- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-12
- Bylos Nr.
- TA-68-261/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01841-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 47, neužtikrinant privatumo, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele, ne aukštesne kaip 1,5 metro, ir užuolaida, kuri pilnai neužsitraukė, liko tarpas, per kurį buvo visiems matomas, nebuvo jokios kabinos, dėl ko kitų sulaikytųjų atžvilgiu jautė diskomfortą, patyrė išgyvenimus, emocinę depresiją. Turėjo teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (toliau – ir NVSC) pasivaikščiojimo kiemeliuose nustatė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), pažeidimus – ištrupėjusios grindys, iš sienų krenta plytos. Kaskart eidamas į pasivaikščiojimo kiemelius bijojo dėl savo sveikatos, kad kokia plyta nukris ant galvos ar išsisuks koją į duobę. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, kamerose yra dirbtinis apšvietimas, lempos dega ištisą parą, dėl to skauda akis ir galvą. Naktinio apšvietimo išjungti negalima, dėl to neišsimiega, jaučiasi irzlus, džiūsta akys, atsiranda depresija. Be to, kameroje dieninio apšvietimo lempa buvo sudaužyta. Kameroje visą laiką buvo laikomi 5 asmenys, leistina norma viršyta daugelį kartų.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 47, su dar 4 asmenimis ir jam teko 3,75 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Sanitarinis mazgas kameroje Nr. 47 atitvertas iš visų keturių pusių, įėjimas atskirtas užuolaida, kuri užtikrina kameroje laikomų asmenų privatumą. Pareiškėjo stebėjimas besinaudojant sanitariniu mazgu neįmanomas nei kitų suimtųjų, nei pro duryse esančius stebėjimo langelius, sanitariniai mazgai įrengti kameros šone. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, angų į koridorių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, vėdinimas per langus galimas. Šiaulių TI nerūkantiems asmenims nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, užtikrinant minimalią vienos valandos teisės aktuose nustatytą trukmę rūkantiems asmenims. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nors NVSC patikrinimo akte Nr. PA-808 nustatyti nesaugios grindinio dangos pažeidimai, tačiau jie neturėtų būti vertinami kaip grėsmę suimtųjų sveikatai galintys sukelti veiksniai, pasivaikščiojimo kiemeliai periodiškai remontuojami, tvarkomi ir prižiūrimi ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų. Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Natūralaus apšvietimo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas. Kamera Nr. 47 dėl skunde nurodomų aspektų aktualiu laikotarpiu netikrinta. Jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Pagal teismų išaiškinimus pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra galiams asmens pažeistų teisių gynybos būdas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 ir 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31, pagal kuriuos vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui, vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI ir nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 47, iš viso 14 dienų, su dar 4 asmenimis ir jam teko 3,74 kv. m. Teismas sprendė, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
7. Teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl ploto apskaičiavimo metodikos kontekste išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 47, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dydį (18,74 kv. m, 38 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,320 kv. m) bei kameroje buvusių asmenų skaičių (5 asmenys), nustatė, kad iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,48 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas, įvertinęs baldų užimamą plotą bei apžiūrėjęs į bylą pateiktas kameros fotonuotraukas nenustatė, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kameroje buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
8. Teismas, vadovaudamasis Higienos normos 134:2015 reikalavimais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių, visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, pareiškėjo argumentus dėl kameros Nr. 47 neatitikimo higienos normos reikalavimams atmetė.
9. Teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) įtvirtintus reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, iš į bylą pateiktų sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelių nustatė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje mūrinė, sienelės aukštis 2,29 m. Teismas sprendė, kad pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad tualetas buvo atitvertas ne aukštesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Teismas analizavo kameros Nr. 47 fotonuotraukas, iš kurių nustatė, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną pareiškėjo laikymo kameroje atitvertas užuolaida. Teismas vertino, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 47 jo privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
10. Teismas, atsižvelgdamas į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui įtvirtintus reikalavimus, vertino NVSC 2020 m. kovo 12 d. patikrinimo akto turinį ir nustatė, kad dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose nutrupėjusios sienų dangos, nesaugios grindinio dangos buvo konstatuotas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas. Teismas taip pat iš Šiaulių TI turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 23 d. pažymos nustatė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių būklė nuolat kontroliuojama, pagal su rangovais pasirašytą darbų atlikimo sutartį 2020 m. rugpjūčio 3 d. pradėtas visų kiemelių ir stebėjimo tako remontas, kurio metu suremontuota dalis kiemelių.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjui vietiniu teisės aktu buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, NVSC, nustatęs higienos normos pažeidimus pasivaikščiojimo kiemeliuose, vesti asmenis pasivaikščioti į šiuos kiemelius neuždraudė, tik nurodė pašalinti nustatytus pažeidimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė galėjo kelti pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo argumentus aptariamu aspektu teismas vertino kaip nekonkrečius, nepagrindžiančius neturtinės žalos patyrimo fakto.
12. Teismas vertino, kad dėl nustatyto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo (14 parų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 50 Eur.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
15. Pareiškėjas prašo išnagrinėti jo skundą dėl jo laikymo Šiaulių TI netinkamomis, sveikatai kenksmingomis sąlygomis. Taip pat nurodo, kad teismas, iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, nustatė, kad pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. ploto, tačiau įvertinus baldų užimamą plotą bei fotonuotraukose užfiksuotą kameros vaizdą, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo galimybė judėti buo suvaržyta, todėl jis galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas taip pat pripažino, kad dėl privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu neužtikrinimo pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Byloje konstatuotas ir pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimas HN 134:2015 12 punkto reikalavimams. Nurodyti pažeidimai, įvertinus jų mastą, trukmę, intensyvumą, pareiškėjo patirtą didelę dvasinę skriaudą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste sudaro pagrindą priteisti pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal EŽTT išaiškinimus į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo galimybė judėti kameroje buvo suvaržyta. Teismo konstatuotas pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko trumpą laiką (14 dienų), be to nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo stebimas. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus sanitarinio mazgo įrengimas atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis, yra vertinamas kaip užtikrinantis tinkamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu, privatumą. Kadangi konkrečius atveju nenustatyta, kad užuolaida būtų netvarkinga, pagrindo priteisti pareiškėjui didesnę neturtinės žalos sumą nėra. Pareiškėjas nenurodė buvęs būtent tuose pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriuose nustatyti pažeidimai, pasivaikščiojimo kiemelius nebuvo uždrausta eksploatuoti, todėl nustatytas pažeidimas nebuvo tokio lygio, kad būtų pavojingas kalinamų asmenų sveikatai ar gyvybei, keltų baimę. Pareiškėjas nenurodo, jog dėl kiemelių būklės būtų kaip nors nukentėjęs. Teismo priteista 50 Eur suma yra adekvati. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai kartoja tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, nepateikia teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodo naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs teismas. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. s bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 16 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl ginčo laikotarpiu nustatyto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo (14 parų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuria įvertino 50 Eur suma, kitą skundo reikalavimo dalį atmetė.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad dėl jo laikymo netinkamomis, sveikatai kenksmingomis sąlygomis, apribotos galimybės judėti kameroje, privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu neužtikrinimo, netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės atsiradusiai neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 500 Eur.
21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.).
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-384-624/2021 ir kt.).
23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išnagrinėti jo skundą dėl jo laikymo netinkamomis sveikatai kenksmingomis sąlygomis, tačiau pažymėtina, kad aptartas ABTĮ įtvirtintas reglamentavimas suponuoja, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas.
24. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl konkrečių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
25. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kameroje, suvaržytos judėjimo laisvės, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kameroje, ginčui aktualus pirmosios instancijos teismo aptartas reglamentavimas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
26. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, kt.).
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kameroje Nr. 47 pagal nacionalinę teisę buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas (pareiškėjui teko 3,74 kv. m ploto). Minėta, kad tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, iš bendro kameros ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kadangi iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto (3,48 kv. m). Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai ir fotonuotraukos patvirtina, jog kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai reikšmingai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės. Atsižvelgiant į tai, kad konkrečiu atveju minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas nekonstatuotas, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad dėl ploto trūkumo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad nustatyti pažeidimai, t. y. privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu neužtikrinimas bei netinkama pasivaikščiojimo kiemelių būklė sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą ir šiai žalai kompensuoti teisinga kompensacija yra 500 Eur suma.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
30. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
31. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 14 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kameroje esančiu sanitariniu įrenginiu ir sprendė, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams pakankamas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teismas vertino, kad nėra pagrindo spręsti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip abstrakčius.
32. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Nenustatyta, jog dėl pareiškėjo teisių pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad atsakovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui, kad pareiškėjas dėl pažeidimų būtų kreipęsis raštu į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas su prašymais ar skundais.
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.