Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros;

- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, L. K. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros ir 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. K. paskirta galutinė subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros ir 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaitytas L. K. laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. spalio 8 d. 4.00 val. iki 2023 m. spalio 9 d. 10.48 val., t. y. dvi dienos, vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

L. K. paskirta BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimą įpareigojant įvykdyti per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. K. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. spalio 20 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, L. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – ir iš L. K. konfiskuota automobilio „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti suma – 14 400 Eur (keturiolika tūkstančių keturi šimtai eurų) valstybės naudai.

L. K. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti VĮ Regitra.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. L. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2023 m. spalio 8 d., apie 2.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,10 prom. neblaivumas, tyčia sudavė ranka savo sugyventinei J. S. į kairįjį skruostą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

2. Be to, L. K. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2023 m. spalio 19 d., apie 22.16 val., Vilniuje, Pilaitės pr., ties pastatu Nr. 13, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti motorinę transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore nustatyta mažiausiai 2,19 prom. alkoholio koncentracija.

3. Be to, L. K. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurio masė 0,198 g, kurią laikė iki kol 2023 m. kovo 20 d., apie 22.22 val., (duomenys neskelbtini), viešbučio „H“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), ant grindų patiestos kiliminės dangos ir ant stalo rado bei paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis L. K. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo (kaltės aspektu) ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, todėl dėl šių klausimų, sprendžiant L. K. apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, tačiau patikrina baudžiamąją bylą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, t. y. BK 38 straipsnio, 72 straipsnio ir 68 straipsnių taikymo, taip pat teisingų bausmių už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skyrimo aspektais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje įvertinęs tai, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta laidavimo metu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 22 d. nuosprendžiu atleidus L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, t. y. suteikus progą L. K. keisti savo elgesį netaikant baudžiamosios atsakomybės, taip pat įvertinęs tai, kad BK 38 straipsnio nuostatos L. K. atžvilgiu taikytos ir anksčiau, tačiau jis vėl nusikalto, konstatavo, kad esant tokioms L. K. asmenybę apibūdinančioms aplinkybėms, BK 38 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos, kadangi nėra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybę atleisti L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, skundžiamame nuosprendyje iš tiesų nepasisakė dėl dalies apelianto skunde nurodomų argumentų, visgi, minėti apelianto skunde pateikti ir šios nutarties 4.1.1. – 4.1.4. papunkčiuose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo kitais argumentais pagrįstos išvados apie tai, kad nagrinėjamu atveju BK 38 straipsnio nuostatos L. K. atžvilgiu negali būti taikomos.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo besąlygiškai teigti, jog ateityje L. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaip jau paminėta, pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatoma minėto straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytų sąlygų visuma ir nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja BK 38 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, kas tuo pačiu reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nekvestionuodamas šių sąlygų egzistavimo, iš esmės įvertino dalį apelianto skunde akcentuojamų aplinkybių, t. y. tai, kad L. K. pripažino savo kaltę (kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pagrįstai pripažintas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe), atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą ir susitaikė su nukentėjusiąja. Be to, pažymėtina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenustatė BK 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių asmuo negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, tarp jų ir aplinkybės, kad L. K. nėra pavojingas recidyvistas. Dėl šios priežasties kaip nepagrįstas atmetamas apelianto skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, neįvertino to, kad jis nėra pavojingas recidyvistas.

13. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ginčijamos BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos, pažymi, kad teismo išvada dėl aptariamos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas. Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-689/2019). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-511/2017, 2K-114-628/2019, 2K-301-788/2019).

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygos buvimo, kaip jau minėta, atsižvelgė ne į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir papildomai įvertinus kitas reikšmingas L. K. asmenybę ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada aktualiu klausimu. Antai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. K. praeityje yra padaręs kelis administracinius nusižengimus, už kuriuos paskirtas baudas yra sumokėjęs ir galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 t., b. l. 94-99), nuo 2024 m. balandžio 16 d. paskirtas UAB „G“ direktoriumi, akcininko charakterizuojamas teigiamai (4 t., b. l. 12, 13-16). Visgi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nors anksčiau L. K. neteistas (3 t., b. l. 73-76), visgi jo atžvilgiu kartą jau buvo taikytos BK 38 straipsnio nuostatos (Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2005 m. liepos 15 d. nutarimu BK 38 straipsnio pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos) (3 t., b. l. 73). Be to, apeliantas L. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, pritaikius BK 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, nustačius 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą (3 t., b. l. 77-83). Visgi, laidavimo laikotarpiu L. K. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu skundžiamu teismo nuosprendžiu. Pažymėtina, kad šios veikos laidavimo metu padarytos skirtingais laikotarpiais, viena po kitos, nuteistajam veikiant tiesiogine tyčia, ir šios veikos buvo ne atsitiktinės, o padarytos dėl susiformavusių antivisuomeninių nuostatų ir polinkio nusikalsti, t. y. nuteistojo padarytos veikos yra iš esmės jau dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, praeityje nuteistojo padaryti teisės pažeidimai, kurie vis kartojasi, sunkėja, taip pat aplinkybė, kad teismas jau ne kartą buvo išreiškęs pasitikėjimą nuteistuoju ir suteikė jam progą pasitaisyti, tačiau jis savo elgesio nepakeitė ir toliau darė teisės pažeidimus, rodo, jog nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio ir nėra pagrindo manyti, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad nusikalstamas veikas, padarytas laidavimo metu, L. K. padarė būdamas neblaivus, o ši aplinkybė pagrįstai pripažinta L. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos atžvilgiu). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad L. K. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliaciniame skunde cituojami nuteistojo L. K., nukentėjusiosios J. S. bei nuteistojo vadovaujamos įmonės akcininko rašytiniuose dokumentuose išdėstyti teiginiai apie tai, kad L. K. nebedarys naujų nusikalstamų veikų, nuteistąjį bei jo padarytas veikas apibūdinančių duomenų kontekste laikytini deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas. Kaip jau paminėta, šiuo atveju nėra BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, o net ir esant jų visumai, teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę bei faktines bylos aplinkybes, to daryti neprivalo.

15. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, sąlygos nebuvimo ir pagrįstai neatleido L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į aptartus argumentus, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl dalies nuteistąjį ir jo veiką charakterizuojančių aplinkybių (o ne dėl asmens kaltei nustatyti reikšmingų įrodymų), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnyje bei teismų praktikoje.

Dėl konfiskuotino daikto vertės nustatymo (BK 72 straipsnis)

16. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

17. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo priteisti iš jo valstybės naudai konfiskuotino turto – automobilio „Toyota Corolla“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairuodamas jis padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir kuris priklauso trečiajam asmeniui (UAB L) (2 t., b. l. 153-154), rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl šio automobilio vertės. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nusprendė iš jo valstybės naudai priteisti automobilio „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą, į kurią yra įskaičiuotas ir PVM. Apelianto teigimu, jis yra fizinis asmuo, nėra registruotas PVM mokėtoju, automobilis nusikaltimo padarymo metu nebuvo naujas, todėl iš jo turi būti konfiskuota ne 14 400 Eur dydžio suma (į kurią įskaičiuotas PVM), o 11 900,83 Eur suma (t. y. automobilio rinkos vertė be PVM). Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18. BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Atitinkamai teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turto tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną. Apelianto skundo kontekste svarbu pažymėti, kad nustatant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis) nėra aktualios PVM įstatymo nuostatos, susijusios su konfiskuotino turto apmokestinimu PVM. Šios teisės normos taikytinos skirtingu (specifiniu) ir tik baudžiamajai teisei svarbiu aspektu, tai yra apskaičiuojant, kokia yra reali transporto priemonės (t. y. konfiskuotino automobilio) rinkos kaina (vertė). Juolab kad transporto priemonės vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų. Kartu toks vertinimas leidžia užtikrinti proceso dalyvių (asmenų) lygybės prieš įstatymą principą, t. y. išvengti situacijos, kai asmuo (automobilio savininkas), kurio automobilis konfiskuotas, atsiduria blogesnėje padėtyje nei asmuo, iš kurio išieškoma tokio turto kaina be PVM. Be to, turto konfiskavimas ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas pagal savo pobūdį yra labai panašūs veiksmai ir neturi jokių ypatingų požymių, dėl kurių toks skirtumas tarp minėtų asmenų (konfiskuotos transporto priemonės buvusio savininko ir kaltininko, iš kurio išieškoma konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkanti pinigų suma) būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019, 2K-7-12-495/2020).

19. Nagrinėjamu atveju L. K. ir jo gynėjo iniciatyva byloje pateikta UAB „V“ atlikta automobilio „Toyota Corolla“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 25-58), kurioje nurodyta, kad šio automobilio rinkos vertė yra 14 400 Eur (vertinimo data – 2023 m. spalio 19 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti iš nuteistojo L. K. automobilio vertę su PVM atitinkančią pinigų sumą – atitinka aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu. Nagrinėjamoje byloje, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė konfiskuoti nuteistojo L. K. vairuoto, UAB „L“ priklausančio, automobilio „Toyota Corolla“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę su PVM atitinkančią pinigų sumą, t. y. 14 400 Eur (minėtoje UAB „V“ pateiktoje vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad aptariamo automobilio rinkos vertė vertinimo dieną (t. y. 2023 m. spalio 19 d.) buvo 14 400 Eur). Remiantis šios nutarties 16 punkte aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apelianto skundo teiginiai apie tai, kad jis yra fizinis asmuo, nėra registruotas PVM mokėtoju, automobilis nusikaltimo padarymo metu nebuvo naujas, iš esmės nėra teisiškai reikšmingi.

20. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas konfiskuotino turto vertę nustatė teisingai ir pagrįstai iš nuteistojo priteisė 14 400 Eur siekiančią automobilio „Toyota Corolla“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą, į ją įskaitydamas PVM.

Dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise termino (BK 68 straipsnis)

21. Pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš BK 67 straipsnyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra uždraudimas naudotis specialiąja teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis)). BK 68 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų, o už, be kita ko, 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

22. Šioje baudžiamojoje byloje L. K., be kita ko, nuteistam pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore nustatyta mažiausiai 2,19 prom. alkoholio koncentracija, paskirta ir BK 68 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su jam nustatytu šios baudžiamojo poveikio priemonės terminu ir prašydamas jį sutrumpinti iki 1 (vienerių), apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, susijusius su jo asmenybe, padaryta veika bei teisės vairuoti transporto priemones reikalingumu, kuriuos pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo. Antai, apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. pažymi, kad savo kaltę dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo jis pripažino nuo pat pradžių, nurodė, jog nuoširdžiai gailisi, niekam žalos nepadarė, nesukėlė eismo įvykio, prie vairo neblaivus buvo pirmą kartą, dėl tokių savo veiksmų ir elgesio padarė deramas išvadas, pasimokė, įsipareigoja daugiau nedaryti jokių teisės pažeidimų, jis dirba ir užima vadovaujančias pareigas UAB „G“, vyksta verslo reikalais į užsienį, aplinkinių yra charakterizuojamas tik teigiamai. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams, kaip nepagrįstus atmeta apelianto skundo teiginius apie tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per ilgas ir neproporcingas, neatitinka teisingos pusiausvyros tarp asmeninių nuteistojo interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas 2 (dvejų) metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas nustatytas atsižvelgus į visas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, išdėstytas skundžiamo nuosprendžio V dalyje „Bausmių skyrimo motyvai“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad aptariama veika padaryta laidavimo laikotarpiu, į tai, kad L. K. prisipažino padaręs aptariamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), taip pat į tai, kad dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinęs L. K. asmenybę (aukštojo išsilavinimo, neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis), padarė motyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. K. nustatytas uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas, kurio trukmė mažesnė už šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkį, yra tinkamas BK 41 straipsnyje nurodytiems bausmės tikslams pasiekti.

24. Kartu teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl teisės vairuoti transporto priemones jam reikalingumo (nuteistajam ypač akcentuojant darbines funkcijas, kurias atliekant jis vyksta į užsienį), pažymi, kad dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones nuteistojo patiriami tam tikri suvaržymai ir nepatogumai nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir nesudaro pagrindo trumpinti jos taikymo termino. Apeliaciniame skunde L. K. akcentuojamos aplinkybės, susijusios su darbinėmis funkcijomis ir verslo reikalais, negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso greičiau atgauti teisę vairuoti prioritetą prieš viešąjį interesą – užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų baudžiamojo įstatymo nustatytam laikotarpiui eliminuoti neblaivius vairavusius asmenis. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog asmeninio gyvenimo aplinkybės, ar tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia pagrindo skirti švelnesnes baudžiamojo poveikio priemones ar nustatyti trumpesnį jų taikymo terminą.

25. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatyto uždraudimo naudotis specialia teise termino pagrįstumą, svarbu ir tai, kad L. K., vairuodamas automobilį, kėlė rimtą grėsmę tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumui ir galimai tik laimingo atsitiktinumo dėka bei policijos pareigūnams užkirtus kelią tolesnei jo kelionei, skaudesnių pasekmių buvo išvengta. Šiame kontekste nuteistojo skundo teiginiai, kuriais nurodoma, kad aptariamu nusikaltimu niekam nebuvo padaryta žala ir eismo įvykis nebuvo sukeltas, iš esmės nėra reikšmingi ir negali būti vertinami nuteistajam palankiai, kadangi tuo atveju, jei L. K. nagrinėjamu atvejų būtų sukėlęs eismo įvykį, kurio metu būtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir pan., jam už tai grėstų atsakomybė pagal kitą BK straipsnį, numatantį griežtesnę baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad L. K., turėdamas gyvenimiškos ir vairuotojo patirties, žinodamas, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, neabejotinai suvokdamas, kad yra neblaivus, suprasdamas grėsmę, kurią kelia jo veika kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui, ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes ir vairavo transporto priemonę. Todėl pirmosios instancijos teismo L. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios trukmė mažesnė už šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkį, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia L. K. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar trumpesnio, t. y. minimalaus 1 (vienerių) metų draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino nustatymas, pažeistų padarytos nusikalstamos veikos ir skirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, teisingumo principus bei kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę, jos paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą, kai už šiukščius ir tyčinius įstatymo pažeidimus skiriamos minimalaus termino baudžiamojo poveikio priemonės.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtos L. K., termino nustatymo yra motyvuotos, atitinka bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, todėl teisinio pagrindo trumpinti šį terminą nėra.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo L. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių

28. Apeliantas skundu prašo už nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 2 dalyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti L. K. teisingą bausmę, tačiau nepateikia tokį reikalavimą pagrindžiančių faktinių ir teisinių argumentų.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant L. K. bausmės rūšis ir nustatant jų dydžius bei jas subendrinant, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė (jos rūšis ir dydis) nėra aiškiai per griežtos. Teismas, spręsdamas L. K. skirtinų bausmių klausimą, vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, taip pat atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes bei jas įvertino tinkamai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo nei faktinių, nei teisnių argumentų dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.