- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-870-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12133-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UAB „Optimali ekspedicija“
- Ieškovas
- UAB „Miklux“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Optimali ekspedicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Miklux“ ieškinį atsakovui UAB „Optimali ekspedicija“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas UAB „Miklux“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1609,96 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-04-04 sudarė su atsakovu Sutartį-užsakymą Nr. OE-Z 17/02, pagal kurį ieškovas įsipareigojo atsakovo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą, o atsakovas - atsiskaityti su ieškovu sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. 2013-04-30 ieškovas užsakymą įvykdė ir išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą LUX Nr. 13148 viso 4220 Eur sumai, nustatant 30 dienų sąskaitos apmokėjimo terminą. Atsakovui neįvykdžius savo prievolės apmokėti sąskaitą, šalys 2013-08-13 sudarė sutartį Nr. 2013-07-30, pagal kurią atsakovas patvirtino 4220 Eur įsiskolinimo sumą, įsipareigojo sumokėti ieškovui 7285,41 Lt (2110 Eur) iki 2013-08-13 bei įsipareigojo teikti ieškovui krovinių pervežimo užsakymus ir po kiekvieno ieškovo atlikto pervežimo papildomai po 1040,77 Lt (301,42 Eur)
dengti ieškovui atsiradusį įsiskolinimą, kol bus pilnai apmokėta PVM sąskaita-faktūra. Atsakovas toliau nevykdė savo įsipareigojimų, todėl ieškovas raginamaisiais raštais ragino atsakovą atsiskaityti, atsakovo skola ieškovui sudaro 1609,96 Eur.
Šalies argumentai
Ieškovo prašymu ieškinys išnagrinėtas dokumentinio proceso tvarka, 2015-04-08 preliminariu sprendimu ieškovo reikalavimai pilnai patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Optimali ekspedicija“ pareiškė prieštaravimus, nurodė, kad pristačius krovinį, krovinio gavėjas užtruko, kol apžiūrėjo krovinį ir pastebėjo jo apgadinimą. Užsakovas 2013-04-19 sudarė išsamų krovinio sugadinimo aktą bei pateikė pretenziją dėl krovinio apgadinimo pervežimo metu atsakovui, o atsakovas 2014-04-30 pateikė analogišką pretenziją ieškovui. Pretenzijos suma 7566 Eur. Ieškovas, gavęs pretenziją, kreipėsi į draudimo įmonę, kurioje buvo apdraudęs atsakomybę už pervežamą krovinį. Šis faktas patvirtina, jog ieškovas žinojo apie kroviniui padarytą žalą. Užsakovas nuostolių sumą lygią 7566 Eur atskaitė iš atsakovui mokėtinos sumos kaip nuostolių atlyginimą. Užsakovas pastoviai turi dideles atsakovui mokėtinas sumas, kadangi tai yra ilgalaikis atsakovo klientas. Atsakovas kreipėsi į ieškovą reikalaudamas patenkinti 2013-04-19 pretenziją, tačiau ieškovas nesutiko su šiuo reikalavimu, nes nėra nustatyta kur ir kada jis apgadino krovinį. Atsakovas, norėdamas išvengti teisminio bylinėjimosi bei nesugadinti gerų bendradarbiavimo santykių su ieškovu, sutiko su daliniu nuostolių atlyginimu lygiu 2110 Eur. Ieškovas su atsakovu 2013-08-13 sudarė sutartį, kuria susitarė sumokėti 2110 Eur sumą bei teikti krovinių pervežimo pasiūlymus. Sutarties tikslas buvo ne vėlesnių mokėjimo terminų nustatymas, o susitarimas dėl ieškovo atsakovui sukeltų nuostolių dalinio kompensavimo. Ieškovas 2015-02-04 pateikė atsakovui pranešimą, jog nutraukia sutartį, nors sutartyje nebuvo numatyta nei jos nutraukimo tvarka, nei nutraukimo pasekmės. Atsakovas tą pačią dieną informavo ieškovą, jog visi įsipareigojimai pagal Nr. 2013-07-30 vykdomi tinkamai bei laiku, todėl nesutinka su sutarties nutraukimu bei siūlo ją toliau tinkamai vykdyti.
Ieškovas atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodė, jog atsakovas, vengdamas atsiskaityti, tyčia nepasirašinėdavo ant ieškovo jam siųstų skolos suderinimo aktų. Ieškovas 2014 m. atliko septynis nesusijusius krovinių pervežimus, tačiau nė už vieną pervežimą nebuvo atsiskaityta laiku pagal sutartyse numatytus terminus. Atsakovas nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį Nr. 2013-07-30. Iš Ieškovo CMR draudimo bendrovės atsakymo matyti, jog vežėjo kaltė dėl krovinio sugadinimo pervežimo metu nenustatyta. Atžymų CMR važtaraštyje apie krovinio pažeidimus ar apgadinimus irgi nėra. Iš krovinio gavėjo, keletas dienų po išsikrovimo darytų nuotraukų,, matyti, jog krovinys nėra pilnai prarastas, o pilnai išsaugojęs savo išorinį pavidalą be jokių išorinių pažeidimų.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 06 17 galutiniu sprendimu 2015-04-08 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė iš atsakovo UAB „Optimali ekspedicija“ 1609,96 Eur skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1609,96 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-08 iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 145 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Miklux“.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2013-04-04 sudarė Sutartį-užsakymą Nr. OE-Z 17/02, pagal kurį ieškovas įsipareigojo atsakovo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovas užsakymą įvykdė – krovinys sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminu buvo pristatytas į iškrovimo vietą. 2013-04-30 ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą LUX Nr. 13148 4220 Eur sumai, kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2013-06-03. Atsakovas nurodė, kad krovinys buvo pristatytas apgadintas, todėl jis neapmoka skolos ieškovui, nes tai yra jo patirti nuostoliai. Teismas pažymėjo, kad šių nuostolių buvimą ar jų atlyginimą atsakovas turėtų įrodinėti pareikšdamas priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo iš vežimo santykių. 2013-08-13 šalys sudarė sutartį Nr. 2013-07-30, pagal kurią atsakovas patvirtino 4220 Eur įsiskolinimo sumą, įsipareigojo sumokėti ieškovui 7285,41 Lt (2110 Eur) įsiskolinimą iki 2013-08-13 bei įsipareigojo teikti ieškovui krovinių pervežimo užsakymus ir po kiekvieno ieškovo atlikto pervežimo papildomai po 1040,77 Lt (301,42 Eur) dengti ieškovui atsiradusį įsiskolinimą, kol bus pilnai apmokėta PVM sąskaita-faktūra. 2015-02-04 pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį Nr. 2013-07-30, nes atsakovas neapmokėjo įsiskolinimo pagal PVM sąskaitą faktūrą LUX Nr. 13148 bei už kitus pervežimus. Teismas konstatavo, jog ieškovas laikėsi įstatyme jam numatytos pareigos ir pranešė atsakovui prieš trisdešimt dienų, tai yra pranešimą dėl sutarties nutraukimo išsiuntė 2015-02-04, o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2015-04-07, todėl nėra pagrindo teigti, jog sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Kadangi byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškovu (LR CPK 178 straipsnis), teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 1609,96 Eur skolos pagal apmokėjimui pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą LUX Nr. 13148.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) UAB „Optimali ekspedicija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 07 17 sprendimą ir pilna apimtimi atmesti ieškovo reikalavimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tikruosius šalių ketinimus sudarant 2013 08 13 sutartį Nr. 2013 07 30. Šios sutarties tikslas buvo ne vėlesnių mokėjimo terminų nustatymas, o susitarimas dėl ieškovo atsakovui sukeltų nuostolių dalinio kompensavimo. Sutarties tekstas buvo pasiūlytas ieškovo, kurio jis primygtinai reikalavo, o atsakovas nematė jokių iš jos kylančių rizikų, kadangi joje buvo nurodyta, jog 2110,00 Eur suma bus kompensuojama ne atliekant atsiskaitymą, o teikiant krovinių pervežimo paslaugas. Sutarties sudarymo momentu apeliantas neturėjo jokių finansinių sunkumų. Apeliantas pateikė įrodymus, jog ieškovo sukeltą žalą atlygino pilna apimtimi (7.566 Eur), vadovaujantis CMR konvencijos 30 straipsnio 2 dalimi pateikė pretenzijas ieškovui. Akivaizdu, jog tikroji šalių valia sudarant sutartį buvo ne mokėjimo terminų išskaidymas, o susitarimas dėl dalinių nuostolių atlyginimo. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi senaties terminas dėl krovinių apgadinimo yra vieneri metai, todėl atsakovas praranda teisines galimybes reikalauti ieškovo atlyginti patirtus nuostolius pagal pervežimo sutartį. Ieškovas tikslingai ir sąmoningai laukė, kol praeis šis terminas bei atsakovo nuomone galimai piktnaudžiaudamas teise pažeidžia CK 1.137 straipsnio 3 dalį. Tai patvirtina faktas, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu nutraukti sutartį tik 2015 vasario 4 dieną, praėjus nustatytam senaties terminui, nors nurodytu laiku neatsirado jokių naujų aplinkybių ieškovo ir apelianto santykiuose. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, pretenzijos negali būti pateiktos priešieškinio arba prieštaravimo forma. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino sutarties nutraukimo aplinkybes. Ieškovas neteisėtai, nesilaikydamas CK 6.217 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.218 straipsnio 2 dalyje nustatytos sutarties nutraukimo procedūros, vienašališkai nutraukė šalių sutartį. Sutarties nutraukimo momentu apeliantas neturėjo jokių mokėtinų sumų ieškovui, nuolatos teikė pasiūlymus vykdyti krovinių pervežimus, todėl esminių sutarties pažeidimo aplinkybių leidžiančių nutraukti sutartį nebuvo. Pažymėjo, jog pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas privalėjo įrodyti, jog egzistavo aplinkybės, sudarančios sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindą sutarties nutraukimo momentu. Taip pat pažymėjo, jog ieškovas su apeliantu nebendradarbiavo siekdamas derybų būdu išspręsti šalių ginčą ir išsaugoti šalių susitarimą. Apeliantas nekartą kreipėsi į ieškovą siūlydamas įvairius krovinių pervežimo užsakymus bei raštu nesutiko su sutarties nutraukimu, nes nebuvo esminių sutarties pažeidimo aplinkybių.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Miklux“ atsiliepimu prašė palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-17 sprendimą ir pilna apimtimi tenkinti ieškovo reikalavimą. Nurodė, kad 2013-08-13 sutarties Nr. 2013-07-30 tekstą pasiūlė, vėliau surašė ir ant savo firminio blanko atspausdino pats atsakovas siekdamas nustatytį vėlesnį atsiskaitymo terminą ir dalimis gražinti ieškovui likusią skolos sumą. Sutarties 4 punkte aiškiai įvardinti jos tikslai. Pažymėjo, kad apeliantas nesilaikė sutarties sąlygų ir neteikė ieškovui atitinkamų pasiūlymų. Tuo tarpu ieškovas tinkamai įvykdė kitus 7 byloje fiksuotus krovimo pervežimo užsakymus, tačiau apeliantas už juos delsė ir piktybiškai vengė atsiskaityti laiku. To pasėkoje apelianto įsiskolinimas ieškovui ženkliai išaugo ir 2015-02-04, sutarties nutraukimo dieną sudarė 3909,96 Eur. Todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas remdamasis rašytine bylos medžiaga bei nepažeisdamas Civilinio proceso kodekso (toliau tekste CPK) nustatytų bei teismų praktikoje formuojamų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, pagrįstai nustatė tokias šalių ginčo faktines aplinkybes. Tarp šalių buvo susiklostę vežimo santykiai, kuriuose ieškovas veikė kaip vežėjas, o atsakovas buvo užsakovu. 2013-04-04 šalys sudarė sutartį-užsakymą Nr. OE-Z 17/02 (toliau tekste ginčo užsakymas) (b.l. 6), kuriuo ieškovas įsipareigojo nugabenti krovinį iš Čekijos į Maskvą, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Iš byloje pateikto krovinio važtaraščio (b.l. 7-10) duomenų teismas taip pat pagrįstai konstatavo jog krovinys sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminu buvo pristatytas į iškrovimo vietą. 2013-04-30 ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą LUX Nr. 13148 viso 4220 Eur sumai (toliau tekste ginčo sąskaita faktūra), kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2013-06-03 (b.l. 11). Tuo tarpu apeliantas teigia jog krovinys buvo pristatytas apgadintas, dėl ko jis nemokąs skolos ieškovui, nes šią sumą laiko savo patirtais nuostoliais. Tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas atsakovas dėl šių nuostolių nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų nei šioje byloje nei anksčiau, prieš šalims pasirašant 2013-08-13 sutartį Nr. 2013-07-30 (toliau tekste ginčo sutartis) (b.l.12), iš kurios turinio aiškiai matyti, kad šalys susitarė jog pagal ginčo užsakymą (kuris įvardijamas sutartimi) ir ginčo PVM sąskaitą faktūrą atsakovas sutarties pasirašymo dienai buvo skolingas 14 570,82 Lt (arba 4220 Eur) atsakovas įsiskolinimo sumą patvirtino pasirašydamas ginčo sutartį, kurios taip pat neginčija. Ginčo sutartimi buvo numatytas ir užfiksuoto įsiskolinimo dengimas. Iki 2013-08-13atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 7285,41 Lt (2110 Eur), kas sudaro pusę viso užfiksuoto sutartyje įsiskolinimo. Likusi skolos dalis turėjo būti dengiama toliau sutartyje įvardijamu būdu. Atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui krovinių pervežimo užsakymus, o atsakovas įsipareigojo pateikti mažiausiai septynias tentines priekabas su vilkikais nuo 2013 08 26, kiekvieną savaitę mažiausiai po vieną vilkiką per savaitę. Po kiekvieno ieškovo atlikto pervežimo atsakovas įsipareigojo papildomai padengti po 1040, 77 Lt (301,42 Eur) pagal ginčo užsakymą ir ginčo PVM sąskaitą faktūrą kol ši PVM sąskaita faktūra bus pilnai apmokėta ir tokiu būdu padengti ieškovui atsiradusį įsiskolinimą (b.l. 12). Taigi sutarties turinys yra aiškus, iš jo aiškiai atsispindi šalių valia toliau tęsti krovinių vežimo santykius, atsakovo skolos pripažinimas taip pat suformuluotas aiškiai. Kaip aiškiai nurodyta ir tai jog atsakovas atsiskaitydamas už būsimus krovinių pervežimus kiekvieną kartą papildomai įsipareigojo padengti įsiskolinimą, kas kartą padengdamas po sutartą 1040,77 Lt (301,42 Eur) sumą, kuri po 2013 08 13 numatyto pusės skolos gražinimo turėjo sudaryti 7285,41 (2010 Eur) ir tokiu būdu būtų gražinta per septynis kartus. Todėl apeliacinio skundo argumentai jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tikruosius šalių ketinimus sudarant ginčo sutartį, kad šios sutarties tikslas neva buvęs ne vėlesnių mokėjimo terminų nustatymas, o susitarimas dėl ieškovo atsakovui sukeltų nuostolių dalinio kompensavimo, kad joje buvę nurodyta, jog 2110,00 EUR suma bus kompensuojama ne atliekant atsiskaitymą, o teikiant krovinių pervežimo paslaugas niekuo neparemti, nes kaip jau minėta sutartyje aiškiai nurodyta kaip atsakovas dengs įsiskolinimą pagal ginčo užsakymą ir ginčo PVM sąskaitą faktūrą pusę įsiskolinimo sumos sumokėdamas sutarties pasirašymo dieną (2013 08 13) likusią pusę įsiskolinimo sumokėdamas dalimis po 1040, 77Lt (301,42Eur). Atsakovas sutartį pasirašė, jos neginčijo. Sutartis yra galiojanti ir šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Apelianto argumentai, kad jis yra pateikęs įrodymus, jog neva yra atlyginęs krovinio gavėjui ieškovo sukeltą žalą (7.566,- EUR), kad buvo tartasi dėl šių atsakovo nuostolių atlyginimo atmestini kadangi šalių ginčas dėl iš vežimo santykių kilusios žalos (nuostolių) atlyginimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokių reikalavimų šioje byloje nepareikšta. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra skola susidariusi atsakovui nevykdant ginčo sutarties dėl įsiskolinimo dengimo sudarytos 2013 08 13. Apelianto argumentai, jog ieškovas neva tikslingai ir sąmoningai laukė, kol sueis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje numatytas vienerių metų senaties terminas reikšti reikalavimus dėl krovinių apgadinimo ir galimai piktnaudžiaudamas teise pažeidė CK 1.137 straipsnio 3 dalį tuo jog kreipėsi į atsakovą su prašymu nutraukti sutartį tik 2015 vasario 4 dieną, praėjus nustatytam senaties terminui, taip pat nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nes sprendimas priimtas remiantis šalių pasirašyta 2013 08 13 sutartimi. Tuo tarpu ieškinio senaties terminai nustatyti įstatymo leidėjo, Atsakovui kaip vežimo santykių dalyviui turėjo būti gerai žinomi, byloje nenustatyta jog ieškovas kokiais nors neteisėtais veiksmais būtų kliudęs ieškovui pasinaudoti teise į teisminę gynybą ar piktnaudžiavęs savo teisėmis.
Apeliantas taip pat teigia jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino sutarties nutraukimo aplinkybes, jog ieškovas neteisėtai, nesilaikydamas CK 6.217 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.218 straipsnio 2 dalyje nustatytos sutarties nutraukimo procedūros, vienašališkai nutraukė šalių sutartį. Tačiau pažymėtina jog sutarties nutraukimo teisėtumas taip pat nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, nes byloje nebuvo pareikštas ir reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovo prisiimtų įsipareigojimų pagal ginčo sutartį, vykdymas. Šie įsipareigojimai turėjo būti vykdomi, sutartyje numatyta tvarka ir terminais, kuriuos pažeidus ieškovui atsirado teisė reikalauti priteisti įsiskolinimą, pažymėtina, kad ši atsakovo teisė egzistuoja nepriklausomai nuo to ar sutartis nutraukta ar ne. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog 2014 metais ieškovas atliko septynis krovinių pervežimus (b.l. 39-45), tačiau nevykdė įsipareigojimo apmokėti už pervežimo paslaugas, todėl 2014-10-21, 2014-10-31 ir 2015-01-23 raginamaisiais raštais ieškovas ragino atsakovą pilnai atsiskaityti (b.l. 16-18). Tačiau atsakovas pilnai nėra atsiskaitęs ko neneigia ir pats apeliantas.
Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė ir išsamiai ištyrė visas bylos teisingam išsprendimui reikiamas faktines aplinkybes, tinkamai ir pagrįstai taikė materialines ir procesines teisės normas. Apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinį skundą atmetus, remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, apeliantui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.