Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2012-05-02 · Civilinė byla Nr. 2-3626-262/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-05-02Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-04Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-05-02
Bylos Nr.
2-3626-262/2012
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-03050-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ona Gasiulytė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Panevėžio autobusų parkas“
Civilinė byla Nr. 2-3626-262/2012Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03050-2011-5
Procesinio dokumento kategorija: 116.1VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė,sekretoriaujant Rimutei Svirobovičienei,dalyvaujant ieškovo atstovui J. V.,Atsakovo atstovui adv. Virgilijui Vaitekūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atnaujintą civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Impronela Tours“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Panevėžio autobusų parkas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Impronela Tours“ ( iki 2009 m. spalio 12 d. UAB „ Tibus“) ieškiniu prašė

pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 10 d. Sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktą nuo 2007 m. spalio 10 d., t.y. nuo jos pasirašymo momento, taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti 11 604,92 Lt, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tarp šalių buvo pasirašyta 2007 m. spalio 10 d. sutartis Nr. AS-07-01 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas teikė ieškovui įvažiavimo į Panevėžio autobusų stotį paslaugas. Už šias paslaugas ieškovas įsipareigojo mokėti iki 10 Lt plius PVM mokestį už kiekvieno autobuso įvažiavimą į Panevėžio autobusų stotį. Tačiau 2009 metais ieškovui tapo žinoma, kad Sutartyje numatyta paslaugų kaina neatitinka imperatyvių teisės aktų normų ir todėl 2009 m. gegužės 29 d. kreipėsi į atsakovą su reikalavimu grąžinti permokėtas sumas, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė. Teigia, kad Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl Sutarties sąlygų, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikras sąlygas nustato imperatyvios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka bei teisės principai. Ieškovo teigimu Lietuvos Respublikos transporto pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1dalis nustato, kad transporto tarifai nustatomi tarp šalių jų sudarytose Sutartyse, jei įstatymai nenumato ko kita. Lietuvos Respublikos transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad transporto paslaugų tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija ir visiems vežėjams tarifai turi būti vienodi. Vadovaujantis 2002 m. gruodžio 11 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr.123 už kiekvieno autobuso įvažiavimą į autobusų stotį yra taikomas 3 LT be PVM maksimalus dydis. Kadangi Panevėžio autobusų stotis yra pirmos kategorijos stotis, tai ji už paslaugas gali imti iki 3Lt be PVM mokestį. Kadangi įstatymas numato, jog sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms negalioja ir yra niekinis, prašė Sutarties 1.2.1 punktą pripažinti negaliojančiu ir prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Pripažinus Sutarties punktą 1.2.1, liečiantį apmokėjimą už suteiktas paslaugas negaliojančiu, taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti 11 604,92 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB ,,Panevėžio autobusų parkas“ ieškinio nepripažino. Prašė ieškinį atmesti.

Nurodė, kad pagrindiniu ieškinio teisiniu pagrindu nurodoma Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje numatyta esą imperatyvi teisės norma, jog autobusų stotys visiems vežėjams privalo taikyti vienodus paslaugų tarifus, kai tuo tarpu Kodekse nurodyta, kad „autobusų stotys visiems vežėjams taiko vienodus tarifus“. LR kelių transporto kodekso 12 straipsnis nustato, kad keleivių ir krovinių tarptautinių vežimų kelių transportu tvarką bei sąlygas nustato tarptautinės konvencijos, Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių sutartys bei tam tikros taisyklės, kurias tvirtina Susisiekimo ministerija. Taigi, atsakovo ir ieškovo sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja LR Susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr.3-735 bei Europos Sąjungos reglamentai. Teigia, kad minėtuose reglamentuose yra įtvirtinta tam tikra liberalizacija teikiant tarptautinio keleivių vežimo paslaugas. Vykdant tarptautinius maršrutus pervežėjo užvažiavimas į autobusų stotį nėra privalomas, taigi jis pats gali rinktis naudotis autobuso stoties paslauga ar ne. Kadangi ieškovas nori pasinaudoti šia paslauga, tai ir privalo vykdyti Sutartyje numatytus įsipareigojimus. Nurodė, kad CK 6.157 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo. To paties CK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Šalių Sutartis buvo sudaryta 2000 m. kovo 9 d., o tuo laiku LR Kelių transporto kodeksas 16 straipsnio 5 dalimi buvo papildytas tik 2002 m. kovo 19 d.

Teismo posėdžio metu, ieškovas ieškinio reikalavimus palaikė, atsakovas su ieškiniu nesutiko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 3-734 ,,Dėl autobusų stočių veiklos nuostatų patvirtinimo“ II priedą atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų stotis priskiriama I kategorijos autobusų stočiai. Tarp ieškovo ir atsakovo 2007 m. lapkričio 10 d. buvo pasirašyta Sutartis, pagal kurią atsakovas teikė ieškovui įvažiavimo į Panevėžio autobusų stotį paslaugas (c.b. Nr. 2-110-837/10, b. l.11-12). Už šias paslaugas ieškovas įsipareigojo mokėti iki 10 Lt plius PVM mokestį už kiekvieno autobuso įvažiavimą į Panevėžio autobusų stotį. Ieškovo teigimu jam 2009 metais tapo žinoma, jog 2007 metų lapkričio 10 d. tarp šalių sudarytoje Sutartyje nustatyta paslaugų kaina neatitinka imperatyvių teisės aktų normų ir atsakovas neturėjo teisės už paslaugas reikalauti Sutartyje numatyto atlyginimo. Ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti be pagrindo įgytas lėšas, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė (c. b. Nr. 2-110-837/10, b. l. 13-16). Po ko ieškovas kreipėsi į teismą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinys atmestas (c. b. Nr. 2-110-837/10, b. l. 126-128). Ieškovo prašymu atnaujinus procesą byloje ir ieškovui iškėlus bankroto bylą, civilinė byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (b. l. 35-36;38). Pažymėtina, kad ieškovas prašė atnaujinti procesą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2010 m. lapkričio 30 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010 pagal tapačias šiai bylai aplinkybes (b. l. 4-12).

CPK 4 straipsnis nustato, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-480/2010 tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ir teisės aktų aiškinimo prasme yra tapati nagrinėjamai bylai, teismas, nagrinėjantis šia bylą, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais paminėtoje civilinėje byloje.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 16 straipsnio 4 dalimi (2004 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-2195, įsigaliojusiu nuo 2004 m. balandžio 30 d.), 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu N. 107 patvirtino Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarką. Komisija 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderino tarifų maksimalius dydžius be pridėtinės vertės mokesčio šioms autobusų stotyse vežėjams teikiamoms paslaugoms: už kiekvieną pagal tvarkaraštį autobuso įvažiavimą keleiviams įlaipinti į pirmos kategorijos autobusų stotį – 3,0 Lt, į antros kategorijos autobusų stotį – 2,5 Lt, į trečios kategorijos autobusų stotį – 2,0 Lt, į ketvirtos kategorijos autobusų stotį – 1,5 Lt. Į šį mokestį įskaičiuotas naudojimasis keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo peronais, tarpreisine stovėjimo aikštele, dispečerinės bei informacinės tarnybų paslaugomis (1.1 punktas); už bilietų keleiviams pardavimą autobusų stoties kasoje į vežėjo reisus – 10 proc. nuo sumos, gautos už parduotus minėtus bilietus (1.2 punktas); už informacijos autobusų stotelėse priežiūrą – 0,02 Lt už kiekvieno autobuso pagal eismo tvarkaraštį būtiną įvažiavimą į stotelę (1.3 punktas). Nutarimo 2 punktu nustatyta, kad dėl didesnių nei šio nutarimo 1 punktu suderintų tarifų maksimalių dydžių arba tarifų maksimalių dydžių kitoms autobusų stotyje teikiamoms vežėjams paslaugoms suderinimo autobusų stoties valdytojas gali kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją vadovaudamasis šios Komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtinta Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarka.

Teismo nuomone, paminėtas viešųjų paslaugų kainų valstybinis reguliavimas yra imperatyvus ir paslaugos teikėjas (šiuo atveju - atsakovas) negali maksimalaus įkainio keisti vienašališkai, nesuderinęs jo ir negavęs specialaus viešojo administravimo subjekto (Komisijos) pritarimo t.y. kol Komisija nepriims sprendimo dėl autobusų stoties valdytojo pateikto prašymo suderinti autobusų stotyje teikiamų paslaugų vežėjams tarifų maksimalius dydžius (Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 10 punktas). Todėl darytina išvada, jog Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (redakcija galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d.) įtvirtinta teisės norma įtvirtina imperatyvų reikalavimą autobusų stoties valdytojui vežėjams taikyti ne didesnius nei suderinti su Komisija tarifus. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, kad ,,2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis pakeista <....>. <....> ankstesnė nuostata, kad autobusų stotys visiems vežėjams taiko vienodus paslaugų tarifus, pakeista į pareigą vienodus tarifus taikyti visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies maršrutais“.

Teismo vertinimu įstatyme įtvirtintas imperatyvus teisinis reglamentavimas apriboja sutarčių laisvę esminės sutarties sąlygos – paslaugos kainos nustatymo apimtimi (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir didesnio paslaugos tarifo, kurio maksimalus dydis viršija pagal stočių kategorijas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintą tarifą, nustatymas sutartimi vertintinas kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis, todėl niekinis ir negaliojantis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Todėl sutiktina su ieškovo ieškinio argumentu, kad atsakovas Panevėžio autobusų stotis, kaip pirmos kategorijos stotis, už paslaugas galėjo imti iki 3Lt be PVM mokestį ir atmestini atsakovo samprotavimai apie teisės aktuose ir Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintą liberalizaciją teikiant tarptautinio keleivių vežimo paslaugas.

Atsižvelgiant į virš nurodytus argumentus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant teisės normas reglamentuojančias mokesčių dydžius už kiekvieną į autobusų stotį įvažiavusį autobusą, darytina išvada, kad tarp ginčo šalių sudarytos 2007 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktas pagal kurį ieškovas įsipareigojo mokėti po 10 Lt plius PVM mokestį už kiekvieno autobuso įvažiavimą į Panevėžio autobusų stotį, kuri, kaip minėta, yra priskiriama I kategorijos autobusų stočiai, 7 litais (be pridėtinės vertės mokesčio) viršija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderintų tarifų maksimalius dydžius (be PVM). Dėl to teismas konstatuoja, kad tarp šalių sudarytos 2007 m. lapkričio 10 d. Sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir ši sutarties dalis, ta dalimi kuri viršija 3 Lt sumą (be PVM), yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 str.).

Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visą, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pagrindų. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Nagrinėjamu atveju ieškovo į bylą pateikta šalių 2007 m. spalio 10 d. Sutartis AS-07-01 tvirtina (1.2.1p), kad ieškovas mokėjo atsakovui ne po 3 Lt (be PVM), kaip imperatyviai reglamentuota teisės aktuose, tačiau po 10 (plius PVM). Ieškovo pateiktos sąskaitos - faktūros patvirtina nurodytos sumos apmokėjimo faktą (c. b. Nr. 2-110-837/10, b. l. 17-33). Todėl atsakovui nepagrįstai gaunant didesnes sumas, nei jis turėjo gauti už teikiamą paslaugą, jis privalo ieškovo permokos sumą – 11 604,92 Lt grąžinti atsakovui. Todėl pripažinus, kad tarp ginčo šalių 2007 m. spalio 10 d. Sutarties AS-07-01 1.2.1 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra niekinis ir negalioja (1.80 str.), taikytina restitucija ir ieškovui BUAB ,,Impronela Tours“ iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas“ priteistina 11 604,92 Lt suma. Teismas atmeta atsakovo argumentą, kad neva ieškovas pats daugiau skolingas atsakovui, t.y., kad atsakovo kreditorinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje yra patvirtintas 14 038,03 Lt (b. l. 45-46) kaip nepagrįstą, nes ieškovo įsiskolinimas susidarė jau po 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. gruodžio 11 d., t/y. iki bankroto bylos iškėlimo. Gi ieškovas prašo priteisti permokėtas sumas už laikotarpį nuo ginčo sutarties sudarymo iki 2009 m. birželio 30 d. (c. b. 2-110-837/10, b. l. 33).

Abi ginčo šalys yra privatūs juridiniai asmenys, nežiūrint to, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. Todėl pagal 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatas iš atsakovo, ieškovo naudai priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-07-28) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o valstybės naudai 54,00 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų teikimu šalims (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalimi, 6.142 straipsniu, civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 10 d. Stočių rinkliavos, informacijos apie reisus įrašymo, atnaujinimo, tvarkaraščių iškabinimo ir bilietų sutarties Nr. AS-07-01 1.2.1 punktą ab initio, t.y negaliojančiu nuo 2007 m. spalio 10 d. Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas“ ieškovo BUAB ,,Impronela Tours“ naudai 11 604,92 Lt (vienuolika tūkstančių šešis šimtus keturis litus ir 92 cnt).

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas“ ieškovo BUAB ,,Impronela Tours“ naudai 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2009-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Panevėžio autobusų parkas“ į valstybės pajamas 54,00 Lt (penkiasdešimt keturis litus,00 cnt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Ona Gasiulytė