- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-948/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03050-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Vytas Milius, Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- UAB ,,Panevėžio autobusų parkas”
- Ieškovas
- BUAB ,,Impronela Tours”
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-3626-262/2012 pagal ieškovo BUAB ,,Impronela Tours” ieškinį atsakovui UAB ,,Panevėžio autobusų parkas” dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Impronela Tours” (iki 2009 m. spalio 12 d. UAB „Tibus”) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktą nuo 2007 m. spalio 10 d., t. y. nuo jos pasirašymo momento, taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti 11 604,92 Lt, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad tarp šalių buvo pasirašyta 2007 m. spalio 10 d. sutartis Nr. AS-07-01, pagal kurią atsakovas teikė ieškovui įvažiavimo į Panevėžio autobusų stotį paslaugas. Už šias paslaugas ieškovas įsipareigojo mokėti iki 10 Lt plius PVM mokestį už kiekvieno autobuso įvažiavimą į Panevėžio autobusų stotį. Tačiau 2009 metais ieškovui tapo žinoma, kad sutartyje numatyta paslaugų kaina neatitinka imperatyvių teisės aktų normų ir todėl 2009 m. gegužės 29 d. kreipėsi į atsakovą su reikalavimu grąžinti permokėtas sumas, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė. Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikras sąlygas nustato imperatyvios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka bei teisės principai. Transporto pagrindų įstatymo 9 str. 1 d. nustato, kad transporto tarifai nustatomi tarp šalių jų sudarytose sutartyse, jei įstatymai nenumato ko kita. Transporto kodekso 16 str. 5 d. yra numatyta, kad transporto paslaugų tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija ir visiems vežėjams tarifai turi būti vienodi. Vadovaujantis 2002 m. gruodžio 11 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 123 už kiekvieno autobuso įvažiavimą į autobusų stotį yra taikomas 3 Lt be PVM maksimalus dydis. Kadangi Panevėžio autobusų stotis yra pirmos kategorijos stotis, tai ji už paslaugas gali imti iki 3 Lt be PVM mokestį. Įstatymas numato, jog sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms negalioja ir yra niekinis, todėl ieškovas prašė sutarties 1.2.1 punktą pripažinti negaliojančiu ir prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Pripažinus sutarties 1.2.1 punktą, liečiantį apmokėjimą už suteiktas paslaugas negaliojančiu, taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti 11 604,92 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu 2007 m. spalio 10 d. Stočių rinkliavos, informacijos apie reisus įrašymo, atnaujinimo, tvarkaraščių iškabinimo ir bilietų sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktą ab initio, t. y. negaliojančiu nuo 2007 m. spalio 10 d. Taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas” ieškovo BUAB ,,Impronela Tours” naudai 11 604,92 Lt. Priteisė iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas” ieškovo BUAB ,,Impronela Tours” naudai 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2009 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas” į valstybės pajamas 54 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-480/2010 tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ir teisės aktų aiškinimo prasme yra tapati nagrinėjamai bylai. Teismas, nagrinėdamas šia bylą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais minėtoje civilinėje byloje. Nurodė, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Kelių transporto kodekso 16 str. 4 d. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-2195, įsigaliojusiu nuo 2004 m. balandžio 30 d.), 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu N. 107 patvirtino Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarką. Komisija 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderino tarifų maksimalius dydžius be pridėtinės vertės mokesčio šioms autobusų stotyse vežėjams teikiamoms paslaugoms: už kiekvieną pagal tvarkaraštį autobuso įvažiavimą keleiviams įlaipinti į pirmos kategorijos autobusų stotį – 3 Lt, į antros kategorijos autobusų stotį – 2,5 Lt, į trečios kategorijos autobusų stotį – 2 Lt, į ketvirtos kategorijos autobusų stotį – 1,5 Lt. Į šį mokestį įskaičiuotas naudojimasis keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo peronais, tarpreisine stovėjimo aikštele, dispečerinės bei informacinės tarnybų paslaugomis (1.1 punktas); už bilietų keleiviams pardavimą autobusų stoties kasoje į vežėjo reisus – 10 proc. nuo sumos, gautos už parduotus minėtus bilietus (1.2 punktas); už informacijos autobusų stotelėse priežiūrą – 0,02 Lt už kiekvieno autobuso pagal eismo tvarkaraštį būtiną įvažiavimą į stotelę (1.3 punktas). Nutarimo 2 punktu nustatyta, kad dėl didesnių nei šio nutarimo 1 punktu suderintų tarifų maksimalių dydžių arba tarifų maksimalių dydžių kitoms autobusų stotyje teikiamoms vežėjams paslaugoms suderinimo autobusų stoties valdytojas gali kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją vadovaudamasis šios Komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtinta Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarka. Teismas sprendė, kad minėtas viešųjų paslaugų kainų valstybinis reguliavimas yra imperatyvus ir paslaugos teikėjas (šiuo atveju - atsakovas) negali maksimalaus įkainio keisti vienašališkai, nesuderinęs jo ir negavęs specialaus viešojo administravimo subjekto (Komisijos) pritarimo, t. y. kol Komisija nepriims sprendimo dėl autobusų stoties valdytojo pateikto prašymo suderinti autobusų stotyje teikiamų paslaugų vežėjams tarifų maksimalius dydžius (Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 10 p.). Teismas padarė išvadą, kad Kelių transporto kodekso 16 str. 5 d. (redakcija galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d.) įtvirtinta teisės norma įtvirtina imperatyvų reikalavimą autobusų stoties valdytojui vežėjams taikyti ne didesnius nei suderinti su Komisija tarifus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010 yra pažymėjęs, kad ,,2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) Kelių transporto kodekso 16 str. 5 d. pakeista <....>. <....> ankstesnė nuostata, kad autobusų stotys visiems vežėjams taiko vienodus paslaugų tarifus, pakeista į pareigą vienodus tarifus taikyti visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies maršrutais”. Teismo vertinimu įstatyme įtvirtintas imperatyvus teisinis reglamentavimas apriboja sutarčių laisvę esminės sutarties sąlygos – paslaugos kainos nustatymo apimtimi (CK 6.156 str. 1 d.) ir didesnio paslaugos tarifo, kurio maksimalus dydis viršija pagal stočių kategorijas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintą tarifą, nustatymas sutartimi vertintinas kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis, todėl niekinis ir negaliojantis sandoris (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas sutiko su ieškovo ieškinio argumentu, kad atsakovas UAB „Panevėžio autobusų parkas”, kaip pirmos kategorijos stotis, už paslaugas galėjo imti iki 3 Lt be PVM mokestį ir atmetė atsakovo samprotavimus apie teisės aktuose ir Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintą liberalizaciją teikiant tarptautinio keleivių vežimo paslaugas. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant teisės normas reglamentuojančias mokesčių dydžius už kiekvieną į autobusų stotį įvažiavusį autobusą, teismas padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių sudarytos 2007 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktas, pagal kurį ieškovas įsipareigojo mokėti po 10 Lt plius PVM mokestį už kiekvieno autobuso įvažiavimą į Panevėžio autobusų stotį, kuri, kaip minėta, yra priskiriama pirmos kategorijos autobusų stočiai, 7 Lt be PVM viršija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderintų tarifų maksimalius dydžius be PVM. Dėl to teismas konstatavo, kad tarp šalių sudarytos 2007 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir ši sutarties dalis, ta dalimi, kuri viršija 3 Lt sumą be PVM, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovo į bylą pateikta šalių 2007 m. spalio 10 d. sutartis Nr. AS-07-01 patvirtina (1.2.1 p.), kad ieškovas mokėjo atsakovui ne po 3 Lt be PVM, kaip imperatyviai reglamentuota teisės aktuose, tačiau po 10 Lt plius PVM. Ieškovo pateiktos sąskaitos-faktūros patvirtina nurodytos sumos apmokėjimo faktą. Teismas motyvavo, kad atsakovui nepagrįstai gaunant didesnes sumas, nei jis turėjo gauti už teikiamą paslaugą, jis privalo ieškovo permokos sumą – 11 604,92 Lt grąžinti ieškovui. Pripažinus, kad tarp ginčo šalių 2007 m. spalio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.), taikytina restitucija ir ieškovui BUAB ,,Impronela Tours” iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas” priteistina 11 604,92 Lt suma. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas pats daugiau skolingas atsakovui, t. y. kad atsakovo kreditorinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje yra patvirtintas 14 038,03 Lt sumai, kaip nepagrįstą, nes ieškovo įsiskolinimas susidarė jau po 2009 m. birželio mėn. iki 2009 m. gruodžio 11 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo. O šiuo atveju ieškovas prašo priteisti permokėtas sumas už laikotarpį nuo ginčo sutarties sudarymo iki 2009 m. birželio 30 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Panevėžio autobusų parkas” apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - restitucijos netaikyti. Nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010. Šioje nutartyje be kita ko konstatuojama, jog vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 str. 2 d., kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės yra nustatytos Civilinio kodekso šeštosios knygos I dalies X skyriuje. Civilinio kodekso 6.145 str. nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Tos bylos kontekste kasacinis teismas atkreipė dėmesį į įstatymu nustatytą restitucijos netaikymo sąlygą, kai yra pagrindas konstatuoti, jog dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Aptardamas autobusų stočių teikiamų paslaugų valstybinio kainų reguliavimo tikslus, kasacinis teismas pažymėjo, kad kainų reguliavimu siekta užtikrinti viešąjį interesą, kuris apima ne tik sąžiningos konkurencijos valstybinio poveikio priemonėmis užtikrinimą paslaugų teikimo vežėjams autobusų stočių rinkoje, bet ir galutinių vartotojų - keleivių, kuriems skirta vežimo paslauga, interesų apsaugą, kuri reiškiasi šių valstybinio reguliavimo priemonių poveikiu vežimo paslaugos kainai, kurios struktūros sudėtinis elementas yra ir vežėjui trečiųjų asmenų pagal sutartis suteiktų paslaugų (tarp jų ir autobusų stočių paslaugų) kaina - vežėjo išlaidos paslaugai teikti. Restitucijos taikymo kontekste šie argumentai lemia būtinumą konkrečiais įrodymais pagrįsti ieškovo teikiamos paslaugos kainos struktūros (sudedamųjų) skaičiavimus, nes, pripažįstant, jog ieškovas yra pelno siekiantis ūkio subjektas, tokio subjekto veiklos kaštai yra sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos dalis. O tai, jei nebūtų įrodyta priešingai, reiškia, kad ieškovas visų savo išlaidų, patirtų pervežimo paslaugai teikti, atlyginimą yra gavęs galutinio pervežimo paslaugos vartotojo sąskaita, taigi restitucijos taikymas - skirtumo tarp 3 Lt ir 20 Lt, ieškovo mokėtų atsakovui už stoties suteiktas paslaugas, priteisimas nepagrįstai bei nesąžiningai pagerintų ieškovo padėtį ir sukurtų nepagrįsto praturtėjimo teisinę situaciją. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad, sprendžiant dėl restitucijos taikymo toje byloje, buvo būtina rinkti bei tirti įrodymus, kurių pagrindu galima būtų įvertinti ieškovo teikiamos pervežimo paslaugos kainos struktūros (sudedamųjų) skaičiavimus ir padaryti išvadas, ar restitucijos taikymas pagal bendrąsias taisykles nereikš nepagrįsto bei nesąžiningo ir ieškovo padėties pagerinimo. Dėl to bylą dėl restitucijos taikymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmos instancijos Šiaulių miesto apylinkės teismas iš naujo nagrinėdamas bylą 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį, pagal kurią vietoje ieškinyje ieškovo prašytos priteisti 23 611,64 Lt sumos atsakovas įsipareigojo sumokėti 4 000 Lt sumą arba apie 17 % ieškinio sumos. Analogišką bylą nagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-133-479/2011) pritaikęs restituciją iš UAB „Klaipėdos autobusų parkas” priteisė tik 1/3 ieškovo prašytos sumos. Ieškovas už kiekvieno autobuso įvažiavimą į Šiaulių autobusų stotį mokėjo po 20 Lt plius PVM mokestį, į Klaipėdos autobusų stotį - 40 Lt plius PVM, o į Panevėžio autobusų stotį tik 10 Lt plius PVM. Akivaizdu, kad 10 Lt mokestis atsakovo bendrovei buvo įtrauktas į ieškovo veiklos kaštus ir buvo sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos dalis, kurią ieškovui jau sumokėjo keleiviai. Pirmos instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas pats daugiau skolingas atsakovo bendrovei, nes ieškovo bankroto byloje yra patvirtintas atsakovo 14 038,03 Lt kreditorinis reikalavimas. Teismas nurodė, kad ieškovas prašė priteisti permokėtas sumas už laikotarpį iki 2009 m. birželio 30 d., o ieškovo įsiskolinimas atsakovo bendrovei susidarė jau po 2009 m. birželio mėnesio. Tačiau ieškovas nėra apmokėjęs sąskaitų ir iki 2009 m. birželio mėnesio. Kaip aiškiai matyti iš ieškovo pateiktos pažymos apie atsiskaitymus su UAB „Panevėžio autobusų parkas” per laikotarpį 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 2009 m. liepos 22 d. ieškovui buvo pateiktos sąskaitos 40 763,60 Lt sumai, o ieškovas apmokėjo tik 23 834 Lt. Ieškovas yra jau bankrutavęs ir atsakovas niekada nebesulauks savo kreditorinio reikalavimo 14 038,03 Lt sumai patenkinimo, todėl ieškovo prašomos 11 604,92 Lt sumos priteisimas nepagrįstai bei nesąžiningai pagerintų ieškovo padėtį ir sukurtų nepagrįsto praturtėjimo teisinę situaciją.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Impronela Tours” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo UAB „Panevėžio autobusų parkas” apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo yra visiškai teisėta ir pagrįsta, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė restituciją reguliuojančias teisės normas. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas apeliaciniame skunde nekvestionuoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalyje dėl 2007 m. spalio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punkto pripažinimo negaliojančiu ab initio, apeliantas skundą teikia tik dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria teismas taikė restituciją.
Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 str. 2 d., kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės yra nustatytos Civilinio kodekso šeštosios knygos I dalies X skyriuje. Civilinio kodekso 6.145 str. nustatyta: 1) restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos; 2) išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2007 m. spalio 10 d. sutartis Nr. AS-07-01 patvirtina, kad ieškovas mokėjo atsakovui ne po 3 Lt be PVM, kaip imperatyviai reglamentuota teisės aktuose, tačiau po 10 Lt plius PVM. Ieškovo pateiktos sąskaitos-faktūros patvirtina nurodytos sumos apmokėjimo faktą. Todėl atsakovui nepagrįstai gaunant didesnes sumas, nei jis turėjo gauti už teikiamą paslaugą, jis privalo ieškovo permokos sumą - 11 604, 92 Lt grąžinti ieškovui.
Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada bei apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad 10 Lt mokestis atsakovo bendrovei buvo įtrauktas į ieškovo veiklos kaštus ir buvo sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos dalis, kurią ieškovui jau sumokėjo keleiviai, o teismo pritaikytas restitucijos būdas nepagrįstai ir nesąžiningai pagerino ieškovo padėtį (CK 6.145 str.). Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Šiaulių miesto apylinkės ir Klaipėdos apygardos teismų nutartis, be to, nepagrįstai atmetė argumentą, kad ieškovas pats yra skolingas atsakovui.
Siekiant byloje išsiaiškinti ar aplinkybės, jog sumos, permokėtos atsakovui, buvo įtrauktos į ieškovo veiklos kaštus ir buvo sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos dalis, sudaro pagrindą netaikyti restitucijos šioje byloje, būtina įvertinti ieškovo teikiamos pervežimo paslaugos kainos struktūros (sudedamųjų dalių) skaičiavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas į bylą pateikė buvusio UAB „Impronela Tours” direktoriaus M. L. paaiškinimą dėl ieškovo teiktų paslaugų eksploatavimo kaštų, įskaitant dėl mokesčio už įvažiavimą į tarpmiestines stotis, įtakos galutinei autobuso bilieto kainai (b. l. 53-54). Iš šio paaiškinimo matyti, kad ieškovo permokėtos sumos atsakovui nebuvo perkeltos galutiniam vartotojui. Šį teiginį patvirtina ieškovo į bylą pateikta bendrovės kintamųjų ir nekintamųjų tiesioginių išlaidų (apskaičiuojamų procentais) lentelė, iš kurios matyti, jog tarpmiestinės stoties mokestis sudaro tik nedidelę - 2,2 proc., išlaidų dalį. Atsižvelgiant į nurodytą, nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog šios išlaidos galėjo turėti įtakos galutinei keleivio bilieto kainai. Žymiai didesnę įtaką bilieto kainai galėjo turėti pavyzdžiui kuro kainų svyravimai, kadangi šiuo atveju pagal minėtą lentelę kuras sudaro didžiąją dalį, t. y. net 41,2 proc., išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad paslaugų kainas, įskaitant keleivių vežimo kelių transportu reguliariaisiais reisais tolimojo susisiekimo maršrutais teikiamų paslaugų kainas, reguliuoja rinka, grindžiama konkurencijos principais. Tiek ieškovas bei atsakovas, tiek kitos bendrovės teikė(-ia) keleivių vežimo kelių transportu reguliariaisiais reisais tolimojo susisiekimo maršrutais paslaugas, taigi šios bendrovės veikė(-ia) konkurencinėje aplinkoje. Vadovaujantis verslo logika, darytina išvada, kad ieškovas siekdamas išlikti konkurencingas, tarpe kitų tokias pačias paslaugas teikiančių bendrovių, neturėjo galimybių kelti galutinės keleivinio bilieto kainos, atsižvelgiant į patiriamų išlaidų svyravimus, todėl patiriamas išlaidas, tame tarpe įvažiavimo į stotį mokestį, galimai mokėjo savo pelno sąskaita.
Pažymėtina ir tai, kad nors apeliantas nurodė, jog 10 Lt mokestis atsakovo bendrovei buvo įtrauktas į ieškovo veiklos kaštus ir buvo sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos dalis, kurią ieškovui jau sumokėjo keleiviai, pastarajai aplinkybei pagrįsti atsakovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), todėl šis apelianto teiginys laikytinas tik prielaida. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovui neįrodžius savo prielaidų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją ir ieškovo naudai iš atsakovo priteisė permokėtą sumą visa apimtimi.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėdamas analogišką civilinę bylą Nr. 2-1485-207/2011 pagal ieškovo UAB „Impronela Tours” ieškinį atsakovui UAB „Busturas” dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį, pagal kurią vietoje ieškinyje ieškovo prašytos priteisti 23 611,64 Lt sumos atsakovas UAB „Busturas” įsipareigojo sumokėti 4 000 Lt, o Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-133-479/2011 ieškovo naudai iš atsakovo UAB „Klaipėdos autobusų parkas” priteisė tik 1/3 ieškovo prašytos sumos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtose bylose teismai nenustatė faktinių aplinkybių, kokia apimtimi ir ar apskritai ieškovas į galutinę bilieto kainą įtraukė patirtus kaštus dėl mokesčio už įvažiavimą į autobusų stotį. Šiose nutartyse taip pat nėra aptartas teisės aiškinimo klausimas dėl restitucijos taikymo, kuris kitiems teismams būtų privalomas nagrinėjant panašias bylas. Pažymėtina, kad teisės aiškinimo klausimus ir vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Taigi, aukščiau minimas nutartis priėmę ir bylas nagrinėję teismai nenustatė faktinių aplinkybių ir nesprendė teisės aiškinimo klausimų, kurie turėtų teisinę reikšmę sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo šioje byloje. Civilinio proceso kodekso 185 str. 1 d. nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas bei pagrįstas įrodymais, todėl panaikinti jį, vadovaujantis Šiaulių miesto apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo.
Apeliantas taip pat nurodė, kad civilinė byla Nr. 2-1485-207/2011, nagrinėta Šiaulių miesto apylinkės teisme, buvo užbaigta tarp šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartimi. Tokią galimybę numato Civilinio proceso kodekso 140 str. 3 d. Paprastai šalys, siekdamos išspręsti ginčą taikiai, padaro abipuses nuolaidas, todėl tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sudaryta taikos sutartis ir susitarta dėl mažesnės sumos mokėjimo, nei ieškiniu prašė ieškovas, nepatvirtina tos aplinkybės, kad ir šioje byloje ieškovui taikant restituciją priteista suma turėtų būti mažinama. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju, ieškovas, siekdamas taikiai užbaigti ginčą, taip sutaupant šalių išlaidas, taip pat šalių bei teismo laiką, siūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį (b. l. 71) bei vietoj permokėtos 11 604 Lt sumos sumokėti tik 5 000 Lt, tačiau atsakovas atsisakė vesti derybas ir bylą baigti taikos sutartimi, nurodydamas, kad galėtų svarstyti šį pasiūlymą tik ieškovui sumokėjus 14 038,03 Lt skolą, patvirtintą ieškovo bankroto byloje, kartu su kitais kreditoriniais reikalavimais (b. l. 78).
Apeliantas nurodo, jog ieškovas į bylą yra pateikęs pažymą apie atsiskaitymus su UAB „Panevėžio autobusų parkas” už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. liepos 22 d. (c. b. Nr. 2-110-837/2010, b. l. 33), iš kurios matyti, kad ieškovas yra skolingas atsakovui. Pažymoje nurodyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 30 d. iki 2009 m. birželio 30 d. išrašė 20 PVM sąskaitų-faktūrų už suteiktas paslaugas, kurių bendra suma - 40 763 Lt. Ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 24 d. iki 2009 m. liepos 10 d. apmokėjo 23 834 Lt. Atsakovo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų suma, jei atsakovas būtų taikęs 3 Lt be PVM tarifą, kaip imperatyviai reglamentuota teisės aktuose, o ne 10 Lt plius PVM tarifą, sudarytų 12 229,08 Lt. Remiantis aukščiau nurodytais skaičiavimais, ieškovas atsakovui iš viso permokėjo 11 604,92 Lt (23 834 Lt - 12 229,08 Lt = 11 604,92 Lt). Teismui nustačius, kad 2007 m. spalio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintinas negaliojančiu ab initio, atsakovui kyla pareiga grąžinti ieškovo permokėtą sumą, t. y. 11 604,92 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ieškovui bankrutavus apeliantas neturės galimybės išsiieškoti 14038,03 Lt sumos (kreditorinio reikalavimo), kadangi tai nesudaro nagrinėjamos bylos dalyko. Nei nagrinėjamoje byloje, nei bankroto byloje Nr. B2-1599-553/2013 jokių įrodymų patvirtinančių šio kreditorinio reikalavimo pagrindą nėra pateikta. Klausimas dėl šio reikalavimo yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2010-03-01 nutartimi įtraukus šią sumą į BUAB „Impronela tours“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašus. Teismas taip pat pažymi, kad, jei ieškovo ieškinį šioje byloje patenkinus atsakovo kreditorinis reikalavimas keisis, kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, gali būti atlikti Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, restitucijos netaikymas šioje byloje iškreiptų abiejų šalių interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovas, sudaręs imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančią sutartį ir gavęs iš to naudos, tokią sutartį (2007 m. spalio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktą) pripažinus negaliojančia, išvengtų bet kokių neigiamų padarinių, o ieškovas neatgautų pagal pripažintą negaliojančiu sandorį sumokėtų sumų. Atsakovui turi būti apribota galimybė turėti bet kokios naudos iš jo veiksmų, todėl iš jo turi būti paimama visa, kas jam perduota pagal įvykdytą ir negaliojančiu pripažintą sandorį. Priešingu atveju, netaikius restitucijos, atsakovas gautų naudos, o tai neatitiktų restitucijos tikslo ir paneigtų bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškovo BUAB „Impronela Tours” ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo, o apeliacinio skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.