Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – G. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė J. A. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei J. K., prašydama priteisti iš atsakovės 6 620,44 EUR įmokų pagal kredito sutartį už laikotarpį nuo 2014-08-01 iki 2015-08-01 bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad buvęs atsakovės vyras J. A., kurio palikimą ir prievoles po mirties priėmė ieškovė, 2005 m. vasario 21 d. su AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 05-008439-FA, kurios pagrindu bankas jam suteikė 159 291,01 EUR paskolą žemės sklypo dalies, esančios Gvazdikų Sodų 16-oji g. 9, Vilniuje, įsigijimui bei gyvenamojo namo statybos užbaigimui. Teigė, kad 2007 m. lapkričio 26 d. susitarimu dėl 2005 m. vasario 21 d. kredito sutarties Nr. 05-008439-FA pakeitimo bankas suteikė J. A. papildomą 115 848 EUR kreditą, tačiau pareikalavo prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui atsakovės, kaip J. A. sutuoktinės, laidavimo. Pažymėjo, kad 2007 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutartimi Nr. 05-008439-LA1/07-135538-LA1 atsakovė įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jei J. A. netinkamai vykdys visas ar dalį prievolių pagal kredito sutartį. Pasak ieškovės, J. A. ir atsakovės santuokos nutraukimo byloje Vilniaus apygardos teismas pakeitė pirmos instancijos teismo sprendimą ir priteisė atsakovės naudai ½ dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovės teigimu, atsakovė nevykdo prievolės mokėti pusę suteikto kredito bankui, nes visą prievolę iki mirties vykdė J. A., o po jo mirties piniginį įsipareigojimą vykdo ieškovė kartu su savo sutuoktiniu G. A.. Pažymėjo, kad ne kartą ieškiniais kreipėsi į teismą dėl kredito dalies išieškojimo iš atsakovės už atitinkamus laikotarpius, kurie teismų buvo patenkinti ir iš atsakovės priteistos atitinkamos skolos dalys. Atsakovė J. K. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad jos, kaip laiduotojos pagal 2007 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutartį Nr. 05-008439-LA1/07-135538-LA1, prievolė įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis, gali atsirasti tik dabartinei skolininkei, t. y. ieškovei, tinkamai nevykdant palikėjo J. A. prisiimtų kreditinių įsipareigojimų. Pasak atsakovės, laidavimo prievolė savaime nesudaro pagrindo ieškovei reikalauti iš jos regreso tvarka atlyginti dalį ieškovės įvykdytos prievolės bankui, kadangi minėta laidavimo sutartimi atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi jai buvo priteista ½ dalis gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vien dėl to, jog atsakovė tiek asmeniniais finansais, tiek kitokiu indėliu prisidėjo prie nuosavybės teisės į nurodytą turtą sukūrimo. Pasak atsakovės, santuokos nutraukimo metu palikėjo J. A. ir jos solidarioji prievolė nebuvo padalinta, todėl jie išliko solidariosios prievolės subjektais, tačiau skolos dalys minėtoje prievolėje nėra lygios. Atsakovės vertinimu, palikėjas J. A. iš banko gautą papildomą kreditą panaudojo ne pagal deklaruojamą paskirtį, t. y. ½ dalies žemės sklypo įsigijimui, o išimtinai savo asmeniniams interesams tenkinti, todėl būtent ieškovė turi dengti bankui atitinkamą kredito dalį.Trečiasis asmuo G. A. atsiliepimu su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad jo ir ieškovės turtas, tame tarpe ir piniginės lėšos banko sąskaitoje, yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl ieškovė gali laisvai disponuoti jo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovės J. K. ieškovės J. A. naudai 6 620,44 EUR kredito įmokų bei palūkanų už laikotarpį nuo 2014-08-01 iki 2015-08-01 bei 849 EUR bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, kad atsakovė prievolę grąžinti ieškovei dalį sumokėtų įmokų pagal sutartis tais pačiais argumentais ginčijo ir teisme nagrinėjant ieškovės ieškinį dėl kredito įmokų dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2013-06-15 iki 2014-07-18. Tiek pirmos instancijos teismas 2016 m. vasario 17 d., priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-445-934/2016, tiek apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 13 d. nutartimi konstatavo, kad „solidarūs skolininkai yra įsipareigoję kreditoriui visa solidariųjų prievolių apimtimi (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), o jų skolos dalys bankui šalims atsiskaitant tarpusavyje preziumuojama yra lygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis), todėl bankas, nepaisant šalių turto padalijimo, turi teisę reikalauti visą ar dalį prievolės pagal kreditavimo sutartį įvykdyti tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovo turto, o prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę pareikalauti iš solidariojo skolininko regreso tvarka jam grąžinti pusę įvykdytos skolos dalies“. Teismas, atsižvelgdamas į ankstesnių teismų padarytas išvadas, sprendė, jog skolos priteisimas už skirtingus laikotarpius nesudaro pagrindo skirtingai vertinti atsakovės solidariosios prievolės ir iš jos kylančių padarinių, kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovė turi vieną bendrą skolą ir abi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją vykdyti. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, siekdama nuginčyti prezumpciją skolos dalį bankui mokėti lygiomis dalimis, nepateikė įrodymų ir argumentų, kokia įmokų dalis nagrinėjamu atveju turėtų tekti kiekvienai iš šalių, o tik abstrakčiais teiginiais įrodinėjo, jog solidarių skolininkų dalys prievolėje nebūtinai turi būti lygios. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo paneigti ankstesnių teismų padarytas išvadas ir vertinti, jog ieškovės ir atsakovės skolos dalys prievolėje nėra lygios, todėl atsakovei, kaip bendraturtei, tenka pareiga lygiomis dalimis mokėti kredito įmokas, o ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės regreso tvarka jai grąžinti pusę įvykdytos skolos dalies (CPK 182 straipsnio 2 punktas).Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodyti teiginiai dėl palikėjo J. A. papildomo kredito dalies panaudojimo asmeninėms reikmėms, buvo išnagrinėti teismų ankstesnių teisminių procesų metu. Teismas vertino, kad atsakovės pateikti įrodymai nėra pakankami išvadai, jog palikėjas J. A. papildomo kredito dalį panaudojo išimtinai asmeniniams interesams tenkinti. Iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, jog palikėjas J. A. dar iki papildomo kredito gavimo dienos atliko bankinius pavedimus pagal 2007 m. rugsėjo 10 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuriais buvo mokama žemės sklypo kaina tiek už palikėją, tiek už R. R., todėl minėtos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog papildomas kreditas buvo panaudotas išimtinai palikėjo asmeninėms reikmėms, o ne bendriems sutuoktinių poreikiams tenkinti. Iš byloje pateiktos AB „Swedbank“ pažymos teismas nustatė, kad nuo 2014-08-01 iki 2015-02-15 pagal 2005 m. vasario 21 d. kredito sutartį Nr. 05-008439-FA bankui grąžinta 1523,54 EUR paskolos ir 706,04 EUR palūkanų, o pagal kredito sutartį Nr. 07-135538-FA – 3723,12 EUR paskolos ir 691,70 EUR palūkanų. Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2015-02-16 iki 2015-08-01 pagal 2005 m. vasario 21 d. kredito sutartį Nr. 05-008439-FA grąžinta 1587 EUR paskolos ir 552,16 EUR palūkanų, o pagal kredito sutartį Nr. 07-135538-FA – 3879,20 EUR paskolos ir 578,12 EUR palūkanų. Taigi ieškovė bankui yra sumokėjusi 13 240,88 EUR kredito įmokų ir palūkanų, todėl atsakovei tenkanti mokėti dalis sudaro 6 620,44 EUR. Teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės neginčijo įmokėtų įmokų, tačiau siekė nuginčyti prezumpciją skolos dalį bankui mokėti lygiomis dalimis. Įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog ieškovės pateikti skaičiavimai būtų neteisingi, atsakovė taip pat nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, atsakovė neginčijo, kad ji, kaip laiduotoja, yra solidarioji skolininkė banko naudai, tačiau ginčijo atitinkamos prievolės kilmę bei to įtaką bendraskolių tarpusavio santykiams ir tarpusavio dalims. Šių aplinkybių teismas iš esmės nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Atsakovės laidavimo prievolės egzistavimas savaime nesudaro pagrindo ir ieškovei, kaip J. A. teisių ir pareigų perėmėjai, teisės reikalauti iš atsakovės, kaip laiduotojos, regreso tvarka atlyginti dalį jo įvykdytos prievolės kreditoriui vertės. Atsakovė laidavimo sutartį pasirašė, tačiau gyvenamojo namo nuosavybės teisės į turtą laidavimo sutarties pagrindu neįgijo. Pagal suformuotą teismų praktiką, po santuokos nutraukimo atsiradus buvusių sutuoktinių tarpusavio santykiams (dėl regresinių reikalavimų), atitinkamame civiliniame ginče gali ir turi būti sprendžiamas klausimas dėl solidarių skolininkų tarpusavio atsakomybės nustatymo ar tarpusavio atsakomybės apimties, remiantis abiejų šalių pateiktais įrodymais. Teismams nutraukus velionio J. A. ir atsakovės J. A. (dabar – K.) santuoką, jų, kaip bankui solidarių skolininkų dalys prievolėje nebuvo nustatytos (pati skola šalių tarpusavio santykiuose nebuvo padalinta, kaip ir nenustatytas regreso apimties klausimas). Todėl tokioje situacijoje, velioniui J. A. ar jo teisių perėmėjai įvykdžius dalį solidarios prievolės bankui ir pareiškus regresinį reikalavimą dėl ½ dalies kredito įmokų ir palūkanų priteisimo atsakovei, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime privalėjo nagrinėti ir spręsti dėl regresinio reikalavimo apimties, solidariųjų skolininkų dalių tarpusavio prievolėje, atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus, įskaitant į atsakovės J. K. pateiktus rašytinius įrodymus dėl J. A. gauto papildomo kredito panaudojimo asmeninėms reikmėms.Atsakovė buvo nurodžiusi, jog velioniui J. A. asmeniškai ir savo asmeninėms reikmėms (o ne deklaruojamam tikslui) panaudojus 68 proc. gauto papildomo kredito pagal 2007 m. lapkričio 26 d. tarp J. A. ir AB banko „Hansabankas“ (dabar -AB „Svvedbank“ bankas) pasirašytą Susitarimą Nr. 05-008439-FA/07135538-FA dėl 2005 m. vasario 21 d. Kredito sutarties Nr. 05-008439-FA sąlygų pakeitimo, kurio pagrindu J. A. buvo suteiktas papildomas 115 848,00 EUR kreditas, atsakovei, sprendžiant tarpusavio prievolių apimtį ir dalis, galėtų tekti prievolė grąžinti ieškovei J. A. nebent 32 proc. papildomo kredito dalį, kas konkrečioje ginčo situacijoje sudarytų 2 839,08 EUR.Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad bylos medžiagoje pateiktos kredito ir laidavimo sutartys neturi privalomo rekvizito (šalių parašų), dėl ko laikytinos nepatikimomis, teismas ignoravo šią aplinkybę ir atitinkamo dydžio kredito įmokas iš atsakovės priteisė bylos medžiagoje netgi nesant tinkamų oficialių dokumentų (kredito ir laidavimo sutarčių). Priešingai nei teigė ieškovė, santuokoje įgytos lėšos yra bendros, tačiau paveldėtas turtas (juolab paveldėtas pagal apyrašą) yra išimtinai asmeninis, ir sutuoktinis neturi pareigos bei prievolės dengti kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto išlaidų, atitinkamai laikant, kad tiek lėšos, tiek prievolės yra bendros. J. A., net ir esant sutuoktinio G. A. sutikimui dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo, apskritai neturėjo ir neturi materialinės reikalavimo teisės ½ padarytų mokėjimų dalyje.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-28 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:Vilniaus apygardos teismo 2013-03-12 nutartimi konstatuotos faktinės aplinkybės, kad J. A. ir atsakovė veikdami kartu įgijo solidarią prievolę grąžinti bankui kreditą. Šia teismo nutartimi J. A. pripažinta teisė reikalauti pusę įvykdytos skolos dalies iš bendraturtės ir bendraskolės J. K. (A.). Mirus J. A. (2015-02-26) įvyko jo turto ir prievolių universalus perėmimas – visą jo turtą ir įsipareigojimus paveldėjo ieškovė J. A.. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė reikalauja dalies įmokų iš atsakovės, kaip iš laiduotojos. Atsakovė privalo mokėti įmokas pagal kredito sutartis ne kaip laiduotoja, o kaip namo bendraturtė ir bendraskolė pagal kredito sutartis.Vilniaus apygardos teismo 2013-03-12 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-799-585/2013 motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria nustatyta ieškovui pareiga toliau vykdyti kreditavimo sutartis, naikintina, nes tokia prievolė jau yra nustatyta kreditavimo sutartimis. Taip pat iš teismo sprendimo šalinama argumentacija, pagal kurią ieškovas prievolę bankui pagal kreditavimo sutartis vykdo vienasmeniškai. Įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodyta, kad ginčo šalių prievolė AB „Swedbank“ yra solidari, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad solidarioji prievolė vykdyti kreditavimo sutartis galėjo atsirasti tik ją nustačius teismo sprendimu, yra atmestinas.Ieškovė J. A. priėmė J. A. palikimą pagal apyrašą. Antstolio M. D. 2015-06-12 sudarytame Paveldimo turto apyraše Nr. 0028/15/01320 nurodyti J. A. nekilnojamieji daiktai, turtinės teisės ir jo neįvykdyti įsipareigojimai bankui AB „Swedbank“. Apyraše nurodyta, kad J. A. vardu paveldimo turto vertė yra: - 93 750,56 EUR (skolos viršija turto vertę). J. A. patvirtino, kad apyraše nurodytas visas jai žinomas palikėjo turtas, visi palikėjo skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos. R. R. skolinių įsipareigojimų apyraše nenurodyta, ieškovė jų nepaveldėjo, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo nukrypti nuo bendraskolių lygių dalių prievolėje principo ir mažinti atsakovės dalį prievolėje atsižvelgiant į R. R. santuokoje suteiktos paskolos sumą.Apeliantė nurodo, kad 399 328,06 EUR kreditas buvo panaudotas ne tik žemės sklypo dalies pirkimui, bet ir R. R. žemės sklypo dalies pirkimui, t. y. perskolinimui. J. A. galėjo skolinti pinigus, gautus ne tik iš santuokos metu sudarytų kredito sutarčių, bet ir gautus iš kitų šaltinių, tame tarpe tėvo G. A. dovanotus (santuokos nutraukimo byloje pateiktos AB „Swedbank“ J. A. sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, kad paskolos R. R. suteikimo laikotarpiu J. A. gavo iš G. A. 190 000 Lt). Žemės sklypo dalies pirkimui buvo panaudota 315 000 Lt gauto kredito dalis, likusi 84 328,06 Lt dalis buvo panaudota bendro turto gerinimui (baldams, buitinei technikai). Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad dalį kredito J. A. panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Visos lėšos buvo naudojamos išimtinai buvusių sutuoktinių bendriems poreikiams ir pomėgiams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka, jog ieškovės ir atsakovės prievolės banko atžvilgiu pagal kredito sutartį ir papildomą susitarimą yra solidarios, tačiau nesutinka, jog solidarių skolininkų dalys prievolėje yra lygios. Taip pat pažymi, kad teismams nutraukus velionio J. A. ir atsakovės J. A. (dabar – K.) santuoką, jų, kaip bankui solidarių skolininkų dalys prievolėje nebuvo nustatytos (pati skola šalių tarpusavio santykiuose nebuvo padalinta, kaip ir nenustatytas regreso apimties klausimas). Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantės ir jos buvusio sutuoktinio J. A. santuoka nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimu, kurį apeliacinės instancijos teismas Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi pakeitė. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pripažino, kad J. A. ir J. A. laikotarpiu nuo 2002 m. iki jų santuokos sudarymo įgytas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir dalintinas lygiomis dalimis, taip pat priteisiant atsakovei J. A. ½ dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo su ūkiniais pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje; kurių bendra rinkos vertė 631 700 Lt. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pašalino iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją, pagal kurią ieškovas prievolę bankui pagal kreditavimo sutartis vykdo vienasmeniškai. Teismas konstatavo, kad solidarūs skolininkai kiekvienas yra įsipareigoję kreditoriui visa solidariųjų prievolių apimtimi (CK 6.6 str.4 d.), o jų skolos dalys bankui šalims atsiskaitant tarpusavyje preziumuojama yra lygios (CK 6.9 str. 1 d.), todėl bankas, nepaisant šalių turto padalijimo, turi teisę reikalauti visą ar dalį prievolės pagal kreditavimo sutartį įvykdyti tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovo turto, o prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę pareikalauti iš solidariojo skolininko regreso tvarka jam grąžinti pusę įvykdytos skolos dalies. Taigi, nutartyje yra aiškiai nurodyta, kad velionio J. A. ir atsakovės prievolė bankui pagal kreditavimo sutartį išlieka nepakitusi, t. y. buvusių sutuoktinių prievolės dalys pagal kreditavimo sutartį išlieka lygios. Mirus J. A. (2015-02-26) įvyko jo turto ir prievolių universalus perėmimas ir visą jo turtą ir įsipareigojimus paveldėjo ieškovė J. A.. Ieškovei priėmus palikimą įvyko universalus skolininkų pasikeitimas prievolėje. Ieškovė, įvykdžiusi bankui solidariųjų skolininkų prievolę, pagal kreditavimo sutartį, įgijo teisę reikalauti regreso tvarka iš bendraskolio to, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį (6 620,44 EUR įmokų pagal kredito sutartį už laikotarpį nuo 2014-08-01 iki 2015-08-01). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, kad santuokos nutraukimo byloje nebuvo nustatytos solidarių skolininkų dalys prievolėje ir ji neturi padenginėti ½ dalies kredito įmokų pagal sutartį atmestini. Apeliantė nurodo, jog ieškovas didžiąją dalį paskolos panaudojo savo asmeninėms reikmėms, o ne bendro turto įsigijimui taip pat atmestini, kadangi su paimta paskola susijusios aplinkybės buvo išnagrinėtos santuokos nutraukimo byloje ir atitinkamai tarp buvusių sutuoktinių padalintas turtas. Dėl R. R. paskolos taip pat buvo pasisakyta santuokos nutraukimo byloje, kur be kitų reikalavimų, buvo nagrinėjamas atsakovės reikalavimas priteisti jos naudai 75 000 Lt R. R. grąžintų pinigų. Teismai šį apeliantės reikalavimą atmetė, nustatę, kad R. R. grąžinti pinigai buvo jau panaudoti šalims gyvenant santuokoje. Pažymėtina ir tai, kad ankstesnėse bylose pagal ieškovės pareikštus ieškinius apeliantei, kuriose buvo sprendžiamas skolos iš bendraskolio priteisimo klausimas už ankstesnius laikotarpius (e2-445-934/2016, e2A-1828-553/2016, 2A-1237-567/2015) nebuvo įrodyta, kad santuokos nutraukimo byloje buvo spręsti atsakovės keliami klausimai, t. y., kad tiek iki santuokos, tiek ir po santuokos sudarymo J. A. gautą paskolą panaudojo išimtinai savo interesams tenkinti ir tai nulėmė atsakovės įsipareigojimų apimtį prieš kreditorių. Šioje nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo teikiami nauji įrodymai, kad banko paskolinti pinigai buvo panaudoti asmeniniams J. A. poreikiams, o tik pateikiami apeliantės samprotavimai kam apeliantės sutuoktinis galėjo panaudoti 2007 m. gautą paskolą. Pasak apeliantės buvęs sutuoktinis gautus pinigus iš banko galėjo paskolinti tretiesiems asmenims, nes 2007 m. buvo atlikti tokie mokėjimo nurodymai iš jo sąskaitos. Tačiau byloje taip pat yra duomenys, kad J. A. 2006 -2007 m. yra gavęs 190 000 Lt iš savo tėvo G. A.. Todėl neatmestina galimybė, kad iš šių pinigų buvęs sutuoktinis galėjo suteikti paskolas tretiesiems asmenims. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgdamas į ankstesnių teismų padarytas išvadas, sprendė, jog skolos priteisimas už skirtingus laikotarpius nesudaro pagrindo skirtingai vertinti atsakovės solidariosios prievolės ir iš jos kylančių padarinių.Išdėstyti motyvai yra pakankami, kad skundžiamą sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą palikti nepakeistą, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip dėl nebereikšmingų apeliacinio skundo išnagrinėjimui.Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.