Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. P. patikslintą ieškinį atsakovui R. F. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir vaiko gydymo bei lavinimo išlaidų priteisimo, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, jog šalių nepilnametė dukra nuo gimimo gyvena kartu su motina, tarp šalių nesant ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, byloje taip pat nesant duomenų, jog ieškovė netinkamai vykdo savo pareigą rūpintis nepilnamete dukra, nepilnametės N. P. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove B. P. (CK 3.174 straipsnis).

12. Spręsdamas dėl išlaidų drabužiams, avalynei pagrįstumo, teismas atsižvelgė į byloje pateiktus rašytinius įrodymus (pirkinių kvitus, ieškovės banko sąskaitos duomenis). Teismo vertinimu, beveik ketverių metų mergaitės aprangos bei avalynės poreikiui patenkinti per mėnesį yra reikalinga apie 80-90 Eur suma. Nors tokia suma nėra reikalinga kiekvieną mėnesį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vaikas auga ir beveik kiekvieną sezoną yra reikalinga ją aprūpinti tinkamais sezoniniais drabužiais ir avalyne, tikėtina, jog vidutinės mėnesio išlaidos aprangai, avalynei ir nurodytoms priemonėms per mėnesį vaikui sudaro iki 90 Eur.

13. Teismas, atsižvelgdamas į skirtingas šalių pozicijas dėl išlaidų vaiko higienai dydžio, nesant į bylą pateiktų detalių įrodymų apie ieškovės faktiškai patiriamas šio pobūdžio išlaidas, protingomis ir pagrįstomis pripažino vidutines šalių nurodomas išlaidas, sudarančias apie 27 Eur per mėnesį (ieškovės ir atsakovo pozicijų vidurkis, 48 Eur + 5 Eur / 2).

14. Teismas nustatė, kad ieškovė kiekvieną mėnesį sumoka 24 Eur darželio ugdymo mokestį Lietuvoje, tam, kad pasaulyje pagerėjus pandeminei situacijai ir ieškovei su dukra nusprendus grįžti į Lietuvą, mergaitė turėtų vietą darželyje ir šiuo metu, gyvenant Suomijoje, dukra lanko lavinimo mokyklėlę, kurios mėnesinis mokestis yra 56 Eur. Atsakovas su šių išlaidų įtraukimą į nepilnametės dukters poreikius nesutiko. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, analogiškų paslaugų Lietuvos kainas, ieškovės nurodytas išlaidas nepilnametės dukters ugdymui, sudarančias vidutiniškai 80 Eur per mėnesį teismas pripažino pagrįstomis.

18. Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu, padarė išvadą, kad šalių nepilnametės dukters N. P. poreikiams tiek kasdieniams, tiek papildomiems (laisvalaikio, ugdymosi ir pan.) patenkinti reikalingas apie 667-767 Eur išlaikymas per mėnesį. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai, skiriama ir mokama 1,54 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį, nuo 2021 m. sausio 1 d. sudaranti 70,00 Eur. Kadangi šios išmokos paskirtis yra vaiko poreikių tenkinimas, skiriant šią išmoką vaiko poreikius iš dalies patenkina valstybė ir jų nereikia tenkinti tėvams, todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 57 punktas). Vadovaudamasis tiek ieškovės paaiškinimais, duotais bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (ieškovės banko sąskaitų išrašais), teismas nustatė, kad kurį laiką ieškovei buvo mokamos 60-70 Eur per mėnesį išmokos dukrai pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, tačiau ginčo laikotarpiu (ieškinys teisme gautas 2020 m. gruodžio 27 d.) ieškovei išmokos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą jau nebėra mokamos. Teismas nustatė, kad B. P. gauna panašaus pobūdžio išmoką Suomijoje, per mėnesį sudarančią 158 Eur. Teismas sprendė, kad ši išmoka, kaip ir išmokos vaikui, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, turėtų būti įskaityta, sumažinant iš tėvų priteistiną išlaikymo vaikui dydį.

19. Teismas pažymėjo, kad vaiko išlaikymui skiriamos sumos turi būti adekvačios, skaičiuojamos atsižvelgiant į abiejų šalių finansines galimybes bei įvertinus tėvams teikiamos išmokos vaikui dydį, kuri savo esme yra skirta vaiko poreikių tenkinimui, teismas padarė išvadą, kad šalių nepilnametės dukters B. P. poreikių tenkinimui per mėnesį reikalinga apie 509-609 Eur suma (667 Eur/767 Eur – 158 Eur = 509 Eur/609 Eur), kurią turėtų skirti abu tėvai.

20. Spręsdamas dėl iš atsakovo priteistino išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio, teismas įvertino tiek ieškovės bei atsakovo turimą turtą, tiek ir gaunamas pajamas. Nepaisant to, jog atsakovas nurodė faktiškai gaunantis apie 1000 Eur darbo užmokestį, iš teismo išreikalautų rašytinių įrodymų apie atsakovo gaunamas pajamas, teismas nustatė, jog 1065 Eur sudaro atsakovui priskaičiuotas darbo užmokestis. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu R. F. neigė gaunantis dienpinigius (atsakovas nurodė, gaunantis tik tam tikras sumas mokesčiams už kelius sumokėti, kurui, langų skysčiui įsigyti ir pan., už kurias yra atskaitingas ir kurių likutį kartu su pateiktais kvitais privalo grąžinti įmonei), iš teismui pateiktų UAB „Geletra“ duomenų buvo nustatyta, jog atsakovui kiekvieną mėnesį yra išmokami dienpinigiai, kurie ginčo laikotarpiu iki šešių kartų (2020 m. gruodžio mėnesio duomenys) viršijo atsakovui išmokėtą darbo užmokestį.

21. Spręsdamas dėl išlaikymo šalių nepilnamečiui vaikui priteisimo bei vertindamas šalių turtinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes, teismas atsižvelgė į tai, kad šiuo metu ieškovės gaunamos pajamos nuo 2021 m. balandžio mėnesio per mėnesį sudaro apie 1300 Eur, o atsakovo gaunamos pajamos – apie 1850 Eur per mėnesį, t. y., atsakovo gaunamos pajamos yra didesnės. Ieškovės vardu registruotos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir ieškovės vardu registruota transporto priemonė OPEL VECTRA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (bylos nagrinėjimo metu pavogta, ieškovė yra įsigijusi kitą transporto priemonę N. P.). Atsakovo vardu registruoti du automobiliai: CITROEN C4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Bylos duomenimis, ieškovė turi finansinį įsiskolinimą, susijusių su naujos transporto priemonės įsigijimu, tuo tarpu atsakovo šeima turi finansinių įsipareigojimų kreditoriui Luminor Bank AS (kreditas namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje įsirengimui). Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog ieškovės turtinė padėtis yra geresnė, nei atsakovo (ieškovė nors ir gauna mažesnį darbo užmokestį, bet neturi ženklių finansinių įsipareigojimų).

23. Teismas pažymėjo, kad tinkamą išlaikymą vaikui turi teikti abu tėvai. Teismas nurodė, kad ieškovė sutiko didesne dalimi prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo ir prašė priteisti iš atsakovo R. F. nepilnametės N. P. išlaikymui po 220 Eur, mokamų periodinėmis išmokomis dukrai kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaiko pilnametystės. Atsakovas su pareikštu reikalavimu dėl išlaikymo priteisimo sutiko iš dalies, nurodydamas, jog sutinka šalių nepilnametės dukters išlaikymui skirti po 130 Eur, mokamų periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaiko pilnametystės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24. Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) R. F. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo R. F., asmens kodas nepilnamečio vaiko N. P. naudai išlaikymą periodinėmis išmokomis po 130 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (t. y., nuo 2020 m. gruodžio 7 d.) iki vaiko N. P. pilnametystės. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

25.1. Prasidėjus pandemijai ieškovė prarado darbą ir iš menkos pašalpos su vaiku išgyventi negalėjo. Prašė atsakovą geruoju teikti didesnį išlaikymą. Jam atsisakius išvyko į Suomiją. Tik ten pandemijos metu gavo darbą. Nepaisant visų ieškovės pastangų uždirbti didesnį atlyginimą, to padaryti nepavyksta. Dukra dažnai serga ir ieškovei tenka vienai ją prižiūrėti. Susirasti antro darbo negali, kadangi turi prižiūrėti dukrą, nuvežti į darželį, paimti iš darželio, lankyti su ja sporto užsiėmimus, reikalui esant vežti ją į polikliniką, į vaistinę, į parduotuvę. Dukros neturi kam palikti net valandai. Iš vaiko tėvo nuo pat vaiko gimimo jokios pagalbos prižiūrint vaiką nebuvo. Ieškovei yra žinoma, kad apeliantas yra labai geros kvalifikacijos tolimųjų reisų vairuotojas ir dar iki vaiko gimimo atsakovas sakė uždirbantis iki 3000 EUR atlyginimą.

25.3. Apelianto pamąstymai apie tai, kad nuolat augantį vaiką galima išlaikyti minimaliomis sąnaudomis rodo tik vieną – apeliantas vaikams nei maisto, nei vaistų, nei kitų prekių neperka, todėl apie vaiko poreikius nežino. Apelianto siūlymas vaiko maitinimui skirti 100 EUR, t.y. 3,30 EUR per dieną yra nesuvokiamas. Kokiais produktais už šią sumą vaiką galima pamaitinti jis nenurodo. Pasisakydamas dėl visų vaiko poreikių, apeliantas siūlo atimti iš vaiko visas galimybės augti sveikai, maitintis kokybiškai, nešioti kokybiškus rūbus, sportuoti, turėti laisvalaikį, lankytis kine, teatre, skaityti, žaisti. Apeliuodamas į savo neva ribotas galimybes, siūlo vaikui apgailėtiną gyvenimą.

25.4. Viešoje erdvėje esanti informacija patvirtina, kad tolimųjų reisų vairuotojų siūlomi atlyginimai prasideda nuo 2800 EUR į rankas. Akivaizdu, kad apeliantas turi realią galimybę uždirbti nuo 2800 EUR kas mėnesį ir skiriant visų vaikų išlaikymui 1000 EUR, jam liktų 1800 EUR savo reikmėms.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų

27. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė savo banko išrašus apie gaunamas iš darbovietės pajamas už laikotarpius nuo 2020-01-01 – 2020-12-31 ir 2021-01-01 – 2021-12-31, savo sūnaus neįgalumo nustatymo pažymą. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė interneto portaluose darbo skelbimų, kuriuose siūlomas darbas tolimųjų reisų vairuotojui, nuotraukas.

28. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, tinkamam apeliacinio skundo išnagrinėjimui minėti įrodymai priimtini.

Dėl ginčo esmės

29. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteistas 200 Eur išlaikymas nepilnamečiui vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

30. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium.

31. Vykdydami prievolę išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jį teikti didesnį, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.

32. Teismų praktikoje aiškinama, kad tėvų teikiamo išlaikymo tikslas neapsiriboja minimalių (fiziologinių) vaiko poreikių tenkinimu. Siekiant, kad suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, atsakingu ir visuomenišku piliečiu ir žmogumi, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008). Be to, išlaikymas yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį, o ne momentiniam laikotarpiui, o net ir pačioje detaliausioje vaiko poreikių lentelėje (skaičiuotėje) neįmanoma smulkiai ir tiksliai nurodyti visų išlaidų, kadangi to paprastai ir neįmanoma padaryti – išlaidos gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo, vaiko sveikatos būklės, konkrečių poreikių kaitos, taip pat gali atsirasti nenumatytų išlaidų ir pan., t. y. vieną mėnesį jos gali būti mažesnės, nei priteista, kitą – didesnės. Periodinio išlaikymo būtina suma nustatoma ir priteisiama ne individualiai kiekvienam konkrečiam mėnesiui, o ilgam laikotarpiui, turint omenyje aplinkybę, kad su vaiko amžiumi jo poreikiai po truputį auga, todėl teismas, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, nustato vidutinę mėnesio sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008).

33. Tas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, neturi pareigos teikti teismui čekius patvirtinančius visas patirtas išlaidas vaiko maisto produktams, higienos prekėms, drabužiams, avalynei, ir pan. Tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, paaiškinimai bei vaiko poreikių suvestines, lentelės teismų praktikoje pripažįstami tinkama įrodinėjimo priemone.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė galėtų gyventi Lietuvoje, kurioje turi nuosavą būstą, o ne Suomijoje, kur patiria būsto nuomos išlaidų ir kur patiria išlaidas už medicininę priežiūrą ir kur yra brangesnis pragyvenimo lygis. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad tokiu atveju, kai vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vieno iš tėvų iniciatyva, tai likusiam gyventi Lietuvoje vaiko tėvui neturėtų kilti pareiga prisiimti dėl šios priežasties padidėjusių išlaidų tenkinant vaiko poreikius. Dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2015). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė paaiškino, kad nors gyvena Suomijoje, tačiau iš atsakovo neprašo priteisti pusę šalių dukros poreikiams reikalingų išlaidų. Ieškovė nurodo, kad jos prašoma iš atsakovo priteisti 220 Eur suma sudaro tik 1/6 dalį visų patiriamų išlaidų. Pirmosios instancijos teismas prašoma priteisti sumą dar sumažino iki 200 Eur per mėnesį, todėl nėra pagrindo spręsti, kad dėl ieškovės išvykimo į Suomiją gyventi iš atsakovo buvo priteista per didelė vaiko išlaikymo suma.

35. Nors apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl vaiko poreikių nustatymo, tačiau pats argumentų dėl sumos, reikalingos vaiko poreikių tenkinimui, nustatymo ir atitinkamų įrodymų nepateikė, apsiribojo ieškovės pateiktų paaiškinimų ir argumentų kritika. Apelianto teiginys, kad vaiko maitinimo išlaidoms 130 Eur per mėnesį suma yra per didelė, atsižvelgiant į tai, kad vaikas valgo kartu su mama ir dėl to jam nereikia tokios sumos skirti maistui, yra deklaratyvus, nes teismui nepateikta nei tokių išlaidų paskaičiavimo, nei įrodymų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje 130 Eur suma per mėnesį, skiriama vaiko maistui, nelaikytina per didele suma ir vaikui gyvenant Lietuvoje. Paprastai tokio dydžio sumos reikalingumo vaiko poreikiams net nereikia įrodinėti. Atsižvelgiant į tai, kad Suomijoje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, teismo vertinimu, nėra pagrindo šias išlaidas vertinti kaip nepagrįstas ir mažinti jas iki atsakovo nurodytos 100 Eur per mėnesį sumos.

36. Taip pat nepagrįstas ir neįrodytas apelianto teiginys, kad higienos prekėms, vaiko drabužiams, avalynei, lavinimo priemonėms ieškovės nurodytos sumos yra per didelės. Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad beveik 4 metų vaikui nėra reikalinga pirkti batus ir rūbus kiekvieną sezoną. Teismo vertinimu, kaip tik šiuo metu vaiko amžius yra toks, kad dėl greitai išaugamų drabužių ir avalynės juos nuolat reikia atnaujinti. Todėl neabejotina, kad drabužiai yra perkami ne tik kiekvieną sezoną, bet ir kiekvienais metais. Pirmosios instancijos teismo nurodyta 90 Eur per mėnesį suma, skiriama drabužiams ir avalynei, atitinka protingumo kriterijų. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismo priteistos 27 Eur per mėnesį išlaidos, susijusios su higienos prekėmis yra per didelės, o pakaktų šioms išlaidoms skirti 5 Eur per mėnesį. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad vaikui galima naudoti tas pačias higienos priemones, nes mažam vaikui turi būti perkamos būtent jo amžiui skiriamos prekės – šampūnai, kremai, losjonai, prausikliai, dantų pasta ir t.t.

37. Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad nepagrįstos yra ieškovės nurodytos 24 Eur dydžio darželio ugdymo mokestis Lietuvoje, tam, kad pasaulyje pagerėjus pandeminei situacijai ir ieškovei su dukra nusprendus grįžti į Lietuvą, mergaitė turėtų vietą darželyje. Taip pat apeliantas laiko nepagrįsta ir teismo nurodytą 40 Eur sumą už lavinimo mokyklėlę Suomijoje, nes byloje nėra įrodymų pagrindžiančių šias išlaidas (nėra aišku ką lanko, kur lanko ir už ką yra mokama tokia suma). Pirmosios instancijos teismas, laikydamas pagrįstomis šias išlaidas ir pasisakydamas dėl jų, pagrįstai sprendė, kad jei šalių nepilnametė dukra Lietuje lankytų valstybinį darželį, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašu, už vaiko išlaikymą įstaigoje tėvai moka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyto dydžio mokestį, kurį sudaro; 1) vaiko dienos maitinimo normos mokestis, sudarantis 2,50 Eur dienai; ir 2) mokestis ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui, sudarantis 1 Eur dienai. Teismas sprendė, kad nesant taikomų lengvatų, mokestis už darželį Vilniaus mieste vidutiniškai sudaro apie 75 Eur per mėnesį (2,50 Eur x 22 d. + 1 Eur x 22 d. = 77 Eur). Be to, byloje yra duomenys, kad ieškovė dirba, todėl negali viso savo laiko skirti vaikui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo laikyti nepagrįstais ieškovės paaiškinimus, kad šalių dukra Suomijoje lanko darželį ir už jį moką mokestį.

38. Apelianto manymu, žaislams skiriama pinigų gali būti tik tada, jeigu pinigų yra, nes tai nėra pirmo būtinumo prekė, kurią reikėtų pirkti kiekvieną mėnesį, todėl apelianto nurodyta suma 15 Eur neturėtų būti laikoma, kaip suma, su kuria apeliantas sutinka. Apelianto nuomone, išlaidos laisvalaikiui ir žaislams turėtų sudaryti 10 Eur per mėnesį sumą, nes paprastai žaislai vaikui yra dovanojami. Tačiau teismui nebuvo pateikta tokių duomenų, kad žaislus vaikas gauna iš trečiųjų asmenų ar bent iš paties apelianto. Be to, ne visi dovanojami žaislai gali būti tinkami vaikui žaisti ir neatitinka vaiko norų ir poreikių, o vaiko lavinimui žaislai yra reikalingi. Taigi ir tokios išlaidos vaiko poreikiams būtinos.

39. Teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ieškovė Suomijoje gyvena savo noru, o jeigu gyventų Lietuvoje vaiko gydymas jai nekainuotų, vaistai vaikams taip pat yra kompensuojami, todėl kas mėnesį skirti net po 40 Eur nėra būtinybės. Byloje nustatyta, kad ieškovė šiuo metu gyvena Suomijoje, šioje šalyje turi darbą ir gauna stabilų darbo užmokestį. Atitinkamai gali geriau pasirūpinti dukros poreikiais. Aplinkybė, kad Suomijoje ieškovė mokėjo už medicinos paslaugas, už kurias Lietuvoje jai nereikėtų mokėti, nėra pagrindas šių išlaidų neįtraukti į vaiko poreikiams reikalingų išlaidų sąmatą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 40 Eur per mėnesį išlaidos sveikatos priežiūrai yra reikalingos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada ir pažymi, kad, priešingai nei apeliantas nurodo, net ir Lietuvoje gyvenančiam vaikui sveikatos priežiūros išlaidos yra patiriamos (vitaminai, sveikatos stiprinimo programos, vaistai ir t. t.). Šioje byloje ieškovė nurodė, kad nuo 2020 m. rudens dukters apsilankymai pas gydytojus kainavo 297,60 Eur, tyrimai – 475,4 Eur, vaistai – 31,74 Eur, fiziologinis skystis kvėpavimui – 92 Eur mėnesiui, inhaliatorius – 60 Eur, oro drėkintuvas – 40 Eur, antibiotikai – 45 Eur, vitaminai žiemai – 60 Eur, psichologo paslaugos - 300 Eur (vienos nuotolinės konsultacijos kaina 25 Eur, turėta 12 konsultacijų). Nors teismas šių išlaidų konkrečia suma ieškovei nepriteisė, tačiau duomenys apie patirtas išlaidas vaiko gydymui įrodo, kad tokio pobūdžio išlaidos yra realiai patiriamos.

40. Pažymėtina, kad apskaičiuoti ir įrodymais pagrįsti visas vaiko poreikiams reikalingas išlaidas nėra lengva, nes vieną mėnesį vaiko poreikiai, o tuo pačiu ir išlaidos jiems, gali būti didesni, kitą – mažesni, be to, vaikai gali turėti ir kitų poreikių, kurių ieškovė net nenurodė. Išanalizavus į bylą surinktus duomenis, teismo vertinimu, apie 667-767 Eur išlaikymas per mėnesį suma, kuri buvo sumažinta 158 Eur suma, išmoka mokama vaikui Suomijoje, laikytina pagrįsta ir atitinkanti protingumo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs, kad šalių nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimui per mėnesį yra reikalinga apie 509-609 Eur suma ir ieškovei sutikus didesne dalimi prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo, pareikštą reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo patenkino iš dalies, iš atsakovo priteisė nepilnametei dukrai išlaikymą, sudarantį po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (t. y., nuo 2020 m. gruodžio 7 d.) iki vaiko pilnametystės.

41. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino jo pajamas, neatsižvelgė į išlaikomų asmenų skaičių. Nurodo, kad teismo nurodytų 1900 Eur apeliantas negauna. Byloje yra įrodymai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, apeliantas dirba UAB „Geletra“ ir jo darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, per mėnesį sudaro apie 1170 Eur. Taip pat apeliantas pateikė savo banko išrašą, kuriame nurodomas tik UAB „Geletra“ išmokamas darbo užmokestis, iš kurio matyti, kad per banką pervedamas atlyginimas sudaro apie 1 200 Eur. Tačiau pateiktas į bylą banko išrašas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad apeliantas gauna ne tik atlyginimą, bet ir dienpinigius. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi UAB „Geletra“ į bylą pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, kad apeliantui kiekvieną mėnesį yra išmokamas ne tik atlyginimas, bet ir dienpinigiai, kurie bendrai su atlyginimu sudaro vidutiniškai apie 1 900 Eur per mėnesį sumą. Nors apelianto pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, kad per banką jis gauna apie 1 200 Eur, tačiau neatmestina, kad dienpinigiai apeliantui yra išmokami grynais pinigais arba į kitą sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vertinant apelianto turtinę padėtį, būtina vertinti ne tik jo gaunamą darbo užmokestį, bet ir kiekvieną mėnesį gaunamus dienpinigius.

42. Apeliantas nurodo, kad jis privalo išlaikyti tiek sutuoktinę, tiek visus savo penkis nepilnamečius vaikus, todėl nesutinka su teismo išvada, kad apeliantas yra finansiškai pajėgus dukters N. P. išlaikymui skirti po 200 Eur kas mėnesį. Taip pat pažymi, kad apelianto žmona pasibaigus motinystės atostogoms registravosi Užimtumo tarnyboje, o dėl vienam iš apelianto vaikų nustatyto sunkus neįgalumo lygio ji negali dirbti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Kaip jau minėta, apeliantas, nurodydamas argumentus, kad jo atlyginimas nėra pakankamas skirti dukrai po 200 Eur, laikytinas nepagrįstu, nes jis į savo gaunamų pajamų sumą nepagrįstai neįtraukia jam išmokamų dienpinigių. Antra, ieškovė iš elektroninio darbo skelbimų portalo pateikė duomenis apie tai, kad apelianto specialybė (tolimųjų reisų vairuotojas) yra itin patraukti darbo rinkoje. Siūlomas atlygis už tokio pobūdžio darbą yra apie 3 000 Eur į rankas. Apeliantas, būdamas vidutinio amžiaus, turintis tolimųjų reisų vairuotojo patirtį ir esant padidėjusiam išlaikytinų asmenų skaičiui turėtų daugiau dėti pastangų tam, kad susirastų geriau mokamą darbą ir būtų pajėgus teikti išlaikymą ne tik savo šeimai, bet ir finansiškai prisidėtų prie būtinųjų šalių dukros poreikių tenkinimo.

43. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, todėl nebuvo būtinybė juo vadovautis ir priteisti po 200-220 EUR ar daugiau kiekvienu atveju. Taip pat apeliantas nurodo teismo procesinius sprendimus, kuriuose vaiko išlaikymui buvo priteista mažesnė nei 200 Eur suma. Tačiau apelianto nurodoma teismo praktika šiuo atveju yra neaktuali. Apelianto nurodyti procesiniai sprendimai priimti 2016-2017 metais, o nuo tada pragyvenimo lygis gerokai padidėjo. Tai patvirtina ir nuo 2016 metų kelis kartus padidėjęs minimalus ir vidutinis darbo užmokestis. Be to, apelianto nurodomose bylose išnagrinėti klausimai nėra analogiški šioje byloje nagrinėjamiems klausimams, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo remtis nurodytais apygardos ir kasacinio teismo išaiškinimais ir priteisti vaiko naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 130 Eur per mėnesį.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinamas. Ieškovė taip pat prašo priteisti 100 Eur išlaidas, kurios buvo sumokėtos antstoliui R. K. už skubų sprendimo vykdymą. Tačiau šios išlaidos nėra susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacine tvarka. Ieškovės sumokėtos vykdymo išlaidos gali būti išieškomos iš skolininko vykdomojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.