynaisiais pinigais nedisponavo, todėl neturėjo lėšų mokėti darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį. Kasatoriaus tvirtinimu, baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad UAB „K.“ turėjo neapskaitytų grynųjų pinigų, iš kurių galėjo mokėti darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį. Tai, kad UAB „K.“ neturėjo neapskaitytų grynųjų pinigų, pasak kasatoriaus, patvirtino liudytoja E. V., kuri nurodė, jog UAB „K.“ grynųjų pinigų nebuvo, o visos finansinės operacijos buvo vykdomos per banką – ji pervesdavo pinigus darbų vadovams, kurie jai visuomet pateikdavo dokumentus apie jiems pervestų pinigų panaudojimą, ir tik keletą kartų ji kartu su L. A. vyko į banką paimti grynųjų pinigų.
Kasatorius skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į jo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kaip neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimas siejamas su negalėjimu iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, remiasi tik byloje esančia specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų negalima nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasatoriaus tvirtinimu, išvardyti padariniai yra alternatyvūs, todėl teismas turėjo nurodyti, kaip neapskaitytas darbo užmokesčio mokėjimas galėjo jiems turėti įtakos. Kasatoriaus nuomone, neatlikus bendrovės 2006–2007 metų veiklos patikrinimo ir neįvertinus turto, vargu ar galima laikyti, kad pagrįstai padaryta išvada, jog iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos rezultatų bei įvertinti turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2006–2007 metais.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. S. baudžiamąją bylą, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, sumažino nuteistojo nusikalstamos veikos apimtį ir jam paskirtos baudos dydį. Prokuroro tvirtinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai faktines nuteistojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė išsamiai bei visapusiškai įvertinę byloje esančių įrodymų visetą: paties nuteistojo, liudytojų J. K. (turėtų būti – K.), K. D., Ž. T. (turėtų būti – T.), A. T., N. M., V. A. parodymus, kad jiems buvo mokamas UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas darbo užmokestis, šiuos liudytojus apklaususio tyrėjo A. D. parodymus, UAB „K.“ vyriausiosios buhalterės E. V. parodymus, jog darbuotojams buvo mokamas didesnis negu numatytas darbo sutartyje darbo užmokestis, specialisto, atlikusio UAB „K.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadas ir kitą byloje esančią rašytinę medžiagą. Pasak prokuroro, visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu ir sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo nurodytas 2006 metų liepą–2007 metų gruodį bendrovės darbuotojams sumokėtas darbo užmokestis. Prokuroro teigimu, už darbo užmokesčio žiniaraščiuose teisingumą buvo atsakingas UAB „K.“ direktorius A. S., todėl aplinkybė, kad neoficialų darbo užmokestį bendrovės darbuotojams mokėjo kiti jam, kaip direktoriui, pavaldūs asmenys, nepašalina jo atsakomybės už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, prokuroro nuomone, byloje neginčijamai įrodyta, kad neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimu buvo suinteresuotas pats bendrovės vadovas A. S., nes taip UAB „K.“ išvengė dalies mokesčių sumokėjimo valstybei.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą taip pat nurodo, kad akivaizdu, jog bendrovės buhalterinėje apskaitoje nurodžius tik dalies darbo užmokesčio išmokėjimą bendrovės darbuotojams buvo iškraipyti buhalterinės apskaitos duomenys, t. y. specialistai pagal buhalterinius dokumentus negalėjo nustatyti tikrosios bendrovės veiklos, jos turimo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Prokuroro teigimu, UAB „K.“ dokumentų klastojimo faktai, buhalterinės apskaitos duomenų neatitiktis tikrovei buvo nustatyti tik atlikus išsamų papildomą tyrimą – apklausus liudytojus, palyginus ir įvertinus kitus byloje esančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. S. kasacinis skundas nenagrinėtinas, o teismo procesas nutrauktinas.
Iš nuteistojo A. S. kasacinio skundo matyti, kad kasatorius jame tik formaliai nurodo BPK 20 straipsnį ir iš esmės dėsto deklaratyvius teiginius, kuriais neigiamos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. S. skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų, keliamų kasacinio skundo turiniui, nes jame nenurodytas nė vienas iš BPK 369 straipsnyje įtvirtintų įsiteisėjusių teismų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) apskundimo bei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Dėl to nuteistojo A. S. kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas, o teismo procesas šioje baudžiamojoje byloje nutrauktinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. S. kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti.