- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-757-560/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21972-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Jelena Šiškina
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- I. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Visvaldo Kazakiūno, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. P. (I. P.) ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 5 276,34 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad jis ir atsakovė 2019 m. balandžio 30 d. su akcine bendrove (toliau – AB) „Swedbank“ sudarė kredito sutartį, o gautą kreditą šalys panaudojo įsigydami butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas, ginčo turtas). Bendraturčiai nuosavybės teise įsigijo po ½ dalį Turto. Nuo minėtos kredito sutarties sudarymo ieškovas vienasmeniškai vykdė įsipareigojimus AB „Swedbank“ ir iš viso sumokėjo 14 874,02 Eur paskolos dalies, paskolos palūkanų ir gyventojų turto draudimo įmokų (per laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d.), todėl vienam bendraskoliui tenkanti įmokų dalis bankui sudaro 7 437,01 Eur. Atsakovė ieškovui sumokėjo/grąžino 5 021,44 Eur, todėl atsakovės, kaip solidarios bendraskolės, skola už jai tenkančią kredito dalį sudaro 2 415,57 Eur. Nuo kredito sutarties sudarymo ir ginčo turto įsigijimo ieškovas vienasmeniškai mokėjo už komunalines paslaugas (elektrą, dujas, pastato priežiūrą) ir iš viso ieškovas sumokėjo 5 887,72 Eur (per laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d.), taigi, atsakovei tenkanti dalis už komunalines paslaugas sudaro 2 943,86 Eur. Atsakovė 2020 m. vasario 1 d. už komunalines paslaugas ieškovui pervedė 83,09 Eur, todėl jos, kaip ginčo turto bendraturtės, skola už komunalines paslaugas sudaro 2 860,77 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovės 5 276,34 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (5 276,34 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 559 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
4. Atsakovė A. S. pateikė prieštaravimus, kuriuose nesutiko su ieškovo ieškiniu ir priimtu preliminariu sprendimu bei prašė panaikinti nurodytą preliminarų sprendimą, o ieškinį atmesti.
5. Nurodė, kad šalys iš tiesų bendrai sudarė kredito sutartį ir įsigijo ginčo turtą, tačiau nesutinka su ieškovo pozicija, jog tik ieškovas vienasmeniškai vykdė įsipareigojimus kredito įstaigai. Ieškovas ir atsakovė kartu pradėjo gyventi dar nuo 2018 m., vedė bendrą ūkį, todėl nuo 2019 m. jų atlikti bendri veiksmai, t. y. bendras gyvenimas kartu, bendro būsto susiradimas, preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, kredito paėmimas, pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas, turto įrengimas ir pan., patvirtina šalių siekį kurti bendrą ūkį ir šeimą. Tarp šalių nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrą dalinę nuosavybę į ginčo turtą. Paimtas kreditas buvo bendras – ieškovas ir atsakovė tapo solidariais skolininkais, kreditas buvo paimtas kaip kartu gyvenančios ir vedančios bendrą ūkį šeimos, siekiant pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, atitinkamai kurį šalys įsipareigojo grąžinti bendrai. Vien ta aplinkybė, kad kredito įmokos būdavo nurašomos iš ieškovo banko sąskaitos, savaime neįrodo, jog visas įmokas jungtinės veiklos laikotarpiu ieškovas vykdė iš savo asmeninių lėšų. Tarp šalių buvo susitarimas, jog ieškovas šeimoje mokės už būstą ir visas su juo susijusias išlaidas, o atsakovė rūpinsis namų ruoša, buitimi, nepilnamečiais vaikais ir atitinkamai dengs su tuo susijusias išlaidas, tokiu būdu prisidėdama prie bendro gyvenimo. Šalys, kaip ir dauguma šeimų, nevedė griežtos apskaitos, žodžiu sudarydavo tam tikrus susitarimus, vedė bendrą ūkį, todėl ieškovo pateikti įrodymai dėl turto išlaikymo išlaidų mokėjimo nepatvirtina, jog jos buvo mokamos tik iš ieškovo asmeninių lėšų. Ieškovas, esant jų susitarimui, niekada neprašė jos grąžinti mokėtas įmokas kredito dengimui ar komunalinėms paslaugoms, pretenzijos prasidėjo tik šalių santykiams nutrūkus 2022 m. spalio mėn. Visos sutartys su paslaugų teikėjais buvo sudarytos ieškovo vardu, todėl tik jis turėjo prisijungimus ir tik jam buvo siunčiamos sąskaitos.
Atsiliepimas
6. Ieškovas atsiliepime į atsakovės prieštaravimus prašė juos atmesti ir palikti preliminarų sprendimą nepakeistą, taip pat prašė papildomai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė nei raštu, nei žodžiu nesitarė dėl jungtinės veiklos, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis nėra įregistruota viešajame registre. Šalys iš tiesų susipažino 2018 m. spalio mėn. ir po pusės metų nusprendė įsigyti būstą; šiam tikslui įgyvendinti ieškovas pardavė savo asmeninės nuosavybės teise turėtą butą, dalį pinigų panaudojo pradiniam įnašui sumokėti, kitą dalį – būsto įrengimui; šalys sudarė nurodytą kredito sutartį ir įsigijo ginčo turtą. Tarp šalių susiklostė praktika, kad mokėjimus bankui už paskolą atlieka ieškovas, o atsakovė kas mėnesį perveda į ieškovo sąskaitą pusę jai tenkančios mokėti kredito dalies, tačiau atsakovė mokėjimus ieškovui atlikinėjo nereguliariai ir mažesnėmis sumomis, nei jai priklausanti mokėti dalis, todėl susidarė prašoma priteisti skola. Nuo pat įsikėlimo gyventi į bendrą būstą su atsakove prasidėjo nuolatiniai konfliktai (dėl ieškovo dukros), dėl ko nuolat buvo kviečiama policija ir vaiko teisių apsaugos atstovai. Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentais dėl bendro šalių biudžeto buvimo ir teigia, kad šalys laisvai disponuodavo savo gaunamomis pajamomis, jokios kontrolės kur išleidžiami pinigai nė viena iš šalių viena kitos atžvilgiu nevykdė, taip pat nesidomėjo viena kitos gaunamų lėšų kilme ir pan. Šalys susitarė, kad ieškovas apmoka už suteiktas komunalines paslaugas, o atsakovė kas mėnesį perveda į ieškovo sąskaitą pusę jai tenkančios mokėti sumos už komunalines paslaugas. Ieškovui 2022 m. birželio 1 d. faktiškai išsikrausčius iš būsto atsakovė ir toliau nemokėjo jai priklausančių mokėti kredito įmokų ir įmokų už komunalines paslaugas ir atitinkamas įmokas pradėjo mokėti tik nuo 2022 m. spalio mėn.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 16 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovės 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad pagal 2019 m. balandžio 30 d. kredito sutarties Bendrosios dalies 13.1 papunktį kredito gavėjų, t. y. ieškovo ir atsakovės prievolė grąžinti kreditą ir su juo susijusias sumas bankui yra solidari. Teismas sprendė, kad CK 6.9 straipsnio 1 dalies prasme solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas (šiuo atveju ieškovas) įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio (atsakovės) įvykdytos prievolės dalies (šiuo atveju pusę sumokėtų sumų). Šioje dalyje atsakovė savo, kaip solidarios skolininkės, prievolės bankui neginčijo, tačiau teigė, jog tarp šalių (ieškovo ir atsakovės) buvo susitarimas, jog kredito įmokas moka ieškovas. Ieškovas ir atsakovė yra solidarieji skolininkai kreditorės (AB „Swedbank“) atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), tačiau vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš skolininkų. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė, kad tarp šalių (ieškovo ir atsakovės) buvo susitarimas (kaip teigia atsakovė – žodinis), jog visas kredito įmokas už abu solidariuosius skolininkus moka tik ieškovas, nereikalaujant jų (jų dalies) grąžinimo iš atsakovės. Atsakovė nepateikė jokių tai galinčių patvirtinti rašytinių ir/ar kitų objektyvių įrodymų, apsiribodama tik savo deklaratyviais teiginiais, tačiau ieškovas tokiai atsakovės pozicijai kategoriškai prieštaravo, todėl esant vien atsakovės deklaratyviems teiginiams, kurių ieškovas nepatvirtina ir prieštarauja, teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė esant minėtą susitarimą. Be to šią atsakovės poziciją paneigia ir jos pačios veiksmai, t. y. iš ieškovo pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad ji nuo 2020 m. vasario mėn., nors ir nereguliariai, bet pervesdavo ieškovui tam tikras sumas, mokėjimo paskirtyse nurodant, jog tai būsto paskolos grąžinimo dalis. Pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli – procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad tarp šalių egzistavo aukščiau minėtas susitarimas (kad visas ginčo turto išlaikymo išlaidas, įskaitant ir kredito įmokas, apmoka ieškovas, nereikalaujant iš atsakovės jų ar jų dalies grąžinimo), o bylos nagrinėjimo metu (teismo posėdyje) teigė, kad šalys nuo 2020 m. pradžios susitarė, jog atsakovė visgi grąžins ieškovui jo sumokėtų kredito įmokų dalį.
9. Vienam solidariam bendraskoliui tenkanti įmokų dalis bankui per aktualų laikotarpį sudaro 7 437,01 Eur (14 874,02 Eur / 2); atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo, jog ji per šį laikotarpį ieškovui sumokėjo 5 021,44 Eur, todėl atitinkamai atsakovės skola už jai tenkančią kredito dalį sudaro 2 415,57 Eur (7 437,01 Eur - 5 021,44 Eur), kuri ir buvo priteista teismo 2022 m. lapkričio 4 d. preliminariu sprendimu. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad šalys vykdė bendrą jungtinę veiklą, šalių gaunamos pajamos buvo bendros, atsakovė prie bendro ūkio/jungtinės veiklos prisidėjo pirkdama maistą, rūpindamasi buitimi, dėl ko taip pat patyrė išlaidų, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamam ginčui, nes atsakovė nereiškė teismui priešpriešinio reikalavimo priteisti jai iš ieškovo jos patirtas išlaidas (už maisto, rūbų ir kitų prekių pirkimą), todėl plačiau dėl šių atsakovės argumentų teismas nepasisakė. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo turtas šalims būtent ir priklausė/priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis – šiuo atveju lygiomis dalimis, todėl šioje byloje nėra poreikio nustatinėti ar šalys sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, nes ji jau buvo įregistruota įsigyjant turtą. Nors atsakovė teigė, jog šalių biudžetas aktualiu laikotarpiu buvo bendras, atitinkamai ir visos pajamos/lėšos, esančios šalių sąskaitose, buvo bendros, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 2 860,77 Eur skolos už komunalines paslaugas, suteiktas ginčo turtui aktualiu laikotarpiu ir teigė, jog jis vienasmeniškai mokėjo už komunalines paslaugas (elektrą, dujas, pastato priežiūrą) ir iš viso sumokėjo 5 887,72 Eur, atitinkamai atsakovė, kaip ginčo turto bendraturtė, turėjo padengti pusę šių išlaidų, tačiau grąžino tik 83,09 Eur.
10. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė egzistavus susitarimui, kad visas turto išlaikymo išlaidas, įskaitant ir komunalinius mokesčius, mokės ieškovas. Šią atsakovės poziciją paneigia ir jos pačios 2020 m. vasario 1 d. ieškovui pervesta 83,09 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog mokama už paslaugas ginčo turtui už 2019 m. gruodžio mėn. Ieškovas dar 2020 m. vasario mėn. kreipėsi teisinės pagalbos į advokatų kontorą (dėl, labiausiai tikėtina, atsakovės susidariusios skolos, po ko, kaip minėta, atsakovė būtent nuo 2020 m. vasario mėn. pradėjo grąžinti dalį ieškovo sumokėtų kredito įmokų). Iš šalių pateikto susirašinėjimo matyti, jog ieškovas tiek 2020 m. kovo mėn., tiek 2021 m. rugsėjo mėn. siuntė atsakovei žinutes ir ragino grąžinti dalį komunalinių mokesčių, 2022 m. rugsėjo mėn. kreipėsi su rašytine pretenzija dėl komunalinių mokesčių dalies kompensavimo, t. y. reguliariai prašydavo atsakovės grąžinti dalį sumokėtų komunalinių mokesčių, tokiu būdu paneigdamas tarp šalių esantį susitarimą. Ieškovas nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d. sumokėjo už komunalines paslaugas (elektrą, dujas, pastatų priežiūrą) iš viso 5 887,72 Eur; taigi, atsakovei tenkanti dalis už komunalines paslaugas sudaro 2 943,86 Eur (5 887,72 Eur / 2); nustatyta, kad atsakovė 2020 m. vasario 1 d. už komunalines paslaugas ieškovui pervedė 83,09 Eur, todėl jos skola ieškovui už jai tenkančią komunalinių paslaugų dalį sudaro 2 860,77 Eur (2 943,86 Eur - 83,09 Eur), kuri ir buvo priteista teismo 2022 m. lapkričio 4 d. preliminariu sprendimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą, panaikinti 2022 m. lapkričio 4 d. preliminarų sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Nurodo, kad teismas nepagrįstai ginčo santykių nekvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų, kasacinio teismo praktikos. Teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad ieškovas tokiai atsakovės pozicijai kategoriškai prieštaravo, todėl esant vien atsakovės deklaratyviems teiginiams, kurių ieškovas nepatvirtina ir prieštarauja, laikytina, jog atsakovė neįrodė esant minėtą susitarimą. Teismas pažeidė rungtyniškumo (rungimosi) principą, neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino atsakovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį prieštaravimų pagrindą, pagrįsti. Teismas neįvertino, kad susitarimas (kad nuo 2020 m. pradžios susitarė, jog atsakovė grąžins ieškovui jo sumokėtų kredito įmokų dalį) buvo sudaromas pašlijus šalių tarpusavio santykiams. Konkrečiu atveju liko neįvertinta, kad siekdama patvirtinti bendro ūkio su ieškovu vedimą, atsakovė teismui teikė rašytinius tai patvirtinančius įrodymus: bendro gyvenimo fotonuotraukas, sąskaitos išrašus, patvirtinančius išlaidas šeimos kasdienai ir buičiai (maistui, aprangai, laisvalaikiui ir pan.), sms žinutes, kitus susirašinėjimus su ieškovu. Pasisakant dėl teismo pozicijos apie atsakovės nereikštą priešpriešinį reikalavimą byloje priteisti jos patirtas išlaidas atsakovė pažymėjo, kad tokio reikalavimo šioje byloje pateikimas būtų pripažinimas ir patvirtinimas to, jog jie jokio bendro ūkio ir gyvenimo nevedė ir jokių susitarimų dėl bendro turto sukūrimo nebuvo sudarę.
13. Byloje esančių įrodymų visuma ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalis 2018-2022 metų laikotarpiu siejo jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys siekė įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise (t. y. lygiomis dalimis) butą. Teismas neįvertino atsakovės kas mėnesį patirtų išlaidų šeimos buičiai (higienos, buities, kt.), trijų vaikų priežiūrai. Teismas neįvertino, kad atsakovė visuomet dirbo, gaudavo nuolatines pajamas. Pinigų priėmimo kvitas nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovas kreipėsi teisinės pagalbos į advokatų kontorą dėl atsakovės susidariusios skolos, o ne dėl kitų jam aktualių klausimų. Ieškovas paprašė prisidėti prie vienintelio 50 eurų mokėjimo tik 2021 m. rugsėjo 22 d., o tik nutrūkus šalių santykiams, 2022 m. spalio 20 d. paprašė sumokėti pusę buto komunalinių. Ieškovas, prašydamas iš atsakovės priteisti dalį jo sumokėtų komunalinių mokesčių nepateikė įrodymų už kokį objektą mokėjo, už kokį laikotarpį, už kokius skaitiklių parodymus, suvartotus kiekius ir pan.
Atsiliepimas
14. Ieškovas I. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad byloje nėra kvestionuojamas faktas dėl to, kad šalys ginčo turtą įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, taigi nekyla poreikis nustatinėti ar šalys sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas neturėjo pareigos siūlyti apeliantei pateikti papildomus įrodymus, apeliantė viso proceso metu buvo atstovaujama advokato ir turėjo galimybę savo paaiškinimus išdėstyti tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu, pateikti įrodymus ir šiomis galimybėmis pasinaudojo. Apeliantė teigdama, kad skola nesusidarė, nes tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl to, kad ieškovas moka kredito įmokas ir mokesčius už komunalines paslaugas, turėjo šią aplinkybę įrodyti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas (žodinis), jog visas kredito įmokas už solidariuosius skolininkus moka tik ieškovas, nereikalaujant grąžinti jų (jų dalies) iš atsakovės. Sutiktina su teismo padaryta išvada dėl apeliantės pozicijos nenuoseklumo, nes iš apeliantės pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad apeliantė laikėsi pozicijos dėl to, jog tarp šalių egzistavo susitarimas (kad visas ginčo turto išlaikymo išlaidas, įskaitant ir kredito įmokas, apmoka ieškovas, nereikalaujant iš atsakovės jų ar jų dalies grąžinimo), tačiau teismo posėdyje apeliantė jau teigė, kad šalys nuo 2020 m. pradžios susitarė, jog apeliantė grąžins ieškovui jo sumokėtų kredito įmokų dalį. Esant šalių susitarimui dėl to, kad ieškovas kas mėnesį moka paskolos dalį (apie 380 Eur), o apeliantė buičiai prisideda ne mažesne kaip 400 Eur suma, nebūtų jokio poreikio atlikti mokėjimus ieškovui grąžinant paskolos dalį.
15. Ieškovas pažymėjo, kad nebuvo jokio bendro biudžeto, abi šalys laisvai disponuodavo savo gaunamomis pajamomis, jokios kontrolės kur išleidžiami pinigai nė viena iš šalių viena kitos atžvilgiu nevykdė, taip pat nesidomėjo viena kitos gaunamų lėšų kilme ir pan. Ieškovas yra dirbantis, gauna stabilų darbo užmokestį iš kurio ir yra vykdomi mokėjimai bankui. Ieškovas laikosi pozicijos, kad bendro gyvenimo detalės šioje byloje nėra teisiškai reikšmingos, todėl dėl jų plačiau nepasisakė. Apeliantė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė argumentų, kad ieškovas, prašydamas priteisti skolą už komunalinius mokesčius, nepateikė įrodymų už kokį objektą mokėjo, už kokį laikotarpį, už kokius skaitiklių parodymus, suvartotus kiekius ir pan., šiuos argumentus išdėstė tik apeliaciniame skunde. Teismo posėdžio metu teismui pasidomėjus dėl to ar apeliantė sutinka su paskaičiuotomis sumomis (paskaičiuota skola) už komunalines paslaugas, apeliantė jokių pastabų ar prieštaravimų nereiškė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
16. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
17. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2019 m. balandžio 30 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „Swedbank“, pagal kurią gavo apie 70 000 Eur kreditą ir jį panaudojo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (po ½ dalį) įsigiję butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas per laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d. (imtinai) vienasmeniškai vykdė įsipareigojimus AB „Swedbank“ ir iš viso sumokėjo 14 874,02 Eur paskolos dalies, paskolos palūkanų ir gyventojų turto draudimo įmokų. Atsakovė aktualiu laikotarpiu ieškovui sumokėjo/grąžino 5 021,44 Eur sumokėtų kredito įmokų. Nuo minėtos kredito sutarties sudarymo ir ginčo turto įsigijimo ieškovas vienasmeniškai mokėjo už komunalines paslaugas; iš viso ieškovas sumokėjo 5 887,72 Eur (per laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d.). 2020 m. vasario 1 d. ir 2022 m. spalio 25 d. mokėjimo nurodymais atsakovė pervedė ieškovui 83,09 Eur ir 91,33 Eur sumas, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi – „Už paslaugas (duomenys neskelbtini), už 2019 12 mėn.“ ir Už komunalines paslaugas (duomenys neskelbtini) (grąžinimo dalis)“. Ieškovas 2022 m. rugsėjo 19 d. rašytiniu pranešimu kreipėsi į atsakovę, be kita ko, dėl ieškinyje prašomų priteisti sumų grąžinimo.
18. Apeliantė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Pagal šio straipsnio 6 dalį bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Šio straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011 ir 2018 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018). Kaip pagrįstai nustatyta byloje, pagal 2019 m. balandžio 30 d. kredito sutarties Bendrosios dalies 13.1 papunktį kredito gavėjų, t. y. ieškovo ir atsakovės, prievolė grąžinti kreditą ir su juo susijusias sumas bankui yra solidari, ieškovas, įvykdęs solidarią pareigą, įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio (šiuo atveju - atsakovės) įvykdytos prievolės dalies. Atsakovė byloje su tokiu ieškovo reikalavimu nesutiko, kadangi įrodinėjo, jog tarp šalių buvo susitarimas, jog kredito įmokas moka ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė byloje neįrodė, jog tarp šalių (solidarių skolininkų) egzistavo susitarimas, kad visas kredito įmokas už abu solidariuosius skolininkus moka tik ieškovas, nereikalaujant jų (jų dalies) grąžinimo iš atsakovės. Jei prievolė yra solidarioji, už jos įvykdymą kreditoriui atsakingi abu bendraskoliai, nepriklausomai nuo nustatytos vidinės prievolės vykdymo tvarkos. Solidariosios prievolės vykdymo tvarka atspindi kiekvieno iš bendraskolių šios prievolės dalis, kurios yra svarbios ne bendraskolių santykiams su kreditoriumi vykdant prievolę, bet bendraskolių tarpusavio atsiskaitymams, ypač tuo atveju, kai reiškiamas atgręžtinis reikalavimas (CK 6.9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-687/2019). Šiuo atveju atsakovė, teigdama, jog tarp šalių egzistavo susitarimas, jog kredito įmokas už abu solidariuosius skolininkus dengia ieškovas, nereikalaudamas įmokų dalies iš atsakovės, privalėjo šias aplinkybes įrodyti, tačiau to nepadarė. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nuo 2020 m. vasario mėn., nors ir nereguliariai, bet pervesdavo ieškovui tam tikras sumas, mokėjimo paskirtyse nurodant, jog tai būsto paskolos grąžinimo dalis, kas paneigia tarp šalių egzistavus atsakovės nurodomą susitarimą. Apeliantė byloje yra nenuosekli, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (procesiniuose dokumentuose) laikėsi pozicijos, kad tarp šalių egzistavo susitarimas, kad visas ginčo turto išlaikymo išlaidas, įskaitant ir kredito įmokas, apmoka ieškovas, nereikalaujant iš atsakovės jų ar jų dalies grąžinimo, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, jog šalys nuo 2020 m. pradžios susitarė, jog atsakovė grąžins ieškovui jo sumokėtų kredito įmokų dalį, kadangi šalių santykiai pašlijo. Toks apeliantės pozicijų nenuoseklumas vertintinas kaip jos gynybinė taktika siekiant išvengti skolos grąžinimo ieškovui.
19. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje liko neįvertinta, jog siekdama patvirtinti bendro ūkio su ieškovu vedimą, atsakovė teismui teikė rašytinius tai patvirtinančius įrodymus: bendro gyvenimo fotonuotraukas, sąskaitos išrašus, patvirtinančius išlaidas šeimos kasdienai ir buičiai, sms žinutes, kitus susirašinėjimus su ieškovu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog šalys vedė bendrą ūkį, šios aplinkybės neginčija ir pats ieškovas, todėl nėra būtinybės šią aplinkybę įrodinėti papildomai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti šiuos įrodymus, kadangi ginčo dėl jų byloje nėra. Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino jos kas mėnesį patirtų išlaidų šeimos buičiai (higienos, buities, kt.), trijų vaikų priežiūrai, tačiau apeliacinės instancijos vertinimu, kadangi apeliantė byloje nereiškė priešpriešinio reikalavimo ieškovui dėl apeliantės patirtų išlaidų atlyginimo, teismas šių išlaidų neprivalėjo vertinti. Byloje yra sprendžiamas ieškovo reikalavimas dėl sumokėtos būsto paskolos įmokų dalies priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių argumentus ir pateiktus įrodymus vertino tik šio, ieškovo pareikšto, reikalavimo apimtyje. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykių nekvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šalys ginčo turtą įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, kas reiškia, kad byloje nėra pagrindo nustatinėti ar šalys siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, šios aplinkybės vertinti pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos, kadangi jos nei viena iš šalių neginčija. Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė rungtyniškumo (rungimosi) principą, neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino atsakovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį prieštaravimų pagrindą, pagrįsti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso metu buvo atstovaujama advokato, jai buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdžio metu, teikti įrodymus, atsakovė šiomis savo teisėmis aktyviai naudojosi, atsakovė byloje neįrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti kokius nors atsakovės į bylą teikiamus įrodymus ar paaiškinimus, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs šalių rungimosi principą.
20. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog atsakovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
22. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas ieškovo I. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, ieškovui iš atsakovės priteisiant 700 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovės A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.