- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-23
- Bylos Nr.
- I1-8428-394/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01841-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020-03-03 iki 2020-03-16 buvo laikomas kameroje Nr. 47, kuri neužtikrino jo privatumo, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele, ne aukštesne kaip 1,5 metro, ir užuolaida, kuri pilnai neužsitraukė, liko tarpas, per kurį buvo visiems matomas, nebuvo jokios kabinos, dėl ko kitų sulaikytųjų atžvilgiu jautė diskomfortą, patyrė išgyvenimus, emocinę depresiją. Turėjo teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pasivaikščiojimo kiemeliuose nustatė higienos normos HN 134:2015 pažeidimus – ištrupėjusios grindys, iš sienų krenta plytos, kaskart eidamas į pasivaikščiojimo kiemelius bijojo dėl savo sveikatos, kad kokia plyta nukris ant galvos ar išsisuks koją į duobę. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, kamerose yra dirbtinis apšvietimas, lempos dega ištisą parą, dėl to skauda akis ir galvą. Naktinio apšvietimo išjungti negalima, dėl to neišsimiega, jaučiasi irzlus, džiūsta akys, atsiranda depresija. Be to, kameroje dieninio apšvietimo lempa buvo sudaužyta. Kameroje visą laiką buvo laikomi 5 asmenys, leistina norma viršyta daugelį kartų.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (93, 95 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (11 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (93 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (27-36 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020-03-03 iki 2020-03-16 buvo laikomas kameroje Nr. 47, su dar 4 asmenimis ir jam teko 3,75 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Atsakovė nurodo, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 47 atitvertas iš visų keturių pusių, įėjimas atskirtas užuolaida, kuri užtikrina kameroje laikomų asmenų privatumą. Pareiškėjo stebėjimas besinaudojant sanitariniu mazgu neįmanomas nei kitų suimtųjų nuo kameroje esančių gultų, nei pro duryse esančius stebėjimo langelius pareigūnų ar kitų darbuotojų, sanitariniai mazgai įrengti kameros šone. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, vėdinimas per langus galimas.
Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019-05-21 įsakymu Nr. 1/01-138 nuo 2019-06-01 nerūkantiems asmenims nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, užtikrinant minimalią 1 valandos teisės aktuose nustatytą trukmę rūkantiems asmenims. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-808 nustatyti nesaugios grindinio dangos pažeidimai, tačiau jie neturėtų būti vertinami kaip grėsmę suimtųjų sveikatai galintys sukelti veiksniai, pasivaikščiojimo kiemeliai periodiškai remontuojami, tvarkomi ir prižiūrimi ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų.
Atsakovė nurodė, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos norma HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, susijusi su šiais darbais, netaikytina ir įstaiga negali būti pripažinta atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nėra numatytas, o jo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, kiekvienoje kameroje yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W). Nors kamera Nr. 47 dėl skunde nurodomų aspektų aktualiu laikotarpiu netikrinta, atsakovas nurodo ir tai, kad jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas R. S. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2020-03-03 iki 2020-03-16 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2020-02-06) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 taip pat numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (2.2. p.).
Iš byloje esančios 2020-10-08 pažymos Nr. 60-28989 (38 b. l.) matyti, kad pareiškėjas R. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2020-03-03 iki 2020-03-16 buvo laikomas kameroje Nr. 47, viso 14 dienų, su dar 4 asmenimis ir jam teko 3,74 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109, nei 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 47, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dydį (18,74 kv. m, 38 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,320 kv. m, 39-40 b. l.) bei kameroje buvusių asmenų skaičių (5 asmenys), nustatė, kad iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,48 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (41-44 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kameros fotonuotraukas (54 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kameroje buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, yra dirbtinis apšvietimas, lempos dega ištisą parą, naktinio apšvietimo išjungti negalima, dieninio apšvietimo lempa buvo sudaužyta.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, naktinio apšvietimo nereglamentuoja, o 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Higienos normos 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14 punktas numato, kad Tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1.), dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3.).
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo kamera Nr. 47 jo laikymo laikotarpiu dėl jos atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinama, nes nebuvo gauta jokių joje laikomų asmenų skundų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).
Atsakovė į bylą pateikė ir 2020 m. spalio 14 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61-2638 (60 b. l.), kurioje nurodyta, kad R. S. laikotarpiu nuo 2020-03-03 iki 2020-03-16 į Šiaulių TI direktorių su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kad dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI pareigūnai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų patalpų apšvietimą, nes pareiškėjas pats nurodo, kad kameroje dirbtinis apšvietimas yra, higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo stiprumo nereglamentuoja, iš byloje esančių fotonuotraukų matosi, kad langas, per kurį patenka natūrali dienos šviesa, kameroje yra (54 b. l.), o naktinio apšvietimo įrengimas būtinas siekiant užtikrinti tinkamą režimą bei saugumą, užkardyti galimus drausmės pažeidimus ir savęs žalojimų atvejus, be to, atsakovė nurodė, kad dirbtinę naktinę šviesą kameroje užtikrina tik 25 W stiprumo kaitrinė lemputė. Pareiškėjas neginčija atsakovės atsiliepime nurodytų teiginių dėl kameros apšvietimo, dėl skunde nurodomų laikymo sąlygų (konkrečiai imant, galimai sudaužytos apšvietimo lempos, per stipraus naktinio apšvietimo) nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kameroje nebuvo užtikrintas jo privatumas, tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele, ne aukštesne kaip 1,5 metro, ir užuolaida, kuri pilnai neužsitraukia, lieka tarpas, per kurį buvo visiems matomas, nebuvo jokios kabinos.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 47 atitvertas iš visų keturių pusių, įėjimas atskirtas užuolaida, kuri užtikrina kameroje laikomų asmenų privatumą. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (39-40 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje mūrinė, sienelės aukštis 2,29 m, taigi pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad tualetas buvo atitvertas ne aukštesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Į bylą pateiktos ir kameros Nr. 47 fotonuotraukos (54 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną pareiškėjo laikymo kameroje atitvertas užuolaida. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.), tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.). Pareiškėjas konkrečiai nurodo, kad jo privatumas buvo pažeistas būtent dėl įėjimo į sanitarinį mazgą atitvėrimo užuolaida, kuri pilnai neužsitraukė ir jis buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, todėl laikytina, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 47 jo privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą, buvo nustatyti higienos normos pažeidimai pasivaikščiojimo kiemeliuose - ištrupėjusios grindys, iš sienų krentančios plytos, kaskart eidamas į pasivaikščiojimo kiemelius bijojo dėl savo sveikatos.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (galiojo iki 2020-01-21) 92 punkte buvo nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančios Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2020-01-21 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-25, taip pat numato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje) esantys nuteistieji (suimtieji) (104 p.), pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji (suimtieji) privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį (107 p.).
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Į byla pateiktas ir Šiaulių TI direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymas Nr. 1/01-149, kuriuo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka; nerūkantiems asmenims nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė (58 b. l.).
Iš byloje esančio 2020 m. kovo 12 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-808 matosi, kad 2020 m. vasario 28 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nutrupėjusi sienų danga, nesaugi grindinio danga ir konstatuotas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (61-63 b. l.). Atsakovė pateikė 2020 m. spalio 23 d. Šiaulių TI turto valdymo skyriaus pažymą Nr. 62-419 (59 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių būklė nuolat kontroliuojama, pagal su rangovais pasirašytą darbų atlikimo sutartį 2020-08-03 pradėtas visų kiemelių ir stebėjimo tako remontas, kurio metu suremontuota dalis kiemelių.
Taigi pareiškėjui vietiniu teisės aktu buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, visuomenės sveikatos centras, nustatęs higienos normos pažeidimus pasivaikščiojimo kiemeliuose, vesti asmenis pasivaikščioti į šiuos kiemelius neuždraudė, tik nurodė pašalinti nustatytus pažeidimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė galėjo kelti pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių nekonkretūs, jis nenurodo, kuriame pasivaikščiojimo kiemelyje dėl jo būklės patyrė tam tikrus nepatogumus, kada tai buvo, ar dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms institucijoms, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu (14 parų) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 3 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1737-438/2018, 2020-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1666-520/2020, 2020-11-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1759-442/2020 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50,00 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.