Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros, nuteistosios B. M., jos gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jai paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 5 punktu, B. M. įpareigota neatlygintinai išdirbti 200 valandų per dešimt mėnesių sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, laisvės apribojimo vykdymo laikotarpiu jai paskirtas įpareigojimas – dalyvauti elgesio pataisos programose.

Nukentėjusiojo T. S. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista 89 000 Lt turtinei ir 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš B. M.. Civilinio ieškinio dalis dėl 16 000 Lt turtinės ir 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Civilinio ieškinio dalis dėl 35 000 Lt baudos priteisimo iš B. M. palikta nenagrinėta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. M. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra, 2011 m. liepos 2 d. bute, adresu (duomenys neskelbtini), su T. S. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią B. M. įsipareigojo T. S. parduoti 0,0900 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o pirkėjas T. S. įsipareigojo minėtą sklypą nupirkti už 140 000 Lt, sutartyje nurodant, kad sutarties objektas yra įkeistas privačiam kreditoriui. Sutarties sudarymo metu B. M. nuslėpė nuo pirkėjo T. S., kad minėtas sklypas yra areštuotas 2009 m. gegužės 4 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. – antstolės Vidos Daugirdienės ir nuo 2011 m. birželio 29 d. – antstolės Linos Pužienės, ir iš T. S. 2011 m. liepos 2 d. paėmė 35 000 Lt, 2011 m. rugsėjo 15 d. paėmė 54 000 Lt avansą, nors realios galimybės įvykdyti sutarties sąlygas neturėjo. Tokiu būdu B. M. apgaule įgijo didelės, 89 000 Lt vertės T. S. turtą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nuosprendį pakeisti – B. M. už nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., padarymą paskirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad BK 182 str. 2 d. numato, jog tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Sankcijoje nėra numatyta jokia kita alternatyvi bausmės rūšis, kuri galėtų būti paskirta asmeniui, padariusiam šį sunkų nusikaltimą. Taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Apeliantas pažymi, jog tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti nurodytos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą, ją padariusį asmenį ir kitos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas iš esmės padarė išvadą, kad išimtinės aplinkybės, kurios sudaro pagrindą teisingumo principo įgyvendinimui ir teisingam bausmės paskyrimui, šiuo atveju yra šios: nuteistoji dirba, turi šeimą, kurią materialiai išlaiko, padaryta nusikalstama veika nesukėlė negrįžtamų pasekmių. Apeliantas mano, jog šios aplinkybės nėra išimtinės, tai reiškia, kad automatiškai eliminuojama galimybė teismui taikyti BK 54 str. 3 d. Tai, kad nuteistoji dirba, nėra jokia išimtis, nes Lietuvoje daug kas dirba. Be to, iš bylos medžiagos neaišku, kuo nuteistoji užsiima. Ji teigia, kad užsiima individualia veikla, tačiau neaišku kokia, neaišku, ar iš viso gauna kokių nors pajamų. Tai, kad nuteistoji turi šeimą, kurią materialiai išlaiko, vėlgi nėra jokia išimtis. Daug kas turi šeimas, kurias materialiai išlaiko. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuteistoji yra išsituokusi ir turi dukrą, kuri jau yra pilnametė, todėl akivaizdu, kad dukrai save išlaikyti nėra jokių kliūčių. Dėl išvados, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika nesukėlė negrįžtamų pasekmių, skunde pažymima, jog daugeliu padarytų nusikalstamų veikų nėra sukeliamos negrįžtamos pasekmės, šiuo atveju nukentėjusiajam buvo padaryta didelė turtinė žala – asmuo prarado 89 000 Lt. Be to, nuteistoji viso proceso metu nekompensavo nė lito ir iš bylos medžiagos matyti, kad ji neturi, iš ko kompensuoti. Jos visas nekilnojamasis turtas yra areštuotas kelių antstolių, ji turi kitų skolų. Nukentėjusiajam tikėtis, kad jam bus atlyginta žala, nėra jokio rimto pagrindo net nuteistajai būnant laisvėje. Todėl skunde teigiama, jog tokios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, ir pažymima, kad, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tai, kad asmuo nebuvo teistas, vedęs, dirba ir net augina mažametį vaiką, yra tipinės aplinkybės ir jos nelaikytinos išimtinėmis.

Nuteistoji B. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad ją su T. S. sieja aiškūs civiliniai santykiai, jokių ketinimų veikti apgaule iš anksto ją suplanavus nebuvo, neketinta ir byloje neįrodyta. Tiek T. S., tiek hipotekos kreditorius teismui jų apklausų metu paliudijo, kad sandoris bus įforminamas pas antstolį. Jos paprašytas hipotekos kreditorius V. K. pradėjo ruošti dokumentus. Jam buvo pasakyta, kad yra sklypo pirkėjas, kad jau sudarė sutartį su juo ir gavo avansą. Apeliantei nesuprantama, kodėl teismas šį faktą komentuoja visiškai priešingai.

Nurodo, kad teismas klaidingai teigia, jog ji areštuoto turto preliminariosios sutarties sudarymo metu neturėjo galimybės nukentėjusiajam parduoti jo pageidaujamą žemės sklypą. Šis sklypas parduotas pas tą patį antstolį, tokia pat tvarka, kaip ir būtų parduotas T. S., jei šis būtų turėjęs likusius pinigus. Teismas klaidingai įvertino pačią pirkimo per antstolį procedūrą. Jokio kreditoriaus sutikimo nereikia, o pagal LR CPK 704 str. 2 d. numatytą tvarką nėra nurodoma, kad pardavėjas turi sumokėti pinigus antstoliui. Nėra jokių duomenų, kad avansu gauti pinigai buvo naudojami jos asmeniniams interesams tenkinti. Teismas, nesivadovaudamas logika ir liudytojų parodymais, iš bylos visumos išsirinko tik tokią informaciją, kuria remiantis būtų galima surašyti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nebuvo leista atvykti tiems liudytojams, kurie galimai įneštų aiškumo ir objektyvumo nagrinėjant bylą. Nuteistoji teigia, kad teismas priėmė skubotą, neadekvatų, šališką ir nepagrįstą nuosprendį, todėl jis turi būti naikinamas BPK 331–313 str. ir 328 str. pagrindais.

Nuteistosios gynėjas advokatas E. Staponkus apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nuosprendį ir B. M. išteisinti. Nurodo, kad su priimtu teismo nuosprendžiu sutikti negalima, kadangi tarp dviejų sandorio šalių susiklostę civiliniai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiai, kurie sandorio šalių nesutarimų atveju turėjo būti nagrinėjami vadovaujantis Civilinio proceso kodekso numatytomis normomis, buvo perkelti į baudžiamuoju procesu nagrinėjimą sferą ir priimtas sprendimas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso bei Baudžiamojo kodekso normomis. Toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu bei teisėtu, todėl jis yra naikintinas.

2011 m. liepos 2 d. B. M. ir T. S. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, ja susitarta, kad pardavėja B. M. įsipareigoja parduoti 0,09 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 140 000 Lt, o pirkėjas T. S. įsipareigoja iki numatyto termino nupirkti šį žemės sklypą, šios sutarties pagrindu ateityje bus sudaryta galutinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Preliminariojoje sutartyje dėl atsiskaitymo sąlygų buvo numatyta, kad pirkėjas 35 000 Lt avansą pardavėjui sumoka sutarties sudarymo metu, po to 70 000 Lt sumokės iki 2011-09-15, 20 000 Lt – iki 2011-12-31, o likusią 15 000 Lt sumą sumokės iki 2012-03-31. Sutartyje B. M. patvirtino, kad žemės sklypas priklauso jai, ir kartu būsimą pirkėją informavo, kad turtas yra įkeistas privačiam kreditoriui. Po sutartimi yra abiejų šalių parašai.

Iš sutarties rankraštinių įrašų matyti, kad sutarties pasirašymo metu B. M. gavo sutartyje numatytus šiam terminui 35 000 Lt, o 2011-09-15 – dar 54 000 Lt. Todėl jau vien iš šių įrašų matyti, kad T. S. jau antru mokėjimu pradėjo nevisiškai vykdyti pasirašytą sutartį, nes vietoje reikiamų sumokėti 70 000 Lt, sumokėjo 16 000 Lt mažiau. Nors T. S. ir teigia, kad jis 2011-09-23 B. M. sumokėjo paminėtą 16 000 Lt sumą, o šis mokėjimas neįrašytas į sutartį apie mokėjimus, nes jis neturėjo su savimi sutarties egzemplioriaus, tačiau tokie jo parodymai yra nelogiški ir negyvenimiški. Jei jis būtų vežęs ir sumokėjęs B. M. nurodytą 16 000 Lt sumą, tai žinodamas, kur ir dėl ko važiuoja, jis būtų pasiėmęs ir savo sutarties egzempliorių, o jei sutarties ir nebūtų turėjęs, tai būtų pareikalavęs iš B. M., su kuria anksčiau pažįstamas nebuvo, bendravo tik epizodiškai, todėl pasitikėti jokio objektyvaus pagrindo ja neturėjo, galėjo parašyti raštelį, kad ji šią pinigų sumą gavo, tuo labiau kad jis turėjo gyvenimišką patirtį ir pats buvo verslo žmogus ir žinojo rašytinių įrodymų reikšmę. Taip pat jis galėjo padaryti prierašą ant B. M. turimo sutarties egzemplioriaus, kad jis jai 16 000 Lt sumokėjo, tačiau ir to nepadarė. Teismas dėl šios dalies formaliai pašalino B. M. pareikštą kaltinimą dėl 16 000 Lt sumos pasisavinimo, tačiau toliau šios aplinkybės negvildeno, nors, gynybos nuomone, T. S., jį užklupus finansinėms problemoms ir jam negalint pagal sutarties terminus atsiskaityti su B. M., iškėlė nelogišką, melagingą ir neįtikinamą versiją, kad jis trūkstamą pinigų sumą B. M. sumokėjęs. Apie tai, kad T. S. galėjo jau tuo metu turėti finansinių problemų arba šias finansines problemas nusprendė spręsti kitaip, įrodo ir tas faktas, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu T. S. šeimoje jau nebuvo darnos, nes iš 2012 m. kovo 19 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikto T. S. ir jo žmonos E. S. pareiškimo dėl santuokos nutraukimo matyti, kad jie daugiau kaip metus neveda bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo, turi finansinių įsipareigojimų.

Savo 2012-01-17 pareiškime Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai T. S. nurodė, kad sudarant preliminariąją sutartį, B. M. jį informavusi, kad žemės sklypas yra įkeistas privačiam asmeniui už paskolą, o jo mokami pinigai bus nukreipti šiai paskolai grąžinti, po to bus išregistruota hipoteka ir bus galima įforminti pirkimą–pardavimą. Kad sklypui būtų uždėti dar kokie nors apribojimai, B. M. nesakiusi, tik patvirtinusi, kad jokių kitų kliūčių įforminti pirkimą–pardavimą nėra. Tačiau patikrinus žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istorija paaiškėję, kad preliminariosios sutarties sudarymo momentu, be paminėtos hipotekos, buvo užregistruoti dar du apribojimai, kuriuos B. M. nuo jo nuslėpusi: tai Klaipėdos apygardos teismo areštas, uždėtas nuo 2009-04-30, ir antstolės V. Daugirdienės areštas, uždėtas nuo 2010-09-16. Pareiškime jis nurodė, kad B. M., žinodama apie šiuos areštus, tai nuo jo specialiai nuslėpė, nes tai žinodamas jis nebūtų sudaręs preliminariosios žemės sklypo pirkimo sutarties, todėl ji pasinaudodama apgaule ir jo pasitikėjimu užvaldė jam priklausančius pinigus.

B. M. parodė, kad jai priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), už paskolą 2009 metais buvo įkeistas privačiam kreditoriui V. K.. Šiam sklypui ji ieškojusi pirkėjo. 2011 metais apie birželio mėn. per nekilnojamojo turto agentūrą ji suradusi pirkėją – T. S.. Su juo sutarę sklypo pardavimo kainą – 140 000 Lt. Kadangi jis tokios pinigų sumos neturėjęs, sakęs, kad reikiamą pinigų sumą turės pardavęs ateityje kažkokį limuziną, todėl sutarę sudaryti preliminariąją sutartį, kad jis galėtų pinigus sumokėti dalimis iki 2012-03-31. Sutarties pasirašymo metu T. S. buvę išaiškinta, kad sklypo pardavimas vyks per antstolį, nes sklypas yra užstatytas privačiam kreditoriui už paskolą. Ji paaiškinusi, kad su privačiu kreditoriumi kreipsis į hipoteką, kad būtų paskelbtas turto pardavimas iš varžytinių pasirinktam pirkėjui. Per du kartus T. S. sumokėjo 89 000 Lt. Tačiau prieš Naujuosius metus T. S. paskambino ir pasakė, kad jam kažkas nesiseka ir jis negalės nupirkti šio sklypo. Tuomet ji su juo sutarusi, kad ji ieškos kito pirkėjo, o jį suradusi ir pardavusi sklypą už 140 000 Lt grąžins jo sumokėtus 89 000 Lt. Praėjus gal mėnesiui T. S. paskambinęs ir pradėjęs reikalauti pinigų. Ji jam paaiškinusi, kad kol neturi suradusi pirkėjo, tol neprivalanti gražinti pinigų. T. S. pradėjęs sakyti, kad jinai jį apgavusi, nes negalinti parduoti sklypo dėl jo arešto. Ji jam paaiškinusi, kad sklypą galima parduoti per antstolį, bet reikalingas pirkėjas. Ji galvojusi dėl šio konflikto kreiptis į Klaipėdos apylinkės teismą civilinio proceso tvarka. Vėliau nurodytas žemės sklypas buvo parduotas jos surastam ir pasirinktam pirkėjui.

B. M., T. S. atsisakius pirkti žemės sklypą dėl tos priežasties, kaip jis teigia, kad parduodamam žemės sklypui yra uždėti areštai, pradėjo ieškoti kito pirkėjo ir jį rado. 2012-10-22 ji su prašymu kreipėsi į antstolę B. Tamkevičienę, kad žemės sklypo pirkėjais už 94 000 Lt būtų patvirtinti sutuoktinai L. ir K. K.. 2012-11-13 antstolė B. Tamkevičienė surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Apeliantas teigia, jog akivaizdu, kad šis žemės sklypas tokiu pačiu būdu būtų buvęs parduotas ir potencialiam šio sklypo pirkėjui T. S., jei jis būtų vykdęs pasirašytos sutarties sąlygas ir būtų norėjęs pirkti šį žemės sklypą. Būsimasis žemės sklypo pirkėjas T. S., atsisakydamas pirkti sklypą dėl susiklosčiusių šeiminių aplinkybių bei kitų gynybai nežinomų motyvų, rado pretekstą kreiptis į prokuratūrą dėl neva B. M. įvykdyto sukčiavimo tik dėl to, kad jam nebuvo pranešta apie šio turto areštus, nors šie areštai, esant hipotekiniam kreditoriui, jokios įtakos šio žemės sklypo pardavimui neturėjo, apie tai parodė apklausti antstoliai bei pats B. M. priklausančio žemės sklypo pardavimo pasirinktam pirkėjui procesas. Netgi jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui 2012 m. rugpjūčio 3 d. B. M. apklausiama kaip įtariamoji parodė, kad jei T. S. net ir šiuo momentu pageidautų pirkti žemės sklypą, sumokėjus sutartą pinigų sumą, ji šį sklypą parduotų jam, nes toks pardavimas yra dar galimas, tačiau toks T. S. noras nebuvo pareikštas, žemės sklypas buvo parduotas B. M. pasirinktam pirkėjui, kas dar kartą, apelianto manymu, akivaizdžiai įrodo, kad T. S. šio žemės sklypo jau nebereikėjo. B. M. jokių sukčiavimo veiksmų, pasinaudodama pirkėjo apgaule, neatliko, jos veikoje sudarant civilinį sandorį kokios nors išankstinės tyčios pasisavinti G. S. priklausančias pinigines lėšas taip pat nebuvo, todėl jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nuteistosios bei jos gynėjo skundą atmesti.

Nuteistoji, jos gynėjas prašė tenkinti jų apeliacinius skundus bei atmesti prokuratūros apeliacinį skundą.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios B. M. bei jos gynėjo advokato E. Staponkaus apeliacinių skundų.

Kolegijos, išnagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį B. M., tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad B. M. įvykdė jai inkriminuotą veiką ir ji pagrįstai nuteista pagal BK 182 str. 2 d.

BK 182 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Sukčiavimo atveju asmens kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą ( kasacinės nutartys Nr. 2K-54/2012, Nr. 2K-346/2012, 2K-358/2011, 2K-206/2009).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2011-07-02 nuteistoji B. M. su nukentėjusiuoju T. S. pasirašė preliminariąją žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariosios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties 4 straipsnyje pardavėja, t. y. B. M., patvirtino: „Pardavėjas pareiškia, garantuoja ir užtikrina, kad iki Turto Pirkimo-pardavimo sutarties dienos: parduodamas Turtas priklauso ir priklausys jam nuosavybės teise. Turtas yra įkeistas privačiam kreditoriui.“ Taigi, nuteistoji informavo pirkėją, kad parduodamas turtas yra įkeistas privačiam kreditoriui, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nuslėpė nuo jo, kad šis turtas yra areštuotas. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog turtas, dėl kurio sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, dar Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-04 nutartimi bei 2010-09-16 antstolės Vidos Daugirdienės ir 2011-06-29 antstolės Linos Pužienės patvarkymais buvo areštuotas. Vadinasi, B. M. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu neturėjo jokios galimybės parduoti nukentėjusiajam T. S. žemės sklypą. Taigi, nuslėpdama tokius duomenis, B. M. suklaidino T. S. ir pagrįstai darytina išvada, jog toks suklaidinimas buvo esminis, nes protingas ir rūpestingas žmogus, žinodamas tokią informaciją ir ketindamas investuoti nemažą pinigų sumą, nebūtų sudaręs pirkimo sandorio dėl turto, kurio realiai negalės įgyti bei įregistruoti nuosavybės teise. Atsižvelgdama į tai, jog nuteistoji preliminariosios sutarties sudarymo metu žinojo apie turtui taikytus areštus, tačiau apie juos neinformavo pirkėjo, teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog B. M. tyčia neatlygintinai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Dėl nuteistosios teiginių, jog turtas, kurį buvo ketinta parduoti pagal preliminariąją sutartį, vėliau buvo parduotas kitiems pirkėjams ir taikyti areštai tam neturėjo įtakos, pažymėtina, jog šios aplinkybės nepanaikina to fakto, jog ji iš esmės suklaidino nukentėjusįjį nuslėpdama visas sandorio aplinkybės, o tai turėjo lemiamos įtakos T. S. apsisprendimui.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad tarp B. M. ir nukentėjusiojo T. S. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie nutrūko dėl T. S. kaltės. Pirmos instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad B. M. gynėjo skunde nurodyti argumentai, kad preliminari sutartis nebuvo įvykdyta dėl nukentėjusiajam T. S. kilusių finansinių problemų, taip perkeliant atsakomybę nukentėjusiajam, yra visiškai nelogiški, kadangi būtent nuteistosios B. M. panaudota apgaulė, nuslepiant nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą, turto areštus, suklaidino ir įtraukė nukentėjusįjį T. S. į jam nenaudingą sandorį. B. M. sąžiningus ketinimus paneigia ir jos elgesys, gavus iš T. S. 89000 Lt sumą, kurios būtų pakakę atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi V. K. ir taip sudaryti sąlygas realiam žadėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymui. Iš V. K. parodymų matyti, kad B. M. nuslėpė nuo jo, kad iš būsimo sklypo pirkėjo gavo dalį pinigų ir skolos – 87000 Lt jam negrąžino. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo patenkintas V. K. prašymas areštuoti įkeistą daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas B. M. padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo.

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, jog, jo manymu, teismas, skirdamas nuteistajai B. M. bausmę, nepagrįstai taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skyrė švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę.

BK 54 str. 1 d. nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 str. 3 d. pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti nurodytos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą, ją padariusį asmenį ir kitos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 str. įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje, be kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) nurodoma apie bausmės teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, bausmė turi būti teisinga. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečios bylos aplinkybės gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo ir kitų kriterijų, leidžiančių spręsti apie bausmės teisingumą.

Pagal BK 182 str. 2 d. asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d. ir skirdamas B. M. švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 182 str. 2 d. sankcijose, atsižvelgė į B. M. asmenybę, į tai, jog ji dirba, turi šeimą, kurią materialiai išlaiko, į tai, kad padaryta veika nesukėlė negrįžtamų pasekmių, ir padarė išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant B. M. laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir mano, kad nuteistajai paskyrus BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytą net ir švelniausią laisvės atėmimo bausmę, tai neatitiktų BK 41 str. 2 d. 5 p. įtvirtintos nuostatos užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bylos duomenys patvirtina, jog nuteistoji anksčiau neteista, administracinių nuobaudų taip pat neturi, turi gyvenamąją vietą, užsiima individualia veikla, turi nuolatines pajamas, todėl pagrįstai manytina, jog ji nėra itin socialiai pavojinga, linkusi nusikalsti ar nesilaikyti visuomenėje nustatytų elgesio normų. Nors jos padaryta veika priskirtina prie sunkių nusikaltimų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jos pobūdį, padarinius bei į visas bylos aplinkybes, skyrus nuteistajai švelnesnę bausmę, bus išlaikyta pusiausvyra tarp nubaudimo ir bausmės tikslo bei nesumenkinti nukentėjusiojo interesai. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros, nuteistosios B. M., jos gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus atmesti.